Vinilinė plokštelė: Madonna – Love Profusion (single) [vinyl / 2LP] (2004)

 

Informacija apie singlą:  Madonna – Love Profusion (single) [vinyl / 2LP] (2004)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Avicii – The Iconic Joia Records Remixes [vinyl / LP] (2025)

 

Informacija apie albumą: Avicii – The Iconic Joia Records Remixes [vinyl / LP] (2025)

Maištinga Siela

Pikeliai 1568: Pikelių miestelis, Pikelių istorija, herbas, žmonės

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar esate ką nors girdėję apie Pikelių miestelį ir bendruomenę? Kur apskritai yra Pikeliai? Apie tai ir dar daugiau šiame įraše.

 

Pikeliai – tai nedidelis, bet turtingos istorijos miestelis Mažeikių rajono savivaldybėje, Telšių apskrityje. Jis įsikūręs šiaurės vakarų Lietuvoje, maždaug 27 km į šiaurės vakarus nuo Mažeikių, patogioje vietoje netoli Lietuvos ir Latvijos sienos. Nors Pikeliai pirmą kartą paminėti 1594 metais (kai kurie šaltiniai nurodo net 1568 metus, susijusius su Žygimanto Augusto dovana Jonui Chodkevičiui), oficialiai miestelio statusą ir prekymečių privilegiją jie gavo 1769 metais, žymėdami savo, kaip prekybos centro, pradžią.

 

Vienas ryškiausių Pikelių akcentų – Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1752 metais. Ši medinė bažnyčia yra seniausia Mažeikių rajone ir išsiskiria savo unikalia architektūra: bebokštė, monumentali, su aukštu, pusvalminiu stogu. Jos interjere puikuojasi išskirtinis trijų baltų, paauksuotų barokinių altorių ansamblis, papuoštas juvelyriškai drožinėtais ir skulptūriškais elementais. Tai vienas gražiausių medinių Lietuvos bažnyčių pavyzdžių, derinantis Europos baroko stilių su autentiškomis žemaičių liaudies meno tradicijomis.

 

Pikeliai taip pat mena gyvybingą žydų bendruomenę, kuri XIX amžiaus pabaigoje sudarė net 68% miestelio gyventojų. Jie aktyviai prisidėjo prie Pikelių ekonomikos ir kultūrinio gyvenimo, valdė įvairius verslus, turėjo savo sinagogą ir mokyklą. Deja, ši klestėjusi bendruomenė buvo žiauriai sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metu, 1941 metais, kai didžioji dalis Pikelių žydų buvo nužudyti.

 

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Pikeliai tapo svarbiu knygnešystės centru. Čia kunigavęs Paulius Morkys ir tokie knygnešiai kaip Kazimieras Ercupas, Feliksas Katavičius bei Kazys Jerkūnas aktyviai platino lietuviškas knygas ir puoselėjo lietuvybę, nepaisydami caro valdžios draudimų.

Pikelių herbas

Pikelių vėliava

 

Pikelių herbas, patvirtintas 2019 metais, yra prasmingas ir giliai simbolinis miestelio tapatybės atspindys. Jame įpinti elementai pasakoja apie Pikelių istoriją, tikėjimą ir bendruomenės vertybes, o ypač iškelia į pirmą planą unikalią Švč. Trejybės bažnyčią.

 

Herbo centre dominuoja auksinė gegnė su kryžiumi viršuje, įkomponuota mėlyname fone. Šis motyvas tiesiogiai susijęs su garsiąja Pikelių medine baroko bažnyčia, kuri yra viena seniausių ir išskirtiniausių visame Mažeikių rajone. Gegnė herbe simboliškai atkartoja aukštą ir savitą bažnyčios stogą, pabrėždama jos unikalumą ir architektūrinę vertę. Lotyniškas kryžius virš gegnės sustiprina religinę prasmę, įprasmindamas ne tik pačią šventovę, bet ir jos puošnų barokinį interjerą, kuris yra ryškus Lietuvos medinių bažnyčių pavyzdys.

 

Abiejose gegnės pusėse pavaizduoti du sidabriniai, vienas į kitą atgręžti balandžiai. Šie paukščiai heraldikoje dažnai simbolizuoja gerąją žinią, taiką, meilę ir gausėjimą. Pikelių herbe balandžiai ypač pabrėžia miestelio bendruomeniškumą ir draugiškumą, taip pat simboliškai susisieja su daugiskaitiniu miestelio pavadinimu. Jie atspindi vienybę ir bendrystę, kurios buvo itin svarbios per visus miestelį ištikusius istorinius išbandymus.

 

Visą kompoziciją įrėmina mėlyna herbo fono spalva. Mėlyna yra giliai simbolinė spalva, heraldikoje reiškianti dieviškąją išmintį, ištikimybę, pastovumą ir sąžiningumą. Šios savybės puikiai atspindi Pikelių dvasinę stiprybę ir vertybes, kurios padėjo miestelio bendruomenei išlikti ir atgimti po sunkių išbandymų, tokių kaip karai, gaisrai ir trėmimai. Herbas yra ne tik istorijos liudytojas, bet ir vilties bei tvirtybės simbolis ateičiai.

 

Per savo ilgą istoriją Pikeliai patyrė daug išbandymų. Miestelis nukentėjo per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721), 1863 metų sukilimo metu apylinkėse vyko įnirtingi mūšiai. Pikeliams teko iškęsti ir Pirmąjį pasaulinį karą, du gaisrus 1920 ir 1921 metais, o 1944 metais jis buvo smarkiai sugriautas. Pokario metais apylinkėse aktyviai veikė Lietuvos partizanai, o sovietinė valdžia vykdė gyventojų trėmimus. Nepaisant visų išgyvenimų, Pikeliai išliko, o 2019 metais patvirtintas miestelio herbas simbolizuoja jo istorinį paveldą ir bendruomenės gyvybingumą. Šiandien Pikeliai – tai ramus miestelis, išlaikęs savo istorinę dvasią ir gyvą bendruomenę.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 127: audringoje jūroje tu pažinsi save

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ir audringoje jūroje,

Kurioje nėra net kranto,

Iš kuriuo tavęs švyturio šviesomis lauktų,

Žinok,

Kad paklydimas tėra tik galimybė vis tiek sugrįžti.

 

Žinok, kad ten, už tų audringų bangų

Visada yra kita perspektyva

Ir jūra gali būti dosni, rami ir maloninga.

 

Kaip ir tą akimirką,

Kai atsidursi išmestas bangų

Pačioje nuostabiausioje saloje,

Žinok,

Kad bus ir vėl audra,

Kuri tave išbandys.

 

Kokia viso to prasmė?

Kančios ir išsiblaškymo esmė?

 

Patirti. Patirti. Patirti.

Ir pažinti tą patyrimą

Kaip savasties dalį.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Franz Kafka apie nuodėmes, nekantrumą, lengvabūdiškumą ir rojų

 

Sveiki,

 

„Yra dvi pagrindinės žmonių nuodėmės, iš kurių kyla visos kitos – nekantrumas ir lengvabūdiškumas. Dėl nekantrumo jie buvo išvaryti iš rojaus, o dėl lengvabūdiškumo tyen nebegrįš. Tačiau galbūt yra tik viena pagrindinė nuodėmė – nekantrumas. Dėl nekantrumo jie buvo išvaryti ir dėl nekantrumo nebegrįš.“ Franz Kafka

 

Šie Franzo Kafkos žodžiai yra dalis jo aforizmų ir užrašų, kurie buvo rasti ir paskelbti po jo mirties. Jie nėra iš konkretaus romano ar novelės, o veikiau atspindi jo filosofines mintis ir apmąstymus apie žmogaus prigimtį, nuodėmes ir egzistenciją.

 

Konkrečiai, ši mintis dažnai siejama su Kafkos „Zürau aforizmais“ (angl. „Zürau Aphorisms“), kurie buvo užrašyti 1917–1918 metais, jam sveikstant nuo tuberkuliozės Zürau kaime. Šiuose aforizmuose Kafka gilinasi į įvairias temas, tokias kaip tiesa, melas, nuodėmė, kančia, atpirkimas ir Dievas.

 

Šis aforizmas apie nekantrumą ir lengvabūdiškumą (arba tingumą, priklausomai nuo vertimo) yra vienas žinomiausių, nes jis gvildena esminę žmogaus būseną – nuolatinę kovą su savo trūkumais ir nesugebėjimą grįžti į „rojų“ (galbūt dvasinės ramybės ar tobulumo būseną) dėl tų pačių trūkumų. Mintis, kad galbūt egzistuoja tik viena pagrindinė nuodėmė – nekantrumas – pabrėžia Kafkos polinkį į gilią, kartais niūrią savianalizę ir nuolatinį klausimų kėlimą, net jei atsakymai nėra galutiniai.

 

Franz Kafka (1883–1924) – tai vienas žymiausių ir įtakingiausių XX amžiaus vokiškai rašiusių prozininkų. Nors jo kūryba buvo plačiai pripažinta tik po mirties, ji padarė milžinišką įtaką moderniajai literatūrai ir filosofijai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 126: viskas labai paprasta, todėl labai šventa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vakar per Lietuvą praėjo didžiuliai karščiai ir aš jų išvengiau, nes nuo mano namų iki jūrų marių koks kilometras, tad vėjas neša gaivą ir vėsumą, kurį labai vertinu, nes vaikščioti išpiltam prakaito ir galvoti apie tai, kaip atsivėsinti – ne man. Su metais imu vertinti ne kaštas vasaras, o atgaivinančias ir vėsias.

 

Po langais – didžiulis klevas, visas sudreba ir šlama, kai vėjas su jūriniais paukščiais įsisuka į kampinį kiemo pusę. Prisimenu vis dažniau vaikystės vasaras, kada kaime ant kalakutžolės sode pasitiesdavome pledus ir nesibaimindami nei kokių žalčių, nei erkių (ar kas išvis anuomet kaime sirgdavo kas nors kokia Laimo liga? Nesu girdėjęs!), skaitydavome knygas. Prisimenu labiausiai kažkodėl Edgaro Barauzo „Tarzanas džiunglėse“ ir to paties autoriaus „Užmirštoji sala“. Žinoma, po to atėjo laikas ir „Hario Poterio“ knygoms... Taip, tas laikas su knyga sode ir visas pasaulio laikas sutelpa ir plečiasi per vaizduotę. Kaip viskas, atrodo, buvo paprasta ir elementaru!

 

Dabar paskaitau kokį 30 puslapių – žiūrėkit jau beveik valandos ir nebėra, laikas jau kitus dalykus daryti. Taigi tam tikra prasme vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje laikas bėga išties kitaip nei suaugus, gal dėl to taip simpatizuojame išnykusiam laikui? Marcel Proust rašydamas „Prarasto laiko beieškant“ tikrai turėjo vaizduotės pagalba rekonstruoti šį bei tą iš savųjų prisiminimų. Kitaip sakant, argi visas likęs laikas nėra tik pastangos susigrąžinti prabėgusį laiką? Vis dažniau pagalvoju, kaip greitai bėga laikas, viską jau galima nuo kalno pamatyti ir suskaičiuoti visas blusas ir žvaigždes. Susitaikyti su tuo, kad kokių 2099-ųjų jau nebesulauksime, kad visko liko tik proporcingai dešimtmečiais, gal net ligoms ir nuotykiams, kurie dar tik bus ir praeis. Jau viskas daugmaž aišku, kad nebūsime didūs prezidentai ir kosmonautai, kad užtenka tiek smėlio, kiek jo yra saujoje, nereikia būti kolumbais ir panerti į Mariano įdubą, kad patirtum, kokia ta planeta... Jos irgi nenusineši į 2099-uosius. Viskas tėra... Kaip čia pasakius? Paprasta ir dėl to labai šventa.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Romas Zabarauskas apie laisvę ir meilę Lietuvai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mano asmeninė laimė ir laisvė – tam tikras kerštas visuomenei.  Nuo to laiko, kai pradėjau kalbėti, mano tikslas buvo kalbėti pozityviai – aš noriu įkvėpti žmones, kad galima gyventi Lietuvoje, čia būti laimingais ir atvirais“. Romas Zabarauskas

 

Žinote tą keistą jausmą, kai žmonės pripranta prie tamsos, kad net baidosi kitokių ir šviesą nešančiųjų? Kai gali palyginti progresyviuosius su tais, atleiskite, „tradiciniais“, kurie iš visų jėgų laikosi kokių nors sovietmečiu įdiegtų įsitikinimų ir tai laiko netgi didžiai susiformavusia vertybe, kurios neišmuši niekaip (o gal ir nereikia?). Prisimenu vis Kristinos Sabaliauskaitės mintį, kad viskas, kas kada nors Lietuvoje po 1990-ųjų įvyko gero, t. y. visi laimėjimai, pasiekimai, ginantys žmonių teisės įstatymai, triumfas mokslo ir meno srityse, įdiegtos inovacijos buvo tik progresyviųjų pozityvistų dėka, o ne tų, kurie sėdėjo, bambėjo ir piktinosi, kad neverta, ką čia kiti nori įrodyti, kam to reikia, kokie jie visi iškrypę, nenormalūs... Nes „normalu“ jiems yra žiūrėti iš savo tamsios bedugnės ir piktintis. Nesmerkiu jų, man absoliučiai jų tiesiog gaila, kad jie tokioje siauroje ir neįdomioje duobėje sėdi ir kito nei suprasti gali, nei nori. Tuo atveju, sakyčiau, Romas Zabarauskas kaip ir daugelis viešųjų menininkų, kurie pasirinko kerštauti tai pilkai masei, kuri mėgsta dažnai sakyti, kad mes – tauta, nors nieko nėra progresyvaus padarę, manau, yra teisus, nes dėl tokių žmonių – ar tai būtų Čiurlionis, ar tai būtų Žalakevičius, ar Nijolė Sadūnaitė – vyksta visuomeniniai pokyčiai. Šiuo atveju kerštas kaip metafora, kuri reiškia ėjimą į priekį, kai tave nori dažnas matyti suvystytą ir uždarytą bačkoje.

 

Maištinga Siela