Johann Wolfgang
Goethe. „Faustas“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 632.
Sveiki, skaitytojai,
Apie vokiečių rašytojo Johann Wolfgang Goethe
(1749-1832) filosofinę dramą Faustas (vok. Faust) yra
prirašyta tiek mokslinių knygų, recenzijų ir literatūros analizių, kad vargu,
ar kuo nors labai nustebinsiu, pasidalydamas savo nauja asmenine patirtimi. Faustą
esu skaitęs dar mokykliniais laikais ir tai tikrai turėjo būti senasis Aleksio
Churgino vertimas, išleistas dar sovietiniais laikais. Po tiek metų grįžti prie
Fausto mane pastūmėjo naujas Antano A. Jonyno vertimo leidyklos Tyto
alba perleidimas (abi dramos dalys po vienu viršeliu – iš viso net 632
puslapiai!). Šiandien apžvelgsiu tik pirmąją šios knygos dalį.
Su J. W. Goethe kūryba esu susipažinęs plačiau. Labai seniai
teko skaityti jo sentimentalųjį romaną Jaunojo Verterio kančios, kuris
nepalyginamai kitoks nei Faustas. Šiaip Faustas suvokiamas kaip opus
magnum, Goethės viso gyvenimo kūrinys, rašytas beveik visą gyvenimą. Autorius
pirmąją dramos dalį rašė 9 metus (1797-1806) (išleista tik 1808 metais), o
antrąją – 7 metus (1824-1831). Iš tikrųjų rašytojas jau turėjo kur kas
senesnius juodraščius, kuriuos vadino Urfaustu, bet teko jį perkurti,
taisyti. Iš viso nuo pirmosios dalies iki paskutiniosios apima net 60 metų
kūrybos laikotarpį, o antroji dalis išleista iškart po Goethės mirties, šito norėjo pats autorius.
Aišku, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais apie tikrai egzistavusi daktarą
Faustą, perkūrė jo gyvenimą pagal Apšvietos epochos sampratą, pranokdamas
daugelį to meto kūrinių dėl savo itin sudėtingos draminės struktūros ir
kūrinyje perteiktų skirtingų kultūrinių klodų.
Tikriausiai visi žino Mefistofelio (velnio) lažybas su
Dievu dangiškose sferose. Mefistofelis meta iššūkį išvesti Faustą iš kelio,
pavergti jo sielą ir Dievas leidžia viską daryti, teigdamas, kad velnias
pernelyg nuvertina žmogų, jį niekindamas ir vadindamas žiogu. Galiausiai
pasivertęs juodu pudeliu velnias vieną dieną pasirodo Fausto gyvenime, kai šis
jau senas, nusivylęs akademiniu „knyginiu“ gyvenimu, kuriam vyras paskyrė visą
savo gyvenimą. Faustas pasiekė žmogiškųjų galimybių pažinimo ribą, jis suvokia,
kad žemiškojo gyvenimo liko nedaug, kad visos tos žinios, kurias ji gavo,
nesuteikė jam tikrosios laimės, nes visada prieidavo nežinomybės ribą,
negalėdavo tapti savotišku antžmogiu, patenkinti smalsumą. Jis taip pat
apgailestauja dėl išvaistyto laiko, kai iš tikrųjų būdamas jaunas galėjo
pažinti pasaulį kitaip, t. y. mėgautis nuopuoliu, romantiniais nuotykiais,
gerti, keliauti ir patirti pažinimą ne iš knygų, o iš paties empirinio gyvenimo.
Suvokęs gyvenimo ribotumą, jis prieš Velykas vos nenusižudo.
„Aš čia tarnausiu tau ištikimai / Ir tavo
norus vykdysiu be išimčių, / Tačiau kai susitiksime tenai, / Turėsi atsilygint
tuo pačiu (p. 88),“ – sako Mefistofelis Faustui. Būtent žmogiškasis
troškimas pažinti ir patirti beribį pasaulį ir Visatą inicijuoja sudaryti,
pasirašant krauju, su velniu sutartį. Jis paaukoja, kas brangiausia – savo sielą.
„Sustok, akimirka, žavinga“ – tai žodžiai, kuriuos jis ištars nusikamavęs,
pažinęs tiek daug ir atiduos Mefistofeliui savo sielą.
Siužeto pirmojoje dramos dalyje nėra itin daug. Autorius
skiria dėmesį miestelio žmonėms, vaizduoja studentų organizuojamas peštynes,
merginų ir vaikinų flirtą, smuklę, kurioje pirmąkart su velniu apsilanko
Faustas. Kultūra „nušviesta“ liaudies dainų, nešvankių ir linksmų, pvz., apie
karališkas blusas ir žiurkes, kurios rodo, kad Apšvietos epochoje buvo svarbūs
folkloriniai motyvai, kurie skverbėsi į grožinę literatūrą kaip dalis tautinės
savimonės ir tapatumo. Goethe suvokė liaudies kūrybos svarbą, panaudojo
vokiečių liaudies daineles, juos derino su Antikos ir Biblijos motyvais, kurių
ženklų, aliuzijų apstu visame kūrinyje. Įspūdingai perteiktas Fausto ir
Mefistofelio apsilankymas Valpurgijos naktį ant raganų kalno, kurioje Faustas
pamato Lilit, pirmąją Adomo žmoną, Medūzą, kuri keičia pavidalus, ištisą baisių
raganų kvaitulį i bakchantišką jų šurmulį. Goethe perteikia demoniškąjį pasaulį,
kuris sukuriamas ne vien Biblijos įvaizdžiais, čionai daug vietos skirta prietaringumui,
pagoniškiems siaubo motyvams, atėjusiems dar iš Viduramžių laikų ir folkloro
(taigi ir iš dalies iš tikrojo daktaro Fausto laikų). Štai Oberono ir Titanijos
vestuvės – sąsajos netgi su paties V. Šekspyro drama Vasarvidžio nakties
sapnas.
Svarbus Fausto atjaunėjimo motyvas ir jo aistra
nekaltajai penkiolikmetei Margaritai, kurią jis, vedinas geidulio ir aistrų,
sugundo, pakišinėdamas brangenybių skrynutes, nuodydamas motiną, o galiausiai
ir nužudydamas jos brolį. Kol Mefistofelis sukasi apie Martą, Margaritos
kaimynę, Faustas, nors dramoje tiesiogiai tai nepavaizduota, bet sugula su
Margarita, gauna iš jos tai, ko labiausiai troško – sekso, kūniškų geidulių
patenkinimą! Tikrasis neatsakomas iki galo klausimas: ar Faustas iš tikrųjų
myli Margaritą? Jis apsėstas jos grožio, jos geidžia, tačiau neatrodo
suinteresuotas nuolat būti su ja (juk reikia pažinti Visatą!), neatrodo susidomėjęs
ir pačios Margaritos kūdikiu, kurį pati išprotėjusi paskandina, todėl miestelio
žmonės ją apkaltina ir nuteisia myriop, priteisdami ir motinos bei brolio
mirtis. Faustas paskutinę akimirką bando išgelbėti Margaritą: „Jeigu geruoju
negaliu išmelsti, / Turėsiu prievarta tave ištraukti (p. 258).“ Tačiau
Margarita pasirenka likti kalėjime ir mirti, nes tik tokią kaltės išpirkimo
būdą dėl kūdikio nužudymą ji supranta, todėl jos siela išganoma ir ji patenka į
dangų.
Johann Wolfgang Goethe
Faustas galiausiai tragiškai suvokia, kad turėdamas absoliučią
galią viską pažinti ir nemirtingumą, negali apsaugoti paprastų žmonių. Tikriausiai
vedinas kaltės jausmo ir pareigos jis lemtingą akimirką dar bando išgelbėti
Margaritą, kurią buvo apleidęs, o ne dėl to, kad besąlygiškai ją mylėtų. Suderinti
dieviškuosius principus ir žemiškąjį į dvilypumą linkusiam Faustui nepavyksta,
iš to kyla jo didžioji tragedija. Iš esmės tai galima pavadinti proto ir jausmų
konfliktu, nors Faustas troško pažinti pasaulį kaip gyvenimą emocionaliai,
tačiau jis neišsižada ir proto, kuris verčia keliauti su velniu po pasaulį.
Mefistofelis pamažu tampa ne tik nuolankiu Fausto vergu ir savotišku norus
pildančiu džinu iš lempos, bet ir pykčio bei įsiūčio taikiniu. Faustas už
kiekvieną nesuderinamumą, kančią, negebėjimą sukontroliuoti režisuotas
aplinkybes griežia dantį ant velnio.
Akivaizdu, kad Goethei svarbu yra harmoningo gyvenimo
modelio paieškos dualistiniame – gėrio ir blogio, dievo ir velnio – pasaulyje. Dievas
visą Fausto klajonių laiką nesikiša ir visą galią suteikia velniui, nors,
atrodo, kad turėtų dalyvauti aktyviau šiose nesąžiningose lažybose. Dievas pasitiki
ne tik žmogaus galia keliauti per gyvenimą, rinkti patirtis ir klysti, bet ir
rasti išeitis, kitaip sakant, jis suteikia Faustui (kaip ir bet kuriam kitam
žmogui) atsakomybę pačiam dar nuo Rojaus išvarymo laikų rinktis savo kelią. Kita
vertus, Dievas nėra dinamiškas, jis veikiau pačios nekintančios išminties
metafora, o velnias – dinamika, pokyčiai, nepastovumas, gudrumas ir nekantrumas,
tad Dievas permato blogio veikimo principą, t. y. jis veikia ir pasitarnauja pačiam
žmogui jo tobulėjimo kelyje. Kuo labiau Mefistofelis kišasi ir nori išvesti
Faustą iš doros kelio ir jį palaužti, priversti pasiduoti, tuo labiau suteikia
jam išminties, pamokų ir žinių ne tik apie Visatą, bet ir apie savo žmogiškąją
ribotą prigimtį, kurios iš pradžių Faustas gynėsi ir nenorėjo priimti.
Blogis, klaida, nuopuolis, kurį taip demonizuoja
krikščionybė, Goethės kūrinyje staiga įgauna visiškai kitokį filosofinį matmenį,
kitaip sakant, neįmanoma pažinti savęs ir pasaulio, nepatiriant gėrio ir blogio
kaip jėgų, kurios neprieštarauja viena kitai, bet priešingai – papildo ir
sukuria visuminį pažinimą ir gyvenimo pilnatvę. Kaip žinia, iš antrosios dramos
dalies, Fausto sielą atimama iš Mefistofelio ir grąžinama į dangų pas
Margaritą, nes Faustas, nors ir apakęs, miršta tobulėdamas, manydamas, kad
kuria laisviems žmonėms laisvąjį pasaulį, nors lemūrai, Mefistofelio pakalikai,
jau kasė aklajam Faustui jo kapą.
Šis skvarbus kūrinys yra ne tik J. W. Goethe gyvenimo
kūrinys, jis yra sudėtinga kelionė per laikmečius, ištisa Vakarų civilizacijos
kultūrinė ir dvasinė sielos kelionė, įkūnijanti Apšvietos epochos didžiausią
žmogaus polinkį – pažinti visapusišką gyvenimą, suprasti save kaip sudėtingą ir
dvilypę asmenybę, kuri veikia tarp dangaus ir žemės, vedina amžino prigimtinio troškimo
būti laimingam ir grįžti į savo pirminį šaltinį.
P. S. Knygos dizainas patrauklus ir puikus, labai
patiko šriftas ir ištaigingumas, kuris pagerbia vieną svarbiausių Vakarų
Europos grožinių kūrinių tekstą, tačiau negi Tyto alba negalėjo viršelio
kaip nors laminuoti plastiku? Šiaip saugau knygas ir skaitau kiek galėdamas
atsargiau, bet net man nepavyko išsaugoti popierinės viršelio tekstūros, viršelis
tiesiog dyla ir trinasi akyse! Taip dėl šito apmaudu, nes knyga ilgai neišsilaikys,
ypač bibliotekose.
Maištinga Siela
