Filmas: "Jaunystė" / "Youth"

Sveiki, skaitytojai,

Egzistencinės nostalgijos pripildyta Paolo Sorrentino drama „Jaunystė“ (angl. Youth) (2015) šiemet tapo tikru „rimtojo kino“ hitu. Tiesą sakant, prieš keletą metų matytas filmas „Didis grožis“ irgi buvo paveikus savo elegantiškais ir didingais gyvenimo vaizdais, tačiau siužetiniu atžvilgiu praktiškai nieko neprisimenu. Absoliučiai nieko. Gal dėl to, kad šis režisierius per „Didį grožį“ atrado įspūdžio ir akimirkos žavesio kino manierą, kuri itin reta didingame kine, todėl tokia įstabi ir kelianti emocijas. Sakytume, tiesiog terapinis kinas apie egzistenciją, panašiai galėtume apibūdinti ir „Jaunystę“, kuri be galo man patiko.

Kažkur prie Alpių, įsikūrusiame prabangiame viešbutyje, glaudžiasi pavargusios pasaulio žvaigždės, neretai jau pensijinio amžiaus, kurie savotiškai ir nostalgiškai aprauda savo gyvenimo metus. Iš tikrųjų tarp senatvės ir jaunystės nėra konflikto, tačiau konfrontacija ryški ir įspūdinga – čia suglebęs dėmėtas kūnas, o šalia stangrių krūtų Mis Pasaulis – kas iš tikrųjų pasikeičia pasaulyje, kai žmogus išdainuoja ir sudiriguoja savo dainas? Ogi nieko, gyvenimas toliau tęsiasi, nes tavo darbą perima jaunesni. Tai savotiškas pasakojimas apie paskutinę gulbės giesmę – kai kas tik ką gavo pripažinimą, kai kas laukia mirties, nes gyvenimas baigiasi, o filmavimo trupė vis galvoja savo filmui paskutinį sakinį, kurį pasako mirštantysis ir nė vienas variantas, atrodo, netinka išreikšti gyvenimo pabaigai, nes gal saulėlydis ir neišreiškiamas? 

Jautrus, poetiškas ir kartu laisvas, pilnas psichologinių niuansų, metaforų ir virpančio garso takelio... Kodėl man atrodo, kad šis filmas man patinka labiau nei „Didis grožis“? Gal dėl to, kad mačiau jį vakar ir jo įspūdžiai dar gyvi? Sunku pasakyti, tačiau turėjau didelį malonumą pajusti, kaip slenka metai ir koks žvilgsnis yra tų žmonių, kurie žvelgia į save pačius, nejausdami, kaip paseno... Bravo aktoriui Michael Claine!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:  7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kryžiaus kelias" / "Kreuzweg"

Sveiki,

Sunku kažką konkretaus ir esmingo keliais sakiniais pasakyti apie vokiečių filmą, kuris Berlyno kino festivalyje pelnė sidabrinį lokį, „Kryžiaus kelias“ (vokieč. Kreuzweg) (2014). Kuo toliau žiūriu filmus, kurie kritikuoja religiją, tuo labiau atsitraukiu nuo tos kritikos ir visumoje matau, kad religiją taip lengva kritikuoti, iššaukti, parodyti jos tamsiąsias puses. Taip yra dėl to, kad pačių religijų atstovai nėra garsiai linkę pripažinti savo klaidų.

Yra ne vienas ir ne du filmai, kurie vaizduoja mergaičių savotišką kankinimą vardan religinio išganymo. Šis filmas pastatytas pagal Jėzaus Kristaus stacijas t. y. jo kryžiaus nešimo ir prikalimo istorija, tik šįkart savotišką nematomą kryžių neša paauglė, spaudžiama būti atvira ir klusti kunigo bei šiukščiosios motinos. Iš tikrųjų filmas itin menko biudžeto, tačiau jo scenos, kurios nufilmuotos be pertraukų vienu ypu, paveikios emociškai ir dviprasmiškai. Pagrindiniame lygmenyje mes matome buką ir krikščioniškas vertybes paneigiančią šeimos santykių tragediją, o gelmėje mes matome tikėjimo ir religijos savotišką kovą. Ir iš tikrųjų, galima diskutuoti, kas privedė paauglę prie tragedijos? Ar jos vidinis tikėjimas, tas tyras priartėjimas prie Dievo, kai net ligos patale ji leidžiasi liečiama ir guodžiama tik tų, kurie tiki į Dievą? O gal čia tikėjimas nieko dėtas, dėtas religinis šiurkštus auklėjimas ir spaudimas, stokojantis meilės? Filme kur baigiasi religija ir prasideda tikėjimas praktiškai paliekama intuityviam žiūrovui išsiaiškinti, o vienareikšmiško atsakymo nėra. 

Bet kokiu atveju, manau, filmą galima sieti ir su propagandos galia. Tereikia jauną ir mažą žmogų auginti tam tikroje propagandinėje terpėje ir jis taps idėjų užvaldytas, kad net patikės savo misija – argi ne taip dabar patriotiškumas diegiamas Rusijos mokyklose? Su ginklu ir didingos tautos istorijos priminimais. Ar lygiai taip pat ir filmo mergaitė, priveikta spaudimo kančios, patiki pačia tikėjimo galia, nesuvokdama tikrosios tikėjimo galios? Nejučia prisiminiau vėl šokiruojantį ispanų filmą „Kamino“ (2008), kai dukrai į galvą buvo kone su pagaliu kalama iki paskutinio atodūsio, atsiduoti Dievo valiai, o paraidžiui išvertus – motinos troškimui matyti dukrą šventąja. „Kryžiaus kelias“ motina taip pat apsėsta savų troškimų, kurie kruopščiai uždangstyti religinėmis dogmomis, tačiau iš kur tas šiurkštumas ir reiklumas? Iš to paties, sakyčiau, neteisingo religijos „panaudojimo“ tikėjimui stiprinti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ruandos viešbutis" / "Hotel Rwanda"

Sveiki, visi,

Afrikietiška „Šindlerio sąrašo“ versija vadinama Terry George režisuota istorinė drama „Ruandos viešbutis“  (angl. Hotel Rwanda) (2004), sukrėtusi daugybę žiūrovų. Tai pasakojimas apie vieną realų žmogų ir jo sudėtingą situaciją per 1994 metų Ruandos genocidą, kai dvi gentys (tuciai ir hutai) tarpusavyje nesutarė, papasakota asmeninė ir visos tautos tragedija. Mano galva, pats filmas režisūros atžvilgiu neprilygsta „Šindlerio sąrašui“, tačiau medžiaga ir tema išties ne ką mažiau šokiruoja.

Išžudyta tūkstančiai Ruandos gyventojų, kai hutai sukyla prieš vietinę valdžią ir barbariškai pradeda prievartauti moteris, tempti iš namų žmones, juos daužyti ir šaudyti tiesiog kieme ant vejos. Pagrindinis herojus Paulas yra sukilėlių gentines hutas, tačiau jo žmona tuci ir jie glaudžiasi Ruandos viešbutyje, skirtame turistams ir šiaip čia apsistojusiems baltaodžiams, juos saugo JTO. Hutų sukilėliai bijo prisiartinti prie viešbučio, tačiau netrukus visai Ruandai JTO atsuka nugarą, surenka baltaodžius ir juos saugiai išgabena, palikdama filmo herojų ir daugybę nuskriaustų vietinių glaustis viešbutyje. Karo žaidimo taisyklės ir diplomatinį charakterį turintis Paulas privalo išsaugoti kuo daugiau gyvybių...

Istorija išties pritrenkianti ir sunkiai įsivaizduojama realiai, filme, mano nuomone, tik priartėjama prie tikrosios dramos, daugybė humanistinių intarpų, netgi perdėtos romantikos elementų. Filmas taip pat kritikuoja JTO ir Amerikos politiką, todėl juostai buvo trukdoma pasiekti kino teatrus, tačiau sunku patikėti, kokia tikroji padėtis buvo Ruandoje 1994 metų pavasarį. Daug negirdėtų ir nežinomų Ruandos istorinių faktų, JTO veiklos istorija ir ne visada humaniška Amerikos karių veiksmai ir įsakymai. Ar tikrai neverta gelbėti tautą, jei ši neturi ko pasiūlyti gelbėjimo organizacijoms? Išties didelis geras ir sukrečiantis filmas apie didvyrį karo apsuptyje, kur laimi asmenybė, o ne paleista kulka.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: 'Marsietis" / "The Martian"

Sveiki, skaitytojai,

Vis grįžtu prie Ridley Scott filmų ir šįkart jo pats naujausias filmas – „Marsietis“ (angl. The Martian) (2015), kuris pasaulyje pelnė pripažinimą ir sėkmės tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų. Na, R. Scott šiaip sau lengvais filmais neužsiiminėja, jis kuria didingus kino projektus, todėl jis vienas iš tų banginių, kurie kuria apskritai rimtą ir didingą Holivudo kiną. Jo kosminiai hitai kaip „Svetimas“ ar „Prometėjas“ taip pat keliavo po kosmoso erdves ir leido pasinerti į fantastiškus pasaulius.

