Klaipėda. Klaipėdos šviesų festivalis 2025: reklama, stendas, dizainas

 

Memas: Remigijus Žemaitaitis skrenda į JAV susitikti su svarbiais valdžios atstovais

 

Remigijus Žemaitaitis skrenda į JAV

Žemaitaičio šunys jo pasiilgs

Žemaitaičio šunis vedžios namų moteris

Žemaitaitis ieško bookingo Niujorke

Žemaitaitis planuoja skrydį su persėdimu

Prie lango

Su vaizdu į Atlantą

Žemaitaitis niekada nepavargsta

Žemaitaitis labai svarbus

Žemaitaitis daug ką žino

Žemaitaitis paštu dėkoja už bilietus

Ir rūpestingumą

 

Žemaitaitis dėkoja

 

Ir už kvietimą, žinoma

Žemaitaičio dėkingumas didelis

Žemaitaitis iš vakaro nusikirps kojų nagus,

Palaistys gėles,

Nes nežinia, kada jas kas dar palaistys.

 

Remyga skrenda į savo Vaterlo

Netoliau nei ranka paleistas

Per matematikos pamoką

Sulankstytas lėktuvėlis.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 100: kiekviena diena ypatinga, jeigu suvoki, kad DABAR yra ypatingas

Aktorė Saoirse Ronan, kadras iš filmo „Blitz“, 2024.

 

Sveiki,

 

Šiandien įnirtingai pasipoilsiaudamas dirbau. Norėjau ypatingo pozityvumo įrašo, nes jis jubiliejinis, bet svarbiausia tikriausia yra ne jubiliejus, o tas carpe diem, tas kiekvienos dienos momentas, kada stabteli ir pagalvoji: štai toji akimirka, kai suvokiu, jog esu ir judu sąmoningai, o ne vien iš inercijos, ne vien kaip robotas, ne vien dėl to, kad man už inerciją moka ir aš parduodu savo jėgą, laiką, energiją, prisiimu atsakomybę ir tenkinu sisteminius lūkesčius, o todėl kad galiu rinktis to nedaryti, bet kada laviruoti, maištauti, išeiti, parodyti liežuvį arba nieko nedaryti, būti prasčiausiu – netgi tai labai greitai atpalaiduoja.

 

Po darbų mėgstu nusnausti pavakarius valandai, tad duodu miegui ir sapnams į valias laiko ir tas kokybiškas poilsis įjungia aktyvesnį mane vakare, kur vėlgi galiu daug ką nuveikti. Tiesą sakant, jau po vidurnakčio ir šiandien liksiu be vakaro filmo, bet kiek daug pasidariau! Ir dažnai ruošdamasis darbui, kalbėjimui pagaunu save klausiant, o ką aš čia darau, kam visa tai, ar tai turi kokią nors prasmę? Juk kasdien senstu „stumdydamas“ kitų informaciją, ją struktūruodamas ir redaguodamas, ieškodamas papildomos medžiagos... bet staiga suvokiau ir persijungiau į kitą fazę, tą, kuri ištinka kaip dovana: o kiti nė to negali, esu apdovanotas, jog galiu prisiliesti prie kūrybos, ja stebėtis, analizuoti, atrinkti, net jeigu tai ateityje neduos jokios naudos ir prasmės. Bet kas mums suinstaliavo, kad kiekviename žingsnyje turime patirti tęstinumą ir ateities prasmę? Neturime. Tai tik įsitikinimas, kad kiekvienas mūsų nusičiaudėjimas privalo būti esmingas. Mes bijome daryti beprasmius darbus, tiesą sakant, juos nuolat darome, tik nemėgstame įvardyti jų ateities perspektyvos, nes dažniausiai jie apipinti iliuzijomis ir trumparegiškai vertinami, nes biurokratiniai ir t.t.

 

Ko galima išmokti tiesiog dirbant tai, kas nėra itin reikšminga? Ogi būti saugiam su tuo, kas yra ir kaip yra. Jausti pasitenkinimą dėl to, kad yra užtektinai, kad nereikia veržtis kažin kur į kosmosą, kapstytis filosofijoje, kankintis dėl to, ko nėra arba dėl to, ko norisi. Yra kaip yra ir to užtenka. Bent jau tomis akimirkomis, juk tai irgi stabilumo išraiška, kuri teikia jaukumo visaip kaip šioji airių aktorės Saoirse Ronan nuotrauka, kurią nežinau kiek laiko laikau savo kompiuterio darbalaukio kraštelyje ir vis retsykiais atsidarau. Mačiau tą nepatikusį filmą „Blitz“, tačiau šis rudeninis kadras, šalia tų rudeniškų tapetų, tas Ronan veidas, toji akimirka, kompozicija, žvilgsnis... Argi tai ne stebuklas, kad galima tokį nereikšmingą dalyką tiesiog atsidarius tyrinėti ir mąstyti, galvoti apie akimirką ir spalvas, intencijas ir emocijas. Va šitaip, be pastangų. Dabar.

 

Maištinga Siela

Žmogaus (Homo Sapiens) vieta Žemės planetos rūšių evoliuzijos rate

 Sveiki,

 

Bet kaip įdomiai atrodo ši schema. Sunku patikėti, bet tas į sraigės ratus besisukantis gyvybės ratas yra visų iki šiol gyvų aptiktų ir žinomų gyvybės rūšių mūsų Žemėje sąrašas, kuriame savo vietą užima ir žmogus, homo sapiens. Turint galvoje, kad šioji rūšis pavergė beveik visas esančias kitas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Konklava" / "Conclave"

 

Sveiki, Skaitytojai,

 

Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II, tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris, kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą – „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).

 

Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow, Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai, primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos (rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“ ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu trileriu, nes yra schematiškas.

 

Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų, kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi. Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim, įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai ir gyvena.

 

Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Olivia Newton-John – Xanadu [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, klausytojai,

 

Sunku pasakyti, kodėl man patinka ir traukia senos dainos, netgi iš tų laikotarpių, kada net nebuvau gimęs, bet yra taip, kaip yra. Šiandien išgirdau atlikėjos Olivia Newton-John (1948-2022) ir muzikos grupės ELO dainą „Xanadu“, kuri buvo specialiai parašyta ir panaudota 1980 metų tuo pačiu pavadinimu filmui. Olivia Newton-John buvo britų ir australų dainininkė, dainų autorė, aktorė, verslininkė ir aktyvistė. Ji buvo viena populiariausių pop muzikos atlikėjų aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, pardavusi daugiau nei 100 milijonų įrašų visame pasaulyje. Newton-John buvo aktyvi aplinkosaugos ir gyvūnų teisių gynėja. Ji taip pat buvo krūties vėžio tyrimų ir informavimo šalininkė, pati kovojusi su šia liga. Man, tiesą sakant, beveik iki šiandienos nežinoma nei kaip aktorė, nei kaip atlikėja.

 

„Xanadu“ – yra senovės Kinijos miestas, kad ir kaip tai keistai beskambėtų, tačiau įgavęs bendrinę reikšmę kaip antai pasakų ir tolimo krašto svajonių miestas, savotiškas Rojus, panašiai kaip koks El Dorado. Šį pavadinimą labai išpopuliarino būtent devinto dešimtmečio pradžioje pasirodęs šis hitas. Singlas pasiekė pirmuosius topus tokiuose šalyse: Nyderlandai, Belgija, Austrija, Didžioji Britanija, Norvegija, Ispaniją, tuometinę Vakarų Vokietiją. Daina „Xanadu“ yra įdomi muzikiniu požiūriu dėl savo žanrų sintezės, įsimintinos melodijos, turtingos aranžuotės ir aukštos kokybės produkcijos, tą pabrėžė anuometiniai kūrinio kritikai, o šiandien tikriausiai mažai kam Lietuvoje žinomas kūrinys dabar primenamas Maištingos Sielos. Gero pasiklausymo!

 

Olivia Newton-John – Xanadu

[lyrics / žodžiai]

 

A place where nobody dared to go

The love that we came to know

They call it Xanadu (it takes your breath and it'll leave you blind)

And now, open your eyes and see

What we have made is real

We are in Xanadu (you dream of it, we offer you)

A million lights are dancing and there you are, a shooting star

An everlasting world and you're here with me, eternally

Xanadu, Xanadu

(Now we are here) in Xanadu

Xanadu, Xanadu

(Now we are here) in Xanadu

Xanadu, your neon lights will shine for you, Xanadu

The love, the echoes of long ago

You needed the world to know

They are in Xanadu (with every breath you drift away)

The dream that came through a million years

That lived on through all the tears

It came to Xanadu (the dream you dream, well, it will happen for you)

A million lights are dancing and there you are, a shooting star

An everlasting world and you're here with me, eternally

Xanadu, Xanadu

(Now we are here) in Xanadu

Xanadu, Xanadu

(Now we are here) in Xanadu

Now that I'm here

Now that you're near in Xanadu

Now that I'm here

Now that you're near in Xanadu, Xanadu

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 99: paskutinė žiemos diena ir planetų paradas

 

Sveiki, žiemos pabaigtuvininkai!

 

Kol sukasi ši Žemės planeta, kol gyvename po vienu kupolu ir esame nemirę, patiriame šį laiką ir virsmą. Kasmet vis tą patį, kasmet vis kitokį. Šiandien, vasario 28 dieną, naktį prasidėjo jaunatis, visa ko naujo auginimo pradžia. Važiuodamas į darbą perskaičiau, kad ši diena dar ypatinga ir tuo, kad vyksta planetų paradas, t. y., kada išsirikiuoja per žvaigždynus matomos planetos, kurios panašią kompoziciją padarys tik 2040 metais, kai dalies iš mūsų nebebus (Šiandien vienu metu danguje matysis net septynios Saulės sistemos planetos: Saturnas, Merkurijus, Neptūnas, Venera, Uranas, Jupiteris ir Marsas). Bet nėra dėl ko liūdėti, nes gyvenimas gražus dėl to, kad jis baigtinis ir mes įgauname naujas patirtis ir būties formas. Rytoj – pavasaris, mano sielos laikmečio pradžia. Aišku, dar reikės palaukti tikrojo atšilimo, bet ar pastebėjote, kaip pailgėjo dienos?!! Kiek jau daug šviesos ir kaip nenumaldomai artėjame prie lygiadienio, kada šviesa mūsų platumose persvers tamsą ir suksime laikrodžius atgal. Kažkur danguje vyksta planetų paradai, o aš jau svajoju apie saulėtą savaitgalinį pasivaikščiojimą, geriant vis ryškesnės Saulės spindulius. Viskas yra, buvo ir bus gerai!

Vasario 28 dienos planetų paradas.

Maištinga Siela