Pasaulį paliko legendinė Whitney Houston

Sveiki visi,

Šiandien mane pribloškė žinia, kad iš šio gyvenimo išėjo garsioji amerikietė dainininkė Whitney Houston. Visai neseniai mirė tokios scenos atlikėjos kaip garsioji Etta James, Lietuvoje svečiavusis Cesaria Evora ir atrodo, kad pasaulis nepaliaus stebinti savo trapumu. Whitney Houston įsimylėjau dar vaikystėje, kai per „Ryto ratas“, kai tik susikūrė LNK, transliuodavo pasaulinius hitus. Tada  pirmąkart pamačiau Houston dainą „I will Always love you“, kuri buvo panaudota garsiajame filme „Asmens sargybinis“. Na ką aš toks mažas galėjau dar suvokti apie dainavimą? Nežinau, bet išsižiojęs tada klausydavau, kaip spalvotoji poniutė traukia nuostabiai aukštas natas. Būdavo nepakartojama.

Esu labai seniai rašęs apie Whitney Houston biografiją ir jos nelengvą gyvenimą. Tąkart kažkas man lyg ir leptelėjo – „galėjai ką nors įdomesnio savo saite parašyti, nei apie nuo narkotikus sprogstančią moterėlę.“ Tąkart nieko nesakiau, su saitiečiais pasidžiaugiau, jog dainininkė po nemažos pertraukos grįžta į sceną su septintuoju soliniu albumu „I look to you“. Aišku, nelabai jai sekėsi pasaulinis turas – daug balso lūžių, nutrauktų koncertų ir pan. Bet ji stengėsi sugrįžti į sceną ir priminti apie savo kadaise turėtą šlovę.

Žinot, gyvenimas nėra vien tik blizgėjimas ir nuolatinis siekimas gyventi geriau ir įrodinėti, kad tu gali. Mes, žmonės, turime ir destruktyviąją pusę, kuri mus kankina, liepia liūdėti, gailėti savęs ir nekęsti gyvenimo. Žiūrint į Whitney Houston, man visada akies krašteliu matydavosi, kad ji turi atominę skausmo bombą viduje, nors ir kaip ji besistengtų atrodyti gražiai ir šypsotis. Galvoju, kad toks skausmas buvo šarmingai gražus, kažkas, kas leido būti jai tokiai ypatingai ir daryti ypatingą dainavimą. Kartais mes tokie... tokie, kurie neatlaikome savo Asmeninės Legendos, savo talento sunkio.

Kol kas mirties aplinkybės nėra žinomos, bet spauda jau spėja lyginti priežastis su Michael Jackson‘u. Dar ne kartą atsisukę į muzikos industrijos istoriją, prisiminsime ir linksniuosime Whitney Houston vardą ir pavardę. Atsigręžkime ir mes, pabūkime su jos balsu. Keista, jos jau nebėra ir tokios, kaip kažkas sakė, niekada nebebus, bet liko jos balsas, nuotraukos, albumai, filmai... Pridedu keletą Houston atliekamų kūrinių:  

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Jeffrey Eugenides "Jaunosios savižudės"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių autoriaus Jeffry Eugenides kultinį romaną „Jaunosios savižudės“ (The Virgin suicides). Šis romanas Amerikoje pasirodė 1993 metais ir sulaukė stulbinančio pasisekimo, į lietuvių kalbą išversta 2008 metais. 1999 metais pagal jį pastatytas filmas... Iš tikro filmą jau buvau pasisiuntęs ir ketinau jį žiūrėti, kai visai netikėtai pamačiau knygą per išpardavimą, sakau, paimsiu ir pirmiau perskaitysiu. Toks mano metodas – pirma knyga, o po to filmas, nes po filmo dažniausiai knyga praranda netikėtumo prieskonį ir, švelniai tariant, būna jau sugadinta. O filmas juk tik kelių valandų klausimas. Taigi, pirma perskaičiau romaną.

Ir iš tikro, knyga pasirodė pakankamai stipri tiek savo istorija, tiek savo naratoriumi (pasakotoju). Knyga parašyta daugiskaitos pirmuoju asmeniu kelia keistą neaiškumo jausmą, bet kartu ir saugumo, juk nežinai, kuris iš vaikinukų pasakoja Lisbonų šeimos tragediją. Ypatingas ir įdomus pasakojimo stilius suteikia knygai kitoniškumo prieskonių, o kartu ir keistą įsiskverbimą į pačią istorijos esmę.

Požiūris į Lisbonų mergaites sumitintas, neretai išblukintas ir per daug hiperbolizuotas natūralumo ir realumo pagrindu. Kodėl taip yra? Ogi dėl to, kad vaikėzai šią istoriją pasakoja per atitinkamą laiko distanciją – jau praėjus daugeliui metų nuo „savižudybių sezono“, o tas pasakojimas neretai skamba tarsi per rūką, o kai rūką perskrodi, lieka keistos ir ryškios detalės – ką pasakė ponia Šer, koks buvo mergaičių kvapas ir kitos stulbinamai į atmintį įsirėžusios detalės. Paslaptis kuriama per laiko distanciją tarsi viskas vyksta čia ir dabar, bet per pasakojimo daugiasluoksniškumą mes žinome, kad taip nėra. Lisbonų mergaitės – Sesilija, Merė, Bonė, Laks ir Teresė primena keistas būtybes, kurios tiesiog fanatiškai vedė berniukus iš proto. Skaitant knygą, net susidaro toks įspūdis, kad tie vaikėzai daugiau nieko nedarė, tik tupėjo kelkraštyje ir nuolatos stebėjo byrantį Lisbonų namą ir kas dedasi už langų. Paaugliškas fanatiškumas čia užfiksuotas ypatinga tonacija ir darosi kraupu, kas iš tikrųjų nutiks Lisbonų mergaitėms.

Knygos finalas ir taip aiškus – lauk kone grupinės mergaičių savižudybės. Pasakotojas nevengia jau nuo pirmų skyrių užsiminti, kad visos Lisbonų mergaitės nusižudys. Visa kita – tai detalių dėliojimas ir bandymas aiškintis priežastis ir analizuoti Lisbonų bei mergaičių elgseną prieš jų savižudybę. Ir visgi per visą knygą nėra atsakoma į klausimą, kodėl mergaitės nusižudė. Jos nei liūdėjo, nei dar kažką... Turėjo savo paaugliškų problemų, griežtus tėvus – tai ką daugelis Amerikos paauglių išgyveno praėjusio amžiaus antroje pusėje. Aišku, viską dar sutirština tai, kad viskas žvelgiama nuo kelkraščio (berniukų pusės) ir nėra galimybių įsisupti į pačią Lisbonų šeimą ir paaiškinti visas priežastis. Bet tuo ir įdomi ši knyga! Tuo keistu fanatišku sudievinimu ir mistika, bandymu spėlioti, kodėl mergaitės norėjo mirti, jei atrodė sveikas ir gyvos.

