Scenografas, kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis
Režisierės asistentė – Alma Purvinytė
Choreografas – Marius Pinigis
Videoprojekcijos – Titas Jurjonas
Šviesų dailininkai – Natali Melnychuk, Vytautas
Skruibys
Garso režisierius – Marius Franckevičius
Aktoriai: Vaidas Praspaliauskas, Lyja Maknavičiūtė,
Povilas Adomaitis, Eglė Juškaitė, Jonas Gaižauskas, Andra Kavaliauskaitė, Erika
Jasinskaitė-Salickienė, Ona Gudaitytė, Tomas Kunčinas, Tomas Pukys, Vincas
Vaičiulis
Stebuklingi nutikimai, atgaivinti mitai, romantiška
meilė ir nelabojo pinklės – tai klasikinė Kazio Borutos „Baltaragio malūno“
istorija, pasmerkta neblėstančiam populiarumui. Lietuvių literatūros kūrinys,
kuriame jungdamas romano formą ir turtingą tautosakos palikimą, rašytojas
sukūrė tikrą lietuvišką epą, atgimsta Alytaus teatro scenoje muzikiniu formatu.
Muzikinis spektaklis „Baltaragio malūnas“ – amžinoji
kova tarp gėrio ir blogio, apie žmogaus ir velnio grumtynes dėl savo sielos ir
laimingo gyvenimo, persipinanti su romantiška Girdvainio ir Jurgos meilės
istorija. Antgamtiški reiškiniai, burtai, blogio jėgos nugali trapią žmogaus
prigimtį.
Šiame spektaklyje, kaip ir tautosakoje, ypatingas
dėmesys skiriamas velnio personažui – regis, visas gyvenimas sukasi aplink jį.
O ar kas nors pagalvojo, kodėl Pinčiukas taip elgiasi? Kokie jo elgesio
motyvai? Pinčiuko personažas spektaklyje traktuojamas ne kaip priešiška ir
destruktyvi jėga, ne kaip blogio įsikūnijimas, o kaip jaunas žmogus, kuris dėl
savo kitoniškumo, vienišumo ar charakterio savybių yra nužmoginamas,
demonizuojamas, patraukiamas į visuomenės paribį.
Tai žmogaus drama, kova su nelabuoju, kuri pirmiausia
simbolizuoja sizifišką kovą su likimu. Juk žmogaus gyvenimą dažnai valdo
nepažįstamos, svetimos, net priešiškos jėgos, kurių įveikti mirtingieji negali.
Visgi net ir pralaimėdami galime išsaugoti savo žmogiškąjį orumą ir išdidžiai
pasitikti likimo siunčiamus išbandymus.
Filmo „Akiplėša“
režisierė tai sako viename iš savo interviu, publikuotame Bernardina.lt Argi
kartais ne viskas, ko mes trokštame, yra priėmimas, nepaisant netgi
ideologijos, kuria netikime, bet tikime ryšiais ir bendryste?
„Kalbant apie paauglystę, labai sunku
tiems, kurie yra vieniši, neturi draugų, todėl vienas didžiausių tikslų – būti
ko nors dalimi. Kartais to nori taip stipriai, kad nebesvarbu, ar tai
pavojinga, žalinga draugija, bent jau esi priimtas. Nebuvo taip, kad pagrindinė
veikėja Marija labai svajojo būti modeliu, ji tiesiog norėjo susirasti draugų.
Tokiais atvejais žmonės dažnai patenka į ekstremumus. Pasižiūrėjęs į tam tikras
politines organizacijas ir paklausęs, kaip žmonės kalba, supranti, kad jie
nebūtinai tiki ta ideologija, jie tiesiog jaučiasi priimti. Tas pat ir su
aplinka. Išlaikyti savo poziciją ir sakyti, kad geriau būsiu savimi ir vienas, yra
labai sudėtinga, bet sveikintina.“Saulė Bliuvaitė
Kai prieš daugiau nei metus perskaičiau airių
rašytojos Claire Keegan romaną „Tokie smulkūs dalykai“, buvau išties labai
maloniai nustebintas, kaip autoriai tokiomis minimaliomis, regis, pastangomis
pavyko atskleisti žmogaus gerumą. Žinoma, pagalvojau apie belgų režisieriaus Tim
Mielants galimybes realizuoti kine išskirtinę knygos atmosferą, tad savotiškai
ir gan, neslėpsiu, skeptiškai nusiteikęs laukiau jo ekranizacijos „Tokie
smulkūs dalykai“ (angl. Small Things Like These) (2024), pastarąjį
kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, na, o pavieniai žiūrovai jau nuomonių
išsako pačių įvairiausių.
Pasakojimo laikas vyksta 1985-aisiais Airijoje, mažame
angliakasių miestelyje. Sunkiai galą su galu suduriantys airiai iš visų jėgų
stengiasi išsilaikyti darbo rinkoje, kad galėtų išlaikyti šeimas. Dėmesio centre
– bene žymiausio airių aktoriaus Cillian Murphy sukurtas veikėjas Bilas
Furlongas, užaugęs ir turtingo dvaro prižiūrėtas kaip tarnaitės sūnus (nuoroda,
kad jis buvo visgi turtuolio pavainikis, todėl šiek tiek prižiūrimas).
Turėdamas šiokių tokių nuoskaudų dėl savo našlaičio situacijos su gailesčiu
žiūri į kitų našlaičių, ne taip pasisekusių, likimus. Nuo pat 1922-ųjų iki
1998-ųjų Airijoje realiai veikė vienuolynai, kurie priimdavo puolusias jaunas
ir netikėjusias, nėščias magdalietes, kurias paslėpdavo nuo pasauliečių, kol
šios pagimdys nesantuokinius kūdikius ir juos atiduos įsivaikinti
pasiturintiems. Apie šias jaunas kaip puolusias merginas ir jų pavertimą
skalbėjomis vergėmis jau prirašyta knygų, prikurta ir kino filmų, tad iš dalies
„Tokie smulkūs dalykai“ irgi apie tai, tik kur kas subtiliau. Taigi žinodamas
našlaičių dalią, Bilas su atjauta (ne taip kaip daugelis) žvelgia į tas
merginas, atiduotas vienuolėms sadistėms, kur Dievo gailestingumas tėra tik
vieno didelio bažnyčios smurtinio akto demoniškoji imitacija, neturinti nieko
bendro su tikėjimu.
Pats Bilas nuolat permąsto savo būsimų penkerių
dukterų likimus ir kai vieną dieną jis padeda vienai magdalietei, pasislėpusiai
anglių sandėlyje, gauna įspėjimą iš motinėlės, kad ji neapsikęs, jeigu jis
išduosiąs tai, ką regėjęs, kad ji pasistengsianti užkirsti kelią jo paties
dukterims ko nors pasiekti gyvenime. Iš tikrųjų žiūrovas yra priverstas
stebėti, kaip pasielgs jautrusis Bilas: ar jis galvos apie savo asmeninį
dukterų gyvenimą, ar ryšis gelbėti nepažįstamos merginos gyvenimą. Moralinė dilema
paliečiama labai subtiliai, netgi motinėlės ir Bilo pokalbiai tampa
manipuliatyvus, alegoriški, tačiau iš pusės žvilgsnio kuo puikiausiai
suprantami.
Veiksmo filme išties ne tiek jau ir daug, bet per mažą
istoriją papasakojama juodoji Airijos visuomenės istorija, kuri apjuosta tyla
(tik nepiktinkime mūsų Bažnyčios), tad tyliuoju pritarimu buvo leista visa tam
bujoti. 1985, atrodo, kad tai laikai po Seksualinės revoliucijos ir daugelis
išsivadavę nuo religinių įsitikinimų, tačiau gana izoliuotai Airijai ir jos
žmonėms tai vis dar įsigalėjusi pikta stigma ir religija, skurdas, moterų
reputacija vis dar labai svarbi visuomenėje, o tai yra destruktyvi galia
valdyti vienkryptį žmonių smerkimą. Šiaip filmas man pasirodė kiek geresnis nei
paprastas vidutinis filmas, tačiau didelių emocijų visgi nesukėlė. Knygą
skaitydamas tą Bilą įsivaizdavau kaip itin geros širdies, atlapaširdį ir
neegoistinį žmogų, kuris drąsiai renkasi ne pačius lengviausius sprendimus, o
filme Cillian Murphy sukurtas Bilas atrodo toks kaip primuštas šunelis,
nedrąsus, tas, kuris net į akis kalbėdamas nežiūri. Bilo gerumą filmą iš esmės
atsveria jo trapumas, pažeidžiamumas ir paliktos praeities traumos. Knyga nuteikė
viltingai ir kalėdiškai, filmas visgi toks airiškai šaltokas, tamsokas
ir niūresnis tonas, bet tai nereiškia, kad filmas nevykusi ekranizacija. Šiaip
filme man Bilas asocijuojasi su Jono Biliūno novelės „Lazda“ pagrindiniu
veikėju, kuris pasikabina lazdą, su kuria kažkada šaltyšius vos nenuvarė
daužydamas jo paties į kapus. Visos istorijos prasmė labai biliūniška: žmogus
patyręs skriaudą atveria pasauliui širdį, nes tik patyręs pats sunkumą gali
atjausti kitus.
Fotografija iš žiemiško Vilniaus, daryta 1863-aisiais
metais. Atrodo, taip seniai, bet tai buvo neeiliniai metai, nes:
1863 metai Vilniui žymi 1863–1864 metų
sukilimo prieš Rusijos imperiją pradžią, kuris miestą pavertė vienu svarbiausių
sukilimo centrų Lietuvoje, čia veikė sukilėlių vadovai, buvo organizuojami
būriai, o Lukiškių aikštėje įvykdytos egzekucijos sukilimo vadams, tokiems kaip
Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas, palikusios gilų pėdsaką
miesto istorijoje, nors sukilimas buvo numalšintas, Vilnius patyrė griežtas
represijas, uždarytos mokyklos, draudžiama lietuviška spauda, vykdyta
rusifikacijos politika, tačiau šie įvykiai suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių
tautinio judėjimo formavimesi, parodė lietuvių ir lenkų pasiryžimą kovoti už
savo laisvę, o sukilimo atminimas Vilniuje iki šiol saugomas, 2017 m. Gedimino
kalne perlaidoti sukilimo vadų ir dalyvių palaikai, o 2019 m. Senosiose Rasų
kapinėse įvyko valstybinės laidotuvės.
Esu tam tikra prasme šokiruotas tuo, kas pas mus
vyksta socialiniuose tinkluose, kai pasirodė jauno žmogaus Adrijaus, šokančio tautinius
šokius, pasisakymas viešojoje erdvėje apie karo prievolės privalomąją tarnybą.
Adrijus aiškiai išdėstė, kodėl jo nuomone neverta ginti Lietuvos, kitaip
sakant, ne pačią populiariausią nuomonę, tačiau kas po to atsitiko, nesunku
paaiškinti. Šitą vargšą jauną žmogų kandžioti pradėjo visi, kas netingi. Gerbiami
mokytojai savo forumuose dėjo jį į šuns dienas, senieji politikai, jaunieji
politikai paišė ant jo veido etiketes „vata“ ir platino, dergė, rodė visiems
kaip demoną, lyg jis jiems asmeniškai būtų ką nors padaręs, įskaudinęs, įžeidęs.
Laisvoje Lietuvoje negali pasisakyti savo politinių
pažiūrų, negali priešgyniauti nuleistai nacionalistinei ideologijai, turi mąstyti,
veikti ir įtikti TIK TEISINGAI, kitoks mąstymas, matymas ir pajautimas turi
būti gėdinamas, slepiamas, menkinamas. Baisiausia, kad iš Adrijaus dergėsi
išsilavinę žmonės, turintys aukštuosius, tačiau jų žodynas toks baisus, tokios
tirštos mužikiškos neapykantos, kad viską sumalė su rusiška propaganda,
neatsirinkdami jokių savų minčių.