„Marsietis“, be jokios abejonės, dar vienas pavykęs R. Scott filmas apie kosmosą. Daug mokslinės fantastikos elementų, sudėtinga mokslinių faktų ir žinių gausa scenarijuje, bet nesijaučia, kad žiūrovas būtų perkrautas naujais terminais, nors toks pavojus tyko. Žmogų, paliktą Marse, manding, puikiai suvaidino Matt Damon. Analogiška šiuolaikinio Robinzono Kruzo istorija, tik šįkart ne viskas nuo nulio, o pasitelkiant mokslą ir Marse likusią įrangą, veikėjas pradeda kolonizuoti Marsą, sodindamas ant žmogaus išmato mišinio atrastas bulves ir pasitelkdamas visas žinias. Savaime suprantama, „paprastas“ žmogus būtų žuvęs „ant smūgio“, bet koks filmas be herojaus? 

Išties, „normalus“ žmogus mirtų iš išgąsčio arba nusižudytų, tačiau mūsų herojus, tiesiog tikras herojus ir jo istorija pernelyg nepaprasta. Jo gelbėjimo misija ir politika Žemėja išties audrina, tačiau, kad optimizmu trykšta vienišo žmogaus veidelis Marso platybėse, tai išties stebina. Iš kur tiek džiaugsmo, disko muzikos šioje išlikimo dramoje? Sužeista kontrastų kortomis, bet išvengta natūralumo. Aišku, filmas vis tiek daugiau ar mažiau įspūdingas – sudėtingas scenarijus, gelbėjimo operacija atvirame kosmose ir tiesiog daugybė gerų dalykų yra šiame filme, kurie tiesiog sakyte sako, jog daugelis iš mūsų priiminėdami tokius sprendimus pirmiausia penkis kartus nualptume. 

Daug gerų specialiųjų efektų, būrys žinomų aktorių, režisierius autoritetas, Marso sukurtas koloritas ir atmosfera – ir taip aišku, kad tai puikus fantastinis filmas, todėl įsitaisykite patogiai prieš žiūrėdami, nes atsiplėšti bus sunku.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklis" / "Ghost"

Sveiki,

Grįžtu vis prie senų gerų filmų peržiūros ir šįkart smarkiai rekomenduotas filmas „Vaiduoklis“ (angl. Ghost) (1990), nominuotas keliems „Oskarams“, iš jų aktorė Whoopi Golberg pelnė kaip geriausia antro plano aktorė. Tiesą sakant, net nežinojau, kaip šį filmą reiktų pažiūrėjus vertinti, nes jame tokia žanrų sintezė, kad tapo dėl to beveik vien komedija. Žinoma, iš pradžių vystoma drama, vėliau atsiranda mistiniai elementai, komedijos žiupsneliai, o gale ir visas trileris.

Sunku įvardyti, ar būtent dėl žanrų makalynės, ar dėl perdėtų mano lūkesčių prieš peržiūrą, man filmas pasirodė vidutinybė. Tiesą sakant, nelabai supratau, už ką W. Golberg gavo „Oskarą“. Žinoma, jos šis vaidmuo šarmingas, pakankamai įdomus, bet, dievaži, niekuo per daug neišskirtinis ir mažai kuo skiriasi nuo tos pačios „Netikros vienuolės“, kurioji ji atliko pagrindinį vaidmenį. Demi Moore visą filmą atrodė kaip berniokiška lesbietė, o tiedu draugai, kurių santykiai perdėm tokie idiliški, kad buvo jų draugystė nuspėjama po penkių minučių – vilkas kąs į koją. Žodžiu, scenarijus lyg ir geras, bet kažkaip nepajutau filmo dvasios, nors vietomis ir buvo įdomu. Labiausiai erzino nuspėjama veiksmų grandinė, kuri mažai kuo intrigavo, lyg žiūrėčiau vidutinišką devinto dešimtmečio filmą, „iškeptą“ pagal vieną ir tą patį receptą.

Ir visgi, filmas turi savo žiūrovą, auditoriją, žinomus aktorius, tačiau iki labai gero filmo man toloka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela