"Human Folly Knows No Bounds: Misled Masses Support War in Europe" – A Jacque Fresco Perspective

 

Hello everyone,

 

I know that many will disagree with me, but they don't have to. The way we are manipulated—how we are deceived by patriotic values, faith, and noble-sounding phrases—is nothing more than part of an absurd political theater. Those who do not support this "circus" are instantly branded as enemies: they are labeled as "Putinists" or anti-state subversives and dragged through the mud. It is nothing new since the days of Albert Camus' The Stranger—those who refuse to conform to societal norms are simply discarded.

 

Below, I am sharing some paraphrased ideas of Jacque Fresco, who in my view was a vital 20th-century thinker and social activist. Let us not strive to be heroes, for heroism usually implies struggle, violence, and bloodshed.

 

A religious person who supports war and rearmament is being misled by a system that has taught them to believe in words, but not in their meaning. They repeat "thou shalt not kill," yet they justify bombs. They speak of loving their neighbor, yet they watch calmly as that "neighbor" becomes an enemy simply because they live behind a different border. This is not faith. This is programming.

 

The teachings of Jesus were simple and radical: do not kill, do not harm, love, and forgive. There were no fine-print exceptions like "unless it’s a war," "unless it’s in the state's interest," or "for defense." These exceptions were not created by God, but by power structures that required obedient soldiers rather than conscious individuals.

 

A religious person who blesses weapons believes not in God, but in symbols, flags, and authorities. They believe because they are afraid not to. If God is all-encompassing love, how can that be reconciled with explosives? If human life is sacred, how can it be taken "legally"? These are logical contradictions that would vanish in an instant if people began to think instead of obey.

 

The problem is not religion. The problem is dogma without understanding. Faith, divorced from critical thinking, becomes more dangerous than any weapon because it allows a person to kill with a clear conscience. Jesus never called for the creation of armies—he called for a shift in consciousness. But changing consciousness is difficult, while building a tank is easy. Thus, civilization chose steel over wisdom.

 

As long as people pray for peace but pay taxes for war, nothing will change. A truly spiritual person does not ask, "Which side is right?" They ask, "Why do sides exist at all?" Only then does true faith begin—not in an institution, but in humanity.

 

A Rebellious Soul

Jacque Fresco i koniec iluzji. Wiara bez krytycznego myślenia to najgroźniejsza broń

Witajcie,

 

Wiem, że wielu z was się ze mną nie zgodzi, ale nie musi. Cały ten sposób, w jaki się nami manipuluje, jak jesteśmy oszukiwani patriotycznymi wartościami, wiarą, szlachetnymi i pięknymi słówkami, to jedynie część absurdalnego teatru politycznego. Ludzie, którzy nie popierają tego cyrku, stają się wrogami; przypina im się etykiety „putinistów” czy antypaństwowców, miesza się ich z błotem i... nic nowego od czasów „Obcego” A. Camusa: tych, którzy nie podporządkowują się normom społecznym, po prostu się eliminuje.

 

Poniżej przedstawiam sparafrazowane idee Jacque'a Fresco – moim zdaniem bardzo ważnego myśliciela i działacza społecznego XX wieku. Nie chciejmy być bohaterami, bo bycie bohaterem oznacza walkę, przemoc i krew.

 

Religijny człowiek, który popiera wojnę i zbrojenia, jest zwiedziony przez system, który nauczył go wierzyć w słowa, ale nie w ich znaczenie. Powtarza „nie zabijaj”, ale usprawiedliwia bomby. Mówi o miłości bliźniego, ale spokojnie patrzy, jak „bliźni” staje się wrogiem tylko dlatego, że żyje za inną granicą. To nie jest wiara. To programowanie.

 

Nauki Jezusa były proste i radykalne: nie zabijaj, nie krzywdź, miłuj, wybaczaj. Nie było w nich wyjątków: „chyba że to wojna”, „chyba że to interes państwowy”, „chyba że to obrona”. Te wyjątki stworzył nie Bóg, lecz struktury władzy, które potrzebowały posłusznych żołnierzy, a nie świadomych ludzi.

 

Religijny człowiek, który błogosławi broń, nie wierzy w Boga, lecz w symbole, flagi i autorytety. Wierzy, bo boi się nie wierzyć. Powtarza rytuały, bo nigdy nie nauczono go pytać: dlaczego? Jeśli Bóg jest wszechogarniającą miłością, jak można ją pogodzić z materiałami wybuchowymi? Jeśli ludzkie życie jest święte, jak można je odebrać „legalnie”? Jeśli wojna jest złem, jak staje się dobrem, gdy ogłasza ją władza?

 

To logiczne sprzeczności, które zniknęłyby w mgnieniu oka, gdyby ludzie zaczęli myśleć, a nie słuchać rozkazów. Problemem nie jest religia. Problemem jest dogmat bez zrozumienia. Wiara oddzielona od krytycznego myślenia staje się groźniejsza niż jakakolwiek broń, ponieważ pozwala zabijać z czystym sumieniem.

 

Jezus nigdy nie nawoływał do tworzenia armii. Nawoływał do zmiany świadomości. Ale zmianę świadomości przeprowadzić jest trudno, a wyprodukować czołg – łatwo. Dlatego cywilizacja wybrała stal zamiast mądrości.

 

Dopóki ludzie będą modlić się o pokój, ale płacić podatki na wojnę, nic się nie zmieni. Dopóki „nie zabijaj” będzie tylko słowem, a nie zasadą, religia pozostanie narzędziem politycznym, a nie duchowym.

 

Prawdziwie duchowy człowiek nie pyta: „która strona ma rację?”. On pyta: „dlaczego w ogóle istnieją strony?”. I dopiero wtedy zaczyna się prawdziwa wiara – nie w Boga, lecz w człowieczeństwo.

 

Zbuntowana Dusza

Aktualijos. Daugelis nori taikos, bet remia ginkluotę ir karą – kodėl? Atsako Žakas Fresko

 

Sveiki,

 

Žinau, kad daugelis su manimi nesutiks, bet ir nereikia. Visa tai, kaip mumis manipuliuojama, kaip esame mulkinami patriotiškomis vertybėmis, tikėjimu, tauriais ir gražiais žodeliais, stimuliuojami emociškai vertybėmis, tėra absurdiško pasaulio politinio teatro dalis. Žmonės, nepritarę visam cirkui, tampa tiesiog priešai, jiems pripaišomi putinizmo ir antivalstybininko etiketės, jie sumaišomas su purvais ir... Nieko naujo nuo A. Camus „Svetimo“ laikų: visuomenės normoms nepataikaujančiais atsikratoma. Toliau pateiksiu facebooke Žako Fresko, mano supratimu, labai svarbaus XX a. mąstytojo ir visuomenininko perfrazuotas idėjas (šiaip galite lietuvišką jo puslapį sekti, žinokite, labai sveika). Nenorėkime tapti didvyriais, nes tai reiškia kovą, smurtą ir kraują.

 

***

 

Religingas žmogus, pritariantis karui ir ginklavimuisi yra suklaidintas sistemos, kuri išmokė jį tikėti žodžiais, bet ne jų prasme. Jis kartoja „nežudyk“, bet pateisina bombas. Jis kalba apie meilę artimui, bet ramiai žiūri, kaip „artimas“ tampa priešu, jei gyvena už kitos sienos.

Tai nėra tikėjimas. Tai programavimas.

 

Jezaus mokymas buvo paprastas ir radikalus: nežudyk, nekenk, mylėk, atleisk. Jame nebuvo išlygų: „nebent tai būtų karas“, „nebent tai būtų valstybės interesas“, „nebent tai būtų gynyba“. Šias išlygas sukūrė ne Dievas, o žmonių valdžios struktūros, kurioms reikėjo paklusnių kareivių, o ne sąmoningų žmonių.

 

Religingas žmogus, kuris laimina ginklus, tiki ne Dievu, o simboliais, vėliavomis ir autoritetais. Jis tiki, nes bijo netikėti. Jis kartoja ritualus, nes niekada nebuvo mokomas klausti: kodėl? Jei Dievas yra visaapimanti meilė, kaip galima ją suderinti su sprogmenimis? Jei žmogaus gyvybė yra šventa, kaip galima ją atimti „teisėtai“? Jei karas yra blogis, kaip jis tampa geru, kai jį paskelbia valdžia?

 

Tai loginės prieštaros, kurios išnyktų akimirksniu, jei žmonės pradėtų mąstyti, o ne paklusti. Problema nėra religija. Problema yra dogma be supratimo. Tikėjimas, atskirtas nuo kritinio mąstymo, tampa pavojingesnis už bet kokį ginklą, nes jis leidžia žmogui žudyti ramia sąžine.

Jėzus niekada nekvietė kurti armijų. Jis kvietė keisti sąmonę. Bet sąmonę keisti sunku, o pagaminti tanką – lengva. Todėl civilizacija pasirinko plieną vietoj išminties.

 

Kol žmonės melsis už taiką, bet mokės mokesčius karui, niekas nepasikeis. Kol „nežudyk“ bus tik žodis, o ne principas, religija liks ne dvasine, o politine priemone.

 

Tikrasis dvasinis žmogus neklausia: „kuri pusė teisi?“

Jis klausia: kodėl apskritai egzistuoja pusės?

Ir tik tada prasideda tikrasis tikėjimas – ne Dievu, o žmogiškumu.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Laura Pausini - LA DERNIÈRE CHANSON (DUE VITE) con Julien Lieb [lyrics / testo / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Šiaip laukiu Lauros Pausini koverių albumo „Io Canto 2“ tęsinio po 20 metų. Atlikėja ką tik pristatė jau ketvirtąjį šio albumo singlą. Apie ką ši daina? Bet apie viską nuo pat pradžių...

 

Italų muzikos ikona Laura Pausini ir kylančio prancūzų talento Julieno Liebo bendras darbas „La Dernière Chanson (Due Vite)“ tapo viena ryškiausių pastarųjų dienų muzikinio pasaulio naujienų. Laura Pausini jau tris dešimtmečius karaliauja tarptautinėje scenoje kaip viena sėkmingiausių visų laikų Italijos atlikėjų, pelniusi „Grammy“, „Latin Grammy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimus. Tuo tarpu Julienas Liebas, išgarsėjęs populiariame Prancūzijos muzikiniame projekte „Star Academy“, šiuo metu išgyvena savo karjeros pakilimą, o duetas su tokio masto žvaigžde jam tapo svarbiu pripažinimo ženklu abiejose Alpėse pusėse.

 

Šis kūrinys nėra originali kompozicija, o jautri ir meistriškai atlikta italų dainininko Marco Mengoni megahito „Due Vite“ versija. Originali daina 2023 metais laimėjo prestižinį Sanremo muzikos festivalį ir atstovavo Italijai „Eurovizijoje“, kur užėmė aukštą ketvirtąją vietą bei tapo tikru emocinio gylio simboliu. L. Pausini ir J. Liebas savo versijoje dainą praturtino prancūzų kalbos elementais, suteikdami jai dar daugiau lyriškumo ir elegancijos, tačiau išlaikydami tą pačią dramatišką įtampą, už kurią kūrinys taip pamilto visoje Europoje. Nors man, aišku, kol kas Mengoni versija nepralenkta.

 

Dainos premjera buvo sutikta su didžiuliu entuziazmu tiek Italijos, tiek Prancūzijos publikos. Vos pasirodžiusi skaitmeninėse platformose, „La Dernière Chanson“ sulaukė tūkstančių teigiamų įvertinimų, o klausytojai ypač giria neįtikėtiną balsų dermę. Melomanai pastebi, kad Lauros patirtis ir aksominis vokalas puikiai papildo Julieno jaunatvišką energiją bei šiek tiek prikimusį, emocionalų tembrą. Daugelis kritikų šį duetą jau dabar vadina viena sėkmingiausių šių metų muzikinių bendradarbiavimų, tiltu tarp dviejų turtingų kultūrų.

 

Socialiniuose tinkluose diskusijos apie šį kūrinį nerimsta: gerbėjai žavisi tuo, kaip organiškai daina skamba prancūziškai, o Julieno sekėjai džiaugiasi matydami savo favoritą lygiavertiškai dainuojantį šalia pasaulinės divos. Klausytojai pabrėžia, kad ši versija suteikia dainai naują gyvenimą ir leidžia į Marco Mengoni parašytus žodžius pažvelgti per kitokią, dar intymesnę prizmę. Kai kurie gerbėjai netgi teigia, kad ši interpretacija yra tokia stipri, jog ją sunku vadinti tiesiog „koveriu“ – tai savarankiškas meno kūrinys.

 

Šiandien „La Dernière Chanson (Due Vite)“ sparčiai kyla į radijo stočių grojaraščių viršūnes ir užima aukštas pozicijas muzikos pardavimų topuose. Atlikėjai savo bendradarbiavimu dar kartą įrodė, kad tikra emocija neturi kalbos barjerų, o klasikinis itališkas melodizmas puikiai dera su prancūziška estetika. Tai daina, kuri neabejotinai skambės ilgai, primindama apie dviejų skirtingų kartų ir šalių talentų susitikimą, palikusį ryškų pėdsaką šiuolaikinėje popmuzikoje. Tad siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Laura Pausini - LA DERNIÈRE CHANSON (DUE VITE) con Julien Lieb

[lyrics / testo / žodžiai]

 

On est deux étoiles qui brillent dans l'univers (dans l'univers)

On se regarde de loin, toujours un peu fiers (un peu fiers)

Je ne connais pas ton désert, le mien il est là dans mon cœur

À chaque fois que je te perds (à chaque fois que je te perds)

À chaque fois que je te serre

Le temps passe et j'oublie qui je suis

À deux rues de chez toi

Je ne sais plus quand finit la nuit

Le ciel est tombé si bas (le ciel est tombé si bas)

Faudrait que je t'écrive

Que j'aie enfin le courage

Mais j'ai peur de ce qui arrive

Et de tourner la page (et de tourner la page)

Siamo un libro sul pavimento in una casa vuota che sembra la nostra

E il caffè col limone contro l'hangover

Sembri una foto mossa

E ci siamo fottuti ancora una notte fuori un locale, e meno male

C'est la dernière chanson

Et juste après la lune explosera

Je viendrai te dire que tu as tort, tu as tort encore

Laisse la musique te parler de moi

E tu non dormi

Dove sarai, dove vai

Quando la vita poi esagera

Tutte le corse, gli schiaffi, gli sbagli che fai

Quando qualcosa ti agita

Elle sera là quand tu t'endormi-dormi-dormi-dormi-dormiras

C'est la dernière chanson pour toi (pour toi)

On est deux étoiles qui brillent dans l'univers (dans l'univers)

À crier sur tous les toits qu'on a peur du noir (qu'on a peur du noir)

Plus personne ne fait ça aujourd'hui

On ne voit même plus ça dans les films

Sur ton lit, y a des fleurs pour moi

Le diamant gilet en métal

Siamo un libro sul pavimento

In una casa vuota che sembra la nostra

Persi tra le persone, quante parole

Senza mai una risposta

E ci siamo fottuti ancora una notte fuori un locale, e meno male

C'est la dernière chanson

Et juste après la lune explosera

Je viendrai te dire que tu as tort, tu as tort encore

Laisse la musique te parler de moi

Quand nos colères s'enflamment comme un feu de paille

Elle te dira tout ce que je te dis pas

Elle te dira qu'il faut tenir, tenir encore

Laisse la musique te parler de moi

Tanto lo so che tu non dormi

Spegni la luce anche se non ti va

Restiamo al buio avvolti solo dal suono della voce

Al di là della follia che balla in tutte le cose

Due vite, guarda che disordine

C'est la dernière chanson pour toi

Je viendrai te dire que tu as tort, tu as tort encore

Laisse la musique te parler de moi

Elle sera là quand tu t'endormi-dormi-dormi-dormi-dormiras

C'est la dernière chanson pour toi (c'est la dernière chanson pour toi)

Pour toi

Pour toi

Pour toi

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Honoré de Balzac apie Paryžių, jo paslaptis ir socialinį daugiasluoksnį gyvenimą

 

Sveiki!

 

„Paryžius – tai vandenynas. Meskite ten zondą ir niekada nesužinosite jo gylio.“ Onorė de Balzac.

 

Ši citata pirmą kartą nuskambėjo viename garsiausių Onorė de Balzako romanų „Tėvas Gorijo“ (Le Père Goriot), parašytame 1834 m. Šiuo kūriniu autorius pradėjo savo fundamentalų ciklą „Žmogiškoji komedija“, o citata tapo savotišku įvadu į jo filosofinį požiūrį į miestą. Palygindamas Paryžių su vandenynu, Balzakas siekė pabrėžti ne tik miesto didybę, bet ir jo pavojingumą, paslaptingumą bei beribiškumą. Tuo metu Paryžius sparčiai augo, tapdamas socialinių kontrastų, intrigų ir anonimiškumo centru, kuriame individas galėjo lengvai pasiklysti arba paskęsti, kaip ir atviroje jūroje.

 

Metafora apie zondą ir nesužinomą gylį reiškia, kad joks žmogus, net ir didžiausias tyrinėtojas, negali iki galo perprasti Paryžiaus visuomenės sandaros, jos paslapčių ir moralinių labirintų. Balzakas Paryžių matė ne kaip statinį pastatų rinkinį, o kaip gyvą, kunkuliuojantį ir chaotišką organizmą, kuriame po kiekvienu paviršiumi slepiasi dar gilesni sluoksniai – nuo aukščiausios aristokratijos salonų iki tamsiausių skurdžių kvartalų. Kiekvienas bandymas „išmatuoti“ miestą, t. y. jį suprasti ar sukataloguoti, pasmerktas nesėkmei, nes Paryžiaus „vandenys“ nuolat keičiasi, o jo gylis slepia tiek neapsakomą grožį, tiek kraupias tragedijas.

 

Šis pasakymas taip pat atspindi paties Balzako, kaip rašytojo-realisto, ambiciją ir kartu nusižeminimą prieš tikrovę. Nors jis pasišventė detaliai aprašyti kiekvieną Paryžiaus kampelį, jis pripažino, kad miestas visada liks bent šiek tiek nepažinus. Rašytojui Paryžius buvo negailestingas mechanizmas, kuriame pinigai ir ambicijos kūrė stiprias sroves, galinčias iškelti žmogų į viršūnę arba negailestingai nutraukti į dugną. Tai perspėjimas skaitytojui: įžengus į Paryžiaus gyvenimą, pateksite į stichiją, kurios taisyklių iki galo nesupranta net patys jos dalyviai.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Honoré de Balzac apie kavą ir jo poveikį kūrybai

 

Sveiki, skaitytojai!

 

„Kava – tai gėrimas, kuris priverčia protą dirbti, o idėjas išsirikiuoti kaip armijos batalionus mūšio lauke.“ Onorė de Balzac

 

Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac) – vienas žymiausių XIX a. prancūzų rašytojų, paprastai pristatomas kaip realizmo klasikas, kurio darbai padarė milžinišką įtaką pasaulio literatūrai. Jo grandiozinis ciklas „Žmogiškoji komedija“ siekė ne tik aprašyti, bet ir moksliškai išanalizuoti to meto Prancūzijos visuomenę, jos moralę, ydas ir aistras. Balzakas garsėjo kaip nenuilstantis darboholikas, kurio kūrybinis palikimas apima beveik šimtą romanų ir apysakų, pasižyminčių neįtikėtinu detalių tikslumu ir psichologiniu gyliu.

 

Rašytojo gyvenimo būdas buvo toks pat dramatiškas kaip ir jo kūryba. Jis nuolat kovojo su milžiniškomis skolomis, kurias sukeldavo nesėkmingos investicijos ir prabangos troškimas. Norėdamas išlaikyti savo statusą ir grąžinti kreditorius, Balzakas rašydavo pašėlusiu tempu, dažnai prie stalo praleisdamas po 14–16 valandų per parą. Būtent šis alinantis darbo grafikas tapo pagrindine priežastimi, kodėl kava virto neatsiejama jo egzistencijos dalimi.

 

Garsioji citata apie kavą, kurią rašytojas lygina su armijos batalionais, pasakyta ne šiaip sau – tai buvo jo paties kasdienybės aprašymas. Balzakas kavą gėrė itin stiprią, dažnai tuščiu skrandžiu, o kai skystas gėrimas nebeveikdavo, jis netgi kramtydavo sausas sumaltas pupeles. Teigiama, kad per savo gyvenimą jis išgėrė apie 50 000 puodelių šio tonizuojančio gėrimo. Kava jam nebuvo tik malonumas; tai buvo cheminis kuras, palaikantis budrumą naktinių rašymo seansų metu.

 

Citatos prasmė atskleidžia kavos poveikį kūrybiniam procesui: „Kava – tai gėrimas, kuris priverčia protą dirbti, o idėjas išsirikiuoti kaip armijos batalionus mūšio lauke.“ Šiais žodžiais Balzakas aprašo momentą, kai po pirmo gurkšnio nuovargis atsitraukia, o chaotiškos mintys staiga tampa tvarkingos, kryptingos ir pasirengusios „puolimui“ ant popieriaus lapo. Karinė metafora pabrėžia discipliną ir jėgą, kurią kava suteikdavo jo intelektui.

 

Ši citata taip pat reiškia, kad kava rašytojui buvo įrankis suvaldyti savo vaizduotę. Balzakas tikėjo, kad idėjos be struktūros yra bevertės, todėl kava jam padėdavo tas idėjas mobilizuoti. Gurkšnis šio gėrimo tarsi duodavo signalą pradėti intelektualinį karą su laiku ir nuovargiu. Kiekviena „armija“ – tai naujas skyrius ar veikėjo portretas, užimantis savo vietą bendroje kūrinio strategijoje.

 

Galiausiai, nors ši meilė kavai padėjo sukurti šedevrus, ji turėjo ir tragišką pusę. Manoma, kad būtent besaikis kofeino vartojimas ir nuolatinė įtampa smarkiai pakirto rašytojo sveikatą, sukeldama širdies problemų, dėl kurių jis mirė būdamas vos 51-erių metų. Tad jo žodžiai apie kavą yra kartu ir odė kūrybiškumui, ir perspėjimas apie aukas, kurias menininkai nešė vardan savo vizijų įgyvendinimo.

 

Maištinga Siela

 

#15 Bašaras (Bashar): Žemės planeta ateityje bus aukštos vibracijos vieta ir tu renkiesi, ar gyvensi joje

 

Sveiki,

 

Tęsiu daugiadimensinės būtybės žinutes mūsų laikmečio ir tikrovės varianto žmonėms.

 

Šįkart Bašaras pasakoja apie tai, kad mūsų suvokiamas laikas yra tik iliuzija, padedanti orientuotis fizinėje realybėje. Iš tiesų egzistuoja tik viena akimirka, o visos įmanomos tikrovės versijos, įskaitant praeitį ir ateitį, vyksta vienu metu. Jis tai palygina su televizijos kanalais: visi jie transliuojami tuo pačiu metu, tačiau mes matome tik tą, į kurio dažnį esame susikoncentravę. Kai keičiame savo įsitikinimus ar vidinę būseną, mes tiesiog „perjungiame“ savo suvokimą į kitą, jau egzistuojančią paralelinę Žemės versiją.

 

Kalbėdamas apie žmogaus prigimtį, jis pabrėžia, kad mes esame dvasinės būtybės, kurios niekada nepalieka dvasinio pasaulio, o fizinis gyvenimas yra tik sąmonės projekcija ar tam tikras sapnas. Bašaras teigia, kad ne siela yra kūne, o kūnas yra sielos energijos lauke. Mirtį jis apibūdina ne kaip pabaigą, o kaip sąmonės išsiplėtimą ir sugrįžimą į natūralią dvasinę būseną, kurioje nebeturime ribojančio fizinio fokuso.

 

Bašaras taip pat aiškina, kad džiaugsmas ir didžiausias susidomėjimas yra pagrindinis gyvenimo vedlys. Tai tarsi energetinis siūlas, rodantis mums tiesiausią kelią į mūsų tikrąją savastį. Jis moko, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, yra būtent tai, ko mums tuo metu reikia, net jei protas to iškart nesupranta. Pasitikėjimas gyvenimo tėkme leidžia suvokti, kad net nemalonios patirtys yra būtini elementai didesniame mūsų sielos evoliucijos paveiksle.

 

Galiausiai jis pamini ateities Žemę, kurią apibūdina kaip daug aukštesnės vibracijos vietą. Ten augmenija ir aplinka yra gyva, sąmoninga ir tiesiogiai bendrauja su žmonėmis. Pasak jo, mes kiekvieną akimirką renkamės, į kurią Žemės versiją keliaujame: tą, kuri skendi konflikte, ar tą, kuri spinduliuoja harmoniją. Viskas priklauso nuo to, kokį dažnį pasirenkame spinduliuoti patys, nes išorinis pasaulis tėra mūsų vidinės būsenos atspindys.

 

Maištinga Siela