Nežinau, kaip šiomis dienomis Adrijui jaustis
Lietuvoje, kurią čia piestu stojasi ginti teisuoliai, matyt, turį teisę
laisvoje Lietuvoje kitą sutepti mėšlu ir save iškelti ant pjedestalo. Tas parodomasis
kosmetinis savęs iškėlimas per kito pažeminimą – diagnozė, kuri neturi nieko
bendra su laisvos šalies piliečiais, priešingai, įkalinti vieno kurpaliaus grūmojimais
ir postringavimais leidžia sau būti ir tarpti populistiniame vienos ideologijos,
tiesos ir nuomonės pusėje. Apie kokią laisvę galime kalbėti, jeigu tebesame
vienas kito niekinimo ir neapykantos rėmuose. Nenoriu čionai nieko pamokslauti,
tačiau šiuo atveju labai palaikau Adrijų, kuris nebijo būdamas jaunas iškelti
prasmės klausimus: kodėl aš privalau valstybėje, kurioje esu niekinamas už
kitokias mintis ir kuri iki šiol negali sutvarkyti lygiateisiškai visų žmonių
teisių, ginti ir vaizduoti patriotines pozas, kurių nejaučia? Tai tik parodo, kokie
daugelis yra dvilypiai, vienkrypčiai, atjungę kritinio mąstymo ir priėmimo jungtis.
Bet kam, kas ne su mumis, užklijuokime ožio arba vatos etiketę ir nuplakime
viešai gėdindami. Tai kas iš tikrųjų elgiasi kaip vata? A?
Kai didžiosios premjeros ir visi spektakliai pamatyti
Klaipėdos dramos teatre, belieka pasidairyti pavasarį į mažesnių teatro trupių
repertuarą. Visai neseniai susipažinau su Taško teatru, įsikūrusiu Klaipėdos
Kultūros fabrike, ir ta pažintis prasidėjo su jų premjeriniu „Romeo ir
Džuljeta“ pasirodymu. Pastarąją Viljamo Šekspyro pjesę režisavo ir savaip
interpretavo režisierius Žilvinas Beniušis su 10 jaunosios kartos
aktorių pulku.
Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šio pasirodymo,
nes niekada nebuvau susidūręs su Taško teatru, kurio koncepcija pristatoma
maždaug šitaip:
Remiantis turima informacija, Taško teatrą
2017 metais įkūrė režisierius Valentinas Masalskis ir kompozitorė Nijolė
Sinkevičiūtė, bendradarbiaudami su savo vadovaujamu aktorių kursu. Jie sukūrė
kūrybinę erdvę, kurioje galėtų vystytis jaunatviška energija, kryptingas darbas
ir kūrybinis veržlumas.
Taško teatras, įsikūręs Klaipėdoje, yra
unikalus reiškinys Lietuvos kultūros žemėlapyje. Šis teatras išsiskiria ne tik
savo menine veikla, bet ir aktyviu socialiniu vaidmeniu. Taško teatro misija
apima ne tik aukštos kokybės spektaklių kūrimą, bet ir bendruomenės telkimą,
socialinių problemų aktualizavimą bei tolerancijos skatinimą.
Viena iš pagrindinių teatro idėjų – menas
kaip priemonė socialinei atskirčiai mažinti. Taško teatras aktyviai
bendradarbiauja su įvairiomis bendruomenėmis, ypač su socialiai pažeidžiamomis
grupėmis. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su sutrikusio intelekto žmonių globos
bendrija „Klaipėdos viltis“ ir teatru „Drugelis“ buvo sukurtas spektaklis
„Dantenija“. Šis projektas ne tik suteikė galimybę neįgaliesiems išreikšti
save, bet ir atkreipė visuomenės dėmesį į jų galimybes bei poreikius.
