Originalus 1569 m. Gerardo Merkatoriaus pasaulio žemėlapis / The original 1569 Mercator world map

Padidės, jeigu paspausite nuotrauką ir išsididinsite.

 

Originalus 1569 m. Merkatoriaus pasaulio žemėlapis.

Šis pavadinimas nurodo į vieną garsiausių ir įtakingiausių visų laikų žemėlapių, sukurtą flamandų kartografo Gerardo Merkatoriaus (Gerardus Mercator). Jo 1569 m. žemėlapis, oficialiai pavadintas Nova et Aucta Orbis Terrae Descriptio ad Usum Navigantium Emendate Accommodata, buvo revoliucinis tuo, kad jame pirmą kartą panaudota vadinamoji Merkatoriaus projekcija. Ši projekcija leido tiksliai atvaizduoti kampines kryptis, kas buvo nepaprastai svarbu jūrų keliautojams, nes leido braižyti tiesias linijas (loksdromas) jūriniuose žemėlapiuose.

 

Nors Merkatoriaus projekcija turi trūkumų – ji iškraipo žemės plotus, ypač tolstant nuo pusiaujo (pvz., Grenlandija atrodo daug didesnė nei yra iš tikrųjų) – ji tapo standartu navigaciniams žemėlapiams ir yra naudojama iki šiol. „OG“ šiuo atveju yra šnekamosios kalbos trumpinys, reiškiantis „Original Gangster“ arba „Originalus“, pabrėžiant, kad tai yra originalus ir itin svarbus, beveik legendinis, šios srities kūrinys.

 

Maištinga Siela

Žemėlapis: Europos metro istorija – kokios šalys turi, o kokios neturi metro?

 

 Sveiki,

Pamenate Zuoko svajonę išrausti Vilnių ir įkurti požeminį metro? Buvo nemažas piaras, politinis maskaradas, nes... Man net baisu įsivaizduoti, keik tai kainuotų šiandien lygumų, upelių šalyje ir apskritai Vilniuje.

 

Čia, žemėlapyje, matote nuspalvintas tas Europos šalis, kurios metro neturi.

 

Nors daugelyje didžiųjų Europos miestų veikia išplėtotos metro sistemos, nemaža dalis žemyno šalių tradicinio metro neturi. Dažniausiai tai yra mažosios valstybės, tokios kaip Lichtenšteinas, San Marinas, Andora, Monakas ar Vatikanas, kurioms dėl nedidelės teritorijos ir gyventojų skaičiaus metro tiesiog nėra ekonomiškai pagrįstas ar reikalingas. Be to, Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – taip pat neturi metro nė viename mieste, o jų transporto sistemas sudaro autobusai, troleibusai ir tramvajai. Islandija taip pat priklauso šalių, neturinčių metro, grupei. Šios šalys, nepaisant metro nebuvimo, dažnai turi gerai išvystytą viešojo transporto tinklą, kuris efektyviai patenkina gyventojų poreikius.

 

Maištinga Siela

Furry Fandom subkultūra Lietuvoje ir pasaulyje: paaugliai ir tėvų nuomonė, fetišas, fursuitas, fursona – kas tai?

 

Sveiki, skaitytojai,

Kas yra vadinamoji Furry subkultūra arba Furry Fandom? Jaunoji karta, kuri kasdien daug dienų praleidžia internete, Jums tikriausiai paaiškintų kur kas vaizdžiau. Pats žodis furry išvertus iš anglų kalbos reiškia kailiniuotas, pūkuotas. Tai, sakyčiau, yra tam tikras fetišizmas paplitęs dažniausiai tarp paauglių ir jaunų žmonių, tačiau pasitaiko ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Plačiau kalbėdamas apie šią subkultūrą naudosiu įvairius terminus, t. y. tiek furry subkulūrą, tiek furry fandomą, kuriuos iš esmės galima laikyti sinonimais, t. y. tos pačios reikšmės žodžiais.

Furry subkultūra – tai subkultūra, kurios nariai domisi antropomorfiniais gyvūnų personažais. Tai gyvūnai, kuriems priskiriamos žmogiškos savybės, tokios kaip intelektas, veido išraiškos, gebėjimas kalbėti, vaikščiojimas dviem kojomis ir drabužių dėvėjimas. Galite įsivaizduoti personažus, panašius į Mikį Pūkuotuką, Sonic the Hedgehog, pokemonus, digimonus ar daugelį kitų animacinių filmukų veikėjų, tačiau yra ir erotinių, kaip sakiau fetišistinių niuansų. Šis reiškinys atėjo jau senokai, tačiau tik per karantiną ėmė labiau jaunimas tuo domėtis ir kalbėti Lietuvoje, iki tol labiau egzistavo JAV ir Japonijoje, Pietų Korėjoje. Kitų duomenimis šios subkultūros šaknys siekia 1970–1980 metus ir glaudžiai susijusios su moksline fantastika bei animacija (pavyzdžiui, istorijos apie vilkolakius, kai iš žmogaus pavirstama į vilką-monstrą, sutapatinti ir sužmoginti, suromantizuoti siaubo istorijų variantai). Diskusijos apie antropomorfinius personažus prasidėjo mokslinės fantastikos konvencijose, o ilgainiui išaugo į atskirą subkultūrą. Interneto atsiradimas 1990-aisiais smarkiai prisidėjo prie furry subkultūros plėtros ir išplitimo visame pasaulyje.

Aš pats asmeniškai apie furry subkultūrą plačiau ėmiau mąstyti po apsilankymo Vilniaus Sapiegų rūmuose, kur vyksta(-o) šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“ (nuo 2025 balandžio 4 dienos iki gruodžio 31 d.). Toje parodoje pristatomas menininko Oliverio Larico multiplikacinis ekranas, kuriame surinkti animacinių veikėjų akimirkų virsmai iš žmogaus į gyvūną vaizdavimas. Dažnai šis perėjimas animacijoje yra itin skausmingas, jis gali reikšti ir dvasinę kančią, kuri kyla iš individo dvilypumo socialiniame vaidmenų gyvenime ir t. t. Labai įdomu!

Oliver Laric (g. 1981 m. Insbruke, Austrijoje) yra šiuolaikinis menininkas, žinomas dėl savo multimedijos kūrinių, kurie tyrinėja autentiškumo, kopijavimo ir skaitmeninių bei istorinių vaizdų kintamumo temas. Jis gyvena ir dirba Berlyne. Jo kūryboje dažnai naudojamos skulptūros, vaizdo įrašai ir 3D technologijos, siekiant ištirti, kaip vaizdai transformuojasi ir plinta tiek skaitmeninėje kultūroje, tiek meno istorijoje. Laricas domisi kopijos, piratinės versijos ir remikso produktyviu potencialu, analizuodamas jų vaidmenį formuojant tiek istorinę, tiek šiuolaikinę vaizdų kultūrą. Jis tiria ribas tarp praeities ir dabarties, autentiškumo ir neautentiškumo, originalo ir jo vėlesnių atspindžių bei rekonfigūracijų.

Cituoju iš bukleto apie jo kūrinį, susijusį su furry subkultūra: „Videokūrinyje nuolat atsiranda nuorodų į antropomorfinį vaizdavimą Furry subkultūroje. Tai pasireiškia realiame pasaulyje kaip persirengimo vaidmenų žaidimai arba interneto galerijose, kuriose skelbiami naudotojų sukurti piešiniai, vadinamieji transormacijos menu (TF). Furry subkultūros ir dalyvių sukurtos „fursonos“ yra glaudžiai susijusios su žmogaus ir gyvūno hibridų vaizdavimu animacijoje – kaip tarprūšinės giminystės, tapatybių kaitos ar net erotinio intymumo išraiška, nepaisant to, ar jos įkūnija kitus ar išgalvotus padarus. Nors dauguma Larico videokūrinyje rodomų informacijų yra akivaizdžiai skausmingos ir priverstinės, šie personažai sufleruoja apie metamorfozę ir hibridiškumą kaip takų ir kintantį ryšį tarp vaizdų ir mūsų savęs suvokimo, pasitelkiant gyvūnų pavidalus tam, kad būtų radikaliai perkeisti savo tapatybę. Taigi Laricas išpažįsta protoplazminį animacinio personažo išsilavinimą, kurį Sergejus Eizenšteinas apibūdino kaip gebėjimą „šokinėti evoliucijos laiptelių pakopomis ir prisitaikyti prie bet kokių gyvūniškosios egzistencijos formų.“ (Post Brothers, Edgaras Gerasimovičius, „Atbuli griaučiai“, 2025)

Kokie furry subkultūros bruožai ir kuo skiriasi įvairūs furry subklutūros atstovai?

Furry subkultūros esmė glūdi kūrybiškume ir meninėje išraiškoje. Daugelis bendruomenės narių patys kuria piešinius, rašo istorijas (vadinamąją fanfikciją), komponuoja muziką ar siuva sudėtingus kostiumus, vadinamus fursuitais, atspindinčius jų sukurtus gyvūnų personažus. Šie kostiumai, nors ir reikalaujantys didelio kruopštumo bei finansinių investicijų, yra svarbi, bet ne būtina subkultūros dalis. Būtent per šią kūrybą ir gebėjimą įkūnyti savo fursoną – asmeninį antropomorfinį gyvūnų personažą, veikiantį kaip avataras ar alter ego, – nariai išreiškia save ir savo tapatybę bendruomenėje. Fursonos gali būti paremtos tiek realiais, tiek fantastiniais gyvūnais, atspindėti asmenines savybes ar tiesiog būti kūrybine saviraiška.

Ši subkultūra pasižymi ypač stipria bendruomenės dvasia ir socializacija. Furry nariai aktyviai bendrauja tiek internetinėse platformose, forumuose bei socialiniuose tinkluose, tiek gyvai. Reguliariai organizuojamos didelės furry konvencijos (pavyzdžiui, AnthroCon ar Eurofurence) bei mažesni vietiniai susitikimai, kuriuose žmonės susirenka pabendrauti, dalyvauti renginiuose ir tiesiog smagiai praleisti laiką. Daugeliui ši bendruomenė yra saugi ir priimanti erdvė, kurioje jie jaučiasi suprasti ir gali laisvai išreikšti save. Vertinimas ir palaikymas ypač svarbus, nes furry bendruomenėje pastebima didelė įvairovė, įskaitant nemažai LGBTQ+ asmenų, kurie čia randa palaikymą ir pripažinimą.

Paauglių įsitraukimas ir tėvų reakcija. Paplitimas Lietuvoje.

Furry subkultūra pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio ir tarp paauglių populiarėja visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Ši populiarumo banga susijusi su interneto prieinamumu ir socialinių tinklų įtaka, kurie leidžia paaugliams lengvai atrasti bendraminčių ir išreikšti save. Paaugliams furry fandomas dažnai tampa savotiška pabėgimo forma nuo kasdienės realybės, suteikiančia kūrybiškumo laisvę ir galimybę priklausyti bendruomenei, kurioje jie jaučiasi priimti.

Paauglių požiūris į furry fandomą dažnai yra teigiamas ir kupinas entuziazmo. Jie mato tai kaip galimybę lavinti savo meninius ir socialinius įgūdžius. Daugeliui tai yra platforma saviraiškai, leidžianti tyrinėti įvairias asmenybės puses per fursonas – savo sukurtus antropomorfinius gyvūnų personažus. Šios fursonos gali atspindėti paauglio asmenybę, siekius, o kartais net padėti susidoroti su nerimu ar socialiniais iššūkiais, suteikiant savotišką kaukę, už kurios galima pasislėpti ir eksperimentuoti.

Paaugliai furry subkultūrą išreiškia įvairiais būdais. Populiariausia veikla yra meninė kūryba: piešimas, skaitmeninių iliustracijų kūrimas, istorijų (fanfikcijos) rašymas apie savo fursonas ir kitus personažus. Neretai jie bendrauja internetiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse, kur dalijasi savo kūriniais, diskutuoja apie personažus ir dalyvauja vaidmenų žaidimuose. Kai kurie paaugliai, ypač tie, kurie turi meninių gabumų ir finansinių galimybių, gaminasi arba perka fursuitus – sudėtingus gyvūnų kostiumus. Vilkėdami šiuos kostiumus, jie dalyvauja furry konvencijose, renginiuose ar net pasirodo viešosiose erdvėse, kartais siekdami atkreipti dėmesį, linksminti ar tiesiog parodyti savo kūrybą. Svarbu paminėti, kad ne kiekvienas furry narys turi fursuitą – daugeliui užtenka internetinio bendravimo ir meninės saviraiškos.

Tėvų reakcija į paauglių įsitraukimą į furry subkultūrą gali būti labai įvairi. Tik dalis tėvų palaiko savo vaikų pomėgius, matydami juose kūrybiškumo ir socialinių įgūdžių lavinimo galimybes. Jie džiaugiasi, kad vaikai randa bendraminčių ir jaučiasi laimingi. Tačiau kita dalis tėvų gali jausti nerimą ar net neigiamą požiūrį. Šis nerimas dažnai kyla dėl nežinojimo, nesupratimo ar klaidingų stereotipų, kuriuos kartais skleidžia žiniasklaida (pavyzdžiui, Lietuvos dienraštis „Respublika“ jau šiuo klausimu pasidarbavo). Tėvai gali nerimauti dėl to, ar vaikai bus patyčių objektais, ar neatsidurs pavojingose situacijose, ar nenutols nuo „normalaus“ gyvenimo. Svarbiausia, kad tėvai stengtųsi suprasti savo vaikų pomėgius, bendrautų su jais ir domėtųsi, ką jie veikia bendruomenėje, užuot iš karto smerkę ar draudę.

Furry subkultūra yra paplitusi visame pasaulyje, ypač anglakalbėse šalyse (JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada) ir Vakarų Europoje. Kalbant apie Lietuvą, nors ji nėra tokia masiškai paplitusi kaip, tarkime, JAV, pastaraisiais metais stebimas, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, didesnis susidomėjimas ir aktyvumas. Paauglius su fursuitais jau galima retkarčiais išvysti miestų gatvėse ar renginiuose, kas rodo, jog subkultūra įgauna vis didesnį matomumą. Socialiniai tinklai ir internetas leidžia Lietuvos paaugliams lengvai prisijungti prie pasaulinės furry bendruomenės ir susirasti vietinių bendraminčių. Nors tikslūs skaičiai nežinomi, bendras tendencijų tyrimas rodo, kad jaunimo tarpe ši subkultūra sparčiai plečiasi, nes ji suteikia erdvę saviraiškai, bendruomeniškumui ir kūrybinei laisvei, kas yra itin svarbu paauglystės laikotarpiu.

Furry subkultūra kaip suaugusiųjų seksualinis gyvenimo aspektas: seksas ir fetišas

Nors furry kultūra yra plačiai suprantama kaip meninės išraiškos, bendruomeniškumo ir antropomorfinių personažų kūrimo hobis, nereikėtų ignoruoti fakto, kad ji turi ir seksualinį aspektą, kuris kai kuriems suaugusiems nariams pasireiškia kaip fetišas (tai stiprus, neįprastas ir dažnai seksualinis potraukis konkrečiam objektui, kūno daliai ar situacijai, kuri pati savaime nėra laikoma seksualia). Svarbu pabrėžti, kad ne visa furry kultūra yra susijusi su seksu ar fetišu, ir klaidinga būtų teigti, jog visi jos nariai turi tokių interesų. Tačiau tam tikra dalis suaugusiųjų bendruomenėje randa erdvę, kurioje gali tyrinėti savo seksualumą, susijusį su furry tematika.

Šios sąsajos gali pasireikšti įvairiais būdais. Vieniems tai gali būti seksualinis susijaudinimas, susijęs su antropomorfinėmis fantazijomis, vaizduotėje arba per meninę kūrybą. Fursonos, kurias žmonės susikuria, gali turėti seksualinį atspalvį, o jų kūrimas ar naršymas kitų furry meno kūrinių (įskaitant erotinį meną, vadinamą „furry porn“) gali būti seksualinės išraiškos forma. Tyrimai rodo, kad didelė dalis suaugusių furry narių bent retkarčiais peržiūri ar kuria erotinio turinio, susijusio su furry tematika.

Kitiems sąsajos pasireiškia per vaidmenų žaidimus ar kostiumų dėvėjimą. Nors fursuitai (gyvūnų kostiumai) patys savaime nėra seksualiniai objektai, kai kurie asmenys juos naudoja intymioje aplinkoje ar vaidmenų žaidimuose. Gali būti, kad pati fizinė kailio tekstūra, žaismingi personažai ar galimybė įkūnyti gyvūno savybes suteikia naujų sensorinių patirčių, kurios sustiprina seksualinį susijaudinimą. Taip pat egzistuoja nišinės furry bendruomenės dalys, kurios praktikų metu dėvi fursuitus arba jų dalis, įsitraukdamos į pet play (vaidmenų žaidimus, susijusius su gyvūnų elgesio imitavimu) ar kitas erotines veiklas.

Labai svarbu atskirti visą furry subkultūrą nuo nišinių, seksualinių aspektų. Dauguma furry narių, tiek paauglių, tiek suaugusiųjų, dalyvauja bendruomenėje dėl kūrybos, socializacijos ir saviraiškos, neturėdami jokio seksualinio intereso. Dažnai stereotipai, kurie vaizduoja visą furry fandomą kaip išimtinai seksualinį fetišą, yra klaidingi ir sukelia nepagrįstą stigmą. Tyrimai rodo, kad nors dauguma suaugusių furry narių pripažįsta tam tikrą seksualinį interesą furry tematika (pavyzdžiui, per erotinį meną), didžiajai jų daliai tai nėra pagrindinė motyvacija dalyvauti bendruomenėje. Fandomas jiems visų pirma yra kūrybinė erdvė ir bendruomenė.

Pavyzdžiui, tam tikri tyrimai parodė, kad furry bendruomenėje yra didesnis LGBT+ asmenų procentas, palyginti su bendra populiacija. Tai gali būti susiję su tuo, kad fandomas suteikia priimančią ir atvirą aplinką, kurioje žmonės gali laisvai išreikšti savo tapatybę ir seksualinę orientaciją, nesijausdami teisiami.

Ar furry fandom subkultūra pavojinga? Ar verta nerimauti tėvams?

Egzistuoja ir problema su subkultūros reputacija, kurią formuoja tam tikri stereotipai ir klaidingas supratimas. Nors didžioji dalis furry bendruomenės nėra susijusi su seksualiniais fetišais, žiniasklaidoje ir visuomenėje dažnai vyrauja iškreiptas vaizdas, pabrėžiantis tik tuos aspektus. Tai gali prisidėti prie bendros neigiamos nuomonės apie visą bendruomenę ir sukelti nepagrįstą diskriminaciją ar stigmatizavimą tų, kurie jai priklauso.

Taigi furry subkultūra, kaip ir bet kuri kita bendruomenė, turi savų iššūkių ir galimų pavojų. Tačiau daugeliui narių ji yra saugi ir teigiama erdvė, skatinanti kūrybiškumą ir socialinį ryšį. Svarbiausia yra sąmoningumas, tėvų įsitraukimas ir atviras bendravimas su paaugliais, siekiant užtikrinti jų saugumą ir psichologinę gerovę, leidžiant jiems mėgautis subkultūros teikiamais privalumais.

Aš asmeniškai neturiu poreikio įsitraukti į furry subkultūrą ir jai tikrai nepriklausau, tačiau man įdomios subkultūros ir jų saviraiškos būdai, pažinimas, tad pirmiausia užuot pasišlykštėjus siūlau labiau suprasti žmonių skirtybes ir labiau pateisinti, nei smerkti. Juk labiausiai šaipomės ir pykstame ant tų, kurių nesame pajėgūs suprasti.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 131: tapyba kava ir nauja diena judėti ir ilsėtis bei kurti

 

Sveiki,

 

Tai, ką Jūs matote, nėra dirbtinio intelekto sukurtas vaizdinys (bent iš dalies). Pasirodo, internete pilna įvairių menininkų, kurie paveikslus tapo... kava, jos tirščiais ir skysčiu, kurį paprastai geriame.

 

Panašiai kaip gyvenime, tai ką naudojame, tai kas aplink mus, tas inkrustuoja, įrėmina, apibrėžia mūsų gyvenimo kokybę ir savastį... dažniausiai žmogiškajam socialiniame gyvenime. Vis nepaliauju galvoti apie galimybę ne vien laukti, kaip susiklostys visas gyvenimas, bet ir apie jo kontrolę ir absoliučią kūrybą. Tam tikri dvasiniai mokytojai pasakytų, jog nieko nereikia daryti, Visata savaime kuria gyvenimą ir suorganizuoja scenarijus, bet kam tada duoti žmogaus troškimai ir aukštesnieji idealai? Kiek visgi tikrosios materijos galima įvaldyti vien manifestacija ar... valios pastangomis?

 

Visai kaip tapyba kava. Viską, sako, galima sutverti ir kurti, pradedant nuo balto popieriaus lapo. Leonardas Da Vinčis yra pasakęs, kad tik padėk ant baltos drobės dažų tašką ir daugiamatėje perspektyvoje viskas sumažės per pusę, o kol viskas balta – galimybių nesuskaičiuojama.

 

Maištinga Siela

Žurnalas "Literatūra ir menas": viršelyje 3025-ųjų metų kalendorius

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Originalu! Ant 2025 metų liepos mėnesio numerio „Literatūra ir menas“ 3025 metų kalendorius. Laiko, kurio mes, bent jau savo dabarties kūnuose, nebesulauksime. Perskaičiau beveik visą numerį ilgoje kelionėje autobusu, o jūs matote šį numerį Vilniaus autobusų stotyje!

 

Čionai Marijus Gailius atsiveria, kaip myli savo vaikus,

Čia Rolf Dieter Brinkmann eilėraštis pavadinimu „Eilėraštis“,

kurį išvertė Antanas A. Jonynas - - -

Jis man taip patiko, kad pamaniau, jog

Galima vėl mokytis tekstą atmintinai!

 

Butnoriūtė paaiškina Kazlauskaitės „Marialės“ prasmes

Ir techniką,

Jakučiūnas Andrius filosofuoja apie Melniko „Užgesusią saulę“.

 

Aha.

 

Ir Sapiegų rūmų nudirti žirgai ir kariai –

Don Kichotas „True Blood“ versijoje...

Iš tikrųjų Emilija Lipska teisi, kai grįžti atgalios per tris sales

Pro Edith Karlson išnaras,

Jautiesi kitaip, lyg tave pasitiktų gyvieji numirėliai –

Įspūdis dvejopas! Beveik barokinis.

Juk griaučiais mėgo žmonės puošti bažnyčias.

 

Dovydas Kiauleikis sako, kad jau persisotinome,

Belieka laukti persitvarkymo, aukso amžiaus pabaigos,

Naujų puikių diktatorių ir cenzūros –

Peak Human!

Mėsininkų-Menininkų / valgio-dvasios.

Peak Human!

 

Ernestui Parulskiui rūpi iš kokios skardos daromos atminimo lentos,

Jų skaičius –

Ar turėjau čionai įžvelgti desovietizacijos masinę isteriją?

Ar premijų ir atminimų tiesiog... per daug?

 

Nenustoju galvoti apie paplūdimį ir vėžlį,

Kurį minėjo Toma Gudelytė.

 

O jeigu aš būčiau dar prieš etruskus gyvenęs vėžlys, kuris

Va šiandien...

Nori dėti kiaušinius šalia Toskanos tavernų?

 

Gybai ir mirtis,

Išnykimas...

 

Kas yra tas laikas, kuris visiems  slenka prie pabaigos?

Adomas Narkevičius, žinoma, įsuks tinkamu kampu varžtą paveikslui –

Buvo labai įdomus interviu, kad net noriu aš į tą Kauno bienelę.

Iš principo. Tyrinėti.

 

Yra straipsnis ir apie vyrus rašytojus,

Kuriems nereikia vaikų, nes kiekvienas vaikas –

Prarasta materiali neparašyta knyga.

 

Įdomu, kaip su tomis moterimis rašytojomis.

Akivaizdu, kad rašytojos jau Lietuvoje gimdo mažiau,

Nes moterų rašytojų persvara po Nepriklausomybės kur kas daugiau...

 

Woolf ir Ivanauskaitė nemažai juk parašė.

 

Dėsnis? Ką pasakytų feministės?

Literatūra pavojinga.

Ji atima gyvybę?

 

Bet žinau rašytojų ir mamų.

Iš Facebooko.

 

Beata Nicholson pagimdė penktąjį.

O kiek receptų knygų...

Užtektų iki 3025-ųjų,

Jeigu pradėčiau

Gaminti.

 

Maištinga Siela

Jurgis Iljinas ir Aleksandra Gottschalk Iljinienė: Kauno tarpukario modernizmo istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Būna socialiniai tinklai visai nekenksmingi, kur nereikia kapotis ar ką nors įrodinėti, priešingai – sužinai daug dalykų apie praeitį ir istoriją. Labai noriu labiau patyrinėti Kauną, ypač jo tarpukario istorijas, tad visai atsitiktinai perskaičiau platų facebooke esantį Art Deco muziejaus puslapio įrašą. Pasirodo, niekur nebuvo matomos Jurgio Iljino ir jo žmonos Aleksandros Iljinienės fotografijos, tad (jeigu gerai suprantu) plačiau publikuota pirmąkart jų oficialiame puslapyje. Jiedu Kaune labiausiai žinomi dėl  Aleksandros Iljinienės namo, esančio Kaune, Donelaičio g. 19.

 

Taigi Kaune stovi namas, kuris mena ne tik tarpukario modernizmą, bet ir vienos šeimos – Iljinų – likimo vingius. Tai nebuvo tiesiog statinys; tai buvo Aleksandros Iljinienės svajonė, Jurgio Iljino dovana ir jų bendras prieglobstis, pastatytas atsigaunančios Lietuvos širdyje. Nors dažnai žinomas kaip Aleksandros Iljinienės namas, jis iš tiesų atspindi abiejų – inteligentiško inžinieriaus Jurgio ir jo elegantiškos žmonos Aleksandros – siekius ir viltis, susietas su nepriklausoma Lietuva. Jurgis Iljinas, aukštas geležinkelių pareigūnas, daug prisidėjęs prie šalies infrastruktūros kūrimo, 1933 metais įsigijo šį architekto Arno Funko suprojektuotą pastatą. Jis nestatė namą nuo pamatų, o perpirko jį, tarsi priglobdamas jau esančią viziją ir paversdamas ją savąja. Šis namas su savo moderniomis linijomis ir funkcionalumu buvo ne tik statuso simbolis, bet ir patogus, europietišką dvasią atspindintis būstas, kuriame Iljinai planavo ilgą ir ramų gyvenimą. Antras aukštas priklausė jiems, o pirmieji du butai apačioje buvo skirti nuomai, liudijantys ne tik apie šeimos finansinį stabilumą, bet ir apie pragmatišką požiūrį į gyvenimą.

 

Apie Iljinų kilmę žinoma mažiau nei apie jų veiklą ir pasiekimus. Tačiau akivaizdu, kad jie priklausė tai tarpukario Lietuvos inteligentijos kartai, kuri grįžo iš įvairių Rusijos imperijos kampelių ar Vakarų Europos su tvirta valia kurti ir statyti nepriklausomą valstybę. Jurgio profesija – inžinierius, atsakomybė už šalies geležinkelius, dalyvavimas universiteto kūrime – visa tai rodo gilias šaknis, siejančias jį su Lietuvos valstybingumo pamatais. Aleksandra, nors ir likusi vyro šešėlyje oficialiuose metraščiuose, neabejotinai buvo namų židinio saugotoja, kurianti atmosferą, leidusią Jurgiui atsidėti svarbiems valstybės darbams. Namas, be abejonės, buvo jų šeimos citadelė, vieta, kurioje jie jautėsi saugūs ir galėjo puoselėti savo lietuvybę, net jei jų pavardė skambėjo slaviškai. Tai buvo erdvė, kurioje jie matė savo ateitį ir Lietuvos augimą.

 

Įdomus faktas apie pačią Aleksandrą Gottschalk Iljinienę, kurį aptikau Art Deco muziejaus komentaruose: ji buvo Lenkijos vokietė liuteronė, gyvenanti Lietuvoje, sudariusi santuoką su Petrapilyje gimusiu lietuvių tautybės stačiatikiu.

 

Tačiau ramios ir jaukios ateities viltys buvo sudaužytos. 1940-ieji ir 1941-ieji metai Lietuvai atnešė tragediją, o Iljinų šeimai – neišvengiamą sprendimą. Sovietų okupacija, nacionalizacija ir represijos privertė daugelį inteligentijos atstovų palikti tėvynę. Iljinų namas buvo nacionalizuotas, o jie patys, palikę viską, kas buvo brangu ir per ilgus metus kurta, emigravo į Vokietiją. Šis žingsnis nebuvo lengvas, tai buvo plyšys gyvenime, atskyręs juos nuo tėvynės, nuo namų, nuo praeities. Apie Iljinų gyvenimą Vokietijoje žinoma nedaug, tarsi jų pėdsakai išblėstų svetimoje žemėje. Tikėtina, kad jie, kaip ir daugelis lietuvių išeivių, stengėsi prisitaikyti prie naujų sąlygų, išlaikyti ryšį su tėvyne per bendruomenes ar laiškus, tačiau jų viešoji veikla, be abejo, sumenko. Jurgio inžinieriaus žinios galėjo būti pritaikytos naujoje aplinkoje, tačiau greičiausiai be to valstybinio lygmens, kurį jis turėjo Lietuvoje. Aleksandros, namų sielos, gyvenimas svetimoje šalyje, be savo namų sienų, turbūt buvo persmelktas ilgesio ir prisiminimų apie praeitį. Jų istorija yra daugelio lietuvių, priverstų palikti savo namus ir viltis dėl okupacijos, istorijos atspindys – tyli, bet skaudi liudija apie praradimų ir ilgesio kupiną egzistenciją svetimoje šalyje. Aleksandra Iljinienė ir Jurgis Iljinas liko Lietuvos istorijos dalimi per savo indėlį ir per namą, kuris net ir be jų savininkų vis dar stovi Kaune, primindamas apie vienos šeimos ir visos tautos likimo vingius.

 

Maištinga Siela

Kur žiūri moterys knygų viršeliuose? Gyasi "Auksinės šaknys", Oksanen "Valymas", Flaubert "Ponia Bovari", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

 

Sveiki,

 

Yra daug pasakymų apie kelius, kurie teisingi ir klaidingi. Pavyzdžiui, kad visi keliai veda į Romą, arba nemesk kelio dėl takelio. Arba, kad vyras (paprastai!) pasuko šeiminiame gyvenime į kairę. Ar pastebėjote, kad dažnai moterys, jeigu jos pavaizduotos šonu ant knygos viršelio, jos dažniausiai pasisukusios į dešinę pusę. Tai nėra absoliuti tendencija, turiu bibliotekoje ir į kairę pusę, tačiau visgi dažniausiai skirtingi leidėjai ir knygos dizaineriai renkasi būtent tokį moters profilio vaizdavimą ant grožinės literatūros knygų viršelių. Ar tai turėtų ką nors reikšti? Gal visiškai nieko.

 

Maištinga Siela