Spektaklis: "Sudie, idiotai!" rež. Valentinas Masalskis

Sveiki, teatro mėgėjai ir gerbėjai,

Klaipėdos universitete, Menų fakultete, lapkričio 7 dieną vyko režisieriaus Valentino Masalskio vadovaujamo Klaipėdos Jaunimo Teatro aktoriams spektaklio „Sudie, idiotai!“ premjera. Nerašysiu išsamios recenzijos, tiesiog pakeverzosiu pirminius grubius įspūdžius, kuriuos parsinešiau iš po premjeros. „Sudie, Idiotai!“ Justo Tertelio pjesė jau įtraukta kaip kūrinys į geriausiųjų naujųjų pjesių rinkinį, todėl „auksinė žuvelė“ ilgai nesnaudė ir ją pasigriebė V. Masalskis.

Iš tiesų nežinojau, ko tikėtis. Man asmeniškai Masalskio pavardė nei drebina kinkų, nei šiaip koks autoritetas, tačiau pasiklausius režisūrą ir vaidybą studijuojančių studentų, tai jie tiesiog leipsta dėl kiekvienos Masalskio pastabos, toks autoritetas, supraskite, ir galbūt ne šiaip sau, pamaniau. Be didesnių išankstinių nusistatymų leidausi į šį spektaklį visgi slapta lyg ir tikėdamas nustebimo.

Pirmosios 10 minučių spektaklio pasirodė gan skurdokos. Minimali scenografija – kėdės ir aktoriai, aišku, gražiai apžaista su šviesa, ką panaudoja kiekvienas spektaklis. Viskas lyg ir puiku, bet truputį priminė etiudą, o ne spektaklį, tačiau vėliau žiūrovas įklampinamas į pačios pjesės problematiką ir dialogus, kuriuose vis bręsta didėjantis absurdas. Pjesė pasirodė „studentiška“, nors iš jaunųjų aktorių gal ir nesitikėti, kad statys kokį nors „Vyšnių sodą“, sudėtingas klasikines pjeses, statomas dažniau tas gyvenimas, kokį mato pats jaunimas. „Sudie, idiotai!“ yra be jokios abejonės ta medžiaga, kuri energetiškai ir genetiškai pagal laikmetį turėtų tikti jaunųjų aktorių scenai, susikalbėti su jaunuoju žiūrovu – žmogaus agresijos genezės „detektyvas“, netekties poveikis šiuolaikinei jaunuomenei, nuopuolio savotiškas (iš)teisinimas, na, ir, žinoma, alkoholis, muštynės ir keiksmų tirada, be kurios tokios „jaunimo“ pjesės retai kada bepasijudina iš vietos. O kad žargono būta ne literatūrinio, tai šunys matė, tačiau paralyžiuojanti keiksmų tirada, kuri, vėlgi, vienus papiktino, nes vidutinio amžiaus damos apsimaukšlino storas striukes, užsidėjo odines rankines ir per girto studento keiksnones be gailesčio iškepurnėjo iš salės nė neslėpdamos potekstės – „suplojau 40 litų, kad pasižiūrėčiau, kaip degraduojantis jaunimas keikiasi? Na jau ne!“ Kad ir kaip ten būtų, manęs gyvoji leksika, kuri yra neišgalvota, o iš gyvenimo gi atnešta, netrikdė. Viskas lyg ir gerai, manau, atitinkama publikos dalis tikėjosi „dūžtančių čekoviškų likimų“, o gavo porciją turkiško kebabo su lietuviška grietine ir antros rūšies mėsos maltiniais.

Nepaisant ir tų triukų, be kurių neretai neapseina šiuolaikiniai spektakliai, tai triukai su intymumu ir vilionėmis, šiokiomis tokiomis nuogybėmis. Aišku, tai blogybe nepavadinsi, tačiau mažai mane tai sudomino kaip žiūrovą, - gal pasiilgau klasikinių pjesių? Aišku, gražūs aktoriai, patrauklūs trikotažuose, nesibodėjo savo kūno ir tas akivaizdžiai matėsi. Aprėpus visumą, manding, į spektaklį įėjo nemažai jau šiuolaikinių statomų pjesių besiformuojančių, o gal jau stačiai esamų štampų, kurių prisižiūrėjau ir Šiaulių dramos teatro pastatytame „Inertiškos dujos“, pastarasis paliko gan slogų įspūdį.

Nepaisant visko, pats spektaklis vykęs ir buvo įdomus. Pati žmogaus identifikacijos analizė ir paieškos, kurios veda per absurdo takelius, leido mėgautis vis augančiais tardymo „malonumais“, o pagrindinis aktorius, kurio, deja, nežinau, bet programoje parašyta, kad Paulius Pinigis, - žodžiu toks smulkutis su nedžiūstančia burna, buvo „užsivedęs“ ir galgi neblogai Masalskio pamuštruotas. Iš pradžių abejojau juo, tačiau augančios kulminacinės vietos neleido suabejoti, kad aktorius „pakėlė“ spektaklį. Šaunuolis.

Minimalistinė scenografija taip pat nesutrukdė išvystyti retrospektyvinį, sakyčiau, dvisluoksnį pasakojimą, susidedantį iš tardymo ir čia pat kitoje rampos šviesoje atgyjančiais prisiminimais. Kaip beveik iš nieko padaromi visai geri erdvių ir laiko perėjimai – šis spektaklis puikus pavyzdys, kaip susitelkta į pjesę, nesidangstant perdėtomis ir užgriozdintomis dekoracijomis. Kėdė čia kuo puikiausiai tampa ir lova prostitutei, ir bažnyčios suolas, ir suolelis parke.

Labiausiai patiko dvi scenos, kurios manyje sukėlė virptelėjimą. Tai klausimai vienuolėms bažnyčioje ir, žinoma, mokytojo priekabiavimas prie Miglės, kuris buvo ne taip jau ir gašliai surėdytas, kaip gali tikėtis panašaus plauko iškrypėliai. Čia tikriausiai dėl mano paties požiūrio į šventumą – Dievą ir nekaltumą.

Kur dingo Miglė? O kam tas atsakymas? Kam identifikuoti, jeigu reikėtų patiems save surasti tarp tūkstančių kodų, šifrų ir skaičių. Surasti vieni kitus, kurie kasdien dingsta nūdienos miestuose be žinios. Įdomių galima sukurpti pasamprotavimų po spektaklio, ir tas yra gerai. Šiaip spektaklis tiko ir patiko, įspūdingu jo nepavadinčiau, bet pamatyti buvo verta.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jos" / "Elles"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche , filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme „Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche, prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J. Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir seksualinę bedugnę.

Filmas gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti, o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...

Nepaisant visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į „aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis? Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis Vilas Hantingas" / "Good Will Hunting"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių filmas „Gerasis Vilas Hantingas“ (Good Will Hunting) (1997) yra pelnęs nemenką pripažinimą tarp žiūrovų ir pačių kino kritikų. Scenarijų šiam filmui parašė jaunieji dar tame pačiame filme vaidinantys Benn Affleck ir Matt Damon. Šis legendinis duetas buvo liaupsinamas, o ir 1999 metais jiedu kartu pasirodė filme „Dogma“, kur įkūnijo du puolusius angelus. Sakoma, kad aktoriai turėjo ir intymių santykių, tačiau dabar ne apie tie, o apie filmą „Gerasis Vilas Hantingas“, kuris turėjo man mažų mažiausiai patikti, bet ne tik, kad nenustebino, bet, tiesą sakant, buvo gan nuobodokas.

Taip, scenarijus gan įdomiai išvystytas, tačiau pats filmas man truputį naivokas, scenos surėdytos pagal nieko neypatingą principą. Pagrindinis personažas, kurį sukūrė Matt Damon, yra apsigimęs vunderkindas, kuris geba atgaminti ir konstruktyviai jungti informaciją iš perskaitytų knygų, tačiau savo viduje slepia sužeistą žvėrį, kuris jį daro agresyviu. Tai pasakojimas apie žmogaus susitaikymą su savimi pačiu žmonių įtakų žaidimo ir naudos ieškojimo zonoje. Tai kelio iš savęs į pasaulį ieškojimas. Viskas čia pakankamai rimta ir nebanalu, tačiau, palyginus su „Nuostabiu protu“ (2001), kur genijus savotiškai siekia kelio į pripažinimą, „Gerasis Vilas Hantingas“, mano akimis, daug silpnesnis.

Nežinau, be vaikystės traumų ir atvirų pokalbių tarp Matt Damon su tuokart psichologą vaidinančiu Robin Williams, kai M. Damonui akyse prisipildydavo ašaros ir kartus suvokimas, man šiame filme beveik niekas kitas taip ir nesujaudino. Santykiai su atrasta ir ne iš kelmo spirta mergina atrodė tokie paviršutiniškai įterpti, o gan iš pirmo žvilgsnio motyvuota socialinė terpė elgesyje, lyg ir gerai užpildyta tapo tik blankokas kontekstas. Taip pat pernelyg keistai integruota personažo treninguota sekta, kuri suvokia genijaus galimybes ir skatina tobulėti, rodos, realybėje viskas vyktų atvirkščiai, bet kas žino, kokie tikri draugai veriasi treninguotųjų terpėje.

Aišku, filmo pradžia kelia daug mįslių, kodėl pvz. universiteto valytojas ima ir išsprendžia lygtį dėl kurios ginčijasi net profesoriai? Aišku, po to išaiškėja personažo paslaptis, kuri jį paverčia šiokiu tokiu superherojumi, bet scenaristai nenorėjo suteikti jam kostiumo, todėl, toks įspūdis, kad norėdami sukurti antisuperherojaus tipažą, įsodino jį į „atsilikėlių“ gretas. Tik klausimas, ar pats Vilas taip pat puikus ir nuostabus, ar tik nuostabus jo sugebėjimas? Aišku, filmo pabaigoje, kaip kokiame Volto Disnėjaus animaciniame filme, viskas vyksta dėsningai, personažas išsilaisvina, visi pagaliau atslūgsta, atranda ramybę. Blogiukas išsirita iš kokono ir tampa drugeliu. Gal norėjosi ryškesnės pačios personažo kovos, kuri baigtųsi nei blogio genijaus pergale, nei „atsivertėlio“ triumfu, tačiau tada tektų koreguoti visą siužetą. Šiaip ar taip, man filmas nepasirodė tas, kokį tikėjausi iš serijos „būtina pamatyti“. Iš tikrųjų filmas neblogas pradedantiesiems kinomanas, tačiau tokių filmų perteklius yra didelis. Filmas „nieko prasto“, bet ir „nieko ypatingo“ patiks daugeliui, tačiau man didesnio įspūdžio, deja, nepadarė.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klystkeliai" / "Sideways"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Klystkeliai“ (Sideways) (2004) yra tikriausiai vienas geriausių filmų apie vynų degustavimą! Prisimenu ir kitus filmus apie viskio degustavimą – britų rimtą komediją „Ne angelai“, tačiau „Klystkeliai“ nustebino „per visą pilvą“. Tai tikrai puiki juosta, kuri nebanaliai, tačiau tokiu lengvu patosu pasakoja apie keturių žmonių likimus, bet labiausiai per dviejų vaikinų personažus, kurie leidžiasi viengungiškos, sakyčiau, kaip kompensacijos vidutinio amžiaus krizėms atostoginių kelionių, kurios apžertos žemiškų atradimų ir nuotykių, kurie vienaip ar kitaip žymi atkarpą vyrų gyvenimuose. Tas slenkstis, kai reikia pradėti naują gyvenimą, užbaigti jau seniai nebeegzistuojamus santykius, atsiplėšti nuo praeities...

Filmas įtrauktas į lietuvių kalbą išleistą prabangų talmudą „1001 filmas, kuriuos privalai pamatyti per savo gyvenimą“. „Klystkeliai“? Kodėl gi ne? Yra ką pamatyti! Puiki dviejų vyrukų vaidyba stebina savo organiškumu ir gyvumu. Filmas gan melancholiškas, bet iki depresijos toli gražu nepritempia. Tai ne filmas, per kurį liesite ašaras, sakyčiau, neretai šyptelsit, bet vienaip ar kitaip atpažinsite save, jeigu esate kalbėję girti per telefoną ir kitą dieną dėl to gailėjęsi, jeigu nedrįsote užkalbinti jums patikusio žmogaus arba, dievaži, domitės vynais – šį filmą būtina pažiūrėti. Taip, filme gan daug alkoholio, vyno ragavimo, kitas pasakytų, girtuokliavimo, bet tai pateikta taip sulankstytai, kad patikėti neįmanoma, kad šalia klaidingų kelių ir pasirinkimų, visai čia pat, yra teisingas kelias, ir tik klausimas, kada herojai įsuks į teisingą kelią ir ar visai įsuks į jį.

Apie vynuoges ir vyną nemažai galėjome pasižiūrėti filme „Geri metai“ (2006) su Russell Crow ir Marion Cotilliard. Jeigu matėte, tai šis variantas yra žymiai geresnis, labiau priartėjęs prie kasdienybės humoro, aplenkiant lėkštus viliojimo fokusus. „Klystkelių“ herojai nemoka vilioti, jie nusivylę ir kartu nusivylimas juos veda į pergalę, nes ir didžiausiam nevykėliui kažkur žemėje yra skirtas šansas. Šiltas, jaukus, skoningas, neįmantrus filmas su lengvu, bet giliu subtilumu pavergė tiek kino kritikus, tiek žiūrovus. Man labai patiko. Siūlau ir Jums.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDB: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip svarbu būti rimtam" / "The Importance of Being Earnest"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kostiumuotą komediją, pastatytą pagal Oskaro Vaildo pjesę „Kaip svarbu būti rimtam“ (The Importance of Being Earnest) (2002). Na, pirmiausia galiu pasakyti, kad šio filmo tikriausiai niekada taip ir nebūčiau pažiūrėjęs, jeigu nebūčiau užkliuvęs už man patinkančių aktorių sąrašo gausos, kuri stulbina savo pavardėmis. Na, kai nušvito O. Vaildo pavardė, tada pamaniau, kad sąmojai turėtų visgi būti visuomeniškai tikslūs ir nebanalūs, beliko įvertinti tik patį filmą.

Filmas „Kaip svarbu būti rimtam“ nėra paralyžiuojančiai geras ar būtinas pamatyti kiekvienam, tačiau pats filmas tikrai vykęs, ir tik skonio reikalas, kas ir kaip jį priims. Puikus aktorių kolektyvas – talentingasis Rupert Everett, nuostabusis Colin Firth, veteranė Frances O‘Connor, jaunoji ir trapioji Reese Witherspoon bei, savaime suprantama, neprilygstamoji Judi Dench, kuri čia panašia gracija atliko vaidmenį, kokį buvo sukūrusi filme „Įsimylėjęs Šekspyras“, už pastarąjį buvo gavusi net „Oskarą“. Aktorių kolektyvas tiesiog puikiai sustyguotas pagal Vaildo laikų visuomenės mados klišes, kiekvienas charakteris įkūnija tam tikrą to meto idėją, neretai netgi ydą, iš kurių gimsta nuolatinis sąmojingumas, netgi savotiška ironija. Manau, kad filmas neužgožė pačios pjesės esmės ir gan taikliai atkūrė ne tik laikmečio kostiumus, elgsenos normas, bet ir gyvąjį laikmečio naivumą bei tradicijų apsėstą žmogų.

„Kaip svarbu būti rimtam“ – tai britiško tipažo juosta, kuriai nereikia perdėto nešvankybių modelio, čia humoras kuriamas iš to meto luomų sankirtų ir įdiegto Vaildo ironiško požiūrio į visuomenę. Filme apstu meilės, naivaus įsimylėjimo, kuris primena keistą šaškių žaidimą, keistą lėbavimą, bet kartu visa tai vyksta gan taktiškai, nenuobodžiai. Filmas, kaip pasakytų daugelis,  filmas kaip filmas, tik sėsk ir žiūrėk. O dėl ko? Dėl aktorių, kostiumų, sąmojingumo ir, žinoma, pramogos. Visgi šis filmas nors britiškas, nors ir pagal Vaildą, tačiau išliko pramoginio tipažo, lengvo Džeinės Ostin romanų rėmuose visuomeninio peizažo tik su O. Vaildui būdingu sąmojingumu. Man patiko, aišku, į mėgstamiausiųjų sąrašus nedėčiau, tačiau pažiūrėti buvo smagu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

"Ant visų šventųjų" arba optimistinis kapinių ilgesys

Sveiki,

„Ant visų šventųjų“ norisi nei šypsotis, nei verkti, tiesiog vaikščioti kapinėse ir kvėpuoti. Žinau, kad daugelis kapinių vengia vien dėl to, kad jaučia arba bent išsivaizduoja jaučią, kad juos stebi įstrigusių sielų „tarp dviejų pasaulių“ nenusakomą stebėjimą, galgi net paralelinį smaugimą, seksualinį priekabiavimą, - juk gali ir net šitaip, sutikite.

Ryt noriu į kapines. Tai man daugiau ar mažiau primena karnavalinį ritualą. Juk gražu. Žvakės ir visa kita. Kapinių glitūs gotai pasitraukia ir galbūt kapinėse gyvųjų atsiranda daugiau nei „Akropolyje“. Vilniuje, Antakalnio kapinėse, sutikdavau pažįstamus, tuos, kuriuos nematydavau metus ir daugiau. Jau vien iš tokio kontrastiško paradokso norisi sukalti didingą eilėraštį, kurį derėtų pavadinti „Tarp dviejų pasaulių“.

Mano senelis jau dešimtmetį turi iškaltą vardą ir pavardę su gimimo data šalia jau, deja, jau gulinčios močiutės. Tik jo mirimo datos nėra. Pagalvoju, koks tai jausmas, kai matai tą paliktą tarpą mirties datai. Matai visą dešimtmetį ir pavargt, regis, turėtum. Šiaip ar taip man kyla kitas klausimas – ko labiau bijau mirties fakto, ar ilgų ir nesėkmingų gyvenimo metų? Nenoriu, kad mano vardas anksčiau laiko būtų iškaltas nei aš iškeliausiu, tai primintų amžiną špergalkę, kuri primintų, kad anksčiau ar vėliau turiu mirti. Ir visgi...

...dešimtmetį lankyti savo žmoną ir šalia matyti savo vardą, kuris yra ir bus, kai tavęs jau nebebus.

Jūsų Maištinga Siela

Vietovės: Beržoras, Beržoro kaimas

Sveiki,

Neseniai teko apsilankyti niekada nebūtoje vietovėje - Beržoro kaime, keli kadrai iš ten.

Jūsų Maištinga Siela