KŪDIKIO SAPNAS
Mano gyvenimo pirmuose žingsniuose
Užmigęs, nubudau žieduos.
Ir sapnas kūdikio nuskrido,
Palikęs pabučiavimus veiduos.
Ir pamiršau, ką sielai jis kalbėjo,
Ir atsiminti niekaip negaliu –
Tiktai į dangų, į žvaigždes pasižiūrėjęs,
Imu ilgėtis jų.
Tada tikiu, kad paskutinę mano valandą
Kūdikio sapnas vėl pasivaidens...
Tik bus jau po pavasario, po vasaros,
Jau bus ir po vėlybojo rudens.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
BALANDŽIAI
Ten balandžiai tavęs nebijojo,
Tūpė ramūs tyliai ant peties.
O aš tik dabar sužinojau
Šitą paslaptį tavo širdies.
Sužinojau, ko jie nusigando
Ir išnyko mėlynėj dangaus –
Tu turėjai sielą balandžio,
O aš – tik žmogaus.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
VILNIAUS VARPAI
B a r o k o
Vainikai nuo lubų lig žemės,
Linksmi, laimingi kankiniai
Dangop akis ir širdį kelia,
Lapoja vešlūs apyniai.
Ir slepia nuogą angeliuką,
O faunas groja švilpyne,
Ir visą dangų suka suka
Smagi išdykėlių minia.
Pakyla muzika ir juokas,
Pakyla nuogas angeliukas
Ir gaudo skambančius aidus.
O į tą visa, ką sukūrė,
Šypsodamas Dievulis žiūri,
Senelis geras, atlaidus.
A m ž i n y b ė n
Kai pritems man akių spinduliai,
Kai tu būsi senelė žila,
Kai į mudviejų sielą tyla,
Kaip į jūrą naktis, nusileis,
Su saulėtekiu jau nepabus
Laiko upės užmigus banga, –
Prieš akis pasikels uždanga,
Ir matysim toli anapus
Per šventąsias šio miesto bones
Ir per maldą Globėjos Marijos...
Čia pabaigę visas klajones,
Visos žaizdos, pajusim, užgijo...
Prie Jos Vartų palauksi manęs –
Ir tebus amžinybė abiejų.
R a s u o s
Vėl suskambo koplytėlės varpas,
Vėl pavargęs pailsėt ateis.
Liko nebaigtas galbūt kasdienis darbas,
O gal degantis kūrybos spinduliais...
Čia tu būsi amžinas kaimynas
Patriarchų, laisvės pranašų –
Tas platus, vardais didingas kapinynas
Nepamirš pakviesti ir mažų.
Ir nežinomo kareivio dulkės,
Ir bajoriškos didybės pelenai,
Kurių niekada tenai nepažinai,
Čia tau prakalba lyg broliui: gulkis...
Ir atsiguli – taip lengva, taip ramu –
Vien klausais, kaip tolsta žingsniai mylimų.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
PRIE ALSUOJANČIOS ŽEMĖS
Š a l t i n i s
Jau gęsta paryčio nublankus mėnesiena,
Šviesėjančiam danguj jau skamba vyturiai,
Kai aš nusirengiu ties tyru šaltiniu,
Į srovę blizgančią einu –
Tegu pavirsta raumenys į plieną.
Tegu vanduo šaltais purslais nutyška
Galingom rankom ir karšta kakta,
Tegu į mano kraują teka ryžtas –
Šventoji darbo diena, būk sveika!
P i r m o j i v a g a
Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą,
Migla į slėnio gilumą nuslūgo,
Mane kalnely saulė tuoj aplies.
Ir šildys akmenį, ir šildys juodą grumstą,
Ir mano sielą, kasdienybės drumstą,
Pakels kaip tyrą rasą nuo žolės.
Pakels į darbo sapną šviesų, lengvą,
Kur valandos greitais balandžiais skrenda,
Kur kraujas rytmečio vėsoj užkais.
Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą,
Migla į slėnio gilumą nuslūgo,
O saulė teka tolimais miškais.
P ė d o s a r i m u o s
Aš, pravertęs dobilienos plutą,
Tūkstančius pėdų po ja randu –
Kiekvienoj vagoj senolių būta,
Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo.
Ir tėvai, jom eidami, neklydo,
Nepaklydo tarpe džiaugsmo ir kančių.
O dabar ir aš savąsias pėdas –
Ainių kelrodį velėna užverčiu.
P r a k a i t o l a š a s
Jau pirmasai prakaito lašas
Nubėgo man veidu ramiu.
Toks didelis laukas, lašelis toks mažas,
O skęsta lig žemės gelmių.
Su jom susijungiau. Svaigina man kraują
Šventoji gelmių paslaptis –
Tas prakaito lašas, ta juodžemio sauja,
Ar lauko, ar mano dalis?..
K a i t r a
Nei pavėsio, nei vandens... laukų platybė,
Ir vidudienio alpinanti ugnis.
Kyla dūmai iš aptingusių sodybų,
Ir nutyla paskutinis vyturys.
Ko nutilote? Ko klausote? Kam smilksta
Žemė, tartum aukuras gražus? –
Aš, kaip tavo kunigas, jin pilstau
Savo prakaito liepsnojančius lašus.
A p y p i e t ė
Tik valandėlę atsikvėpsiu
Ūksmingam sodo nuošaly –
Užklok mane gaiviu pavėsiu,
Sena, plačioji obelie.
Ir tu šakom, tarytum rankom
Senelių, apglėbei mane,
Ir man jų žodžiai paukščiais renkas
Tavųjų lapų ošime.
Ir vedasi sapnų pasaulin
Į kūdikio dienų šalis,
Kol vėl į veidą krinta saulė –
Ugningasai darbų šauklys.
S o d y b o s
Ant kalno užėjęs regiu –
Tamsus debesys danguj kybo.
Banguojančioj jūroj rugių,
Kaip laiveliai, sodybos.
Greit užgrius ten audros sūkuriai,
O matau jas taip tvirtas, ramias –
Kiekvienos išmesti inkarai
Į pat žemės gelmes.
D a r b o b a n g o s e
Noragai nardo vagose,
Ir vyzdžiai plečiasi akių –
Galingo darbo bangose
Galingu milžinu plaukiu.
Man rodosi, kad žemę visą,
Tvirtai paėmęs ant pečių,
Į kalną tolimą, į šviesų
Kaip naštą šventąją nešu.
Noragai nardo vagose,
Ir vyzdžiai plečiasi akių –
Galingo darbo bangose
Aš paslaptį žmogaus regiu.
P r i e p a b a i g o s
Lyg bangos ežerėly plaukia
Vaga vis prie vagos, vis prie vagos.
O kaulai, raumenys ir kraujas šaukia:
Prie pabaigos, prie pabaigos!
Dar vieną, antrą... Paskutinė
Jau netoli... Jau tuoj gana.
Ir plūgą užgula krūtinė,
Ir spaudžia delną rankena.
Lyg bangos ežerėly plaukia
Vaga vis prie vagos, vis prie vagos.
O kaulai, raumenys ir kraujas šaukia:
Prie pabaigos, prie pabaigos!
P o i l s i s
Jau vakaras. Padange upė kraujo
Nutvino ligi ryto pakraščių,
Kur plukdo nebematomoji sauja
Pulkus liepsnojančių žvaigždžių.
Guliu žolėj pabaigęs arti lauką...
Apsunkę sąnariai ir siela taip tingi.
Pajudinu tik akmeninę ranką
Ir tik žiūriu, kaip kraujo upė senka.
Kaip ten užplūsta ją naktis.
O po manim kažkur giliai giliai
Siūbuoja dirvos vėl naujų jėgų tvane,
Ir laužia užtvankas pakilę tvenkiniai,
Ir plaukia plaukia greitai į mane.
Jaučiu, kaip žemė vėl mane atranda,
Užliedama gaivinančia banga –
Lengvėja sąnariai, dvasia pabunda,
Į dangų keliasi ranka.
P r i e a l s u o j a n č i o s ž e m ė s
Vidurnakti žemės alsavimą,
Kaip šalto šaltinio dvelkimą,
Aš karšta kakta pajutau.
Užmigti daugiau nebegalima –
Rugių mėnesienoj plaukimą
Pro atdarą langą matau.
Kažin kur tik tolimas balsas...
Kažin kur tik miško ošimas...
Kažin kur pakvipo lanka...
Ir siela virpėdama klausos –
Kažin kas ją plazdančią ima –
Geroji Ranka.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
IDILĖS
G a n a
Tik atlaidai, tik mažo kaimo šventės,
Tik mirusio kaimyno pakasynos.
Laukai sujudinti, dirvonai išpurenti,
Ir protėvių statyto namo sienos.
Praeina naktys. Rytas aušta...
Ar viso šito mudviem negana?..
Ant raustančiųjų debesėlių plausto
Atplaukia vėl miela, kukli diena.
S e n k a p i u o s
Jau pamiršta, kas nuo kada čia guli,
Tik žemė dar šventa, neariama,
Tik pora medžių, šimtmečių sausuolių,
Nejudina nei kirvis, nei ranka.
Tik kažin ko nuo kryžiaus seno, aukšto
Nueiti greitai niekaip negali –
Aplinkui vieškeliai, aplinkui žmonės vaikšto,
O tu kalnely stovi ir tyli.
V a s a r o s p o i l s i s
Miegojau ramiai, be sapnų,
Rugiai vien šlamėjo šalia,
Nuplauti šiltų vandenų
Dirvonai kvepėjo žole.
Tik brinko sėkla želmenų,
Į sielą šaknis leisdama...
Liūliavo palaimos tvanu
Užmerktom akim žaluma.
S e k m a d i e n i s
Dalgiai sukabinti kiemo gluosny,
Guli plūgai patvorio žolėj,
Ir vilnijančių rugių bangose
Miega pasinėrusi griežlė.
Begaliniame laukų tylėjime,
Rodos, klausosi visi namų kampai,
Kaip toli šventajam Pakylėjimui
Skambina varpai.
P a n a s
Į vešlią žolę krinta obuoliai.
Ūksmingame sode giliai
Švilpynę pučia Panas.
Tu praskleidi tyliai šakas...
Kažkas pasprunka pro rankas,
Padvelkęs vėsuma į veidą.
Ir nieko jau neberandi,
Tiktai rugių laukuos girdi
Nutolstantį skudučio aidą...
V a s a r v i d i s
Karštas vėjas nokina laukus,
Girios uogas ir sodų vyšnias.
Per pušynų viršūnes papūs
Į saulelės kasas auksines...
Varpų jūras pasupęs, nutils
Po sunkios, ilgo darbo dienos,
Ir žvaigždynų lietus pasipils
Ant žmogaus ilgesingos dainos.
I š k e l i o n ė s
Slėnio paupiu sulinkę gluosniai
Neša naštą vakaro miglos.
Aš grįžtu laimingas iš ilgos,
Iš ilgos ir tolimos kelionės.
Jau sodybose sumigę žmonės,
Vienos žvaigždės šlama virš galvos.
Lydimas gerų senelių gluosnių
Vėl einu per gimtąjį kaimelį.
V a k a r a s
Saulelė piliakalnin gula,
Dega pasakų krašto langai.
Miegoki, žeme motule, –
Perdien pavargai.
Jau sotūs lizdeliai tankynėj,
Jau pilna medaus aviliuos.
Keleiviai suradę nakvynę,
Jau dulkės nugulę keliuos.
Apylinkėn sutemos plūsta,
O mum nei klaiku, nei baugu –
Žemelė tik sapnui prisnūsta
Laimingos motulės miegu.
V a k a r o m a l d o j
Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos.
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
ŪKININKAI
Lėta ir sunki mūsų eisena
Molėtų kalvų keterom.
O žemė ir baudžia, ir teisina,
Ir užpila smiltim tyrom.
Pavargom, sušilome baisiai,
O ilsimės taip nenorom –
Lėta ir sunki mūsų eisena
Molėtų kalvų keterom.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
DUONA
Kai tu atneši duoną ant stalo
Ir kai aš po maldos ją riekiu,
Matau mano lygumas bąlant,
Bėga saulė varpom rugių.
Žemė! – šventai ir džiaugsmingai.
Lyg paklydęs jūreivis, tariu.
Ir laivu valandų stebuklingų
Artėjam prie jos švyturių...
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
MAŽOSIOS BALADĖS
Ū k i n i n k o m i r t i s
Visą naktį jis blaškės, nerimo...
Kambarys pilnas liūdno laukimo,
Neužmiega žmona ir vaikai.
– Tuoj pasveiksi, brangusis tėveli,
Pamatysi, kaip saulėje kelias
Po lietaus atsigavę laukai.
*
Ne, daugiau jau nearsiu, niekada neakėsiu
Ir grūdų nežarstysiu svirne...
Ak, jaučiu – tu gyva, tavo rankos jau tiesias.
Žeme, žeme, paimki mane.
Mano mintys, svajonės, mano kūnas ir kraujas –
Mano lauko velėna puri.
Po kančios begalinės, po nakties, jau dienojant,
Apie ją pagiedok, vytury...
*
Pro langą praskrido kregždutė,
Vasarojai ima siūbuoti,
Pavasario saulė tekės...
Girgžda gūdžiai veriamos durys.
Paskutinė žvaigždelė žiūri
Į negyvas akis.
P o m i r t i n ė k a u k ė
Į juodas, aprūkusias lubas
Ko žiūri, kaimyne, ką matai?
Vakaro atošvaistas drebąs –
Tai ne liūties palšas debesys,
Kylantis rugpjūtyje lėtai.
Kai arimai raukšlės kaktoje –
Ką mąstai, kaimyne, ko tyli?
Pypkėje užgeso žarija,
Ima gaust parapijų varpai
Kažin kur, labai toli toli...
P a k a s y n o s
Pakasynose giedojo seniai,
Dar vardu velionį šaukdami.
O laukuose rūkstančiais pusnynais
Vėjai, žirgus plakdami, dejavo,
Jo kelionės važio nepralenkdami.
Tik vėžes nerandamai užpustė,
Šiltas paryčio atodrėkis nuplovė.
Ir giedoriai, nesudėję bluosto,
Kaip varnai pas drėgną duobę stovi.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
MILŽINKAPIS
Aš mažas žemės kauburėlis
Platybėj nokstančių laukų.
Prabėga debesio šešėlis,
Keleivis praslenka taku.
Ir vėlei vienišas lieku
Platybėj nokstančių laukų.
O tolumoj, prie krašto girios,
Sodybų rūksta kaminai.
Iš ten kregždutė atsiskyrus
Į mane atskrenda dažnai,
Atnešdama žmonių mintis,
Šventas kaip mano paslaptis.
O aš tik žemės kauburėlis,
Toksai buvau, toksai lieku.
Bet plazda milžino šešėlis
Ir ant manęs, ir ant laukų.
Klausai – lyg šnekintų tėvai
Tai mano urnų pelenai.
Praeina amžiai kaip nebūta,
Keleiviai dingsta tolumoj.
„Sudie“ pasakiusi kregždutė
Su saule skubinas namo...
Ir vėlei vienišas lieku
Sargyboj miegančių laukų.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
KAIMO TAKAI
Jūs vedate nuo lopšio ligi karsto
Kartų kartas smiltim baltom,
Vainiklapius po kojų barsto
Žiedai žibėdami rasom.
Jus šaukiate kaimyną prie kaimyno,
Jie sveikinas grubia, gera ranka,
Ir baigiatės prie kaimo kapinyno,
Panerdami po šimtmečių banga.
ĄŽUOLĖLIAI
Auga auga ąžuolėliai
Kaimo kapuose.
Ant šakelių šakužėlių
Amžina rasa.
Jai braukysi rankom rasą,
Ašaros byrės.
Ąžuolėliai sunkiai neša,
Dedas ant peties
Visą vargo žemės mantą,
Lenkias nuo naštos.
Ir girdi, kaip lašas krenta
Ašaros šaltos.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
ŪKININKAI TREMTINIAI
Ant akmenio, prie bloko sienos,
Susėda jie ir pražiūri į tolį.
Jau antšalas palieka molį, –
Pareina vėl artojų dienos.
Garuojančiais arimų kauburiais
Jau skraido grįžtantys varnėnai.
Ant akmenio, prie bloko sienos,
Ir šiandie nieks nepasikeis.
Nei žemės, žagrės, nei žirgų,
Nei saulėj šylančių vagų
Nėra tuštėjančioj buity.
Taip sėdi jie dienų dienom
Širdim kietom ir kruvinom,
Kaip medžiai tylūs, išrauti.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
VAKARAS ANT SVETIMŲ LAUKŲ
Derlium vežimai apsunkę,
Grįžta ramiai į namus,
Ir šiltas saulėleidis sunkias
Į padangę, girias, arimus.
Laikas ir man jau namo –
O kur manęs laukia namai?..
Toli pakrašty lygumos
Apauga žole pelenai.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
TENAI
Ant senų senų kapelių,
Kaimo liekanų gale
Amžinybė ranką kelia
Ir kaip motina mane
Kūdikio dienose glosto.
Norisi užmigt tenai,
Kur našlaičių guolį klosto
Mano žemės smėlynai.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
SAPNAS APIE ŠIAURĘ
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Tėviškės sodai šlama
Man kas naktį sapnuos.
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Žvaigždės virš protėvių namo
Klausosi žemės dainos.
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Ant Nemuno kranto molėto
Miega šventi ąžuolai...
Kaip gera... Tartum gulėtų
Aukšto piliakalnio kalne
Ir mano menki pelenai...
Vėsioj, begalinėje šiaurėj...
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
AUTOPORTRETAS SU MALŪNAIS
Pilko slėnio vieškelius apstoję,
Ant kalvų seni malūnai budi
Ir dusliai dundėdami alsuoja
Vakaro padangių ugnį.
O grūdai – baltasai žemės kraujas –
Teka jų ir mano širdimi,
Požemio upeliai kojas plauja,
Prirakintas amžių grandimi.
Ir baugu to ilgesio bekraščio,
Tos ugnies, kurioj ir aš degu
Kaip skeveldra mano gimto krašto,
Skambanti užgautu noragu.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
IŠTROŠKUS
Duok man šalto šulinio vandens
Iš tamsios senolių priemenios –
Bus tvankioj kelionėje lengviau.
Ir ąsotį sklidiną griebiau...
O nutiško į rankas, į saujas
Ašaros ir kraujas.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
IŠ „MARO“ POEMOS
P r o l o g a s
Leidžias, gula užgirin saulutė
Po darbų dienos ilgos, ramios.
Kaip man gera prie senelės būti,
Atsisėst ant slenksčio priemenios
Ir klausyti grįžtančių pjovėjų
Tolimos, dar nesuprantamos dainos.
Vakaras ateina į sodybą –
Vieškely ir soduose tylu.
Tik stiklai kaimų seklyčių žiba,
Kvepia pradalgės nupjautų dobilų.
Bet saulelė greitai slepia veidą
Už Ramybės Kalno ąžuolų.
– Kodėl saulę uždengia, senele,
Ta kalva galulaukių tenai?..
Paima jinai mane ant kelių,
Galva palingavusi liūdnai,
Seka maro senkapių legendą –
Dūžta skaidrūs kūdikio sapnai.
L i ū d n a s p a v a s a r i s
Neilstančio vėjo ugninio
Liepsnos nusvilina žemę.
Ošia skausmingai belapėm viršūnėm
Karšty supleišėję medžiai.
Pajuodavę metūgiai sodų,
Mirė žiedai pumpuruose.
Slėnio lygiųjų ganyklų platybėj
Vysta žolė surūdijus.
Ir javas pasėtas nekyla
Trokštančiuos krašto dirvonuos,
Saulėje akmens kaip kaulai boluoja
Džiūstančių upių dugnuose.
O kas bus, o Viešpatie, kas gi?
Žemė nutilusi klauso –
Jokio griaustinio dundėjimo toly,
Jokio nubildančio aido.
Aplinkui kaimai susigūžę
Laukia mįslingo likimo,
Alkano jaučio pavargęs baubimas
Sminga keleiviui į širdį.
Ten žmonės, išėję ant kalno,
Debesio laukia pakylant, –
Veltui klajoja jų akys įdubę
Po begalinę mėlynę.
Apylinkę budina naktį
Klyksmas nežinomų paukščių,
Grasomai švilpia sparnai jų vaiduokliai,
Siekdami stogą šiaudinį.
O kas bus, o Viešpatie, kas gi?
Žemė drebėdama laukia
Arba lašelio rasos gaivalingos,
Ar paskutiniojo smūgio...
P i r m a s i s
Iš ganyklų grįžo alkanos avelės...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi –
Tuščias kaimo padulkėjęs kelias,
Plauko sutemos viršum alksnynų...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi...
Kyla mėnuo kruvinas pro mišką,
Kažin kur žvaigždė nutyška,
Tvarte sugula prie motinų ėriukai.
Slenkasi užustalėn šeimyna,
Sunkią, tvankią vėl pabaigus dieną,
Valgo duoną – juodą, bėralinę...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi...
– Kurgi dingo senis dėdė Blinda?..
Ima vyrai degančius deglus
Ir lankų platybėje pasklinda,
Aido aidas, gęstantis tylus,
Šaukiamas nuo pagirio sugrįžta...
Kurgi dingo senis dėdė Blinda?
Ir –
Du žibintai skynime sustoja.
Prie jų trečias, penktas, ir visi
Renkasi, ir jau gaisru liepsnoja
Slegianti nakties tamsa baisi.
Kaip drugiai melsvieji liepsnos plazda,
Laša ašarom žėruojančiom derva.
Guli kniūpsčias Blinda, lazdą
Sauja apkabinęs negyva.
Ir kai rankos virpančios jį liečia
Ir jo kaktą gręžia į žvaigždes,
Sujuda ir suūžia lyg spiečius,
Traukdamos atatupsta minia –
Mirusiojo veidas, tartum žemė,
Juodas ir alpinančiai baugus.
Ir suklinka kažin kur žmogus –
Maras!
Girių gelmės ošdamos pabunda,
Gęsta vėjo gūsiuose žibintai,
Tolima perkūnija sudunda,
Ir žinia žaibais į kaimus krinta –
Maras!.. Maras!.. Maras!..
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
RYTO MALDA
Puola šerkšnas nuo plonų šakelių
Į šviesos atplaukiančias bangas.
Aš laikysiu tavo ištiestas rankas,
Kaip du baltu balandžiu virš aukuro,
Viršum aukuro žėruojančios aušros...
Puola rasos nuo plonų šakelių
Į šviesos užtvinusias bangas,
Ir pro tavo ištiestas rankas
Kyla deganti, didžiulė saulė,
Kaip dangaus širdis, didžiulė saulė.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
VAKARO DEBESYS VIRŠUM PILIAKALNIO
Ant kalnelio galvą pasidėjus
Ilsis balto milžino dvasia.
Klauso – ošia požeminis vėjas
Mirusių pušynų šakose.
O po delnu, jaučia, ima kaisti
Aukuro sukruvintas akmuo,
Ir lyg vakaro banguojanti pašvaistė
Jau liepsnoja ąžuolo liemuo.
Išgirstu ir aš pro gilią tylą,
Kaip suploja kunigas delnais,
Ir gulėjęs milžinas pakyla
Ir krivūlę nuneša kalnais.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
ŽIRGAS
Tik pridėk prie mano kaklo ranką –
Ar jauti nerimstantįjį kraują,
Kur mane, kaip įtemptąjį lanką,
Laiko virpantį... ir šauja
Tartum strėlą į akiratį toliausį –
Ir aš prigulu prie žemės lyg liepsna –
Tik pridėk prie mano kaklo ausį –
Srūva kraujo pergalės daina.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
AUDRA LIETUVOJE
Išdidus Perkūnas atadunda,
Giriosna svaidydamas žaibus.
Žemė jau pavasario pagundoj
Praskleidžia žaliuojančius rūbus –
Ir nuplautą, nuodėmingą kūną
Taip visa virpėdama laikys,
Kol apglėbusi nerimstantį Perkūną
Užmigdys, bučiuodama akis...
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
NEBAIGTOJI ODĖ ŽALČIUI
Tavo kūnu dieviškai lanksčiu
Brangakmeniu žybčioja žvynai.
Tu, kursai ties protėvių slenksčiu
Įnamiu tiek amžių gyvenai,
Kurs Čiurlionio drobėje žalsvoj
Virš pasaulio rutulio skrendi,
Kol galva saulėleidžio liepsnoj
Prie pat aukuro pakyla išdidi...
Žilvine, valdove gilumų,
Su šviesia gyvybės karūna,
Tavo žvilgsnio paslaptingumu
Perverta nutyla man daina...
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
PROTĖVIŲ DAUSOS
Ten sėdite aukštam vėlių suolely
Su ąžuolo vainikais ant galvų.
Kur amžino pavasario šakelės
Pašlaitėm dangiškų kalvų
Po jūsų kojomis žaliuoja.
Kur ganosi kovų žirgai baltieji,
Laukiniai, nesuvaldomi, laisvi,
Ten saulė motina tarp jūsų rankų skrieja
Ir debesys balti balti...
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
ŠVENTOJI VERSMĖ
Prie gruoblėto ąžuolo rymoja
Girių Dievas veidu mediniu,
Samanotos Girių Dievo kojos
Plaunamos šventųjų vandenų.
O šaltini miško stebuklingas,
Į tave rankas pavargusias tiesiu.
Ir jėga pavasario audringa
Plaukia nesuvaldoma tamsiu
Labirintu atgaivinto kraujo,
Plaukia liūtim karšta, laukine...
O, jaučiu... tai žemė atnašauja
Girių Dievo garbei ir mane.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
JONINIŲ NAKTIS
Į tą girią – ąžuolyną –
Krito žvaigždės visą naktį,
Šiltą naktį krito žvaigždės.
O į Nemuną, į gilų
Žolynai drėgni nuskendo...
Tegu žiedus neša upė –
Bus gana dirvonų tvaiko.
Tegu gęsta šviesios žvaigždės
Bus tamsesnės žemės akys.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
NAŠLAITĖS VAKARAS
Ko už kalnelių aukštųjų,
Ko, saulužėle, skubi? –
Čia ant kapų užmirštųjų
Sėskim, saulele, abi.
Pasakok man, saulužėle,
Ką po kalneliais randi.
Kam ta žolelė sužėlė,
Ko taip žemelė skaudi...
Neprakalbėjo saulužė,
Tik nusileido liūdnai.
Nesušlamėjo giružė –
Atsidūsėjo kalnai...
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
RAMINTINĖ
Klausyki, girgžda girioj medeliai –
Neverk, neverk.
Žiūrėki, dulka vėjuj keleliai –
Neverk, neverk.
Medeliai girgžda, keleliai dulka –
Neverk, neverk.
Parjoja, grįžta brolelių pulkas –
Neverk, neverk.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
HEROJIŠKOJI MĖNESIENA LIETUVOJE
Žėruoja rubinu žvaigždynas
Anta milžinkapių naujų,
Šaknis piliakalnio maitinas
Šiltu kovotojų krauju.
Jis renkas ten į vario urną
(Lyg lobį degantį matai),
Ir godžiai godžiai pilna burna
Jį geria kalno pamatai.
Ir atžalas iš kelmo leidžia
Sausi šventieji ąžuolai,
Ir klūpo prieš aušrinę žvaigždę
Maldos ekstazėje šilai.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
ŽEMĖS PRISIKĖLIMO MALDA
Kai kapams už laisvę kritusių meldiesi,
Apsigobus kruvina skara,
Mano žeme, man tu vaidiniesi
Burtininke dieviška, gera.
Kalbančia prisikėlimo maldą
Kapinynų vidury slaptai.
Kankinių – šventųjų tariant vardą,
Sudreba žvaigždynų pamatai.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą