Filmas: "Šypsena" / "Smile"

 

Sveiki,

Ieškodamas „pribaigti savaitgaliui“ filmo, kuris neįpareigotų daug mąstyti, o tiesiog smagiai įtrauktų ir išlaikytų įtampą, pasirinkau amerikiečių režisieriaus Parker Finn debiutinį ilgametražį siaubo trilerį „Šypsena“ (angl. Smile) (2022), kuris buvo gana gerai pasitiktas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Žinoma, iš to, ką siūlo anonsas, didelių vilčių nedėjau, kadangi tiek filmo atmosfera, tiek spalvos, tiek pasakojimo maniera jau atpažįstamos iš jau kadaise matytų tokio tipažo filmų gausos, tačiau neperšokęs griovio, liaudies išmintis sako, nesakok op. Taigi.

Istorija pasakoja apie intensyviosios klinikos psichologę Rauzę, kuri kasdien susiduria su pačiais įvairiausiais pacientų psichozės pasireiškimais. Vieną dieną Rauzė susiduria su keista mergina, kuri išgyveno regimą savižudybės aktą, po kurio ji pati pradėjo regėti keistai besišypsančius žmones, kurie ją kalbina ir stebi, tačiau kiti jų negali matyti. Dar baisiau – tie žmonės iš josios praeities, o kai kurie jau seniai mirę. Kaip ir įprasta, psichologė „lipdo“ tuos nesveikai iš filmo į filmą erzinančius žodžius apie nusiraminimą ir apie tai, kad viskas tėra tik potrauminė haliucinacija, kol galiausiai, kaip ir Rauzė, nepradeda regėti piktųjų demoniškų jėgų.

Šiame siaubo filme viskas gana tipiška. Psichologė, kuri pati netikėjo ir viską grindė mokslu, galiausiai pati tampa skeptikų auka, todėl pamažu tampa panaši į beprotę. Iš tikrųjų tokiuose filmuose, kuriuose keliami „tikėti ir netikėti“ klausimai labiausiai erzina pagrindinių veikėjų artimųjų abejingumas. Rauzės dabartinis draugas, jos artimiausia sesuo nė per nago juodymą netiki Rauzės pasakojimu, tiesą sakant, kaip ir įprasta, bukiems ir vieno standarto amerikiečiams, kuriems trūksta empatijos, viską tvarko etikečių ir diagnozės klijavimo principu: Rauzė kuoktelėjusi, todėl jai reikia specialistų pagalbos, nors didžiausias šio filmo siaubas – tas amerikietiškas aplinkinių empatijos neturėjimas ir šaltumas, kuris yra vienas iš pagrindinių jau įsigalėjusia šablonine įtampos kūrimo priemone. Ir tai šiame filme mane bene labiausiai erzino.

Kitą vertus, be pagrindinės veikėjos atpažįstamo elgsenos modelio ir aplinkinių antiempatijos, istorija bando pateikti naują konceptą apie prakeiksmo paveldėjimą, kuris panašus į tam tikrą algoritmo virusą: blogis keliauja incognito, jeigu tu prie jo esi per arti. Išties, jeigu filmas būtų paplėtotas, tarkim, detektyviniu principu ir stengtasi išvengti banalių sprendimo būdų, jis siužetiškai atrodytų kur kas stipresnis. Pagyrų galima skirti aktorei Sosie Becon, kuri profesionaliai (prisiminiau epizodiškai Natalie Porman superinį vaidmenį „Juodojoje gulbėje“) perteikė Rouzės sutrikimą, tačiau filmas, nors įtraukus ir išlaiko dėmesį, bando kitaip pateikti siaubo konceptą, visgi didžioji sprendimų dalis tebeplūduriuoja šablonų jūroje. Nepaisant to, visgi filmą gana gerai sužiūrėjau ir tai toli gražu ne pats prasčiausias siaubo trileris, sukurtas paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: žemėlapis, kuriame pavaizduoti kiekvienos Europos šalies populiariausi atlikėjai / The Most Successful Music Artist From Each European Country

 

Sveiki,

Internete kasdien prikuriama daugybę panašių žemėlapių. Šiandien noriu pasidalyti šiuo, kuris vaizduoja kiekvienos Europos šalies pačius ryškiausius, sėkmingiausius ir populiariausius šalies atlikėjus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meniu" / "The Menu"

 Sveiki,

Režisieriaus Mark Mylod filmą „Meniu“ (angl. The Menu) (2022) man rekomendavo kaip itin gilų ir įtraukiantį trilerį apie maistą. Tiesa ta, kad filmas neturi jokios gilios minties, nesuprantu, kur čia ką galima iškapstyti ir iš vaško išspausti sulčių, tačiau sutinku, jog filmas tikrai įtraukiantis. Istorija pasakoja apie turtuolių vakarienę atokioje saloje, kur jie supažindinami su salos aplinka, jiems papasakojama, kaip ir iš kur ant jų stalo atsiras delikatesinis maistas. Į šią puotą atvyksta Taileris su Margo. Margo neatrodo itin susidomėjusi, tačiau Taileris pamišęs dėl maisto ruošimo meno ir šios vakarienės koncepto.

Iš esmės jau nuo pat pradžių, kai veikėjai tik įžengia į restoraną, aišku, jog kažkas čia ne taip. Asistentai ir čionai esantys darbuotojai elgiasi atžagariai, nors atsako mandagiai į klausimus, tačiau nevengia šiurkščių gestų ir tiesmukumo. Galiausiai per vakarą patiekiami 10 patiekalų ir su kiekvienu vis labiau auga įtampa, nes netrukus tampa aišku, jog čionai atėję žmonės ne tik kad yra žinomi viešojoje erdvėje, bet apie juos viską žino virtuvės šefas, kuris vis grubiau, vis brutaliau pateikia savas istorijas, susietas su vakarienės patiekalų konceptu. Galiausiai nusišovęs gabus virtuvės darbuotojas (paaukojęs save vakarienės performansui) sukelia tarp lankytojų paniką. O galiausiai tampa aišku, kad kai baigsis vakarienė, nė vienas iš jų neišliks gyvas. Įdomu tik tai, kad Margo šioje vakarienėje neturėjo dalyvauti, ji – mergina už pinigus, netikėtai pakeitusi tikrąją Tailerio merginą. Virtuvės šefui tai labai nepatinka, jis apie Margo beveik nieko nežino ir ji griauna subtiliai surežisuotą paskutiniąją lankytojų ir virtuvės darbuotojų vakarienės planą...

Iš esmės, nepaisant to, kad šis trileris yra susietas su gurmaniško maisto kultūra, visgi, atmetus tai, siužetas labai primena klasikinį trilerį: veikėjai paimti įkaitais, jie vienoje izoliuotoje erdvėje, išviešinamos jų paslaptys, kiekvienas stengiasi išgyventi. Filmą kiek kitokiu padaro pasakojimo maniera ir pamažu efektingai ir ekspresyviai kuriama įtampa, Margo mokėjimas išsisukti iš virtuvės šefo paruoštų spąstų. Žiūrovas yra labai lengvai ir pagaviai įtrauktas į šio trilerio žaidimo taisykles. Režisierius derina gurmanišką bei rafinuotą virtuvės skonių eleganciją, restoranų pagarbią kultūrą su žudynėmis ir psichologiniu smurtu, todėl kai kas primena Q. Tarantino filmams būdingą makabriškumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė žinomi aktoriai: Ralph Fiennes, Anya Taylor-Joy, Nicholas Hoult. Pastariesiems šie charizmatiški ir kiek karikatūriniai vaidmenys labai tiko. Visgi filmas primena teatralizuotą šou, kuriame efektyviai veikia apgalvotos filmo aplinkos detalės, o ir scenarijus išplėtotas žaismingai. Filmas, siūlantis kantrybės žaidimą ir įsitraukimą, sakyčiau, labai žiūroviškai žiūrisi, nes tinka tiek masėms, tiek kino gurmanams, tačiau komiksą primenančiame pasakojime apie smurtą nerasite kažin kokios didelės gelmės. Besąlyginis virtuvės pakalikų atsidavimas blogio virtuvės genijui kelia daug didesnį siaubą (kaip jis juos privertė nusižudyti ir paklusti kaip robotams?) nei suruošta elegantiška žudynių vakarienė. Filme suskamba gera frazė: „nevalgykite, o ragaukite!“ Visgi visi tie iš jūros išgriebti ir pincetu sudėlioti patiekalai nė iš tolo neprilygsta mūsų riebiems cepelinams su spirgais, vėdarams ir rūkytiems lašiniams su svogūnu ir juoda duona. Bet kas bent kartą gyvenime nenorėtų pavalgyti to, ką patiekė šiame filme?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Meilė", režisierė Agata Duda-Gracz (Klaipėdos dramos teatras)

 

Sveiki,

Klaipėdos dramos teatras, bendradarbiaudamas su lenkų režisiere Agata Duda-Gracz (g. 1974) pastatė pačios režisierės parašytą dramą „Meilė“, kuri pasakoja mistinę istoriją apie menamus kaimo gyventojus, panašius pusiau į numirėlius, pusiau į gyvuosius. Nesiplėtosiu į ilgus siužetinius aprašymus, iškart eisiu prie esmės.

Pats spektaklis nebuvo blogas, tačiau ir nesujaudino taip, kaip norėjosi. Visumoje reginys daug žadėjo, nes nuo pat pradžių žiūrovus pasitiko puikūs ir provokuojantys pseudomemorialiniai kapinių stendai su veikėjų portretais bei kapinių atributika, žiūrovams išdalytos lentelės su užrašu „Apsėstas“, tačiau visą spektaklį tas lenteles žiūrovai turėjo, bet didelio efekto ar funkcionalumo neturėjo, tik siejosi tuo, kad žiūrovas irgi turėtų jaustis spektaklio dalimi su priklijuota socialine etikete kaip kad veikėjai. Sakyčiau, pavyko tik iš dalies. 

Patiko man ta mirties scenografija, kuri vienu metu didingai baugina savo tamsiomis ir raudonomis spalvomis. Vaikščiojantis raudonas numirėlis demonas, primenantis nukryžiuotąjį, o iš kitos pusės japonų samurajų „multiko“ herojų, scenoje taip pat pasirodė keletas crazy demonų, viena iš jų, pasirodo, nėra joks demonas, o tai visų gyventojų vadinama Šūdagalvė (bomžė, gyvenanti po tiltu). Pastaroji labai komiška ir karikatūrinė. Režisierė iš jos išspaudžia kiek tik gali kontrastą, nes atsidūrusi Šūdagalvė tinkamu metu ir tinkamoje vietoje prikelia iš numirusiųjų savižudį, todėl vietos gyventojai paskelbia ją esančią Šv. Mergele Marija. Visą pjesę netikra šventoji (aliuzija į Tartiufą, kurį šįkart susikuria patys kaimiečiai, nes jiems reikia stebuklų) tampa ir pajuokos objektu ir stabmeldystės simboliu. Iš esmės parodijuojamas tikėjimas, kuris nieko bendro neturi su šventumu. Šūdagalvė paverčiama Užgavėnių lėle, vežiojama ir jai meldžiamasi, manipuliuojant vietos gyventojais.

Iš kitos pusės prasideda tikros smurtinės orgijos dėl įsitikinimų. Dvi giminės, kurios nebeskiria, kas ir kieno yra vaikai, myli, nekenčia, laimina, smerkia ir tai daro su pasimėgavimu, kad netrukus spektaklis tampa kakofonija, kuri ekspresyviai, kaip ir įprasta teatrui, pasakoja su ironija ir šaržu apie visuomenės ydas, o veikėjai skęsta savo skausme ir visuomenės bei artimųjų smerkime. Iš tikrųjų pjesė ir pastatymas nėra blogi, tačiau kažin kokios Užgavėnės nesujaudina. Sarkastiškas sadomazochistinis humoras apeliuoja į jautrias žmonių traumas, išjuokia „mažo“ žmogaus priklausomybę nuo kitų žmonių, ir kas gerai šiame pastatyme, manau, kad šioje istorijoje neturime jokių didvyrių, tačiau nėra ir tokio aiškaus socialinio šoko, kokį regime, tarkim, spektaklyje „Didis blogis“. Pasigedau apibrėžtumo, spektaklis „nuėjo“ labiau į formas ir ekspresiją, nuslydo nuo įsipareigojimo (nors tai ir nebūtina) laikmečiui, todėl atrodo, kad labiau demonstravo abstrakčias idėjas, tačiau jos nelabai (bent jau man) buvo universalios. Jeigu būtų įvestas koks nors istorinio laikmečio ar tragedijos naratyvas, spektaklis suskambėtų, manau, aukštesne nata.

Įvertinimas: 7/10

Vaidina: Alina Mikitavičiūtė, Artūras Lepiochinas, Bartosz Roch Nowicki, Cezary Studniak, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Eglė Jackaitė, Jonas Baranauskas, Jonas Golubovskis, Jonas Viršilas, Justina Vanžodytė, Kamilė Andriuškaitė / Marija Žemaitytė, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Liudas Vyšniauskas, Mikalojus Urbonas, Regina Šaltenytė, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Vaidas Jočys

Jūsų Maištinga Siela

Konspektas: Marius Ivaškevičius, Madagaskaras, pjesė Išvarymas, kūrybos bruožai, temos, problematika, kontekstai

Maištinga Siela

Konspektas: Antanas Škėma, Balta drobulė, modernus romanas, kūrybos bruožai, temos, problemos, kontekstai

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Salos vaiduokliai" / "The Banshees of Inisherin"

 

Sveiki, skaitytojai,

Režisieriaus Martin McDonagh tokie darbai kaip „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (2017), „Reikalai Briugėje“ (2008) bei „Septyni psichopatai“ (2012) daugeliui žiūrovui labai patiko, o ir kino kritikai negailėjo pagyrų. Mano mėgstmiausiu filmu iš šio režisieriaus repertuaro tikriausiai išlieka „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Naujausias režisieriaus darbas „Salos vaiduokliai“ (angl. The  Banshees of Inisherin) (2022) taip pat sulaukė tiek žiūrovų, tiek kritikų pripažinimo. Daug kas filmą įtraukė į praėjusių metų top geriausių kino kūrinių sąrašus, tad nusprendžiau ir aš pasižiūrėti.

Jeigu galima taip išsireikšti, filmas labai airiškas. Istorija mus nukelia į 1923 metus, į atokią Airijos salą, iš kurios girdimi pilietinio karo atgarsiai. Atšiaurokoje ir itin akmeningoje, bet labai gražioje saloje, atrodo, nieko nevyksta, o kai kurie žmonės gyvena pagal XIX amžiaus įsitikinimus. Dėmesio centre – vidutinio amžiaus vyras Patrikas, kuris vieną dieną sužino, jog jo geriausias draugas Kolmanas nebelaiko jį draugu. Istorija absurdiškai mistiška, nes žiūrovas patiki, jog netrukus labai lengvai, kaip dažniausiai įprasta tradicinėse juostose, sužinos šios draugystės griūties paslaptį, tačiau paslaptis tokia, kad tos paslaptis nėra. Patrikas stengiasi išsiaiškinti, kodėl Kolmanas nuo jo nusisuka ir galiausiai išsiaiškina, jog jis jam pernelyg... nuobodus. Patrikas bando susigrąžinti draugystę įkyriai persekiodamas Kolmaną, tačiau Kolmanas nieko nenori apie jį girdėti, o galiausiai visiems pareiškia, jeigu Patrikas ir toliau persekios jį, nusikirs pirštą, o po to dar vieną, kol galiausiai Patrikas atsiknis...

Tai labai keista ir, atrodo, šiek tiek nelogiška, nes Kolmanui pirštai yra labai svarbūs griežiant smuiku ir mokant jaunuolius vietiniame bare smuikuoti. Atrodo, kad Kolmanas tyčia save žaloja ir skaudina, tačiau savo mazochizmu nori pamokyti Patriką gyventi savo paties gyvenimą. Režisierius derindamas komedijos ir dramos žanrą išgauna savitą metaforišką filmą apie vienatvę.

Patrikas neatrodo protiškai labai protingas, juo rūpinasi sesuo, kuri nusprendžia gyventi savo gyvenimą, tad jam belieka naminis asilas, kadangi be salos kvailelio Dominyko nebeturi su kuo bendrauti. Jis jaučia, jog likę salos gyventojai į jį žiūri atsainiai, todėl visais įmanomais būdais bando išlaikyti santykius su Kolmanu. Visgi filmas iracionalus, jame savita logikos kombinacija svarstomas draugystės ir vienatvės santykis, atsisakant tradicinių sąlyginių situacijų. Kalbama niuansuotai, metaforiškai, šokiruojančiai, todėl filmas ilgam išlieka atmintyje. Visgi galvodamas apie filmo raiškos elementus, mąsčiau apie tai, ką šis filmas slepia iš tikrųjų. Manding, išryškėjo, jog ne mazochistiškai kapojami pirštai yra svarbiausi, bet dvasinė netekties kančia. Kartais netekti draugo yra daug skaudžiau, nei keletą pirštų. Filmas susluoksniuotais keliais prasminiais niuansais: iš vienos pusės tai istorija apie skaudžias nebrandaus berniuk-vyruko gyvenimo pamokas, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dvasinę būklę, o iš kitos – socialinės atskirties toksinai, žudantys žmogų iš vidaus. Visa tai perteikta šiaurietiškai ir airiškai, įvelkant į istorinį tolumoje nuo salos aidintį karo kontekstą.

Įdomu ir tai, kad filmas paliečia nuobodulio temą, kuris kamuoja mechaniškai toje saloje skurdžiai gyvenančius žmones. Patrikas įkūnija gerumą kaip esminį nuobodulio elementą. Tai kontrastinga, turint galvoje, kad tolume vyksta karas, aršiai diskutuojama politiniais ir tautiniais klausimais, o saloje visa tai eliminuota iš kasdienybės ir vieninteliai problemos šaltiniai yra kasdieniai santykiai iš to paties... nuobodulio. Tiesa, puikiai padirbėjo žinomas airių aktorių kolektyvas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela