Filmas: "Ąžuolų gatvės gale" / "The End of Oak Street"

 

Sveiki!

 

Amerikiečių režisierius David Robert Mitchell potencialiai galėjo įsirašyti į novatoriškų ir įdomių siaubo kino režisierių Olimpą, tačiau, manau, kad būsiu užkėlęs pernelyg didelius lūkesčius. Jo filmas „Jie tave seka“ (2014) buvo toks keistas, įtraukiantis ir novatoriškas, kad sunkiai galėjau nuo tos istorijos atsitraukti. Kas nutinka su dalimi gerų režisierių? Kur jie prasmenga? Ogi tikriausiai užsakomuosiuose filmų projektuose, kur žada gerą biudžetą, visiems puikiai atpažįstamus aktorius, galgi net populiarumą, tačiau su sąlyga, tikriausiai, kad teks prislopinti vizionieriškumą ir pasiduoti masinio kino kūrimo taisyklėms. Būtent taip pagalvojau žiūrėdamas D. R. Mitchello naujausią darbą „Ąžuolų gatvės gale“ (angl. The End of Oak Street) (2026). O gal aš tik būsiu suklydęs ir režisierius iš esmės teturėjo atsitiktinį talento blyksnį, tačiau iš esmės tėra vidutinybė? Sudėtinga pasakyti, kaip vertinti.

 

Istorija, kad ir kaip bepažiūrėsime, patraukli masėms. Ji nukelia į nostalgišką devintą dešimtmetį, kai dar nebuvo nei kompiuterių, nei interneto, o vaikai skaitydavo knygas ant stogo (visai kaip kokia Astridos Lingren Madikė ar Pepė!), o muzikos klausydavosi per baterijomis varomomis ausinėmis su besisukančia kasete. Istorija nutinka Denisės ir Gregoro šeimoje. Jų miestelis nusikelia 200 milijonų metų į praeitį, o gatves ir parkus užplūsta priešistoriniai dinozaurai ir augalai, su kuriais Denisei ir Gregorui bei jų vaikams tenka kovoti, kad išgyventų...

 

Filmas absoliučiai pramogai. Vietomis naivus, vietomis sukelia ir įtampos – toks subalansuotas nepavargti, nesudėtingas. Tiesą sakant, net nepavadinčiau moksline fantastika, tiesiog fantastiniu lengvu trileriu. Gregas – bedarbis slaptas alkoholikas, Denisė – kol kas taip šlovės ir nepasiekusi rašytoja, vaikai paskendę savo brendimo problemose. Starbakas – šuo. O kaip be šuns, kurį idiotiškai, kai laksto aplinkui dinozaurai, bėga gelbėti atlapaširdžiai vaikeliai, o jiems pavieniui ieškodami ir perbalę tėvai su medžiokliniu šautuvu? Tam tikra veiksmų scenarijaus logika tiek smarkiai nudėvėta, kad iš tikrųjų beveik atitinka prieš beveik 40 metų statytų vaidybinių filmų apie su siaubūnais kovojančius vaikus ar paauglius, kur patetiškas heroizmas ir lėkšta didaktika tampa būtinuoju filmu akcentu, nes kitaip į kino sales nepritrauksi žiūrovų. Tačiau mes juk jau gyvename XXI amžiaus trečiame dešimtmetyje!

 

Nesakau, kad „Ąžuolų gatvės gale“ filmas absoliučiai nepavykęs. Kaip pramoginio turinio filmas tvarkingai sukaltas, turi keletą įdomesnių scenų ir sprendimo būdų, pasikvietę aktorius Anne Hathaway ir Ewan McGregor, tačiau visumoje jis nėra nei novatoriškas, nei tas, kurį šį sezoną žūtbūt reikia pamatyti kaip ypatingą kino naujieną. Filmas neprilygsta „Juros periodo parkui“, nors pretenzija šiokia tokia buvo, bet labiau priminė vaikystėje žiūrėtą aštunto dešimtmečio serialą „Land of the Lost“ ar tą patį serialą „Dingęs pasaulis“ pagal Konano Doilio romaną.  

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Apsėstoji" / "The Devil's Bath" / "Des Teufels Bad"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Mėgstu siaubo folklorą vaizduojantį kiną. Manau, po itin sėkmingo ir novatoriško „Saulės kulto“, kuris daug kam pakeitė požiūrį į siaubo kino žanrą, sudomino ir priartino prie šiek tiek kitokio siaubo kino žanro, ne vien diktuojamų japonų ar holivudinių variantų, neretai sukurtų atsikartojančiomis klišėmis. Prisipažinsiu, kad nemažai tikėjausi iš filmo „Apsėstoji“ (angl. The Devil‘s Bath) (2024), kurį režisavo austrų kūrėjų duetas – Veronika Franz ir Severin Fiala. Filmas iš tikrųjų paremtas išlikusiais istoriniais archyvais apie psichologinės įtampos nualintas moteris, kurios negalėdamos nusižudyti (pagal krikščioniškąją tradiciją, tai viena sunkiausių nuodėmių, dėl kurių – tiesiai į pragarą), jos nužudydavo savo vaikus ir pačios pasiduodavo, kad joms būtų įvykdyta mirties bausmė. Savotiškai kaip ir apgauni dieviškąją sistemą, ar ne?

 

Filmo centre – labai religinga jauna moteris Agnieška, gyvenantis slogioje ir emociškai šaltoje aplinkoje XVIII amžiaus Austrijos kaime. Po vedybų ji uždaro save namų ruošos rutinoje, susiduria su griežtais visuomenės bei bažnyčios dogmų varžymais ir palengva paskęsta gilioje depresijoje. Agnieška labai nori susilaukti kūdikio, tačiau jos vyras nenori su ja intymių santykių, tad besistengdama ji išties perlenkia lazdą. Iš pradžių bando užkalbėti vedybinį guolį, pakišdama lavono pirštą, murma užkalbėjimus, bet niekas nepadeda. Aplinkinių spaudimas turėti vaikelį toks didelis, kad Agnieška iš esmės daugiau nieko nebegali galvoti, tik apie tai, kaip būti motina... Šiaip esu pavargęs nuo kino apie liguistiškus motinystės instinktus. Šioji tema tiek nusibodusi, kad net pradedu purtytis kaskart, kai dar viena siaubo kino personažė dėl vaiko padarytų pačius baisiausius nusikaltimus. Holivudas tiesiog maudosi šia hiperbolizuota kliše, kuri siaubo kine obsesyvias motinas paverčia serijinėmis žudikėmis. Panašiai ir šiame filme.

 

Nepaisant to, kad filme panaudota daug istorinės medžiagos ir to, kad jis sukurtas pagal europietiško kino tradiciją, visgi veikėjų veikimo principai ir motyvai tokie patys kaip ir prastuose Holivudo kino filmuose. Iš proto einančios ir depresija sergančios Agnieškos gyvenimo pabaigą nesunku įspėti praėjus 20 minučių nuo filmo pradžios. Filmas toks atmosferiškai slogus ir niūrus, kad reiktų pasiruošti į „purvo ir skurdo poetikai“. Iš vienos pusės tai šio filmo privalumas, nes scenografija ir atmosferinė įtaiga stipri. Pamačiau ir visiškai keistų, retų folklorinių siaubo elementų, susijusių su prietarais ir raganavimu. Kaimiečiai tokie tikintys, klūpo savo darbuose kaip musulmonai sugaudus parapijos varpams, bet tuo pačiu pagoniškai pernelyg nesislėpdami raganauja, pajusto numirėlės pirštus ir nešasi į namus savo kerėjimams.

 

Toks dviprasmybės ir krikščioniškos veidmainystės pavyzdys neatsitiktinis, tai pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio sandūros elementai, kurie vienu metu atrodo ir egzotiški, ir labai šlykščiai žiaurūs. Kita vertus, veikėjai labai pamaldūs, paklusnūs, tačiau nesivadovauja Kristaus mokymu ir dažnai bendruomeniškumo nėra, tik jo imitacija, tad kaip čia gali būti tikra toji Bažnyčia? Tokia skūpai kalvinistiška ir pagrįsta baime. Filmas lėtas, depresyvus, keliantis vietomis nuobodulį, tačiau reiktų į jį žiūrėti iš istorinės perspektyvos su filosofiniu dėmeniu. Labai patiko tik filmo pabaiga, kuri tokia makabriška: per egzekuciją vietos tamsuomenė šoka ir dūksta kaip per Užgavėnes (beveik kaip filme „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, tik šįkart ekstazę teikiantis afrodiziakas – mirtis ir kraujas), nes įvyko mirties ceremonija, o vietiniai geria ką tik buvusio gyvo žmogaus kraujo juką. Šių dienų akimis tikras įteisintas beprotnamis. Triumfuoja prisitaikėliai, vyrai ir teismus bei Bažnyčią valdantys išrinktieji. Medžiaga siaubui tinkama, tačiau pagrindinė veikėja pernelyg nuspėjama ir atsikartojanti. Filmas galėjo labiau susitelkti ne individą, o į kolektyvines patologijas, kurios filmą būtų tikrai „išsviedę į kosmosą“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Dailininkas Marcin Zaleski ir jo paveikslas "Vilniaus rotušė", 1846

 

Marcin Zaleski (1796–1877) – iškilus XIX amžiaus tapytojas, laikomas kone žymiausiu Lenkijos vedutos (miesto peizažo) meistru, kurio kūryboje svarbią vietą užima ne tik Varšuva ar Krokuva, bet ir Lietuva, o ypač jos istorinė sostinė Vilnius. Būdamas neoklasicizmo atstovu, jis išsiskyrė nepriekaištingu perspektyvos išmanymu, subtiliu šviesos ir šešėlių valdymu bei dokumentiniu tikslumu, leidžiančiu šiandien pamatyti XIX amžiaus vidurio miestų architektūrą tokią, kokia ji tuomet gyvavo.

Sąsajos su Vilniumi ir Lietuva, nors pats dailininkas gimė Krokuvoje, o pagrindinį gyvenimą praleido Varšuvoje, yra labai glaudžios ir reikšmingos mūsų kultūriniam paveldui. M. Zaleski yra sukūręs vertingų ir detalių paveikslų ciklą, skirtą Vilniaus architektūrai ir miesto vaizdams. Tarp žinomiausių jo kūrinių išsiskiria tokie darbai kaip „Vilniaus rotušė“ (1846 m.) bei kiti Lietuvos urbanistinio peizažo motyvai, kurie šiandien yra neįkainojami istorinės ikonografijos šaltiniai.

 

Šie dailininko darbai padeda tyrinėti ir atkurti XIX amžiaus Lietuvos miestų veidą, atspindėdami tuometinį Vilniaus urbanistinį audinį, gatvių gyvenimą bei svarbiausius architektūros paminklus. M. Zaleskio kūryba jungia bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį bei istorinį paveldą, išsaugodama vizualinę praeities atmintį ateities kartoms.

 

Maištinga Siela

Paveikslas Carl Heinrich Bloch "Išlaisvintas Prometėjas" (Prometheus Unbound), 1864

 

Carl Heinrich Bloch (1834–1890) buvo viena ryškiausių XIX amžiaus danų dailės figūrų, kurio kūryba reikšmingai praturtino neoklasicizmo ir romantizmo epochas. Gyvendamas ir kurdamas Italijoje bei Danijoje, menininkas pelnė tarptautinį pripažinimą dėl savo meistriško šviesos ir šešėlių valdymo, nepriekaištingos anatomijos bei gilaus dramatinio ir religinio siužetų pajautimo. Jo darbai iki šiol vertinami už didingą estetiką ir gebėjimą įkvėpti, o vienas įspūdingiausių jo palikimo pavyzdžių yra mitologinis šedevras.

Nutapytas 1864 metais, šis dailininko darbas „Prometheus Unbound“ (daniškai Prometheus' befrielse, lietuviškai Išlaisvintas Prometėjas) yra vienas galingiausių ir įspūdingiausių XIX amžiaus danų tapybos kūrinių. Paveiksle pavaizduotas graikų mitologijos titanas Prometėjas, vogęs ugnį iš dievų ir atidavęs ją mirtingiesiems, už ką Dzeusas jį nubaudė prikalybe prie Kaukazo uolos. Skirtingai nei dažniausiai vaizduojamose kančios scenose, autorius įamžina išsivadavimo akimirką, kai Prometėjas yra išvaduojamas, o tai spinduliuoja triumfą, kančios pabaigą ir didingą žmogaus dvasios atsparumą prieš dieviškąją tironiją.

 

Šis aliejumi ant drobės nutapytas darbas išsiskiria milžiniškais matmenimis – jo dydis siekia 398 x 294 centimetrus, o toks monumentalus formatas leidžia perteikti figūrų didybę ir sustiprina emocinį bei fizinį kūrinio poveikį žiūrovui. Bloch šį paveikslą sukūrė gyvendamas Romoje, kur sėmėsi įkvėpimo iš klasikinio meno bei renesanso ir baroko meistrų dramatiško šviesos ir šešėlių žaismo. Vėliau kūrinys tapo svarbiu tarptautinio paveldo objektu, o šiuo metu jis priklauso Graikijos kultūros ir sporto ministerijai Atėnuose.

 

Šis didžiulis drobinis kūrinys demonstruoja nepriekaištingą žmogaus anatomijos išmanymą, dramatišką teatrališkumą ir galingą emocinį krūvį, todėl teisėtai laikomas vienu geriausių Carl Heinrich Bloch mitologinių darbų. Paveikslas ne tik pratęsia klasikinio meno tradicijas, bet ir įkūnija universalią laisvės bei pasipriešinimo idėją, išlaikančią savo aktualumą per amžius.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Pink Floyd – The Wall [vinyl / 2LP] (1979)

 
Informacija apie albumą: Pink Floyd – The Wall [vinyl / 2LP] (1979)

Vienas ambicingiausių ir emociškai galingiausių įrašų visoje roko muzikos istorijoje, britų legendų „Pink Floyd“ 1979 metų dvigubas albumas „The Wall“ yra kur kas daugiau nei tiesiog muzikos albumas – tai pamatinė roko opera, tyrinėjanti žmogaus susvetimėjimo, apsauginių barjerų ir gilių psichologinių traumų gelmes. Kūrinio centre – išgalvotas roko atlikėjas Pinkas, kurio gyvenimo istorija, paremta pačio Roger Waters ir buvusio grupės nario Syd Barrett patirtimis, atskleidžia pamažu statomą nematytą sieną nuo aplinkinio pasaulio. Ši siena simbolizuoja viską: netektis vaikystėje, tironišką švietimo sistemą, nesėkmingus santykius ir pačios šlovės gniuždantį mechanizmą.

Muzikine ir prodiuserine prasme šis leidinys tapo tikru techniniu bei meniniu šedevru, prie kurio sėkmės didžize dalimi prisidėjo prodiuseris Bob Ezrin. Albumas stebina netikėtomis stilistinėmis jungtimis, sujungsiančiomis progresyviojo roko eksperimentus, orkestro aranžuotes, teatrališkus garso efektus ir netgi disko ritmus, geriausiai atsiskleidžiančius pasauliniame hite „Another Brick in the Wall, Part 2“. Kartu su tokiais šedevrais kaip „Comfortably Numb“ ir „Run Like Hell“, šios dainos tapo neatsiejama roko kultūros dalimi, o pats albumas užsitarnavo vieno geriausiai parduodamų dvigubų įrašų statusą pasaulyje.

 

Laikui bėgant, „The Wall“ peržengė tradicinio garso takelio ribas, vėliau virstamas kultiniu kino filmu ir įspūdingomis koncertinėmis gastrolėmis, kurių metu įspūdingos dekoracijos ir scenoje statoma bei griaunama siena atėmė žadą milijonams žiūrovų. Šiandien šis albumas išlieka neginčijama klasika, skatinanti klausytojus susimąstyti apie emocines sienas, kurias neretai patys pasistatome aplink savo širdis, ir primenanti apie būtinybę jas sugriauti, kad vėl galėtume susijungti su pasauliu.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Beyonce – B'Day (20th Anniversary Edition) [vinyl / 2LP] (2006)

 

Informacija apie albumą: Beyonce – B'Day (20th Anniversary Edition) [vinyl / 2LP] (2006)

Minint dvidešimtąjį vieno sėkmingiausių atlikėjos jubiliejų, prekyboje pasirodė išskirtinis dviejų diskų vinilo leidimas Beyoncé – B'Day (20th Anniversary Edition), kuris tapo tikra dovana ištikimiems gerbėjams ir plokštelių kolekcininkams. 2006 metais išleistas originalus albumas „B'Day“ išsiskyrė sprogstančia energija, novatoriškais ritmais bei tokias pasaulinėmis hitais tapusiomis dainomis kaip „Irreplaceable“ ir „Deja Vu“. Jubiliejinis dvigubas vinilas ne tik pagerbia šį revoliucinį R&B ir popmuzikos šedevrą, bet ir suteikia jam naują fizinį bei estetinį pavidalą.

 

Šis riboto tiražo dviejų diskų rinkinys džiugina aukščiausia garso kokybe, atskleidžiančia kiekvieną galingo vokalo niuansą ir dinamiškas prodiuserines aranžuotes, kurios dabar skamba dar giliau ir šilčiau analoginiame formate. Be pagrindinio albumo kūrinių, šiame prabangiame leidime taip pat pateikiami vertingi papildymai, retesni miksai bei specialūs vizualiniai priedai, atspindintys visą to laikotarpio Beyoncé kūrybinį etapą ir jos nesulaikomą ambiciją.

 

Prabangus viršelio dizainas, stilingos vidinės nuotraukomis bei spalvotas vinilas paverčia šį leidinį tikru meno kūriniu, kurį norisi ne tik klausytis, bet ir turėti savo lentynoje. „B'Day (20th Anniversary Edition)“ įrodo, kad net praėjus dvidešimtmečiui, šios plokštelės dvelkiama drąsa, ritmas ir aukščiausia kokybė lieka nepavaldūs laikui, o toks išskirtinis formatas dar kartą įamžina šios atlikėjos statusą popmuzikos pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Céline Dion – Bonjour Pardon Merci (single) [vinyl / LP] (2026)

 

Informacija apie singlą: Céline Dion – Bonjour Pardon Merci (single) [vinyl / LP] (2026)

Išleistas po ilgesnės pertraukos, Céline Dion singlas „Bonjour Pardon Merci“ tapo jaudinančiu ir ilgai lauktu garsiosios kanadiečių atlikėjos sugrįžimu į muzikos pasaulį. Šis kūrinys iškart patraukė ištikimų gerbėjų ir muzikos kritikų dėmesį savo gilia emocine jėga, asmenišku tonu bei nepriekaištingu vokaliniu atlikimu. Dainos pavadinimas, susidedantis iš trijų paprastų, bet labai reikšmingų prancūziškų žodžių („Labas“, „Atsiprašau“, „Ačiū“), atspindi gyvenimišką brandą, santykių trapumą, susitaikymą ir dėkingumą už patirtas akimirkas.

Kartu su skaitmeniniu leidimu muzikos rinkoje pasirodė ir ypatingas šio singlo leidinys vinilinėje plokštelėje, kuris akimirksniu tapo geidžiamu kolekcionierių objektu. Riboto tiražo vinilas džiugina audiofilus šiltu, analoginiu skambesiu, leidžiančiu dar giliau pajusti subtilias instrumentines aranžuotes ir galingą bei kartu pažeidžiamą Céline balsą. Minimalistinis ir elegantiškas plokštelės apipavidalinimas puikiai atspindi bendrą kūrinio nuotaiką, todėl fizinis leidinys užima ypatingą vietą daugelio kolekcijose.

 

Šis sugrįžimo singlas įrodė, kad viena didžiausių pasaulio vokalisčių tebėra nepraradusi savo gebėjimo paliesti širdis ir kurti universalios vertės muziką. „Bonjour Pardon Merci“ sėkmė tiek transliacijų platformose, tiek tarp fizinių formatų gerbėjų patvirtina neišsenkantį atlikėjos talentą ir ypatingą ryšį su jos klausytojais visame pasaulyje.

Maištinga Siela