Pagrindinis šio romano tikslas – paauglių gyvenimo peripetijos. Juk gerus šimtmečius į paauglius nė nebuvo žiūrima, tik išlaisvėjusioje visuomenėje ėmė formuotis keistas požiūris, kad paauglystė – tai „sudėtingas periodas“. O kas domėjosi anksčiau? Karai, nuosmukiai, pramonės kūrimas, vergystė ir kiti dalykai. Jaunimui nebuvo vietos. Manau J. Eugenides užfiksavo būtent pradėjusį plisti žvilgsnį į paauglių problemas. Šiuo atveju mergaičių problemas. Knygoje nemažai humoro, kuris kyla iš suaugusiųjų siauraprotiškumo ir sugebėjimą iš musės padaryti dramblį. Visi, tie daktarų spėliojimai apie Sesilijos paskleistas mirties daleles, kuriomis užsikrėtė likusios Lisbonų seserys, tiek kaimynų pasvarstymai apie tėvus, tiek žurnalistų interpretavimai kėlė juoką. Kiekvienas matuoja savo matu ir niekas nebando pabūti pačiomis mergaitėmis. Koks joms turėjo atrodyti tas pasaulis, kad jis būtų nevertas gyventi? „Galų gale Lisbonų mergaites draskiusios kančios rodė, kad jos paprasčiausiai atsisakė priimti pasaulį tokį, koks jis joms buvo siūlomas – kupiną trūkumų“ (p. 281) Apie ką ir eina kalba. Apie paauglių maksimalų potencialą gyventi ir viską patirti – viskas arba nieko, tačiau kaip retai tam suteikiamos sąlygos realizuoti.

Šiaip knyga skirta visiems. Paaugliai galės mėgautis paslaptinga Lisbonų mergaičių istorija, o suaugusieji ir literatūros mėgėjai pasakojimu stiliumi bei psichologija. Man ši knyga patiko, nesigailiu nei pirkęs, nei skaitęs. Dabar bėgsiu žiūrėti filmo.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Karo žirgas" / "War Horse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Steven‘o Spielberg‘o dramą „Karo žirgas“ (War Horse) (2011 m.), pasaulį išvydęs prieš pat Naujuosius metus dabar siautėja ir Lietuvos kino teatruose. Be jokių išvedžiojimų ir siužeto nupasakojimų tiesiog pasidalysiu savo nuomone.

Iš tiesų filmas patiko – nominuotas net šiuometiniams Oskarams kaip geriausias metų filmas, bet labai abejoju, ar šįkart jis nuskins laurus. Lyginant su kitu Spielbergo filmu „Šinlerio sąrašu“ šis filmas visgi turi nusilenkti. Iš tikro tikėjausi tobulos dramos, bet šįkart pasirodė preciziškai ištęstas, čia įsinarplioja kelios šalutinės siužetinės linijos – vokiečių dezertyrai, anūkės ir senelio istorija ir kažkaip nepajauti, kad siužetiškai labai platu, o tas žirgas lieka lyg koks simbolis jų kelyje, o ne herojus, kuris pradėjo savo stoišką heroizmą ardamas akmenuotą lauką. Kai kurios scenos siaubingai atpažįstamo Spielbergo ir kitų režisierių braižo – kamerinė muzika garso takelyje, gražus peizažas ir bėgantis vaikėzas su arkliu per nuostabiai gražų lauką... Dievaži, toks metodas naudojamas jau prieš gerus 20 metų , pvz.: „Rudens legendos“, „Šaltasis kalnas“ ir kiti filmai, kurie pasakoja neįtikėtiną epinę pasakaitę sugraudinat žiūrovams.

Ir visgi tai tėra tik viena medalio pusė, o kita – kur kas geresnė. Visgi Spielbergui vėl pavyko prisikasti iki Oskaro nominacijos ir sužavėti žiūrovus epiniu pasakojimu, gražiais vaizdais, graudulinga užsispyrimo ir ištikimybės istorija. Iš tikro to maždaug ir tikėjausi, jeigu ne tas užtęsimas ir šalutinės epinio pasakojimo linijos. Apie aktorius irgi nieko blogo negaliu pasakyti, iš tikro atliktas puikus režisūrinis darbas, tik esmė tame, kad atsigręžus atgal į kino industriją, mes rasime nemažai panašių alternatyvių „Karo žirgui“.

Šiaip filmas pakankamai stiprus kandidatas į Oskarus, daugelis žiūrovų iš vis turėtų būti sužavėti ir tai yra natūralu. Gyvulio ir žmogaus ryšys stipresnis negu esti realiame gyvenime ir tai tikriausiai žavi žiūrovą. Žavi ir mane. Todėl įvertinu su avansu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarnaitė" / "The Help"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Tarnaitė“ (The Help) (2011 m.). Net nežinau, nuo ko pradėti. Nesitikėjau tokio filmo, nes buvau išgirdęs visokiausių nuomonių apie jį, tai tikėjausi kažko kontraversiško, bet nieko panašaus nenutiko. Dar kažkas komentaruose burnojo, kad veltui išmetė pinigus į balą ir nuėjo į filmą skirtą boboms. Drįstu nesutikti, kad tai bobiškas filmas. Taip, jo centre – moterys, tačiau tai filmas, kuris gvildena sudėtingas amerikiečių socialines praeities problemas.

Žinot, buvau kažką panašaus matęs. Ir tas filmas vadinosi „Paslaptingas bičių gyvenimas“, kuris taip pat pasakoja apie sudėtingą spalvotosios rasės žmonių padėtį praėjusio amžiaus viduryje. Filmas „Tarnaitė“ šiais metais kaip tik nominuotas „Oskarui“, dar šį mėnesį pamatysime, ar jis nuskins „Oskaro‘ statulėlę ar ne. Ir išties, manau, kad vertas šis filmas apdovanojimo, juolab, kad man labai patiko pati narstoma tema, pagrindinių personažų charakteriai totaliai skirtingi ir charizmatiški. Nėra kažkokio „lyderio“ ar didžio herojaus, kuris savo krūtine nustumtų visus vargus ir pats negautų už tai per snukį. Atvirkščiai, viskas klostosi organiškai, be didelių kulminacijų ar atomazgų.

Skaudžiausiai žiūrovui per širdį kerta tarnaičių pasakojimai ir patirtys. O jų gyvenimas iš tikrųjų nelengvas, kai turi prižiūrėti ir čiūčiuoti baltaodžių vaikelius, o savuosius palikti namuose. Už tai, kad gramdai šūdą, atsiprašant, tau net į tualetą neleidžia nueiti, nes galvoji, kad bakterijomis apkrėsi tualeto kraštelius. Juk tai absurdas! Natūralu, kad tokia situacija Amerikoje negalėjo ilgai tęstis. O Misisipės valstija buvo viena aršiausių skirstymo į baltuosius ir spalvotuosius ginėja. Nemažai filme emocinio graudulio, tačiau jis toks suvaldytas, natūralus, ne taip, kaip kokia mūza iš serialo „Vergė Izaura“, kuri raudojo 10 minučių eterio, apsikabinusi medį ir viena pati su savimi šnekėjosi. Ne, čia moterys išdidžios, jos žino savo vietą ir tam eteriui laiko neskirta.

Žmogaus pažeminimas ir skirstymas į rases buvo ilga kančia. Norėčiau, kad dabar sukurtų filmą atvirkštiniu variantų, kuris parodytų tai, kad baltieji dabar spaudžiasi į kampą, nes viskuo aprūpinti juodukai, labai lengvai gali apkaltinti rasizmu bet kurį ne taip pažiūrėjusį ar nepriėmusį į darbą baltaodį. Taip, dabar situacija Amerikoje per 50 metų labai pasikeitusi, tačiau filmas gi ne apie tai...

Labai patiko pagrindinės aktorės, kaip minėjau, personažų charakteristika labai skirtinga, todėl labai įdomu stebėti dramą tarp pačių herojų, kurie gan gyvenimiški ir realūs, nors tos moterys, kurios žaidė su kortomis klube ir buvo nusiteikusios prieš lygybę ir atrodė šiek tiek pižoniškai patetiškos, šiek tiek nenatūralios. Man tik vis įdomu, kaip patys juodosios rasės atstovai vertina šį filmą, ta jaunesnioji karta ir ta senesnioji karta. Tai tikriausiai tas pats, kas mums dabar kalbėti apie tremtį ir besikeičiantį Sovietų Sąjungos klimatą. Taigi, filmas ir yra nebloga galimybė žvilgtelėti į tai, kas dėjosi Amerikoje, prieš susiliejant rasėms ir įstatymams į vienovę. Tai, ką aš pamačiau, mane totaliai patenkino tiek emocionaliai, tiek istoriškai, tiek pasakojimu, tiek vaidyba, tiek režisūra, todėl negaila duoti ir maksimalų įvertinimą.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis:  62/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodas balionas" / "Black Balloon"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti australų kino juostą „Juodas balionas“ (Black Balloon) (2008 m.). Iškart pasakysiu – man patiko šis filmas. Negaliu pasakyti, kad filmas skirtas daugiau jaunimui, nes tai būtų šiurkštus melas. Žinau, kad „Juodas balionas“ yra savo laiku susišlavęs nemažai kino apdovanojimų Australijoje ir pripažintas Amerikoje, bei Europoje.

„Juodas balionas“ pasakoja apie vaikinuką Tomą, kuris visą savo gyvenimą gėdijosi ir nenorėjo savo autizmu sergančio brolio Čiarlio. Tomas atsikrausto su šeima į naują vietą ir čia jam pradeda patikti mergina, bet kaip jam nesigėdyti brolio, kuris savo išmatomis žaidžia ant kilimo arba, pajutęs geismą, imasi masturbuotis... Iš tikrųjų drama sukurta labai reali. Ji nukreipta ne tiek į autizmu sergančius asmenis, bet į tuos, kurie nuolatos supa sergančiuosius, kaip jaučiasi aplinkiniai, kaip jie turi nešti atsakomybės naštą už sergančiuosius ir kokią kartais gyvenime kainą tenka sumokėti.

Filmas iš tikrųjų gvildena labai sudėtingą ir problematišką temą – tėvų ir vaikų santykiai, kai šeimoje nuolat reikia rūpintis sergančiu Čiarliu. Bet Tomas randa atramą – jo naujoji draugė supranta Čiarlio ir šeimos bėdą ir nenusisuka ir nesmerkia Tomo kaip kiti mokyklos ir plaukimo draugai. Tomas nori turėti normalų brolį ir tas potroškis labai imlus, jis ryškus ir totaliai išpildytas filme, kad, net žiūrėdamas į Tomą, imi jį pateisinti, suprasti, bet kartu pamatai išmatas valančią nėščią motiną, kuri negali palikti Čiarlio, irgi supranti, kad ir jai sunku. Dvi ugnis, du barjerai ir nėra kaltų, nėra ko nuteisti, nes gyvenimo nuteisti negalima. Tai filmas, kur nėra pasirinkimo, nes taip tiesiog šeimoje susiklostė. Kokia turėjo būti Tomo vaikystė, kai Čiarliui nuolat skiriamas dėmesys, mes tik galime įsivaizduoti... Gal priekaištą turėčiau tik dėl to, kad aktoriams jau virš 20 metų, o filme jie atlieka vaidmenis 14 – 15 metų paauglius, tai šiek tiek... hummm... matosi skirtumas, kaip sakant. Ir tai būna ne viename filme.

Mano galva, labai puikiai su autizmo sergančiu Čiarlio vaidmeniu susitvarkė aktorius Luke Ford. O filme glūdi viskas – ir ironija, ir juokas, ir ašaros, ir skausmai. Man visada patiko tokio pobūdžio filmai, kurie natūraliai „išsilieja“ iš gyvenimo terpės. Kas žino, kiek šeimų kasdien pradeda savo rytą būtent taip, kaip pradeda Molisonų šeimyna. Gyvenimas toks nenuspėjamas...

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klastingi namai" / "Dream House"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių trilerį „Klastingi namai“ (Dream house) (2011 m.). Norėjosi ir vėl sugrįžti į siaubo žanrą, pasinerti į dvasių apsuptus namus, kaip kadaise filme „Kiti“ ir pajusti šiurpuliukus... Bet... „Klastingi namai“ yra daugiau trilerinio pobūdžio filmas su mistiniais – fantastiniais elementais, o siaubo jame išties nedaug.

Pažiūrėjęs pusę filmo, pagalvojau, kad žiūriu visišką šlamštą, kuris prasilenkia su logiką, o į filmą įdėtos visos įmanomos siaubo filmui būdingos klišės. Beveik ir neklydau. Žmogus pamišėlis, kuris grįžta į namą ir išgyvena savo šeimos netekties dramą iš naujo – na, come, kas čia per nesąmonė? Taip ir lieka klausimas – ar tai vaiduoklių gyvenimas, ar viskas vyko jo galvoje? Nors iš esmės finalas viską ir paaiškina – poltergeistas „žmona“ išgelbėja vyrui kailį, už tai, kad dar būdama gyva netyčia pašovė jį į galvą. Siužetas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo „originalus“ ir netikėtas, bet kai išnarstai jį po kaulelį, tai pamatai, kad kiekviena detalė, gal ir negalima taip sakyti, bet paimta iš kito filmo. Nieko originalaus!

Kalbant apie pačius aktorius, galiu tik pasakyti, kad tik pagrindiniai aktoriai užpildė visą šitą bedugnę. Apie mergaites net nekalbu – jų bendravimas su suaugusiais nenatūralus. Jaučiasi taip, lyg režisierius tupėtų už kadro ir diktuotų joms žodžius mojuodamas saldainiais. Mergaitės labai gražios, tačiau jų vaidyba tragikomedija, bet ko ir benorėti, juk tai ne seserys Fanning. Šiaip trys pagrindiniai aktoriai – Daniel Craig, Rachel Weisz, Naomi Watts, gal tik pastaroji „Skambučio“ žvaigždė ir nebuvo svetimas trilerio – siaubo žanro filmavimas. O šiaip aktoriai puikiai žinomi kino pasaulyje.

„Klastingi namai“ vertinčiau kaip vidutinišką trilerį. Tik mažiau matę filmų su panašiu siužetu gali stebėti, kad tai puikus filmas. Tačiau, dievaži, pabaiga, kai vyksta gaisras ir poltergeistas padeda gyviesiems „geriečiams“ išsikapanoti iš nelaimės, tai atrodo absurdo lygyje, kam vėl ir vėl reikia daryti tokias finalines scenas. Negaliu pasakyti, kad filmas visiškas mėšlas, tačiau ta vidutinybė pribaigė... Nors kitą vertus nieko per daug iš tokio filmo ir nesitikėjau, juk buvau pasiruošęs išvysti eilinę siaubo – trilerinę muilo operą.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 35/100
IMDb: 6.0 

Jūsų Maištinga Siela

"Vilniaus energija" vagia ir po to tyčiojasi iš žmonių! Arba kaip apiplėšti vidury baltos dienos ir dar padėkoti

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu jaučiuosi kaip žiemos užbetonuota žiurkė, kuri bijo iškišti koją į lauką ir nubėgti sau sūrio į parduotuvę. Tiesa, kartą visgi išbėgau, pamačiau „gyvą“ saulę ir nejučia pasijutau kaip koks lokys per žiemos miegą apsivertęs ant kito šono ir pramerkęs pusę akies.

Gelbsti mamos uogienė ir vilnonės kojinės. Nieko nedarau, nes nieko ir nenoriu daryti. Guliu lovoje ir skaitau knygą arba žiūriu kino filmus. Kartais dar paskaitinėju Delfi ir tik slapta net nuo savęs paties nusipurtau, pažiūrėjęs reportažą apie eketėje besimaudančius senukus. Didžioji dalis jaunimo tik stovi vilkėdami kailiais ir išsprogusiomis akimis žiūri į pagyvenusius ekstremalus.

Sako, jei šalta – išlenk 50 – 100 gramų degtinės. Nenoriu! Bet va arbatos savo žaliosios kas pusvalandį! Miegu po 12 – 14 valandų į parą ir jaučiuosi tikrai kaip zombis. Argi? Tikriausiai mano siela kilusi iš Afrikos – dievinu šiltą ir kartais karštą klimatą!

Kaip apsisaugoti nuo šito baisaus sindromo? Kaitina ir pyktis apie Vilniaus energiją, kurią jau visiems mums jau linksniuojamu keiksmažodžiu pakrikštijo kaip „Vilniaus anarchija“. Gavo biznieriai iš mūsų pinigėlių ir sau reklamos turbo-mega paleido į rinką, kad neva mes baisiai faini kaimynai beesą. Gerai sakė vienas straipsnis – apiplėšė vilniečius vidury baltos dienos ir reklamomis dar padėkojo. Žmonės, kurie moka Vilniaus energijai už šildymą – donorai. Paskutiniuoju metu net inkstą atiduoda, o jei neatidavė, tai po tokių šalčių pamatę sąskaitas, tai ir kepenis turės atiduoti.

Va bet koks visgi baisus tas visuomeninis gyvenimas. Gręžia iki paskutinės ląstelės tą paprastą žmogelį, gręžia iki skausmo, kiekvienas lipa, šika, deda šiaudų ir vėl triedžia, šika jam ant tos vargšės galvos, o ką žmogelis? Tyli amžinai susukęs snukį ir nieko nedaro. Ir nenuostabu, jei tektų mokėti ir trigubai už šildymą, jie vis tiek mokėtų, pasivaipę su keliais plakatais ir karikatūrom palei Seimo ar kokio oligarcho langus. Skamba mano tonacija anarchistiškai – ir, dievaži, turėtų! O kas, jei ne mes patys tą mėšlą nuo galvos nusigramdysime?

Ilgą laiką sakiau, pritardamas dar Nijolei Oželytei, kad Lietuvos žmonės labai kantrūs. Labai. Bet dabar imu matyti, kad nė velnio – jie tiesiog apsileidę! Apleidę savo garbę, orumą prieš amžinai išsiskietusius oligarchus, kurių sterblės, dievaži, kaip kombainai, niekada nesustos ryti iš žmonių ne tik pinigus, bet ir gyvenimą, sveikatą, ramybę.

„Vilniaus energija“ – koktu darosi nuo tos žmogų išjuokiančios reklamos. Ar jums neprimena komunizmo? Atėjo rusai mūsų išvaduoti nuo... mūsų pačių tikriausiai ir už tai, kad pavergė dar ir dėkingumą viešai turėjome reikšti. Panašiai ir su „Vilniaus energija“. O juk Zuokas dar vasarą – rudenį kalbėjo, kad šiluma pigs 20 procentų. Pasiplokime mes patys sau, kai atėjo tokios sąskaitos, kad šilčiau jau ir kosmose be skafandro būtų gyventi. Kalba eina visgi ne apie pinigus ir kišenes, bet apie tą klaikią sistemą, kurioje mes, paprasti gyventojai, kaip musės voratinklyje tik bezdam, bambam, verkiam ir NIEKO NEDAROM. Siunčiam po to visokius profsąjungų atstovus, pamosuojam palei langus ir tipo ale jau parodėm savo jėgą! Tai vadinu pasityčiojimu iš žmogaus. Visai kaip šalto vandens pabranginimas. Kaip kažkas sau gali leisti įvertinti Žemės turtą pinigais ir sau krautis kapitalą kitų sąskaita? Suprantu, kad už šiltą vandenį reikia mokėti, bet už šaltą? Aš apsitveriu gerus kubikus kilometro oro ir imu mokestį iš jūsų – štai kaip skamba tas mokestis. Suprantu, kad reiktų mokėti už vamzdžių remontą, siurblių taisymą, kas susiję su vandentiekiu, bet už patį vandenį – nu nebesvaikite, brangieji, nes kapitalistinė sistema visai išgraužė jūsų akis, smegenis ir išmasturbavo jūsų orumą bei savigarbą.

Turėčiau kažką pasiūlyti, kad visa tai liautųsi. Žinot, net ir musės voratinklyje gali turėti svorio, kai jos supras, kad dauguma jos gali suplėšyti voratinklį – sistemą. Kol leisime šikti ir tapšnoti ant mūsų, tol tiek „Vilniaus energija“, tiek kiti čiulpikai – vampyrai mus ir valgys. O mes juk puikūs donorai, galime tik pasidžiaugti ir kaip visada pasiploti!

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Gran Torino"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gran Torino“ (Gran Torino) (2008 m.). Jau labai seniai norėjau pamatyti šį filmą, iš trailer‘io pasirodė tikrai neblogas, o ir Clint Eastwood‘o (jis pats ir režisavo šį filmą) pasiilgau po „Mergina verta milijono“ filmo. Iš tikro filmas buvo vertas laukimo, kadangi „pasisotinau“. Iš tikro siužetas primeną juokingą animacinį filmą „Up“ (Aukštyn), tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinis herojus po žmonos mirties nenori išpažinti kunigui savo gyvenimo nuodėmių, nes nepripažįsta 27 metų kunigėlio, o kaimynystėje jau apsigyveno azijiečiai, kurie beveik okupuoja visą rajoną. Buvęs karo veteranas Vietname, jis nesibodi iki šiol būti akylas ir laikyti prie šalies ginklo, kad apsisaugoti nuo vietinių jaunų banditų ir apsaugotų savo 1972 – ųjų automobilį „Gran Torino“, nuo kurio užsimezga draugiškesni santykiais su kaimynais iš Azijos...

Viskas būtų lyg ir tvarkoje senuko gyvenime, tačiau... Filmas fiksuoja ne tyliai tekantį kasdienį gyvenimą, tačiau vyro asketo prijaukinimą prie besikeičiančio pasaulio. Senuko žvilgsnis nuolat kritiškas į vaikėzus, kurie jau nebeturi jokios pagarbos senesniajai kartai. Iš esmės filmas yra ir apie kartų konfliktą ir apie besikeičiančią Amerikos tautinę sudėtį. Svetimšaliams nelengva prisitaikyti Amerikoje, čia į juos žiūri kaip į antrarūšius, todėl jie priversti spaustis savo kvartaluose su savais įstatymais ir prioritetais. Azijiečiai čia konfliktuoja su meksikiečiais ir vietiniais „juodukais“, tokių konfliktų sūkuryje atsiduria „švelnios sielos“ paauglys azijietis, kurį nuolat stumdo ir pravardžiuoja. Kietą riešutėlį primenantis senukas imasi jį auklėti.

Manau, kad filmas gan visuomeninis, iškeliantis į paviršių tolerancijos, žmogaus teisių ir kitų visuomeninių skaudulių žaizdas. Pagrindinis personažas, žinodamas, kad iš vidaus jį ėda liga, ryžtasi lyg ir norom, lyg ir nenorom leistis į besikeičiančio pasaulio mėsmalę. Jo vertybės – tai, kas užgyventa – automobilis, darbo įrankiai ir t.t. staiga užuodus mirtį tampa niekalu. Skaudžiausia yra tai, kad filmas įtikina, kad pabaigoje taip reikia keršto už išprievartautą mergaitę, taip reikia senuko bebaimystės, tačiau žiūrovas lieka tarsi išduotas, kadangi jis jau mąsto kaip senukas – teisingumas pasiekiamas tik čia ir dabar ginklu, tačiau filmo pabaigoje matome virsmą senuko gyvenime. Jis pasikeitė, todėl filmo finalas lyg ir nuvilia žmogų, bet kartu ir verčia apmąstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent šitoks kelias.

Manau, kad filme yra pakankamai daug psichologijos, daug skaudžių temų, kurie kasdien, net šią akimirką ištinką pasaulyje gyvenančius žmones. Taip, tai pakankamai stiprus, įtaigus filmas, kurį būtinai turi pamatyti tikri kino gurmanai ir įvertinti savo akimis.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kovotojas" / "The Fighter"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kovotojas“ (The Fighter) (2010 m.). Taigi dviejų auksinių gaublių filmas, kurį taip pat norėjau pamatyti ir įvertinti savo matu. Stengiausi vienu metu nežiūrėti su „Imtynininku“ (2008 m.), kad nebūtų tapatūs, tačiau nori nenori kažkuo šiuos filmus vis tiek sugretini. Bet dabar apie „Kovotoją“, kuris pasakoją realiai vykusius įvykius apie boksą. Tikrai, nesižaviu filmais apie sportą, nes man amžinai primena prastus filmus apie beisbolo žaidėjus su kepuraitėmis ant galvos, kada pabaigoje įvyksta visgi didysis finalas ir pagrindinis smogiuotojas vis tiek laimi. Čia išlieka panašus principas.

Iš esmės filme nieko naujo mes nesužinome ir nepamatome to, ko nebūtume matę. Filmas nieko nenustebina, nesudirgto ir nešokiruoja. Eilinė sportinė drama apie realiame gyvenime egzistuojančius sportininkus, kurie pasiekė savo gyvenimo šlovę. Šiaip filmas visai gražiai nufilmuotas, aktoriai – puikūs! Kažkuo panašūs į realiuosius prototipus. Matosi, kad aktoriai rimtai ruošėsi vaidmeniui, daug sportavo, o aktorius, suvaidinęs Dikį, net badavo per visą filmavimą. Daug atsidavimo šiems vaidmenims. Filmas deklaruoja aiškią vertybių sistemą – pasiaukojimą, atsakomybę, šeimyninius santykius, bet kartu parodo jų konfliktiškumą.

Nesakau, kad filmas prastas. Ne, jis iš tikro puikus ir geras. Susižiūrėjo su malonumu, bet kai reikia padaryti filmo refleksiją, pamatai, kad filmas na... vidutinybė. Geras režisierius minko gerus manipuliavimo pedalus su žiūrovais, verčia sekti Mikio karjeros traukinuką ir filmo gale – finalinė kova. Kaip ir visuose sportiniuose filmuose – viskas daugmaž baigiasi laimingai ir pergalingai, neminint „Imtynininko“, pastarasis filmas man paliko geresnį įspūdį siužetine prasme.

Gražiai nufilmuotas, jaučiama, kaip kamera lengvai plaukia tarsi gulbė. Vietomis pasinaudota tomis kameromis, kurios iš tikrųjų filmuoja ir transliuoja bokso rungtynes. Išvardinau tiek daug gerų dalykų apie filmą ir vis tiek jis man pinasi į vidutinybę savo neišskirtinumu. Žinoma, filmas labai tinka pažiūrėti vakarui, tik bijau, kad bent jau mano makaulėje jis po daug laiko visgi pasilaidos užmaršties kapinyne.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.9 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pamergių kerštas" / "Revenge of Bridesmaids"

Sveiki visi,

Vakar kaip tik užsinorėjau kokios nors bukos komedijos. Facebook‘iečiai man parekomendavo „Pamergių kerštas“ (Revenge of Bridesmaids) (2010 m.) Taigi eilinė amerikietiška komedijytė apie dar vienas vestuves... „Nuotakų karai“, „Sunokusios pamergės“ ir t.t. Tai papildymas dar vienu filmu į tokių filmų bumų. Šiaip tikrai vidutiniška komedija. Tikėjausi iš tikro daugiau juokų, vietomis pasijuokiau, nors vietomis nesupratau kam toks nuobodus ir banalus siužetas. Tikriausiai pagrindinis trūkumas – meksikietiška meilės istorija amerikietiško filmo versijoje. Kvailas ir bukas vyras, bet pavojingai gražus, nutaria vesti skurstančią merginą, nes ši pasakė, kad yra nėščia, tad palikęs savo mylimąją jau ruošiasi vestuvėm su apgavike. Vaikystėje teko matyti tokių serialų, jos padarė traumą – juokauju, tačiau filmo siužetas nukaltas būtent iš tokių banalių polių!

Filmą gelbsti gerą ir blogą darančios pamergės – komedijinė porelė. Tiesa, tikėjausi, kad jos šiek tiek daugiau prikrės vestuvėse šunybių, kadangi filmo pradžia daug žadanti, tačiau viskas pakankamai „normaliam stovy“ vystosi ir daug kas nuspėjama. Iš tikro net nežinau, kodėl rašau atsiliepimą apie šį filmą, nes jis man toks net nežinau, tikrai ne geriausia matyta komedija apie vestuves... Kažko man trūko – gal maksimalaus šarmo, visiško kvaitulio, dar didesnio absurdo, kaip tai būna tarkim „Pagirios Las Vegase“ ir t.t. Nematytos naujos aktorės lyg ir tinka šiam žanrui.

Prie lengvo alaus ar šiaip popcornų, o gal žiūrėti viena akimi ir dar rašinėtis per skype, tikrai šis filmas tinka. Šiaip tikrai nesužavėjo, tačiau buvo tinkama nuotaika ir atitinkamas filmas. Galbūt kažkam ir labai patiks, ypač komedijų gerbėjams ir šiaip, kai norisi, kad kažkas pakeltų ūpą!

Mano įvertinimas: 6/10 
IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Brėkštanti aušra. 1 dalis" / "Breaking Dawn - part 1"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Brėkštanti aušra. 1 dalis“ (Breaking Dawn – part 1) (2011 m.) Na, iš tikro jau užsitęsė visa ta „Saulėlydžio“ sagos istorija. Man visada tai konkuravo su Hario Poterio saga, kuri truko ištisą dešimtmetį. Šįkart tai priešpaskutinė sagos dalis ir naujas režisierius Bill Condon, prieš tai režisavęs puikų filmą „Kinsis“. Daug kam iš mano pažįstamu ši filmo dalis nepatiko ir daug ką nuvylė, bet ir kitas filmo dalis režisavo skirtingi režisieriai. Kame šuo pakastas? Iš tikro ir man pirmoji filmo dalis t.y. 50 – 60 procentų eterio, liaudiškai tariant, atrodė, kad „pjovė grybą“. Suprantama, juk knyga viena, joje viena kulminacija, viena atomazga, o čia iš vienos knygos du filmus reikia suskaldyti ir kiekvieną taip pat paruošti su netikėta kulminacija ir atomazga. Viskas čia ir buvo gerai, tačiau veiksmo  pritrūko. Amžinas vilkolakio ir vampyro konfliktas ir perdėtas pasiaukojimas dėl tos vargšės nabaštikės Belos jau gali ir depresiją įvaryti!

Vestuvių ceremonija labiau priminė laidotuves, nes Bela eina prie altoriaus ir panašu, kad ji ne tai, kad jaudinasi, bet tuoj privems tėvui į kalnierių... Filmo pastatymas šįkart man labiausiai skyrėsi nuo kitų dalių (tiesa, nepamenu, ką berodė „Užtemime“) tuo, kad šįkart viskas realistiškiau. Pamenu pirmąją dalį, ten kiekvienas vampyro krustelėjimas buvo kaip mistika, kaip stebuklas, o žvilgsniai su kompiuteriu gerai atidirbti, o šįkart... Šįkart su Bela gerai padirbėta, nes nusiurbė gerai mėsos, atrodė tikrai iškankinta anoreksikė, tačiau to ir reikėjo iš filmo. Kvailiausia tai buvo scenos apie perdėtą pasimylėjimą – vampyras su mirtingąja nori pasidulkinti, tačiau vampyras ir vėl bijo ant jos kūno palikti mėlynių – tyliu! Viskas būtų ir gerai, bet tai buvo per daug užtęsta, bet nieko nepadarysi, juk viena knyga, o filmą reikia dviejų dalių susukti. Šiaip jei ne keistas Belos nėštumas, tai filme praktiškai nieko naujo ir nebūtų įvykę – tas pats konfliktas tarp vilkų ir vampyrų, tie patys įstatymai, tas pats miškas, ta pati motyvacija ir visi kaip išprotėję bando tą Belą APSAUGOTI. Bla bla bla bla ir t.t. Nu juk nuobodu!

Bet nėra ir taip jau blogai. Einant filmui prie pabaigos visgi jau šis tas naujo. Kyla įtampa dėl to, ką iš tikro pagimdys Bela, ir jos ta tragiška pogimdyvinė mirtis žada tai, kad ji suvampyrės. Paskutinės scenos išlaiko kulminaciją ir pagaliau VALIO – ji atsimerkia vėl sunormalėjusiu kūnu ir kaip niekada graži. To ir reikėjo tikėtis iš siužetinės linijos. Pasigedau tik mistikos nuo pat pradžių, kas dažniausiai užgniauždavo kvapą praėjusiose dalyse. Filmo ryški pabaigos kulminacija žada, kad Candon (dar kažkas juokėsi iš jo pavardės) paruošė kur kas stipresnę filmo dalį, belieka jos sulaukti šių metų lapkritį.

Mano įvertinimas: 6/10 
Kritikų vidurkis: 45/100
IMDb: 4.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Paulo Coelho "Alchemikas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti nuomone apie perskaitytą Paulo Coelho knygą „Alchemikas“. Tikriausiai būtų juokinga pristatinėti patį rašytoją ir jo biografijos faktus, apie tai, kaip jis rašo knygas ir koks jis milijoninis bestseleristas. Su juo susidūriau prieš tris metus, kai įsigijau ir perskaičiau romaną „Vienuolika minučių“. Nuo to karto šis rašytojas tapo tabu ir sakiau, kad nebeverta daugiau nė skaityti. „Vienuolika minučių“ nebuvo prastas romanas, bet tas keistai šiltas kalbėjimas ir prostitutės gyvenimas, jos preciziškas mąstymas manęs nei paveikė, nei sujaudino, nei sugundė – na sorry, bet Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005 m.) buvo šimteriopai įdomesnis ir sodresnis. Apskritai romanas „Vienuolika minučių“ buvo toks vidutinis, bet visai neseniai pateko į rankas jo garsiausias kūrinys, pasaulyje pasirodęs, jei neklystu, apie 1988 metus ir pelnęs nemirtingą šlovę. „Alchemikų“ leidimų Lietuvoje irgi sulaukta ne vieną ir ne du kartus. Šios knygos bumas mūsų šalyje prasidėjo prieš gerą dešimtmetį ir tikriausiai tebėra daug kam atradimas. Nežinau, kaip kitos šio brazilo rašytojo knygos, tačiau įtariu, kad kontraversiškai įvairuoja.

„Alchemiko“ sėkme negalima abejoti, nes tai išminties lobynas, prisidengęs egzotiškų šalių kaukėmis. Arabiškas dvelksmas, smėlynai, piemenystė, Andalūzija... Na, kas gali atsispirti? Pati kalbėjimo tonacija lakoniška, tiksliai išreikšta mintis, todėl iš knygos galima išsirinkti daugybę sentencijų ir jomis kasdien gyventi. Net viršelio anotacija išduoda, kad knyga primena „Mažąjį princą“ ir „Livingstono žuvėdrą“. Kas tiesa, tas ne melas. Man artimiausia knygos „dvynė“ būtų paauglystėje skaityta albanų rašytojo Kahlilio Džibrano (Khalil Gibran) knygą „Pranašas“ – neišsemiamos išminties tekstas apie gyvenimo prasmę ir jo pamokas. Šiuo atveju, skaitydamas „Alchemiką“, patyriau kažką panašaus.

Pati knyga nėra sudėtingos siužetinės kompozicijos – tai kelionė, kuri apsuka ratą, kad žmogus pažiūrėtų po savo kojomis, sekdamas ir mokydamasis iš savo Asmeninės Legendos kelionės metu. Tačiau supresuoti patarimai, perifrazės, simbolika suteikia gilios išminties įspūdį, nors tos tiesios mūsų gyvenime yra akivaizdžios, tik mes jomis neretai nesivadovaujame. Prisimenu momentą, kai Alchemikas ir piemuo Santjagas keliauja dykuma ir juos sustabdo du klajokliai ir klausia, ką jie gabena, pamatę buteliuką skysčio ir keisto metalo kiaušinį. Tada Alchemikas jiems atsakė, kad tai nemirtingumo skystis, o kiaušinis – tai išminties akmuo. Klajokliai nusijuokė ir paliko juos ramybėje. Žmonės priartėję prie svajonių ir tikslų, laikydami tai rankoje, tiesiog nebetiki pasaulio paprastumu ir sėkme. Kiek mes progų praleidžia per savo skepticizmą ir kiek mes patys nusigręžiame nuo to, kai tavo troškimą nori išpildyti visas pasaulis?

Galėjau išrinkti puikių citatų, įrodančių „Alchemiko“ išminties sodrumą, tačiau ar verta? Knyga nėra didelė, ją laisvai galima perskaityti per vieną dieną su arbatos pertraukėlėmis. Žinot, man didžiausią poveikį darė tai, kad skaitydamas išmintingą istoriją jaučiausi ramus, kažkur nugrimzdęs į XIX amžiaus smėlynus kartu su piemeniu ieškau ne tik jam atsakymo, bet ieškau ir pats. Svarbiausia yra įgyvendinti Asmeninę Legendą (puiki P. Coelho perteikta sąvoka). Liūdniausia, kad autorius teisus, nes dažniausiai mes labai greitai sužinom kokia mūsų gyvenime Asmeninė Legenda, - o ji kaip svajonė, - bet augdami mes ją pamirštam, nustumiame į antrą planą ir dažnai bijome leistis ją įgyvendinti. Geriau jau mirti, kaip sakoma knygoje, ieškant Asmeninės Legendos galutinio taško, negu mirti senatvėje, nugyvenus be svajonės.

Šiaip knyga sukėlė labai gerų emocijų, minčių, savo asmeninio gyvenimo permąstymo momentų. Norėtųsi, gyventi taip, kaip piemeniui. Kartais atrodo, kad taip ir gyveni, tačiau pamatai, kad nė velnio atsisakius daugiau ir paėmus mažiau, nesivysto tikėtasi laimė. Tikriausiai trūksta besąlygiško atsidavimo. O norėtųsi... Tada, kaip ir pati knygos pagrindinė mintis sako, reikia klausytis savo širdies ir niekada nepasiduoti, nes juodžiausia valanda tik prieš aušrą.

Manau, kad tai puikus literatūrinis kūrinys, balansuojantis tarp grožinės literatūros ir beveik, sakyčiau, ezoterikos. Pakankamai aiškus ir ypatingas savo paprasta raiška, kalbant apie nepaprastus dalykus – apie gyvenimo prasmę. Kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas žmogus savo gyvenime prasmę susikuria tik pats.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com   

Filmas: "Miegančių drugelių tvirtovė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti naujausią Algimanto Puipos filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012 m.). Puipa man labai kontraversiškas kūrėjas. „Dievų miškas“ buvo tikra tragedija, jeigu galima taip pasakyti, o „Nuodėmės užkalbėjimas“ atvirkščiai, pritrenkė moters dvasios pasauliu, jis buvo labai abstraktus, prisodrintas įvairiausių simbolių ir t.t. Ir nenuostabu, kadangi, kiek žinau, pati Jurga Ivanauskaitė rašė scenarijų, kryžmindama savo romanų herojus. Puipa ir vėl apie moteris kine ir šįkart „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Žinot, patiko man šis filmas. Jo prasmės kur kas aiškesnės ir atviresnės nei „Nuodėmės užkalbėjime“, kadangi filmas „išlipa“ iš žmogaus dvasinės būsenos į socialinę terpę, o ir pati filmo tematika, kaip ir Ivanauskaitės romanas, šokiruoja ir laviruoja tarp nuopuolių ir moralės kodeksų. Vienas pažįstamas žmogus man pasakė, kad tokios knygos ir filmo reikėjo tada, kai atkūrėm Lietuvos nepriklausomybę, tada tikrai buvo mažai informacijos apie lietuvaičių prostitučių invaziją Vakaruose. Bet geriau dabar, negu niekada.

Vis galvojau, kad Puipa tikrai susimovė „pakviesdamas“, o gal reiktų sakyti, padovanodamas pagrindinį vaidmenį savo žmonai Janinai Lapinskaitei. Žinot, po filmo pagalvojau, kad bus blogiau, bet nėra su p. Janina taip ir blogai, tačiau vis tiek Monikos vaidmens jai nebūčiau patikėjęs. Apčiuopiamas moteriškumas, šeimos skyrybų drama lyg ir perteikta, tačiau ją kur kas labiau užgožia merginų charakteriai, kurie labiau charizmatiškesni, įdomesni, na, o kam tada ta tyli „namų drama“? Tada supranti, kad čia ne tiek siužetas „kaltas“, bet atsakomybė pereina aktorei ir režisieriui.

Puipa sukūrė savo misticizmą: šmėžuojantis sapnas apie vienuolį, balto žvyro karjerai, šokantis Kristinos vaiduoklis ir ta „keista“, bet įdomi filmo pabaiga – toks netradicinis Puipos elementas. Šiaip labai įtikinama merginų prostitučių leksika, kurią pavadinčiau „prostitučių žargonu“. Ypač nustebino aktorė Giedrė Giedraitytė, atlikusi Gitanos vaidmenį. Iš šio personažo man išplaukė pagrindinis moralinis klausimas – „Ką daryti buvusiai prostitutei, kai ji nieko nemoka?“. Taip, Gitanai patinka bučiuoti ir glamonėti invalidus, savotiška meilės išraiška, kuri gimė iš anomalių tarp jos ir tėvo santykių vaikystėje. Bet ką daryti, kai neturi už ko užsitverti? Eiti dirbti į Maximą, kai tave ten laiko kaip „Duresel“ bateriją, o ne žmogumi? Keista, kad žmonėms valstybė draudžia daryti tai, ko jie nori. Gal ir pateisinu šiek tiek prostituciją, tačiau keista, kai valstybė lipa į lovą ir kontroliuoja, ar už seksą mokami pinigai. Suprantu, valstybė turi palaikyti šiokias tokias moralės vadžias, tačiau ar laisvė nėra prigimtinė ir pirminė? Čia diskusija, į kurią pakviečia filmas – begalinė.

Kita filmo siužetinė drama – vidutinio amžiaus krizė ir irstančios šeimos tragedija. Žinokit, kas bent kiek yra išgyvenęs skaudžias skyrybas, tas žinos, kaip tai skaudu. Niekaip nepamiršiu, kaip Monika nuėjo į automobilį, atsisėdo, suprasdama, kad jau tikrai viskas – Linas sėdi šalia, bet jis jau nebe jos... Jau nebe. Išnyrantis transo pasaulis liudija apie tai, kad gyvenimas pasibaigė, reikia žengti į naująjį, bet yra gyvenime dalykų, su kuriais niekada nesusitaikom. Taip ir Monika. O kiek šiuo metu dabar besiskiriančių žmonių? Kiek išgertų antidepresantų kasdien? Žmonių pasaulis praranda stabilumą. O ir Monikos personažas prie filmo pabaigos ima keistai elgtis – savo vyrui pasiūlo „komercinį pasiūlymą“. Kas tai? Susitapatinimas su savo merginomis, kurios gyvena dvare – Miegančių drugelių tvirtovėje? Belieka tik spėlioti, bet įtariu, kad tai polisemantinis elgesys, kilęs iš praradimo nevilties.

Geras filmas. Man jis patiko, prikaustė, nors gal per daug tų scenų su „mobiliakais“. Filmas lyg ir pagauna pagreitį, darosi įdomu ir šmaukšt braukšt Monikos snukis pirmame plane ir skambina telefonu kažkelintąjį kartą. Lūkuriuoji 15 – 20 sekundžių ir vėl pereinama prie veiksmo. Kitą vertus, gal tokios scenos „visai nieko“, leidžia susivokti, kas ką tik įvyko. Graži mirties interpretacija, nuolat jaučiama terpė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Manau, kad šįkart Puipai tikrai pavyko dėl filmo, o labiausiai, manau, nuskilo dėl pačios tematikos, kuri visada visuomenei buvo įdomi, opi ir aktuali.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela