„Mes sukūrėme Lietuvą laisviems žmonėms,
kad jie laisvai bendradarbiautų. Todėl atsiradus problemoms sprendimas turi
ateiti iš žmonių susitarimo, dėl bendruomenės įsijungimo, o ne centralizuoto
nurodymo. Tam yra labai gražus terminas – subsidiarumas. <...> Verslo ir
valdžios santykiai visais laikais buvo ir yra didelės įtampos šaltinis. Geras sprendimas
yra tik vienas: mažinant valdžios galias, mažinti ir žmonių priklausomybę nuo
valdžios.“Elena Leontjeva
Taigi... Subsidiarumas yra politinis ir
socialinis principas, teigiantis, kad sprendimai turi būti priimami kuo arčiau
piliečių, atsižvelgiant į tai, kas yra efektyviau. Pagrindinė taisyklė yra
tokia: sprendimų priėmimas ir problemų sprendimas turėtų būti priskiriamas
žemiausio lygio valdžiai (pavyzdžiui, savivaldybėms), o aukštesnės valdžios
institucijos (pavyzdžiui, nacionalinė vyriausybė) turėtų imtis veiksmų tik
tada, kai žemesnysis lygis negali veiksmingai išspręsti problemos. Šis principas yra skirtas skatinti atsakomybę
ir laisvę vietiniame lygmenyje, tuo pačiu užtikrinant, kad bendras gėris būtų
ginamas, kai to reikia. Subsidiarumo principas yra vienas iš pagrindinių
Europos Sąjungos pamatų, taip pat plačiai naudojamas katalikų socialiniame
mokyme bei konstitucinėje teisėje.
Elenė Leontjeva yra viena iš pagrindinių Lietuvos
laisvosios rinkos instituto (LLRI) įkūrėjų ir ilgametė jo vadovė. Ji yra žinoma
kaip ryški laisvosios rinkos idėjų šalininkė, aktyviai prisidėjusi prie
ekonominių reformų Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Be ekonominės veiklos, ji yra publicistė,
rašytoja ir mokslinių straipsnių autorė.
Kaip tik skaitau Martyn Rady „Nauja Vidurio Europos
istorija“ skyrių apie Reformaciją ir Martyną Liuterį, tad negalėjau
nepasidalyti jo ištartomis citatomis, kurios rodo pašaipūnišką požiūrį į
tuometinę katalikų krikščionių Bažnyčios politiką ir patį Popiežių.
Martinas Liuteris
(1483–1546) buvo vokiečių teologas ir vienuolis, kurio veiksmai davė pradžią
Protestantų reformacijai. 1517 m. jis paskelbė 95 tezes, kuriose kritikavo
Katalikų Bažnyčios indulgencijų pardavimą ir popiežiaus autoritetą. Šis įvykis
lėmė naujos krikščionybės atšakos, protestantizmo, atsiradimą, kuris pakeitė
Vakarų Europos religinį ir politinį žemėlapį.
„Gegutė, ryjanti krikščionių kiaušinius ir
šikanti kardinolais.“ „Bezdalų Vitenberge užsiries popiežiaus nosis“. „Jeigu
danguje negalima juoktis, aš ten nenoriu.“ Martynas Liuteris
Nors šis aštrus ir įžeidžiantis pasakymas puikiai
atitinka Martino Liuterio retoriką ir požiūrį į Bažnyčios korupciją, citata „Gegutė,
ryjanti krikščionių kiaušinius ir šikanti kardinolais“ iš tiesų dažniausiai priskiriama
Vokiečių ordino didžiajam magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui. Jis ją ištarė 1525 metais, paaiškindamas,
kodėl atsisakė katalikų tikėjimo ir priėmė protestantizmą, o po to M. Liuteris
ją galimai įtraukė ir atkartojo savo pamoksluose, kuriuose nevengė žeminančių vulgarių
žodžių.
Ši citata, „Bezdalų Vitenberge užsiries popiežiaus
nosis“, priklauso Martinui Liuteriui.
Jis ją ištarė atsakydamas į popiežiaus bulę, kuri atskyrė jį nuo
Bažnyčios. Šis pasakymas atspindėjo protestantizmo lyderio aštrų požiūrį į
popiežių ir Vatikano valdžią, lygindamas jį su bezdalu ir parodė, kad Liuteris
jaučia didelę neapykantą popiežiui.
„Jeigu danguje negalima juoktis, aš ten nenoriu“ puikiai
atspindi jo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą bei tikėjimą. Šis pasakymas rodo,
kad Liuteris, nepaisant savo aštrių teologinių ginčų, tikėjo, jog džiaugsmas ir
humoras yra svarbi gyvenimo dalis ir kad nuobodus ar asketiškas dangus jam būtų
nepriimtinas. Citata taip pat išreiškia jo kritiką to meto Bažnyčios dogmoms,
kurios dažnai reikalavo pernelyg didelio rimtumo ir atsisakymo nuo žemiškų
džiaugsmų.
Regis, kai susikaupė namuose beveik 1000 vinilinių
plokštelių, būdavo sunku kokią ir surasti, tad šią vasarą įvyko tam tikra
tvarkos revoliucija. Staiga vinilinių plokštelių sistema įgavo šiokią tokią
tvarką, nors kai kam tai atsiėjo beveik visą dieną. Įdėti vinilines plokšteles
į plastiko įmautes, suskirstyti pagal abėcėlę, rasti vietos ir teminę sistemą.
Tam tikra prasme, dabar ramiau ir paprasčiau, nes nebėra taip chaotiška.
Patarimai, ką daryti su vinilinių plokštelių gausa: a)
turėkite plastikinių įdėklų, kad plokštelių viršeliai nesitrintų viena į kitą
ir išliktų estetiški; b) galite skirstyti kategorijomis: solo atlikėjai, muzikos
grupės, albumai kaip dainų rinkiniai; c) solo atlikėjus išskaidykite į vyrus ir
moteris; d) dėliokite į vieną pusę pagal abėcėlės tvarką.
Kaip gerai, kad beveik nieko nežinojau apie
režisieriaus Ryan Coogler filmą „Nusidėjėliai“ (angl. Sinners)
(2025). Beveik tik tiek, kad filmas gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų,
kad jis pasakoja apie XX amžiaus juodaodžių žmonių problemas. Kadangi tik tiek,
tai labai nustebino šis filmas žanriniu požiūriu ir netikėtais, kiek
nenuspėjamais siužetais. Ryan Coogler režisierius yra man jau žinomas, jis
sėkmingai ir kokybiškai dirbo prie filmų „Krydas“ frančizės, taip pat fantastinių
juostų „Juodoji pantera“ dalių. Pats būdamas juodosios rasės atstovu kine
stengiasi akcentuoti juodosios rasės pasakojimus ir įtraukti kuo daugiau
aktorių. Ir, dievaži, jam tai puikiai sekasi.
Filmas „Nusidėjėliai“ apgaulingai prasideda kaip kokia
Sausojo įstatymo laikų kriminalinė istorija –XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia,
kai siautėja Čikagos gangsteriai, daug nelegalaus alkoholio pardavinėjimo ir,
žinoma, dar neužtikrintos praktiškai juodaodžių teisės ir dar ilgai į juos bus
žiūrima kaip į antrarūšius. Bet visgi šioje epochoje į gimtinę pietuose grįžta
broliai dvyniai Smoke ir Stack, kuriuos suvaidina vienas ir tas pats pašėlęs
aktorius Michael B. Jordan, su kuriuo režisierius yra dirbęs jau ne viename
sėkmingame savo kino projekte. Žodžiu, broliai nešė muilą iš Čikagos ir čionai
atvykę nori suorganizuoti vietos juodaodžiams vakarėlį daržinėje su alkoholiu, to
meto dainomis ir šokiais. Didžioji dalis pirmojoje filmo pusėje apgaulinga – ji
tarsi kuria stilizuotą ir karikatūrinį pasakojimą apie tiesiog juoduosius
gangsterius, stengiasi sukelti įspūdį, jog filmas bus apie Sausojo įstatymo
pažeidimus ir vietos ginčus su teisėsauga, nors vystoma ir muzikinė filmo pusė.
Maždaug trečdaliui filmui praėjus, kurio dalis, tiesą
sakant, nebuvo nei labai įtrauki, nei labai įdomi, keičiasi žaidimo sąlygos ir
kriminalinė istorija tampa tikra siaubo istorija. Netikėtai čionai atsiranda
vampyras Remikas (aktorius Jack O'Connell), kuris naktį apsupa daržinėje
pramogaujančius žmones, tačiau dėl vampyrams būdingų savybių, jie negali užeiti
į vidų. Čia ir prasideda visa siaubo trilerio intriga: ar pagrindiniams
veikėjams pavyks iki ryto atsilaikyti prieš pastatą apsupusius vampyrus, kurių
gretos dėl gyvųjų nesusivokimo vis gausėja?
Režisierius sukūrė keistą įdomią pasakojimo tekstūrą. Jis
lyg ir naudoja jau gerai žinomus Holivudo triukus ir netgi vampyrų vaizdavimo
taisykles (česnakas, pakvietimas į vidų, skraidymas, kraujo gėrimas...), bet
kartu dėl laikmečio vaizdavimo, muzikos, dainų sukuria savitą siaubo atmosferą,
kuri be jokios abejonės lenkia nemažai vidutinių siaubo istorijų. Pasakysiu paprastai:
tai kokybiškas siaubo filmas, nors vertybiniu požiūriu, filmas pernelyg deklaratyviai
artikuliuoja brolių draugystės išbandymo principus, tad viskas laikosi ant
idėjos, kad brolis saugo brolį be jokių sąlygų. Šamanizmas, muzikos vibracija,
sukelti hipnotizuojantys vaizdiniai,
kuriuose staiga transliuojami skirtingų epochų kakofoniški šokių vaizdiniai
besilinksminančiųjų aikštelėje, kas iš esmės ir stebina, ir kelia estetinio eksperimento
įspūdį. Šiame iš esmės tvarkingai išdirbtame holivudiniame variante parodo tai,
ko visada ir norisi – individualus režisieriaus sumanymas susilydo su Holivudo
nuspėjamumu ir įvyksta kūrybinė chemija – sukuriama savita filmo kokybė ir
išskirtinumas, panašiai kaip grėsmingame Damieno Chazelle filme „Babilonas“
(2021). Man filmas šįkart patiko, nes jis sugebėjo mane nustebinti.
Tęsiu pažintį su Europos monarchais ir šįkart apie
Zigmantą.
Zigmantas Liuksemburgietis
(1368–1437) buvo viena įtakingiausių XV a. Europos asmenybių, valdžiusi platų
žemių tinklą. Jis paveldėjo Vengrijos karaliaus sostą, o vėliau tapo Šventosios
Romos imperatoriumi, Bohemijos karaliumi ir Brandenburgo margrafu. Šie
titulai atspindėjo jo galybę, tačiau jo valdymas buvo nuolatinė kova dėl
išlaikymo. Jo asmenybė buvo ryški ir prieštaringa: jis pasižymėjo ne tik
ambicijomis ir politiniu talentu, bet ir ekstravagantiškumu, dosnumu ir
polinkiu į prabangų gyvenimą. Tiek jo
šalininkai, tiek priešininkai pripažino jo iškalbą ir diplomatijos įgūdžius,
tačiau taip pat kritikavo dėl permainingo būdo ir neryžtingumo kritinėse
situacijose, dėl ko jis dažnai prarasdavo savo sąjungininkų pasitikėjimą.
Zigmantas valdžią gavo ne tik paveldėjimo keliu. Po
tėvo, imperatoriaus Karolio IV, mirties, jis, būdamas 19 metų, vedė Vengrijos
karalienę Mariją Anžu, ir taip užsitikrino Vengrijos karaliaus sostą.
Tai tapo jo valdymo pagrindu, iš kurio jis plėtė savo įtaką. Vėliau, 1410 m.,
jis buvo išrinktas Šventosios Romos imperatoriumi, o 1433 m. buvo karūnuotas
Romoje, taip patvirtindamas savo aukščiausią titulą Europoje. Po brolio Vaclovo
IV (Vaclovo Tingiojo) mirties, 1419 m., Zigmantas paveldėjo ir Bohemijos
karaliaus sostą, tačiau jam prireikė beveik dvidešimties metų kovų, kad
galutinai jį įtvirtintų dėl kilusių Husitų karų. Jo santuokos su Marija Anžu ir
vėliau su Barbara Celje, buvo svarbios ne tik asmeniškai, bet ir
politiškai, nes per jas jis bandė sustiprinti savo sąjungas ir išplėsti įtakos
sferas.
Zigmanto, kaip valdovo, požiūris buvo orientuotas į
didingumą ir universalios krikščioniškos imperijos idėją. Svarbiausiu jo
nuveiktu darbu laikomas Konstanco susirinkimas (1414–1418), kurio metu
jis siekė nutraukti Didžiąją Vakarų schizmą (kai vienu metu valdė trys
popiežiai). Jo diplomatinės pastangos leido susirinkimui susirinkti ir
galiausiai išrinkti naują popiežių, taip suvienijant Bažnyčią. Tačiau
susirinkimas taip pat pagarsėjo Jano Huso sudeginimu, kuriam Zigmantas
buvo pažadėjęs saugumo garantijas, bet vėliau jas atšaukė. Šis poelgis, kuris
parodė jo politinį pragmatiškumą ir, kritikų teigimu, moralinį nenuoseklumą,
Bohemijoje sukėlė galingą pasipriešinimo judėjimą, žinomą kaip Husitų karai.
Zigmantas buvo protingas ir išsilavinęs valdovas,
kalbėjęs keliomis kalbomis. Jo asmenybei būdinga meilė prabangai ir riteriškos
tradicijos. Jis rengdavo didingus turnyrus ir puotas, o jo dosnumas neretai jį
įstumdavo į skolas. Jo ydomis buvo laikomas polinkis į azartinius lošimus ir
laisvą gyvenimo būdą, o amžininkai dažnai jį kritikavo dėl permainingo
charakterio ir žodžio netesėjimo. Nepaisant to, jis buvo įžvalgus strategas,
supratęs būtinybę atsispirti Osmanų imperijos plėtrai ir subūręs koalicijas
prieš ją. Jis stengėsi reformuoti imperiją, sumažinti didikų įtaką, tačiau šie
bandymai dažnai baigdavosi nesėkme.
Zigmanto ryšiai su tuometine Anglija ir
Henriku V.
Zigmanto Liuksemburgiečio apsilankymas Anglijoje 1416
m. buvo svarbus diplomatinis įvykis, kurio pagrindinis tikslas buvo taikos tarp
Anglijos ir Prancūzijos rėmimas, taip siekiant geriau organizuoti bendrą
krikščioniškų šalių kryžiaus žygį prieš vis labiau grėsmę keliantį Osmanų
imperijos augimą. Šis apsilankymas, beje, buvo pirmasis ir vienintelis
Šventosios Romos imperatoriaus vizitas Anglijoje per visus Viduramžius.
Zigmantas, atvykęs į Angliją, buvo šiltai sutiktas
karaliaus Henriko V. Abi pusės suprato, kad bendradarbiavimas yra būtinas,
norint įgyvendinti savo politinius tikslus. Po ilgesnių derybų 1416 m.
rugpjūčio 15 d. buvo pasirašyta Kenterberio sutartis, kuri sukūrė gynybinį ir
puolamąjį aljansą tarp Anglijos karalystės ir Šventosios Romos imperijos prieš
Prancūziją. Nors Zigmanto pirminis tikslas buvo taika, po nesėkmingų derybų su
prancūzais jis nusprendė palaikyti Henriką V, taip dar labiau sustiprindamas Anglijos
pozicijas Šimtamečio karo kontekste. Ši sutartis tapo svarbiu diplomatijos
laimėjimu Anglijai ir parodė Zigmanto pragmatiškumą politikoje, kur jis
stengėsi išlaikyti savo įtaką.
Galiausiai, Zigmantas Liuksemburgietis paliko gilų ir
prieštaringą pėdsaką Europos istorijoje. Jo valdymo metu atsirado modernios
diplomatijos užuomazgos, o jo pastangos suvienyti Bažnyčią ir sustabdyti Osmanų
ekspansiją rodo jo platų mąstymą ir geopolitinę įžvalgą. Tačiau jis taip pat
įėjo į istoriją kaip valdovas, kurio nenuoseklumas ir gebėjimas aukoti
principus dėl politinių tikslų sukėlė didelius konfliktus, tokius kaip Husitų
karai. Nepaisant visų prieštaravimų, Zigmanto Liuksemburgiečio epocha tapo
pereinamuoju laikotarpiu nuo viduramžių į renesansą, o jo asmenybė, pilna
ambicijų ir trūkumų, yra puikus to meto valdovo pavyzdys.
Sveiki, tęsiu toliau
įrašus apie Europos monarchus.
Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Vaclovas
IV, dar žinomas kaip Vaclovas Tingusis, gimė 1361 m. Jo pravardė „Tingusis“
(vok. „der Faule“) puikiai atspindėjo amžininkų požiūrį į jo valdymą, nes
jis labiau mėgo asmeninius malonumus, tokius kaip medžioklė ir išgertuvės, nei
valstybės valdymą.Valdžią jis gavo
anksti: būdamas vos dvejų, 1363 m., buvo karūnuotas Bohemijos karaliumi, o 1376
m., būdamas penkiolikos, tapo Šventosios Romos imperatoriumi, savo tėvo,
imperatoriaus Karolio IV, dėka. Tai buvo politinis žingsnis, skirtas užtikrinti
Liuksemburgų dinastijos tęstinumą.
Vaclovas IV, skirtingai nei jo tėvas, nebuvo stiprus
ir išmintingas valdovas. Jo asmenybė buvo sudėtinga ir kontroversiška. Jis
pasižymėjo ne tik tingumu, bet ir impulsyvumu, įtarumu bei polinkiu į smurtą.
Pasakojama, kad jis buvo linkęs į nuotaikų kaitą ir kartais būdavo itin
žiaurus. Vienas žymiausių jo keistumų buvo tai, kad jis negalėjo pakęsti
didesnių susibūrimų, vengdavo rūmų etikos ir netgi buvo linkęs bendrauti su
paprastais žmonėmis, leisdamas laiką su pirtininkais ar lankydamasis smuklėse.
Imperijoje jis nebuvo populiarus. Didelė dalis imperijos didikų jį laikė
netinkamu valdyti, o jo abejingumas ir negebėjimas spręsti konfliktų nulėmė
tai, kad 1400 m. rinkėjai jį nušalino nuo imperatoriaus sosto.
Bohemijoje jis susidūrė su nuolatiniais konfliktais su
diduomene ir net su Bažnyčia. Vienas svarbiausių jo valdymo epizodų buvo jo
neryžtingas požiūris į religinius ginčus, kurie galiausiai privedė prie husitų
judėjimo. Nors iš pradžių jis rėmė reformatorių Janą Husą, vėliau nusigręžė
ir tapo abejingas, o tai tik dar labiau kurstė įtampą. Situacija pablogėjo po
to, kai 1419 m. įvyko Prahos defenestracija (išmetimas iš lango), kuomet
religiniai radikalai išmetė miesto pareigūnus pro Naujosios rotušės langus.
Būtent po šio įvykio, kuris tapo viena iš husitų karų priežasčių, Vaclovas IV
mirė nuo širdies smūgio, manoma, kad jį ištiko apopleksija. Taip baigėsi jo
neramios viešpatavimo dienos, palikusios Bohemiją religinių ir politinių
permainų sūkuryje.
Tiksliausia ir geriausiai
žinoma Vaclovo IV statula su karališkomis regalijomis yra Karolio tilto
Senamiesčio tilto bokšte (Old Town Bridge Tower, Staroměstská mostecká věž). Ši
skulptūra yra virš pirmojo bokšto arkinio įėjimo, greta jo tėvo, imperatoriaus
Karolio IV, skulptūros. Tai yra ne tik Karolio IV, bet ir Vaclovo IV, kaip
Bohemijos karaliaus ir Šventosios Romos imperatoriaus, įamžinimas. Skulptūroje
Vaclovas IV pavaizduotas su karališkomis regalijomis, o jos autorius – Peteris
Parleris.
Žinau, kad šiuo metu rusišką muziką Lietuvoje gali
klausyti išskirtinai tik rusiškai kalbantys ukrainiečiai (kas labai ironiškai
skamba, ar ne?), tačiau šios dainos rubrikoje skamba ne rusų kalba, o baškirų
kalba su etniniais muzikos motyvais. Išgirdau šią dainą ir man ji iškart labai
patiko! Tokia hipnotizuojanti, sušiuolaikinta ir šiek tiek šamaniška, sakyčiau,
daina primena kažkuo Viduramžius, kada patys lietuviai darė karo žygius, bet
viską nuo pat pradžių...
AY YOLA – tai Baškirijos
muzikos projektas, garsėjantis unikaliu stiliumi, kuris apjungia tradicinius
Baškirijos tautinius motyvus su moderniais muzikos žanrais, tokiais kaip
elektroninė, rokas ir popmuzika. Jų muzika pasižymi galingais ritmais,
šiuolaikiškomis aranžuotėmis, tačiau pagrindinį skambesį sukuria tradiciniai
instrumentai, pavyzdžiui, kurajus, kubyzas, sazas ir dombra. Toks derinys
leidžia jiems atkurti senovės legendų ir epų atmosferą, o kartu skamba
šiuolaikiškai ir patraukliai platesnei auditorijai.
Dainos „Homay“, kurią šiandien pristatau,
žanras ir stilius yra unikalus derinys, kurį galima apibūdinti kaip „etno-pop“
arba „folk-rock“ su elektroninės muzikos elementais. Dainos pavadinimas yra
tiesiogiai susijęs su Baškirijos herojiniu epu „Ural-Batyr“, kur Homay yra
mitologinė gulbė mergelė ir dangiškų būtybių dukra. Epe ji padeda pagrindiniam
herojui, simbolizuodama šviesą, išmintį ir likimą. Daina yra ne tik muzikos
kūrinys, bet ir filosofinis pasakojimas apie vidinę ir išorinę kelionę,
gyvenimo kryžkeles ir pokyčių neišvengiamumą. Dainuojama baškirų kalba, o tai
dar labiau sustiprina tapatybę ir ryšį su kultūra.
AY YOLA projektas reprezentuoja Baškiriją,
atgaivindamas senovės legendas ir tautosaką, sujungdamas jas su šiuolaikiniais
muzikos sprendimais. Jie save apibūdina kaip „tiltą tarp praeities ir
dabarties“, o dainos „Homay“ populiarumas rodo, kaip stipriai ši idėja
rezonuoja su žmonėmis. AY YOLA muzikos projektas jau sulaukė pripažinimo dėl
savo originalumo ir gebėjimo iš naujo atrasti bei populiarinti Baškirijos
kultūrinį paveldą.
Baškirijos muzikos grupė „Ay Yola“ susikūrė 2024
metais Ufoje, Rusijoje, o jos nariai yra trys talentingi muzikantai, jau turėję
nemažai patirties muzikos scenoje. Viena iš vokalistų yra Adel Shayhitdinova,
kuri ne tik dainuoja, bet ir groja gitara, dombra bei kuria dainų tekstus. Ji
yra Ruslano Shayhitdinovo, kito grupės nario, dukra.
Ruslan Shayhitdinov
yra profesionalus muzikantas, garso inžinierius ir prodiuseris. Jis groja
klavišiniais, bosine gitara ir ky-kubyzu. Ruslanas yra apdovanotas Baškirijos
Respublikos Nusipelniusio menininko titulu ir yra gerai žinomas kaip DJ Ruslan
Sever. Prieš įkurdami „Ay Yola“, tėvas ir dukra kartu koncertavo grupėje
„MUSUME“.
Trečiasis grupės narys yra Rinatas Ramazanovas,
kuris taip pat yra vokalistas ir groja kurajumi. Jis yra žinomas muzikantas ir
visuomenės veikėjas Baškirijoje, apdovanotas Baškirijos Respublikos tautos
menininko titulu. Be darbo „Ay Yola“, Rinatas yra ir etno-roko grupės „Argymak“
lyderis.
Apie grupės AY YOLA ir
dainos „Homay“ pavadinimų reikšmes
Grupės pavadinimas „AY YOLA“ yra kilęs iš dviejų
baškirų kalbos žodžių: „Ay“, kuris reiškia „aukščiausią jėgą“ arba „Dievą“, ir
„Yola“, kuris reiškia „tradicija“, „paprotys“ arba „universalius dėsnius“.
Patys grupės nariai pavadinimą aiškina kaip „visatos dėsniai“ arba „universali
chartija“, apibrėžianti pagrindines moralines vertybes, tokias kaip „nežudyk,
nevok, gerbk vyresnius ir saugok jaunesnius“.
Dainos pavadinimas „Homay“ siejasi, kaip minėjau, su
Baškirijos herojiniu epu „Ural-Batyr“. Homay yra mitologinis personažas, gulbė
mergelė, dangiškųjų būtybių dukra, kuri padeda pagrindiniam herojui Ural-Batyr
kovoti su blogiu ir chaosu. Homay simbolizuoja šviesą, išmintį ir teisingumą.
Per šią dainą grupė ne tik pasakoja senovės istoriją, bet ir atgaivina šios
mitologinės herojės simbolinę reikšmę šiuolaikiniame kontekste.
Trumpai apie Baškirija ir jos kalbą
Baškirija, oficialiai Baškirijos Respublika, yra
Rusijos Federacijos teritorinis vienetas, esantis Uralo kalnų pietinėje dalyje,
geografinėje riboje tarp Europos ir Azijos. Jos sostinė – Ufa. Nors Baškirijoje
gyvena daugiausiai baškirų, kurie yra vietiniai gyventojai, didelė dalis jų
kasdien kalba rusiškai. Skirtingi šaltiniai nurodo, kad baškiriškai kalba nuo
maždaug 1,1 iki 1,5 milijono žmonių. Baškirų kalba priklauso tiurkų kalbų
šeimai ir yra artimesnė totorių ar kazachų kalboms, tuo tarpu rusų kalba yra
slavų grupės kalba.Dėl šios
priežasties, baškirų kalba ir rusų kalba skiriasi savo gramatika, fonetika ir
žodynu, nors abi naudoja kirilicos abėcėlę. Baškirų kalba turi keletą papildomų
raidžių, skirtų atspindėti specifinius garsus, kurių nėra rusų kalboje,
pavyzdžiui, raidės „ә“, „ө“ ir „ү“.
Po sėkmingos dainos premjeros yra pasirodžiusi ir
versija su garsiu rusų atlikėju Dima Bilan versija, tad siūlau šiandien
paklausyti AY YOLA dainos „Homay“ ir pasižiūrėti gražaus vaizdo klipo.