Oriono žvaigždynas, "Oriono juosta" arba "Oriono diržas": istorija ir mitai apie Šienpjovių/Oriono žvaigždyną ir tris žvaigždes

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar jūs taip pat mėgstate nagrinėti danguje esančias žvaigždes? Stebėti, kaip jos blyksi, kaip naktiniame danguje atsiranda keistai skaidančių dronų ir lėktuvų? Aš nuo mažumės kiekvieną vėlyvą rudenį ir žiemą stebėdavau danguje atsirandančias tokias stebuklingai viena paskui išsidėsčiusias tris žvaigždes, apie kurias oficialiai sužinojau jau tik suaugęs, kai ėmiau domėtis, kaip jos galėtų vadintis. O jos turi pavadinimą – „Oriono juosta“ arba, jeigu versime iš anglų kalbos „Oriono diržas“, nes šios trys žvaigždės, pasirodo, sudaro Orinio liemenį, bet kas tas Orionas, kas tai per žvaigždynas ir kokia čia sistema, šįkart apie tai ir pakalbėsiu.

 

Oficialioji mokslinė Oriono žvaigždyno istorija

 

Oriono žvaigždynas, angliškai žinomas kaip Orion constellation, yra vienas iš 88 moderniųjų žvaigždynų, užimantis 594 kvadratinius laipsnius ir pagal dydį esantis 26-as. Jis yra vienas iš labiausiai atpažįstamų ir ryškiausių žvaigždynų naktiniame danguje. Geografiškai jis yra išsidėstęs prie dangaus pusiaujo, todėl yra matomas didelėje Žemės dalyje. Lietuvoje, esančioje Šiaurės pusrutulyje, Orionas geriausiai matomas žiemos vakarais, ypač nuo sausio iki balandžio mėnesio. Šiltesniais mėnesiais (nuo gegužės iki liepos) jis yra dienos danguje ir tampa nematomas.

 

Orioną sudaro kelios ryškios žvaigždės, kurios formuoja atpažįstamą figūrą. Keturi pagrindiniai kampai, formuojantys stačiakampio formos figūrą, yra Rigelis (Beta Orionis), Betelgeizė (Alpha Orionis), Belatriksė (Gamma Orionis) ir Saifas (Kappa Orionis). Pačioje figūros centre yra ryškus asterizmas, žinomas kaip Oriono juosta, sudaryta iš trijų žvaigždžių sistema, apie kurią kalbėsiu atskirai, vadinamoji „Oriono juosta“. Verta paminėti, kad Orionas yra ypač turtingas masyviomis ir ryškiomis, karštomis, mėlynos spalvos supermilžinėmis žvaigždėmis.

Žirgo Galvos ūkas Oriono žvaigždyne

 

Orionas yra itin svarbus moksliniams tyrimams dėl daugybės joje esančių giliajame danguje esančių objektų. Jis yra viena intensyviausių žvaigždžių formavimosi sričių Paukščių Tako galaktikoje. Viduryje esantis Oriono ūkas (M42) yra vienas ryškiausių ūkų danguje ir gali būti matomas plika akimi. Jame esantis Trapezium klasteris yra jauna žvaigždžių grupė, kurios amžius siekia vos kelis šimtus tūkstančių metų. Astronomai, naudodami tokius prietaisus kaip Chandra rentgeno spindulių observatorija, atrado itin karštas pagrindines žvaigždes, kurių temperatūra siekia iki 60 000 kelvinų, taip pat stebėjo ir vis dar vykstančius žvaigždžių formavimosi procesus. Be to, šalia Oriono juostos esantis Žirgo Galvos ūkas (IC 434) yra dar vienas įspūdingas objektas, kurį astronomai nuolat tyrinėja. Verta paminėti, kad kasmet spalio mėnesį, Orionas tampa Orionidų meteorų lietaus radiantiniu tašku, kurio tėvinis kūnas yra garsioji Halio kometa. Šis žvaigždynas buvo tyrinėjamas nuo pat senovės, jau II a. astronomas Ptolemėjus jį įtraukė į savo sudarytą 48 žvaigždynų sąrašą.

 

Apie „Oriono juostą“: jos sistema ir pavadinimai, sandara

 

Tiek Vakarų, tiek Rytų kultūrose, Oriono žvaigždyno atpažįstamąjį elementą – Oriono juostą – sudaro trys ryškios žvaigždės: Alnitakas, Alnilamas ir Mintaka. Nors Vakarų astronomijoje jos yra žymimos graikiškomis raidėmis Zeta, Epsilon ir Delta Orionis, jų pavadinimai turi arabišką kilmę ir yra glaudžiai susiję su jų išvaizda.

 

Alnitakas (Zeta Orionis) – pirmoji iš rytų pusės. Jos pavadinimas kilęs iš arabų kalbos žodžio, reiškiančio „juosta“. Ši žvaigždė yra nutolusi nuo Žemės maždaug 1 260 šviesmečių. Tai yra karšta, masyvi mėlynoji supermilžinė, kuri iš tiesų yra tris kartus didesnė už Saulę. Alnilamas (Epsilon Orionis) yra vidurinė ir ryškiausia iš trijų Juostos žvaigždžių. Jos pavadinimas kilęs iš arabiško posakio, reiškiančio „perlų vėrinys“. Šis pavadinimas pabrėžia jos, kaip perlo, vietą tarp kitų dviejų žvaigždžių. Alnilamas yra nuo Žemės nutolęs maždaug 1 344 šviesmečių atstumu. Mintaka (Delta Orionis) yra vakariausia ir šiauriausia iš Juostos žvaigždžių. Jos pavadinimas arabų kalba reiškia „diržas“. Mintaka yra sudėtinė žvaigždžių sistema, sudaryta iš kelių žvaigždžių, kurios iš Žemės atrodo kaip viena. Ji yra nutolusi nuo Žemės apie 1 200 šviesmečių.

 

Šios trys žvaigždės, nepaisant didelio atstumo tarp jų, danguje atrodo kaip tobulai tiesia linija išsidėstęs asterizmas (tai lengvai atpažįstama, vizualiai ryški žvaigždžių grupė, kuri nėra oficialiai pripažinta kaip žvaigždynas, bet sudaro atskirą modelį danguje), kuris dešimtmečiais tarnavo kaip lengvai atpažįstamas orientyras astronomams ir laivų navigatoriams. Jų arabiški pavadinimai atspindi ilgametę astronomijos tradiciją, perimant ir pritaikant iš senovės mokslo, o jų reikšmės nurodo tiesioginę fizinę išvaizdą ir poziciją danguje.

 

Kodėl žvaigždynas vadinasi Orionu? Sąsajos su Antikos mitais

Paveikslas „Diana ir Orionas“ (arba „Artemidė ir Orionas“, jeigu imsime pagal graikų tradiciją), dailininkas Johann Heinrich Tischbein, 1762.

Žvaigždynas gavo Oriono vardą dėl senovės graikų mitologijos. Oriono pavadinimą davė graikai, kurie šią žvaigždžių grupę įžvelgė kaip galingą medžiotoją, o jame esančios žvaigždės, tokios kaip Betelgeizė ir Rigelis, jam tapo pečiais ir kojomis, o Oriono juosta – diržu. Tai buvo įprasta senovės kultūroms, kurios nakties danguje esančius žvaigždžių raštus siejo su savo mitais, herojais ir dievybėmis, kad paaiškintų pasaulį ir padėtų orientuotis.

 

Pasak graikų mito, Orionas buvo milžiniškas, antgamtiškai stiprus medžiotojas, jūros dievo Poseidono sūnus. Jo gyvenimas buvo pilnas nuotykių, tačiau vienas iš labiausiai žinomų mitų pasakoja apie jo mirtį. Orionas gyrėsi, kad gali nužudyti bet kurį gyvūną Žemėje. Dėl to Gaja, Žemės deivė, išsiuntė skorpioną, kad jį nužudytų. Mūšis buvo toks įspūdingas, kad Dzeusas (arba Artemidė, priklausomai nuo mito versijos) pakėlė Orioną ir skorpioną į dangų, kad visi galėtų matyti jų didingą kovą. Būtent dėl šios legendos, Oriono ir Skorpiono žvaigždynai niekada neatsiduria danguje tuo pačiu metu. Orionas pasirodo žiemos danguje, o Skorpionas – vasaros, tarsi vienas bėgtų nuo kito per visą dangaus skliautą. Šis mitas ir žvaigždžių išsidėstymas danguje glaudžiai susiejo Oriono žvaigždyną su herojaus atminimu, amžinai vaizduojant jį kaip galingą medžiotoją su lazda ar skydu vienoje rankoje.

 

Kaip senovės lietuviai (baltai) vadino Oriono žvaigždyną?

 

Lietuvių ir baltų kultūrose Oriono žvaigždynas buvo susietas su kasdiene buitimi ir žemės ūkio darbais, o ne su mitologiniais herojais. Šis žvaigždynas turėjo kelis pavadinimus, kurie atspindėjo jo formą ir ryšį su gamtos ciklais.

 

Oriono juostą (tris ryškiausias žvaigždes) dažniausiai vadindavo „Šienpjoviais“ arba „Kūlėjais“. Tokie pavadinimai atspindėjo ryšį su šienapjūtės ir javų kūlimo darbais, kas buvo gyvybiškai svarbu žemdirbių bendruomenei. Visas žvaigždynas kartais buvo vadinamas ir „Trijomis seselėmis verpėjomis“ arba „Trijomis mergelėmis“, pabrėžiant ryšį su namų ruoša.

 

Šie pavadinimai rodo, kad senovės baltams žvaigždės buvo ne tik dangaus papuošalai, bet ir svarbūs laiko matavimo bei darbų planavimo įrankiai. Ryškus ir lengvai atpažįstamas Oriono žvaigždynas jiems tarnavo kaip natūralus kalendorius, nurodantis, kada prasideda ar baigiasi tam tikri žemės ūkio darbai.

 

Tai tiek šįkart apie dangaus kūnus.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – Rain (single) [vinyl / LP] (1993)

 

Vinilinė plokštelė: Madonna – Rain (single) [vinyl / LP] (1993)

Maištinga Siela

Lietuvos žinių portalai pamišo dėl pranešimų apie ateivius ir NSO: kodėl tiek daug informacijos apie nežemiškos kilmės civilizacijas 2025?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar kas nors pastebėjo, kad šiemet ne tik vėl pabrango braškės, kad Palangos verslininkai vėl nelaimingi, nes ir vėl prasti metai, ne vien, kad algoritmiškai kartojasi metai iš metų tos pačios žinios su ta pačia informacija ir negatyvia nuotaika? Darosi nuobodu ir nuspėjama, tad informacinį srautą „nuskaidrina“ kokie nors vietos politiniai skandalai, Paluckis su socdemais ir pan. Bet ar kas nors pastebėjote, kad Lietuvos didieji žinių portalai – Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas, Bilis.lt, Technologijos.lt – be perstogės rašo apie NSO, ateivius, remdamiesi visokiausių fizikų, astrofizikų pasisakymais?

 

Šioji informacija dažniausiai sklandydavo kur nors antrarūšiuose arba alternatyviuose portaluose, kitaip sakant, mažiau matomame pogrindyje, nes buvo sietina su nepatikima informacija, propaganda bei sąmokslo teorijomis. Jau keleri metai pastebiu, kiek daug apie tai informacijos pagrindiniuose žinių portaluose, tad nusprendžiau parankioti vieną kitą antraščių iškarpą, kad patys pamatytumėte, jog neklystu. Daugiausia žinių apie galimai nežemišką kilmę visgi pasirodė šių metų liepos mėnesį. Ar mes kam nors esame ruošiami, ar tai dar vienas koks nors triukšmo dauginimas, kuriuo užsiima žiniasklaida? Maždaug nuo 2023 metų pradžios šių įvairių pranešimų apie NSO, ateivius, apie jų galimas strategijas, pasirodymą, artėjimą, grėsmę ir t. t. padaugėjo kone keliais kartais. Aišku, tai paspartino ir išmaniųjų telefonų naudojimas, užfiksuoti nepaaiškinami įrašai danguje, bet, reikia tikriausiai pripažinti, kad ir dirbtinio intelekto įnašas taip pat pasireiškia.

 

Visgi mane stebina, kad šios „pikantiškos žinios“, kurios dažniausiai primena spėliones ir nieko rimto faktiškai nepasako, užplūdo šiaip jau patikimais laikomus mūsų portalus. Vienas klausimas: kodėl?  Pasidairykite patys po antraštes...

Maištinga Siela

Klaipėda. Buvęs kino teatras "Jūratė ir Kastytis" (Taikos pr. 105): teatro ir pastato istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kino teatras Klaipėdoje „Jūratė ir Kastytis“, buvo įsikūręs Taikos pr. 105 name, kurio fotografijas ir matote. Šiuo metu, kai darau šį įrašą, kino teatras jau seniai neveikia, pastatas šiemet aptvertas ir jį ruošiamasi nugriauti.

 

„Jūratė Ir Kastytis“ atsidarė 1977 metais su dviem kino salėmis: vienoje iš jų tilpo 400 žiūrovų, o mažesniojoje – 200. Deja, po nepriklausomybės atkūrimo kino teatrai Klaipėdoje ir kituose miestuose ėmė sparčiai nykti ir užsidarinėti, negalėdami konkuruoti su „Akropolyje“ ir kitur atsidaromais komerciniais ir novatoriškais kino teatrais. Anuomet atsinaujinęs kino teatras „Žemaitija“, kitoje Klaipėdos pusėje, kuris šiuo metu irgi seniai uždarytas, privedė prie to, kad „Jūratė i Kastytės“ nebepritraukė žiūrovų ir jam teko užsidaryti. Yra žinoma, kad kino teatras dar 2004 metais buvo uždarytas ir neveikė apie metus, o pastatas buvo apleistas. Vėliau, 2005-aisiais, jis atsidarė, tačiau dirbo nepilnu pajėgumu. Šis laikotarpis buvo itin sunkus. Galiausiai, 2008 metais, jau po modernaus kino centro atidarymo „Akropolyje“, „Jūratė ir Kastytis“ nebeatsilaikė ir užsidarė galutinai.

 

Tačiau pastatas nebuvo vien tik kino teatras, čionai kurį laiką veikė įsikūrusi biliardinė, buvo pardavinėjama buitinė technika, vyko privatūs kino seansai, yra kurį laiką veikęs kazino ir net naktinis klubas „Indigo“, atsikėlęs iš Janonio gatvės maždaug nuo 2003 metų, užimdamas didesniąją kino salę, nes jau ten neberodė kino filmų. Apleistas pastatas yra patyręs maždaug 2024 m ankstyvą pavasarį gaisrą, tačiau nedidelį. Maždaug nuo 2017 metų pastatą buvo norima parduoti, tai didžiulės erdvės ir nemažas plotas, tad ilgą laiką niekas jo neįpirko arba nebuvo susidomėjęs, po to karantinas pristabdė reikalus. Tik 2024 metais (taigi pernai), buvęs Klaipėdos kino teatras „Jūratė ir Kastytis“ su sklypu buvo parduotas aukcione už 789 tūkst., tad šiandien jau matome, kad savininkai kažką darys su šia istorine Klaipėdos vieta, tik neaišku ką.

Skulptorius Gintautas Jonkus 1977 metais sukūrė šią skulptūrą „Jūratė ir Kastytis“.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas" / "The Return"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaupiausi peržiūrėti italų kilmės režisieriaus Uberto Pasolini naujausią Antikos mito pagal Homerą „Odisėja“ ekranizacijos „Sugrįžimas“ (angl. The Return) (2024) peržiūrai. Galiausiai tą ir padariau. Visgi man labai patinka antikiniai pasakojimai, mitai tiek literatūroje, tiek kine, tad čia apžvelgsiu, kaip man asmeniškai pasirodė „Sugrįžimas“, atskleisdamas tam tikras siužetines detales.

 

Pirmiausia, kas man krito į akis, buvo tai, kad filme pasirodo aktoriai veteranai – britas Ralph Fiennes ir prancūzė Juliette Binoche, kurie, beje, kartu 1992 metais pagrindinėje rolėje vaidino „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontė romano ekranizaciją. Tai išties kartu ne tik Odisėjo sugrįžimas, bet ir šių aktorių susitikimas. Visgi Pasolinis šiek tiek kitaip interpretuoja Homero „Odisėją“, atsisako vaizduoti jo 20 metų klajones, jo 10 metų batalijas Trojos kare ir bastymąsi po jūras. Įdomu tai, kad istorija labai sužmoginta, čionai nė karto neištartas nė vienas Antikos laikų dievas, jiems neprimesta jokia žmogiškoji (ne)pasirinkimo valia, viską tarsi valdo pats žmogus.

 

Odisėjas vaizduojamas pačioje epo pabaigoje, kai jis išmetamas į savo gimtinės Itakės krantus, praėjus keliems dešimtmečiams po išvykimo. Jo ištikimoji žmona Penelopė jau nebetenka pamažu vilties, ji turi priimti sprendimą, už kurio jaunikio tekės, o subrendęs Telemachas ją kaltina silpnybėmis ir neryžtingumu. Atrodo, kad filmas tyčia „iškirpo“ Odisėjo žygdarbius, tad R. Fiennesui beliko tik perteikti, ko iš tikrųjų jo veikėjas Odisėjas negrįžo į Itakę, jeigu jo neprakeikė galimai Poseidonas... Iš tikrųjų režisierius išoriškai lyg ir viską teisingai vaizduoja pagal Homero epo vyksmą: dialogai, Telemacho išvykimas, pirmasis Penelopės ir Odisėjo susitikimas... Kompoziciškai viskas puiku, tačiau akcentai sudėti ne kaip herojinio epo, o pagal Biblijos motyvus: vyras po daugel metų grįžta atgailaudamas namo, bet pirmiausia matydamas tą skausmą ir siaubą, galvodamas apie prarastus vyrus, jis negali atleisti sau pačiam. Manau, R. Fiennes aukšto kalibro aktorius, kuris sugebėjo atskleisti Odisėjo vidinę dramą.

 

Filmas leidžia susimąstyti, kuo skiriasi herojus nuo žmogžudžio, t. y. ar tik laimėtojai buvo laikomi didvyriais? Filme tik labai švelniai parodoma Odisėjo abejonė, kuri tikrajame epe nelabai lyg pagrįsta, kodėl jis ilgą laiką Itakėje apsimetė elgeta. Filme tarsi bandoma išsakyti ir paties Odisėjo nusivylimu savimi, karžygio drąsa ir heroizmu, kuris, tiesą sakant, buvo itin Antikoje pervertinamas, nes garbė, šlovė buvo vertinami labiau nei pats gyvenimas. Odisėjas šiuo atveju tarsi „permetė“ žiūrovui savo žvilgsniu, neskubėjimu, abejone antikinių vertybių pompastikos nusivylimą, vertybių, kurios irgi galėjo būti paviršutiniškos, tad supratęs, kokia ištikima yra Penelopė ir kaip ji pasiaukojo dėl karalystės, suvokia, kad tikrasis herojus yra ne žudęs ir Trojos arklį sukūręs Odisėjas, bet kantrybe ir viltimi visus tuos metus gyvenusi Penelopė, kuri šiame filme dar subtilesnė, beveik ikoniškai atitinkanti Homero variantą, bet ji nesufeministinta, neieškoma per ją tariamos moteriškos pasakojimo versijos, bet giliamintiškai perteikiama jos išmintis ir kantrybė, neprarandant jos epinio tragizmo, vadinasi, ir visos Penelopės idėjos.

 

Viena labiausiai jaudinančių scenų yra Penelopės ir Odisėjo pirmasis pokalbis – be proto jausmingai ir estetiškai nufilmuota scena perteikia kiek kitokią interpretaciją, ne tokią naivią, kokią Homeras: Penelopės akys, kūno juslingumas byloja, kad ji nėra naivi, ji suvokia, kad kalbasi su savo tikruoju vyru, tačiau jis kitoks, nei išvykdamas, todėl jam neišsidavusi duoda laiko susivokti, pripažinti viduje padarytus moralinius nusikaltimus, išgyti ir atsiverti reikiamą momentą.

 

Režisierius padarė tam tikra prasme akyla akimi pramoginio kino mylėtojams nematomą stebuklą: nekeisdamas pernelyg siužeto (išskyrus eliminuodamas Antikos dievus) perteikė tokį pat sugrįžimo vyksmo istoriją, tik daug lėtesnį, nes herojus turi „išsiherojinti“, kad jam būtų atleista ir jis pats galėtų patikėti, kad po tiek žudynių geba dar vis mylėti ir būti žmogumi. Kitaip sakant, tai filmas filme, kita pasakojimo perspektyva, kurią puikiai perteikė Juliette Binoche ir Ralph Fiennes. Lyg ir siužetiškai nieko naujo nebuvo, viskas pagal planą, tačiau pajutau didelį režisieriaus troškimą sužmoginti herojų ir jam tas, sakyčiau, labai pavyko.

P. S. Aišku, kad filmas labai skiriasi nuo 1997  metais pastatyto „The Odyssey“, kurį mačiau dar vaikystėje, tad norėčiau dar kartą jį peržiūrėti. Beje, įdomus faktas – 2026 metais pasirodys netikėta Christopher Nolan naujausioji „Odisėjo“ versija, kurioje pasirodys toks aktorių žvaigždynas, kad geriau čia net nevardinsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Aušra Maldeikienė apie žurnalistikos ir žiniasklaidos kokybę, informacijos paviršutiniškumą dėl politinių skandalų

 

Sveiki,

 

Esu gan dažnas „Maldeikienės akinių“ skaitytojas, anksčiau klausydavausi jos protingų kassavaitinių transliacijų iš Euro Parlamento ir sužinodavau daug daugiau, nei iš vietos dienraščių apie visos savaitės įvykius. Man suprantamai pagrįstos Aušros Maldeikienės mintys įvairiais klausimais, bet gal per daug dėmesio jos vadinamiesiems buduliams, kurie ją nesveikai retsykiais atakuoja vien iš inercijos, bet ne apie tai... Kartais Maldeikienė išties pažeria puikių kondensuotų perliukų, kuriuos reikėtų cituoti išilgai ir skersai, nes jos tiksliai įvardija tai, ką pats, atrodo, galėtum parašyti paklodę. Man patinka, kaip ji dažnai „įkanda“ šiuolaikinei mūsų žurnalistikai. Cituoju iš jos rugpjūčio 11  dienos viešo įrašo facebooke, su kuriuo atsibudau naršydamas vis dar lovoje, bet kol kas tikriausiai tai bus geriausias dienos informacijos kąsnelis, todėl publikuoju dienos citatos rubrikoje.

 

Manau, autorė iš tikrųjų išsakė labai pavojingą jau kuris laikas esamą padėtį. Internetiniai portalai, o ypač socialiniai tinklai atvėrė ne tik dezinformacijos kloakas, bet iš esmės ir kitų neįgalėjimą prieiti prie kitokios, „išjudinančios protiškai“ informacijos, nes visa kita pašonėje individui gali pasirodyti šaltiena, sąstingis, nepasiekiama – nesvarbu, propaganda ar „supuvę Vakarai“, o gal aukso vertės informacija. Tą pastebiu matydamas, pvz., populiaraus facebooko turinio „Informacinis klubas“ auditoriją, kuri beveik tiesiogine to žodžio prasme su šakėmis laukia, kol kas kokią informaciją įmes, kurią bus galima nuvertinti, pašiepti, paniekinti, nes suprasti reikia pastangų, o pilti paplavas – jaustis kariu „Žalgirio“ dešiniajame sparne ant pakaustyto bėrio.

 

„Socialinių tinklų algoritmai teikia pirmenybę turiniui, kuris sukelia emocines reakcijas — pyktį, baimę, pasipiktinimą. Tai stiprina „mes prieš juos“ mąstymą ir sumažina erdvę racionaliam kompromisui.

 

Kadangi žmonės linkę sekti šaltinius, patvirtinančius jų pažiūras, pasirinktas informacinis burbulas uždaro kelią į kitokias perspektyvas.

 

Vis dėlto blogiausia, kas gali būti – tai skandalų ekonomika. Deja, bet didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos gyvena iš klikų ir reitingų, todėl prioritetą teikia konfliktui, o ne niuansuotam dialogui. Galiausiai konfliktas tampa turinio strategija.

 

Rimti politiniai klausimai neranda vietos, o jeigu ir paminimi, tai pateikiami supaprastintai, asmeniškai ir dramatiškai. Tai skatina emocinį, ne argumentuotą vertinimą. Žiniasklaida greitai keičia temas, todėl sudėtingos kompromiso paieškos nespėja subręsti.  Politikai skatinami reaguoti į momentinį triukšmą, kuris didina žinomumą, o ne kurti ilgalaikį sutarimą.“

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Thomas Stearns Eliot (T. S. Eliot) apie Nobelio premiją ir tolesnį rašytojų likimą

 

Sveiki,

 

Ar svajojote gauti Nobelį už kokią nors savo veiklą? Štai garsus JAV rašytojas T. S. Eliot Nobelį vertina kone kaip prakeiksmą.

 

„Nobelio premija – tai bilietas į savo paties laidotuves. Nė vienas, ją gavęs, daugiau nieko nebenuveikė.“ Thomas Stearnsas Eliotas

 

Thomas Stearnsas Eliotas (1888–1965) buvo vienas svarbiausių XX amžiaus poetų, dramaturgų ir literatūros kritikų, kurio gyvenimas ir kūryba paliko gilų pėdsaką moderniojoje literatūroje. Gimęs JAV, Misūrio valstijoje, jis mokėsi Harvardo universitete, vėliau išvyko į Europą, kur apsigyveno Anglijoje ir 1927 m. priėmė Didžiosios Britanijos pilietybę. Šis perėjimas simbolizavo jo glaudų ryšį su Europos kultūra ir tradicijomis, kurios tapo jo kūrybos pagrindu. Elioto inicialai T. S. yra jo vardo ir antrojo vardo (Thomas Stearns) santrumpa, kuri tapo plačiai atpažįstamu parašu literatūros pasaulyje.

 

Eliotas paliko didžiulį ir įvairiapusį literatūrinį palikimą. Jo ankstyvoji kūryba, tokia kaip „Pono Dž. Alfredo Prufrocko meilės daina“ (1915), atspindėjo modernaus žmogaus abejones, nerimą ir susvetimėjimą. Tačiau didžiausią pripažinimą jis pelnė už poemą „Bevaisė žemė“ (The Waste Land, 1922), kuri laikoma viena svarbiausių XX a. poezijos kūrinių. Šis kūrinys, pasižymintis fragmentiška struktūra, daugybe aliuzijų į literatūrą ir mitologiją, tapo modernizmo manifestu, atspindinčiu pokario Europos kultūrinį ir dvasinį nuosmukį. Vėlesniuose kūriniuose, ypač „Keturiuose kvartetuose“ (Four Quartets, 1943), Eliotas atsigręžė į krikščioniškąjį tikėjimą ir filosofiją, tyrinėdamas laiko, atminties ir atpirkimo temas. Už nuopelnus literatūrai 1948 m. jam buvo skirta Nobelio premija.

 

Elioto reikšmė literatūrai yra milžiniška. Jis ne tik pakeitė poezijos formą, atsisakydamas tradicinių rimų ir metrų, bet ir įvedė naują mąstymo būdą, reikalaujantį iš skaitytojo aktyvaus proto darbo. Jo literatūros kritika, ypač esė „Tradicija ir individualus talentas“ (Tradition and the Individual Talent), padėjo pamatus Naujajai kritikai ir ilgam įtvirtino idėją, kad menas turėtų būti beasmenis, o autorius – tik tradicijos tęsėjas. Elioto asmeninės savybės buvo tokios pat sudėtingos kaip ir jo kūryba. Jis buvo žinomas kaip asketiškas, santūrus, o kartais ir nuotaikingas, tačiau kartu ir intelektualiai griežtas. Jo asmeninis gyvenimas buvo paženklintas kančia, ypač sunkia pirmosios žmonos Vivienne Haigh-Wood Eliot liga, kuri stipriai paveikė jo kūrybą. Jis gyveno ramią ir nuoseklią gyvenimo pabaigą po antrosios santuokos, o mirė sulaukęs 76 metų, 1965 m. sausio 4 d., Londone, nuo emfizemos.

 

Thomas Stearnsas Eliotas Nobelio literatūros premiją pelnė 1948 m. už „išskirtinį, novatorišką indėlį į šiuolaikinę poeziją“. Premija buvo skirta už jo, kaip poeto, kritikų ir mąstytojo, pasiekimus, kurie pakeitė XX amžiaus literatūros kryptį. Nors jo kūryba, ypač „Bevaisė žemė“, padarė didžiulę įtaką, Nobelis įvertino visą jo gyvenimo kūrybą, kuri apėmė tiek poeziją, tiek įtakingus literatūros kritikos darbus.

 

Įdomybės apie rašytoja T. S. Eliotą

 

Vienas labiausiai ginčytinų ir smerkiamų Elioto asmenybės aspektų buvo jo antisemitizmas. Nors šis klausimas vis dar diskutuojamas, jo poezijoje ir kritiniuose raštuose, pavyzdžiui, esė „Po keistų dievų“ (After Strange Gods), yra aiškių antisemitinių užuominų ir stereotipų. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad Elioto antisemitizmas nebuvo vien tik atsitiktinis to meto visuomenės atspindys, bet sąmoninga jo kūrybos dalis, nors vėliau jis stengėsi nutolti nuo šios temos. Šis faktas smarkiai kenkė jo reputacijai.

 

Nors Eliotas stengėsi atrodyti rimtas ir solidus, jo bičiuliai ir amžininkai pastebėjo keletą keistų įpročių. Pavyzdžiui, rašytoja Virginia Woolf ir kiti liudininkai pasakojo, kad Eliotas kartais pasidažydavo veidą žalsvos spalvos pudra ir pasitepdavo lūpas. Šis įprotis, manoma, buvo dalis jo pastangų atrodyti „įdomesniu ir lavoniškai blyškiu“ poetu, o ne tiesiog banko tarnautoju. Tai atskleidė jo norą išsiskirti ir pabrėžti savo menininko tapatybę. Be to, Eliotas buvo žinomas dėl savo siekio kontroliuoti savo asmeninį įvaizdį ir po mirties. Savo valioje jis nurodė, kad jokia jo biografija negali būti rašoma, o jo antroji žmona Valerie ilgai stengėsi apsaugoti jo privatų gyvenimą ir rankraščius nuo viešumo.

 

Maištinga Siela