Taško teatras neapsiriboja vien
socialiniais projektais. Jo repertuarą sudaro įvairių žanrų spektakliai – nuo
komedijų iki dramų, kuriose gvildenamos aktualios visuomenės problemos,
tarpusavio santykiai, egzistenciniai klausimai. Teatras taip pat kuria spektaklius
vaikams ir visai šeimai, siekdamas ugdyti jaunosios kartos kultūrinį
sąmoningumą. Taško teatras nuolat ieško naujų meninių išraiškos formų,
eksperimentuoja su žanrais ir stiliais, siekdamas sukurti aktualų ir
įtraukiantį teatrą.
Taigi jaunieji teatralai nėra kokie pradžiamoksliai,
turi aktorinį išsilavinimą ir tas iškart vaidyboje pasimato. Didžioji dalis
aktorių balsingi, traukia be mikrofonų dainas, imituoja komiškus balsus. Aistė
Alksnytė, Kristupas Biržietis, Elzbieta Girkantaitė, Paulius Kavoliūnas, Laurynas
Luotė, Donatas Mickūnas, Jūratė Martinaitytė, Gediminas Povilavičius, Solveiga
Reklaitytė, Karolina Kuzborska Urbonė – šie aktoriai sukūrė pagrindinius ir
antraplanius spektaklio vaidmenis. Akivaizdi Valentino Masalskio ritminio ir
kolektyvinio teatro įtaka ir Ž. Beniušis tuo pasinaudoja kurdamas Viduramžių
rūmų damų, tarnų, pažų ir kilmingųjų chorą. Tiesa, nė viena daina nesuskamba
išdirbta iki galo, nes vis kas nors nutinka komiško, vis kas pertraukia ir taip
demonstruojamas žioplumas kaip įprastinis „Romeo ir Džuljetos“ istorijos komizmo
raiškos elementas.
Nesu visiškai tikras dėl scenografijos, iš vienos
pusės ji pritinka šiam spektakliui, tačiau stumdydami baldakimo karkasus
aktoriai apsunksta, jiems yra ką veikti. Visgi komedijai tai pritinka, nes iš
esmės klasikinis Šekspyro tragedijos naratyvas išardytas ir perkeistas į
visiškai kitą žanrą – komediją. Bet jau kai kurie literatūrologai sako, kad „Romeo
ir Džuljeta“, nors atitinka visus Šekspyro tragedijos bruožus, tačiau
analizuojant naivias situacijas, galima tikrai įžvelgti nemažai komizmo ir
parodijos. Oskaras Koršunovas jau buvo išplėtojęs komizmą, kai statė savo Šekspyro
pjesės versiją „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljeta“, pvz., auklės komiška
persona.
Pats spektaklis šįkart neprailgo, nes pastatyme tikrai
netrūksta dinamikos, kaitos, spalvų, žaismingumo, lėkštesnio ir labai pavykusio
humoro. Mėgstu komedijas ir šiame pastatyme tikrai buvo scenų, kurias dar ilgai
prisiminsiu. Šįkart man labiausiai „suskambėjo“ antraplaniai vaidmenys, kurie
tiesiog kibirkščiavo savo charizma ir energetika. Visų pirma, norėčiau išskirti
auklės vaidmens atlikėją, kuri labai atsidavusiai ir dinamiškai transformuojasi
iš komiško vaidmens į tragišką ir priešingai, puiki artikuliaciją. Panašių liaupsių
norėčiau pasakyti ir karalienės, Džuljetos motinos, atlikėjai, kuri čionai
puikiai traukia pagerintu balseliu iš baltojo baliono, o kitoje scenoje
išraiškingai it Kleopatra įnešama savo kačių ir tampa nepalenkiama matrona. Šie
du personažai puikūs. Gerai išnaudotas ir vienuolio vaidmuo, aukų rinkimas iš
žiūrovų išties pasiteisino, nes atskleidžia veikėjo komišką dvilypumą.
Apskritai sakant, veikėjai komiški dėl savo
kontrastingo dvilypumo, vieną sako, o kita daro, konkuruoja ir imituoja
spektaklio kūrimą spektaklyje. Nulėkę į užkulisius vėl tampa pauliais ir
donatais, kartais pamesdami savo vaidmenis aktoriai pešasi dėl vaidmens, nes
Paulius nori Romeo, o pats Romeo ne toks jau įsimylėjęs Džuljetą, kiek galbūt
pats save... Išties nemažai dramaturginės transformacijos, slopinant paauglių
meilės istoriją ir paverčiant ją cirku, nesusipratimu.
Dramaturgijos tekstas taip pat niuansuotas, kai kurios
eilutės iš eiliuotos Šekspyro pjesės, kai kas smarkiai subuitinta ir paversta parodija,
kurią paryškina šokio elementai, dainuojamieji intarpai. Labiausiai stebino,
kad aktoriai labai stengėsi, jie nenuobodžiavo, o buvo itin pakilūs, tarsi
įkvėpti premjerinės nuotaikos, tik gaila, kad bilietai.lt ir kitos
populiarios nuorodos apie šį spektaklį nepateikia prie aktorių vardų ir
pavardžių, kokius vaidmenis jie atlieka, nes po spektaklio norėjosi pratęsti ir
jais bei jų vaidmenimis pasidomėti. Šiaip spektaklis pavyko pakilus,
žaižaruojantis, komiškas, nesijautė „duobių“. Tiesa, tai nėra koks nors
didingas ar unikalus reginys, visgi šis spektaklis laikosi pramoginio žanrinės
istorijos tipažo, labiausiai kas galbūt man įstrigo, tai pats dramaturgijos
naratyvo sudurstymas, atsisakant tam tikrų mizanscenų iš Šekspyro ir bandant
atrasti savąsias jungtis. Ar tikrai pasiteisino visa toji sąranga? Nemanau,
tačiau aktorių atsidavimas, žaismingumas ir pramoginio Viduramžio keliaujančios
trupės linksmintojų teatro atmosfera iš tikrųjų paliko įsimintina. Spektaklį
laikau pavykusiu ir rekomenduočiau bent kartą nueiti, jeigu norite
charizmatiškai pateiktų komiškų situacijų ir dar pakartoti Šekspyrą, tik vėlgi
kiek kitaip.
Šių metų pavasarį Klaipėdos pilies teatrui išties
reikšmingas jubiliejus. Teatrui sukanka net 40 metų, todėl Klaipėdos Žvejų
rūmuose rodoma ištisa šio teatro spektaklių serija paminėti teatro jubiliejui.
Prieš tai matytas šmaikštus ir įdomus jų spektaklis „Jūs užstojate man
vandenyną“ paskatino pamatyti ir kitus šio man menkai žinomo teatro
spektaklius, tad nusprendžiau pažiūrėti „Dovydas ir Eduardas“, pastarąjį
režisavo Alvydas Vizgirda.
Klaipėdos pilies teatro spektaklio „Dovydas ir
Eduardas“ premjera įvyko 2020 m. lapkričio 13 ir 14 dienomis. Šis spektaklis
yra sukurta dramaturgo Lionelo Goldšteino komedija. Vaidmenis atliko
aktoriai Vaidas Jočys ir Aurimas Pintulis. Kostiumus sukūrė Aina Zinčiukaitė, o
muzikos autorius – Edvinas Vasiljevas.
Lionelis Goldšteinas – žinomas dramaturgas, kurio
kūryba pasižymi subtiliu humoru ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį.
Jo pjesės dažnai nagrinėja sudėtingus tarpusavio santykius, atskleidžia
netikėtus charakterių posūkius ir provokuoja žiūrovus apmąstyti gyvenimo
paradoksus. Goldšteinas yra sukūręs nemažai pjesių, kurios buvo sėkmingai
pastatytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Jo kūryba vertinama dėl gebėjimo
sujungti komediją ir dramą, sukuriant unikalius ir įtraukiančius spektaklius.
Pjesė „Dovydas ir Eduardas“ yra vienas ryškiausių
Goldšteino kūrinių, sulaukęs didelio žiūrovų ir kritikų susidomėjimo. Ši
komedija pasakoja apie dviejų nepažįstamų vyrų susitikimą kapinėse prie moters
kapo. Pasirodo, kad abu vyrai buvo artimi mirusiajai, ir jų susitikimas
atskleidžia netikėtus faktus apie moters gyvenimą ir jų pačių santykius su ja. Įdomu
tai, kad pjesė pirmąkart buvo ekranizuota 1983 metais, o teatre statoma dažnai
įvairių šalių teatruose.
Manau, pjesės medžiaga itin palanki mažam teatrui, kur
nereikia daug aktorių ir sudėtingų mizanscenų. Per visą spektaklį veikia viso
labo tik aktorių duetas prie mylimosios Florens kapo ir bendrauja jie šmaikščiai,
ryškindami santuokinio gyvenimo ir vyro socialinių kaukių, įsitikinimų klišes.
Dovydas, buvęs Florens vyras, susitinka jos ilgametį meilužį Eduardą, kuriam be
paliovos pavydi, tad norėdamas sukelti ir jam skaudulių, atsiveria ir išpažįsta
savo paklydimus, sugriaudamas Eduardo iliuzijas apie šventosios Florens puikų santuokinį
gyvenimą, nes pradeda suvokti, kad Dovydas, kaip ir daugelis vyrų, tėra
šunsnukiai. Gana tipiškai niuansuoti dialogai, atskleidžiantis tipiškiausius XX
amžiaus vyrų stereotipus: du vienas kitą nekenčiantys vyrai maukia alkoholį ir
atveria vienas kitam širdis, iš pažiūros vienas kitą nekęsdami, bet iš esmės
sugriaudami savo vidines iliuzijas.
Šiaip pjesę stebėjau gana abejingai, pastatyme
režisierius A. Vizgirda neišvysto nieko pernelyg ypatingo, laikosi įprastinių
teatro taisyklių, tad vietomis spektaklis „Dovydas ir Eduardas“ apsunksta, pagauna
šiokios tokios monotonijos įspūdis, trūksta vidinės ir sceninės dinamikos, nors
ir panaudoti smagūs Dž. Bizet „Carmen“ muzikos intarpai, aktoriai pasistrikinėdami
stengiasi, tačiau pakalbėjus su stebėjusiais šį pastatymą, visgi iškilo kažkoks
prėskumas, tuštumos jausmas. Mano kolega vietomis po sunkios darbo dienos
knapsėjo ir kovojo su miegu, nors sėdėjo beveik priekyje, šalia Florens „kapo“.
Nepasakyčiau, kad šis spektaklis absoliučiai nepavyko, manau, medžiaga pernelyg
elementari, o dialogai primena amerikietiškų situacijų serialus, kas kurį „perkąs“
principu. Vaidas Jočys jau spektaklio viduryje buvo visiškai šlapias, aktoriai
labai stengėsi, bet spektaklio chemija neįvyko ir aš kaip žiūrovas ganėtinai
abejingai jaučiausi po viso spektaklio. Manau, statant tokias klasikines ir
daug kartų „nudrožtas“ pjeses reiktų labiau eksperimentuoti su formomis, dabar
viskas perteikta minimaliomis teatro priemonėmis (gal dėl mažo finansavimo ir
galimybių?), sunku įvardyti priežastis, tačiau šis spektaklis puikiai tiks
tiems, kurie mėgsta paprastas komedijas, kurių giliamintiškai apmąstyti
nereikia, spektaklis elementariai pramogai, šiek tiek plokščiais, neprovokuojantis
ir nestebinantis, tačiau, matyt, užpildantis Klaipėdos pilies teatro repertuarą
pagal savo galimybes.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
