Sveiki visi,
Madonna stato filmą – tai tikriausiai didesnis altorius nei pats filmas ir
jo turinys – (Mes. Tikime meile) (W.E.) (2011), kuris nusidriekė per visas šio
filmo recenzijas. Daugelis nepagailėjo kandžių žodžių aktorei, dainininkei ir
atlikėjai, tokių kaip – „tegul ji sau dainuoja, bet tik nebekuria filmų“. Toks kirtis
Madonnai atėjo ne tik iš žiūrovų pusės, bet ir kino kritikų, kurie praktiškai
sudarkė ir sumaišė su žemėmis. Šis filmas tapo visose rodytose šalyse
komerciškai nesėkmingas...
...šitas liūdnas gaidas noriu nutraukti, kadangi pagirsiu šįkart „Madonnos
filmą“, kitaip jo ir nepavadinsi. Pamirškime Madonną ir pažiūrėkime į filmą iš
kitos pusės, kaip į meno kūrinį. Sakyčiau, kad filmas vykęs. Juosta labai
stilinga, žaviai sunarplioti laikai, istoriškai svarbios britų karališkos
figūros su dabartyje gyvenančia moterimi, kuri patiria santuokos krizę ir
išgyvena analogiškas jausenas, kurias patyrė kažkada karaliaus Edvardo
nekilminga mylimoji. Superiniai aktoriai! Smagu juostoje pamatyti Abbie
Cornish, mano mėgstama britų aktorė iš „Septynių psichopatų“, „Deganti žvaigždė“,
„Kendė“ ir kt. O ką jau pasakyti apie labai sužavėjusią Andrea Risebourough? Vyrams
visgi šiame filme nelemta dominuoti, tad jų personažai, nors ir daug lemia
moterų gyvenime, šis filmas visgi labiau moteriškas, kaip daugelis ir pabrėžia.
Toli, labai toli tiek siužetu, tiek išraiškomis nuo filmo „Karalius kalba“. Šis
filmas tarsi visai kita medalio pusė, paliečianti Anglijos monarchų XX amžiaus
istoriją.
Žavus muzikos garso takelis – smuikas ir violončelės, stilingai griežtas,
bet kartu ir švelnus filmas. Filmo mintis labai aiški – ką tenka paaukoti
vardan meilės? Kol visų akys krypsta į vyriją, kilmingą karalių, moteris tebūna
tik prielipa, visa ko kalčiausia. Filmas svarsto aukų ir pasiaukojimo matą,
dydžius ir visuomenės požiūrį į lyčių lygiateisiškumą ir moralės pamatus, o
kartu vaizduoja šeimos griūtį šiuolaikinėje kultūroje. Iš pradžių filmas
pasirodė per skystas, nes pernelyg daug šokinėjo laikuose, tačiau prie to
greitai pripratau, tai tarsi durys, kurios nuolat veriamos iš XX amžiaus pirmos
pusės į XX amžiaus pabaigą – pirmyn ir atgal. Šis pasivaikščiojimas buvo
ganėtinai įtraukiantis. Nesutinku su daugelio nuomone, kad filmas nevykęs, jis
vykęs ir su šiokia tokia dvasia.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 37/100
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą