Kelionės mane tuo ir
žavi, kad jų įspūdžių nuotrupos ateina ištisus metus ir vienaip ar kitaip
iškyla kasdienybėje. Štai vasarą kelionėje į Juodkalniją teko gauti tokį
atviruką su juodkalniečiams būdingu humoru apie tingėjimą ir tinginystę.
Pabandžiau išversti į lietuvių kalbą. Kaip pavargsite, prisiminkite šiuos 10
punktų.
Žmogus gimė pavargęs, todėl gyvendamas
turi ilsėtis.
Mylėk savo lovą taip, kaip pats save.
Dienos metu pailsėk, kad naktį galėtum
pamiegoti.
Nepersidirbk, nes darbas žudo.
Jeigu matai, kad kažkas ilsisi, padėk jam.
Dirbk mažiau tai ką moki, o tai ką moki,
perduok kitiems.
Pailsėk po medžio šešėliu, juk nuo poilsio
niekas nenumirė.
Darbas atneša ligas, nemirk jaunas!
Jeigu netyčia užsinorėsi padirbėti –
prisėsk, pailsėk ir noras pradings.
Jeigu pamatai, kad žmonės linksminasi –
prisijunk, o jeigu pamatai dirbančius – apeik ir netrukdyk.
Prancūzų režisierius Mathieu
Amalric man labiau pažįstamas kaip aktorius, tačiau jis plėtoja savo
kūrybiškumą ir kaip režisierius. Jo europietiško sukirpimo drama „Apkabink
mane stipriau“ (pranc. Serre moi fort) (2021) patraukė
Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps pasirodymu. Pastaroji man iškilo per
pastaruosius penkerius metus kaip viena ryškiausių Europos aktorių, kuri geba
kurti subtilius ir sudėtingus vaidmenis, vaidinti prancūzų, vokiečių, britų ir
amerikiečių juostose, kas rodo jos universalumą ne tik kaip aktorinės
meistrystės, bet ir įspūdingą internacionalinę patirtį, tad buvo smalsu
sužinoti dar kokį vieną netikėtą aktorės aspektą.
Buvau nusiteikęs išties
rimtam ir įtraukiam europietiškam filmui, po kurio palieka daugiau klausimų,
nei atsakymų, tačiau šįkart teko nusivilti. Filmas prasideda pagrindinės veikėjos
Klarisės apsisprendimu palikti šeimą ir patraukti greitkeliu link jūros. Atrodo,
jog moteris be priežasties nusprendė pasitraukti, tačiau netrukus kelionėje
prasideda ištisas įvairių nuotrupų ir laikų koliažas, kuris „sudursto“ moters
sielvarto atvaizdą. Išvarpyti fragmentai žiūrovui jungiasi pamažu į gyvenimą,
kol sužinome, kas iš tikrųjų įvyko Klarisės gyvenime.
Režisierius tai stengiasi
padaryti naudodamas jau išmėgintą indukcinį pasakojimo būdą. Pamažu be intrigos
pasakojimas leidžia stambiu planu stebėti Klarisą, pamažu susimaišę pasakojimo
laikai įveda chaosą, iš kurio susidėlioja tam tikras aiškumas. Režisierius bando
tą atlikti labai jautriai, iš nuotrupų augindamas įtampą. Vienu žvilgsniu,
atrodo, jog jam pavyko, tačiau taip nuobodžiai sužiūrėjau filmą, kad tenka
prisipažinti, jog teko ir pasikankinti, nes norėjau, kad kuo greičiau baigtųsi.
Subtilūs besijungiantys fragmentai erzino, istorija primityvoka ir tik toji
akimirka kalnuose, kaip Klarisa bėga prie iš po žiemos atrastų palaikų, yra
išties verta dėmesio, o visa kita – kaip paauglė bando groti pianinu, kaip
plėšomi dienoraščiai, kaip seksualus tėvas su dviem likusiais neva vaikais
bando susidoroti – yra taip prėska ir neįdomu, kad tiesiog lenkia galvą prie
pagalvės. Visgi filmą labai aukštai įvertino kritikai, aktorė buvo nominuota
prancūzų „Cezariui“, tačiau šįkart likau kaip žiūrovas, kuris tikėjosi kino
patirties, o liko už borto.
Šiandien parašiau iš
inercijos straipsnį apie mūsų Prezidento Gitanos Nausėdos patvirtintą sprendimą
atimti Margaritai Drobiazko Lietuvos pilietybę.
Žinoma, kol rašiau iš inercijos,
sueikvojau daug energijos, permąsčiau daug socialinių barjerų, konstruktų,
dirbtinį socialinį pasaulį, primestą tikrovę ir vertybes, manipuliacijos galią,
bet svarbiausia – pajungiau pasipiktinimą neteisybe ir degiau noru pergalėti
neteisybę, kitaip sakant, rėkti, kaip viską reikia iš tikrųjų daryti.
Šekspyro veikėjas
Hamletas stengiasi kerštu ir visaip kitaip dvasiškai, emociškai save aukodamas
atitaisyti pasaulio neteisybę. Kažkas parašė komentarą po anuo straipsniu apie
prezidento sprendimą, kad kova su blogiu gimdo kitą blogį ir išties,
mano pasipiktinimo rašinys išėjo į internetą ir nieko nepakeis, o laikas ir
emocijos jau sudegusios, išgeneruotos. Žodžiu, mane įtraukė aplinka ir
aplinkybės, pasidaviau nesąmoningoms emocijoms. Suprantu tuos, kurie neina
balsuoti, stengiasi nesidomėti politika ir kitais dalykais, kurie išsiperka
senas sodybas ir sukiša pirštus į dirvą, nes tai... išties geriau, būti
įsižeminusiam nuo dirbtinio chaoso, žiūrėti kaip noksta pomidoras, kaip
neužmirštuolės žydi ir teikia akimirka palaimą. Kaip gera tą suvokti, kad iš
tikrųjų nereikia veltis į teisingo pasaulio „pataisymą“, nes kitiems vis tiek
jis bus kreivas, geriau jau nupiešti povą arba obuolį, o Hamletas su savo
planais palauks. Teisingumo jausmas ir pasipiktinimai neteisybe gali tapti
pragaištingi, o nekovoti yra jau šiokia tokia pergalė.
Atsibusti! Taip norisi
pasakyti visiems, kurie mano, kad Lietuva yra ne kokia perspektyvi šalis, o kažkokia
pelkė, kurios uodus baido pelkių Vanda. Aš nežinau, kaip paaiškinti tai, kas
dedasi mano šalyje. Kai prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas, daugelis įspėjo
apie rusafobiją, kuri gali ištikti Lietuvos rusų tautinę mažumą. Manęs niekas
neprašė niekada patvirtinti, stoti su plakatu, aukoti Ukrainai ar visaip kitaip
viešai palaikyti, bet rusai, turintys Lietuvos pilietybę, kažkodėl (dabar taip
išeina) privalėjo. Visgi gerai Margarita Drobiazko pasakė, jog ji yra
laisva neišreikšti jokios politinės valios ir jokios pozicijos, žinoma, Lietuva
spėja tuo pasinaudoti masėms pamasinti.
Lietuva pasinaudojo Margarita
Drobiazko ir atitinkami žmonės, ne karvių melžėjai, o politikai ir jų
interesantai, surengė tikrą pilietybės atėmimo cirką. Iki pat paskutinės
minutės maniau, kad tai nepavyks, juk ir paskutiniam durniui aišku, jog tai populizmas,
maniau, kad patarėjai Gitanui Nausėdai sukuždės į ausytę, kaip tinkamiau
pasielgti, bet klydau. Rėkiančių heiterių minia tiesiog nušlavė Nausėdos
simpatijas ir mūsų Julijus Cezaris iš balkono pažėrė pikdžiugiškai
nuobodžiaujančiai liaudžiai duonos ir žaidimų. Tai yra aukščiausio lygio
absurdas prieš visokius rinkimus! Sukurkime daugiau teisingumo ir paskerskime
pilkąsias aveles. Aš nežinau, kodėl žmonės dar nestovi prie Vyriausybės su
plakatais, nes, matyt, visgi aukojimas yra normalus dalykas demokratinėje
šalyje.
Neanalizuoju Margaritos
Drobiazkos pasirinkimo, tai jos laisvė, jos pasirinkimas pasilikti tyloje,
tačiau iš to kažkas uždirba, mieli vaikučiai, ir toli gražu ne Lietuvai
draugiškos struktūros. Kaip lengva manipuliuoti antraštėmis ir sukurtais
teisingumo įvaizdžiais, o Nausėdai ir toliau šokti viliotinį su „patogia“
liaudimi. Politinė prostitucija, ne kitaip.
Prisimenu, kaip Vakaruose
nuvažiavęs mūsų Viešpats deklaravo liberalias vertybes, kad kiekvienas turi
laisvę į saviraišką, turėti lygias teises, o grįžęs į bakužių kraštą ir toliau
tautiečiams porina apie „mes dar nepasirengę priimti visų, palaukime,
nepykdykime daugumos tautos“. Gitanai, koks turite būti išverstaskūris, atleiskite,
kad šitaip žaistume žmonėmis, o pats būtumėt pastumdėliu? Bet juk tai tiesa.
Mes prezidento neturime, turime „lakierkas“ ir kaklaraištį, kapitalistinio
apynasrio simbolėlį, tik tą kaklaraištį leidžiama tampyti išskirtinai Gitano daugumai.
Šis atvejis neatsitiktinis, bet kodėl niekas viešojoje erdvėje apie tai nekalba
kritiškai? Kodėl niekas nekalba, kas iš tikrųjų dedasi Lietuvoje? Nes beveik visas
žinias išstūmė sąmoningi klerkai, nusukdami kameras į Rytus, kad nematytume nei
kaip mūsų kišenės kraustomos, nei kaip teisingumas išvagiamas. Šiandien sakau,
kad netikiu tavimi, Lietuva! Tu negali būti tokia luoša vištelė ir dėti
kiaušinius būsimiems valdžios ir galios kanibalams. O už ką balsuoti
ateinančiuose rinkimuose? Nėra už ką. Absoliučiai. Kol dabarties politikai ir
jų oponentai naudojasi Ukrainos padėtimi ir uždirba pinigus net už duonos
pakuotę su nelaimėlių šalies dvispalve (neva palaiko šalį, o iš tikrųjų durnina
rinkos vartotojus), tol turėsime tikriausiai ne Lietuvą, o vištų lesintojus.
Ar tu irgi višta?
Jaunoji britų atlikėja
šią vasarą, kaip ir visos naujos dainos, įkrito į nesibaigiantį dainų srautą iš
kurio išsigriebiau tai, kas man patiko. Viena iš jų ir buvo Laura Davidson su
daina „Dime a Dozen“. Kuri iškart patraukė savo švariu ir nekaltu
bei trapiu balsu. Žinau, tai seno sukirpimo daina, kuriai pritaria gitara ir
dar keletas instrumentų, atrodo, nieko neypatingo, tačiau užsimerkus malonu
klausytis Lauros balso. Daina apie santykių trūkumus, bandoma pasižiūrėti iš,
kaip suprantu, iš alfa merginos perspektyvos, kuri renkasi, ką palikti, o ne
kad ją palieka, tačiau dėl to, kad ji tokia, atsiranda ir kančia.
Apie jaunąją dainininkė
informacijos internete nėra daug. Užsiminta, kad pastaruosius metus ji dirbo su
aukštos klasės muzikos prodiuseriais ir kūrėjais, tačiau matomų didelių
rezultatų, tačiau jos YouTube kanale galima paklausyti ir kiek kitokių stiliaus
dainų. Pavienės leidžiamos dainos tikriausiai vėliau susijungs į pirmąjį
debiutinį albumą. Atlikėjos įkvepėjai yra Dua Lipa ir Britney Spears. Įdomus dalykas,
jog Laura Davidson puiki jaunoji šachmatininkė, ji Britanijoje yra laimėjusi ne
vieną turnyrą ir atstovavo tarptautiniuose varžybose už savo šalį. Šįkart
siūlau paklausyti jos dainos.
Žodžiai / lyrics
Laura Davidson – Dime a Dozen
Loved you
Lost me
Miss you
Missed me more
I really, really missed me more
Picture
Perfect
Hard way
Learnt it
Wish I never had to learn at all
But I
I finally see us for what we were
Loved you at your worst
Even when it really hurt
You messed up and I said sorry
Broke my heart, it hurt my body
Swore I could've made it work
Would've given you the world
It was great until it wasn't
Now you're just a dime a dozen
Ahh
Now you're just a dime a dozen
Ahh
Now you're just a dime a dozen
Lost you
Found me
Survived
Barely
Yea I barely made it out at all
Your side
Empty
Woke up
Happy
I'm happier on my own
'Cause I
I finally see us for what we were
Loved you at your worst
Even when it really hurt
You messed up and I said sorry
Broke my heart, it hurt my body
Swore I could've made it work
Would've given you the world
It was great until it wasn't
Now you're just a dime a dozen
Ahh
Now you're just a dime a dozen
Ahh
Now you're just a dime a dozen
I really think if you called
I wouldn't wanna talk at all
I really think if you called
I wouldn't wanna talk, oh I wouldn't wanna
talk
Oh I guess I got it wrong 'cause I'm
happier since you've been gone
I really think if you called
I wouldn't wanna talk, oh I wouldn't wanna
talk at all
Ši savaitė be proto
itališka, net neplanavau paskelbti ir muzikos, ir kino, ir Umberto Eco citatos,
bet viskas taip jau susiklostė, kad šis rugsėjis labai itališkas. Labai
itališkas ir italų režisieriaus Emanuele Crialese filmas „Begalybė“
(ital. L'immensità) (2022), kuris buvo rodytas Kino pavasario
festivalyje. Pagrindinio vaidmens atlikėja Penelope Cruz gerai kalba itališkai
ir tai galite įsitikinti žiūrėdami „Begalybę“. Vis nepaliauju galvoti: kokia
graži aktorė, atrodo, žiūrėčiau bet kokį filmą su ja vien dėl jos būvimo kadre!
Visgi Penelope yra
draminė aktorė, ji turi ir gelmės, ir pajautos. Jos veikėja Klara šįkart taip
pat labai gerai išanalizuota ir perteikta seksualiais, Sofi Loren viršūnes menančio
itališko kino klasikos rakursais, o režisierius būtent Penelopės fizinius
parametrus ir išnaudoja, kurdamas aštunto dešimtmečio Florencijos priemiesčio
vienos šeimos istoriją, iliustruotą itališko to meto muzika ir tarsi
atkartodamas, stilizuodamas to meto kino kalba. Šioje netobuloje šeimoje pasakojama
iš vyriausiosios dukters Andrėjos perspektyvos, kuri pasiekė ankstyvąją
paauglystę. Andrėja kitiems prisistato kaip Andrėjus ir manosi esąs berniukas,
kurio tikrieji tėvai yra ateiviai iš kosmoso, o ne jos biologiniai tėvai. „Jūs
mane kurdami sugadinote,“ – sako Andrėja motinai. Ir išties, šiame filme viena
iš svarbesnių temų yra tapatybės tema, kurią aštriai Andrėjai primeta tradicinių
pažiūrų aplinkiniai, todėl dažnu atveju Andrėja jaučiasi nenormali, nesuprasta,
agresyvi, o kaip protestas prieš pasaulį tampa jos berniokiškas įvaizdis ir
elgesys.
Netobula ir toji šeima. Vyro
neištikimybė galutinai palaužia Klarą, ji, nors ir mato savo dukters kančias, vis
dar negali susitvarkyti su smurtaujančiu ir irzliu vyru. Iš esmės šeimos
modelis patriarchalinis ir galios pozicija yra nekenčiančiųjų pusėje, bet to,
kas skriaudžia, išduoda. Kitą vertus, tai klasika! Naujovė – LGBT teminis
įvedimas, kuris svarbus šiomis dienomis, bet rodo ir ankstesniųjų laikų
aktualumą. Nepasakyčiau, kad filmas kažin koks įmantrus, sudėtingas.
Režisierius balansuoja tarp estetinio lengvumo, pabrėždamas išskirtinai
itališkas spalvas ir kultūrą, iš kitos – yra pastanga papasakoti šią istoriją
kažkaip ypatingai, suasmenintai per Andrėjos brendimo sunkumus ir byrančios
šeimos dramą. Visumoje filmas pavyko, jis turi savus prieskonius ir koloritą.
Juk tai galėtų būti ir telenovelė, ir pasivaikščiojimas senomis itališkomis
gatvėmis. Vietomis primena šiek tiek teatralizuotą filmą „Malena“ (2000) su aktore
Monica Bellucci
Jeigu ir yra kažkur visko
prasmė, tai aš esu ta prasmė. Jeigu ir yra kažkur pasislėpusi laimė, tai tik
manyje. Jeigu ir yra kančios šaltinis, tai tik manyje ir iš manęs eina toji
kančia. Jeigu ir yra kur nors tiesa šiam pasaulyje, tai tik manyje ir tik
tokia, kurią susikuriu ir turiu. Prisiminiau, poeto Algimanto Mackaus eilutę „Nebeieškokime
– mes nieko nesurasime...“. Šiandien pagalvojau, kad norėčiau kur nors išeiti į
kalnus, kur nors į atokų vienuolyną ir patylėti nieko neieškant, nieko
neturint, tik mintis, šiek tiek maisto ir rūbų. Ne, neieškoti, o tiesiog
atsitraukti nuo ieškojimo ir būti, būti, būti... Pergalėti tą nebuvimo jausmą,
kuris retsykiais iškyla. Nieko netrokštant, nieko nesitikint, o sutaikant visas
kates, kurios manyje susipeša kaip maiše. Ir išties, juk viskas kur kas paprasčiau
ir primityviau, jeigu prasmė, tiesa, kančia ir laimė tėra tik manyje.
