Lenny Abrahamson‘o
filmas „Frenkas“ kažkada pasirodė toks keistas, kad tiesiog ilgai laužiau
galvą, kaip jį vertinti ir apskritai suprasti, todėl jis man patiko, o štai jo
sukurta knygos ekranizacija „Kambarys“
(angl. Room) (2015) tapo tikru šių
metų apdovanojimų hitu. Kažkada knygų išpardavime čiupinėjau ir lietuvišką „Kambario“
vertimą, tada kažkaip paskaičiau atgalinį viršelio pusę – ir vėl intriguoja, ir
vėl įtraukianti ir t. t., kad tiesą sakant nebesudomino, nes visos knygos
šitaip afišuojamos ir anotacija tampa reklaminiu triuku, tad knyga kažkaip
praslydo pro pirštus. Dabar šiek tiek gailiuosi, nes filmas pasirodė besąs toks
įtraukiantis, įdomus ir įtaigus, kad tiesiog prilipau prie ekrano ir sunkiai
begalėjau atsiplėšti.
Žinome visas tas
baisias istorijas apie tai, kaip vienišiai vyrai suvilioja jaunus vaikus,
jaunuolius, juos uždaro į rūsius ar bunkerius ir nebepaleidžia ilgus metus.
Tokį filmą jau esu pristatęs apie „Michaelis“ (2011), apie berniuką, auginamo
pedofilo rūsyje. Filmas „Kambarys“ iš esmės yra kitoks, nes pagrobimo istorija
yra tik peizažas, o iš tikrųjų istorija yra apie motinos ir vaiko santykius,
tokius grįstus besąlygišku pasitikėjimu. Filmo scenarijus nepaprastai sodrus,
gilus ir realizuotas su nepaprasta įtaiga, o užtikrinta režisūra atskleidžia
veikėjų dvasinį dažnį, o ne eilinę smurto istoriją, ši taktika stebina nuo pat
pradžių. Sunkiai sveiku protu suvokiama istorija šįkart turi optimistinių ir
pakilių tonų, ypač didelis dėmesys vaiko pasaulio suvokimo ir juslių
plėtimuisi, kuris nemažiau stebina ir jaudina nei kažkada priešingai besitraukiantis
pasaulis prancūzų filme „Skafandras ir drugelis“ (2007). Žiūrovas yra
priverstas sirgti už motiną ir vaiką, būti su juo, galvoti kaip jis, matyti ir
iš naujo atrasti niekada nematyto pasaulio didybę, baugumą ir įgyti naujų
įgūdžių.
O ką jau sakyti apie
vaidybą? Brie Larson buvo pritrenkiančiai gera, todėl manęs nė kiek nestebina
jos nominacijos visuose kino forumuose, bet išvis mane nustebino Jacob
Tremblay, suvaidinęs mažąjį berniuką. Jo natūralumas, jusliniai potyriai tokie
artimi prieš gerus metus matytame filme „Vaikystė“, kad tiesiog net norisi
kažkokio atskiro vaikų „Oskaro“. Aišku, tai didžiulis režisieriaus darbas ir
visos kūrybinės komandos, nes istorija buvo patikėta, patikėta žiūrovu, idėja.
Ir tiesiog negaliu vertinti filmo prasčiau, nes jis man suteikė maksimalų
malonumą patirti įtaigų motinos ir vaiko ryšį bei bauginantį adaptacijos
procesą prie naujos aplinkos potyrį be holivudinių pagardų.
Vienas didžiausių džiaugsmų
yra sugrįžti prie išties gero ir kokybiško serialo kaip į šeimą ir pamiršti
kasdienybės rūpesčius. Jeigu kas nors manęs paklaustų, kokį įtraukiantį serialą
rekomenduočiau sergančiam depresija, tikriausiai dabar pirmas į galvą šovęs
pavadinimas būtų „Begėdis“ (angl. Shameless), nes tai vienas iš tų
serialų, kuris besąlygiškai eliminuoja išorines problemas ir leidžia pasinerti
į tą nuostabų, neišdailintą, bet kartu pilną nuotykių pasaulį. Kadangi jau
aptardamas pirmąjį sezoną, pristačiau ir šio serialo ištakas, atėjusias iš
britiško serialo versijos, todėl nebesikartosiu ir tiesiog pasidalysiu savo
įspūdžiais po antrojo šio serialo sezono.
O antrasis sezonas nė
per nago juodymo nėra prastesnis, rodos, net aktoriai nebūtų padarę pertraukos.
Tiesa, šioks toks pokytis akims visgi yra. Jeigu pirmasis sezonas daugiausiai
buvo filmuojamas žiemą ir vyravo niūrios spalvos, tai šis sezonas nuo pirmos
serijos tvoskia kaitria vasara, suplūkusiais nuo šutros aktoriais, tačiau tai
netrukdė Etelei, gyvenančiai pagal programą pas Veroniką ir Keviną, vaikščioti
su konservatyviu kostiumėliu ir pezėti apie
tai, kaip ji nori numirti, kad greičiau patektų pas Dievą. Šiame sezone tikrai
vėl netrūksta „tirštų“ Frenko nuotykių. Jeigu aname sezone jis daugiau gėrė ir
leidosi „vystomas“ guminių vibratorių pas Šeilą, tai šiame sezone jis daugiau
„dirba“ t. y. bando nugriebti pinigą nuo tuoj širdies donoro turėsiančios gauti
„bjaurasnukės“, tai nuo netikėtai motinos pasirodymo, o tiksliau jos paleidimo
iš kalėjimo iki sugrįžimo pas Moniką, kuri išvagia „Voveraitės“ fondą. Regis,
Frenkui viskas įveikiama, viskas paminama ir, atrodo, jog tuoj jis neatlaikys
ir parodys savo žmogiškumą, ir pradės atgailauti, įmetęs dešimtinę į bažnyčios
aukų dėžutę, bet tereikia sekundės, kad apsisukęs ant kulno vėl nuplėštų visą
aukų dėžutę ir ją nukniauktų Dievui iš po nosies. Žavus tas Frenkas, nieko
neprikibsi.
Šį sezoną kur kas
įdomesnė ir pavojingesnė tapo Šeila (aktr. Joan Cusack), kurios nesupaisysi nei
kaip moters, nei kaip mamos, nei kaip meilužės. Iš pirmo žvilgsnio ji pasirodė
užkietėjusi namų šeimininkė su ryškiomis vertybėmis, bet šį sezoną ji kaip
personažas įgavo tokių įdomių ir elegantiškai begėdiškų spalvų, kad net sunku
suvokti, kur jos motiniškumas, auklėjant Karen, suvokiant Frenko kiaulystes, o
sezono pabaigoje išvis stebuklas – ji imasi savanoriškos eutanazijos
vykdytojos. Į šią aktorę ir jos kuriamą veikėją be proto įdomu žiūrėti ir jos
išgaunama charakterio gama, kuri vibruoja nuo naivumo iki kažkokio nesuvokiamo
lengvabūdiško chuliganizmo, net neabejoju, kad kituose sezonuose Šeila pateiks dar
daugiau spalvų ir staigmenų.
Na, žinoma pagrindinė
Fiona (aktr. Emmy Rossum) yra meilumo įsikūnijimas, tačiau, kažin, ar jai lemta
imtis kito vaidmens, nei būti visos šeimos sienomis ir ramsčiais. Kartais
pikta, kad ji pasiduoda, o kartais pikta, kad yra tokia pernelyg atsakinga ir
negali visko palikti. Šiame sezone ir toliau tęsiasi jos ir Stivo meilės drama.
Gana komplikuoti jos santykiai tampa su Filipu, vyriausiuoju broliu, kuris kaip
užkietėjęs šašas stengiasi mesti mokslus ir išlaikyti Karen ir atseit savo
vaiką – melodrama lyg ir nuspėjama, nes Karen tikra kalė, ypač jos pasisakymai
apie savo pačios vaiką ir apskritai egoistiškas požiūris į gyvenimą, o jos
nusišlapinimas ant mirusio tėvo paminklo buvo mažiau nei begėdiškas ir priminė
mokines iš Marijampolės, kai vienu metu per Lietuvą nuaidėjo dėl merginų
įžūlumo skandalas.
Amžinai prislėgta ir pavargusi Fiona.
Kaimynas Kevinas.
Filmuojant "Padėkos diena" seriją.
Frenko mamytė.
Frenkas su Monika vėl drauge...
Lipas.
Ianas.
Puikioji Etelė su vaikais.
Ir vėl pavargusi Fiona...
Karen, arba tiesiog kalė. Ir ką Lipas joje pamatė?
Veronika moko anglų kalbos savo Keviną. Ar bereikia sakyti, kad jos dekoltė yra gražiausias seriale?
Keistoji Šeila su Frenku.
Frenkas laukia "bausiaveidės" mirties.
Vienas mieliausių
personažų šiame sezone man pasirodė Debė – ji tokia prielipa, tai čia svarsto
apie mirtį, tai čia apie tai, kaip patikti berniukams. Mėgsta užsiciklinti ir
įsitraukti į tam tikrą veiklą, bet kartu ji tokia miela ir protinga, kad
tiesiog neįsivaizduoju šios šeimynos be jos, visiškai kitokius jausmus sukelia
mažasis sadistas Karlas, kuris papildo „chuliganų iš prigimties“ gretas.
Iš esmės šiame puikiame
sezone įvyksta nemažai įvykių, bet tikriausiai svarbiausi yra trys – tai Frenko
motinos pasirodymas, Monikos sugrįžimas į šeimą, Stivo sugrįžimas su brazile
žmona. Frenko motina tai išvis kieta keikūnė, priminė man tokį kietą močiutę
Karen iš „Nusivylusios namų šeimininkės“ serialo, tik šioji nepalyginamai
kietesnės, bjauresnė ir šaržuojama taip, kad padažas liejasi per kraštus. Vien
į ją žiūrėti buvo gera, kaip Galagerių šeimos genai panašūs, o obuolys nuo obels
netoli nurieda. Monikos, vaikų motinos, sugrįžimas į šeimą jau iš anksto
žiūrovas gali nuspręsti, kad nieko gero nežadės ir sujauks visus Fionos ir
vaikų lūkesčius. Šįkart su Monikos personažu buvo išties pasistengta, parodyta
jos bipoliškas sutrikimas, o šalia visų tų šmaikščių istorijų, socialinio dugno
baisybių, kur tokioje, rodos, baisioje aplinkoje auga vaikai, atsiranda
pavojaus signalas, jog patiems mažiesiems tuoj kas nors nutiks, jau nekalbu
apie tai, kad nėščioji Karen rūko, o Karlas žaidžia su ginklais ir jau
prekiauja narkotikais. Gal šiame sezone norėjosi, kad būtų daugiau papasakota
ir apie Iano pasaulį, „ryžiukas“ nori įstoti į armiją, tačiau slapta susitinka
su miesto chuliganu intymiems santykiams. Netipinis gėjus, steroidinis, paneigiantis
nuogų užpakalių berniukų stereotipus, bet kartu drąsiai viduje susitaikęs su
tuo, kas yra – negi kūrėjai daugiau iš viso to „neišlups“ dramos? Pamatysime
tikriausiai kituose sezonuose.
Iš esmės šitas sezonas
superinis, ne ką prastesnis už buvusį ir, rodos, šį „Begėdžio“ serialą žiūrėčiau
ir žiūrėčiau iki begalybės, o Ryčio Zemkausko įgarsinimas tiesiog
nepakartojamas!
Paskutiniu metu, galima
pamanyti, kad Gwen Stefani tapo mano
mėgstamiausia atlikėja, tačiau taip nėra. Kaskart išgirdus naują jos dainą,
norisi kažką parašyti čia. Labai įdomu stebėti šios garsios ir kažkada tikrai
du solo pritrenkiančius albumus išleidusios atlikėjos šių dienų perspektyvas.
Šiuo metu atlikėja ruošia naują albumą ir jau pristato, palaukit, kelintą
singlą iš eilės? Kol kas neaišku, „Vikipedijoje“ daina pristatoma, kaip
antrasis šios atlikėjos singlas iš būsimo albumo, ar tai reiškia, kad kitos iki
tol pasirodžiusios dainos, kaip antai „Baby, Don‘t Lie“ nebepapuls į albumą,
nors buvo sukurti ir vaizdo klipai ir t. t.?
Kažkaip viskas pas Gwen
paslaptingai rutuliojasi. Šiuo metu atlikėja augina tris vaikus, vienas iš jų
dar visai kūdikis, o šalia ištikusios skyrybos gerokai sujaukė tiek asmeninį
atlikėjos gyvenimą, tiek muzikinį. Šiemet pasirodysiantis albumas turėtų nustebinti
gerbėjus, o neseniai, vasario 12 dieną pasirodžiusi nauja daina „Make Me Like
You“ (liet. Verti jaustis kaip tu) man jau patinka, patiko ir ta jautri baladė
„Used Love to You“, kuri nuskambėjo itin asmeniškai. Atlikėja artėjanti prie
penkiasdešimtmečio atrodo fantastiškai! Regis, surado ir naują meilę,
teisėjaudama „The Voice“ projekte, kur keisdama Christina Aguilera, glaudžiai
susidraugavo su ką tik išsiskyrusiu Blake Shelton.
Naujausioji daina
visiškai pakeitė ir atlikėjos jau iš seniau sukurtą stilių – surišti plaukai,
paspalvinti galiukai, kažkas stilingai modernu, su šia daina ji grįžta prie
daug atlikėjų išmėginusių Merilyn Monroe stiliaus. Nežinau, ar tai gerai, bet
pop-disco ir švelnaus rokelio muzika su šiuolaikiška aranžuote man visai skaniai
klausosi jau po antro karto. Pasižiūrėkime:
Šįkart noriu trumpai
brūkštelti apie matytą šokių spektaklį Altorių
šešėly, kurį statė Ramūnas Kaubrys,
to paties režisieriaus neseniai teko pamatyti Adata. Taip jau nutiko, kad retai pamatau kokį spektaklį, o ką jau
kalbėti apie šokių spektaklį ir dar pagal garsųjį Vinco Mykolaičio-Putino
romaną Altorių šešėly, kurį kažkada
skaičiau ir „zubrinau“ mokyklos suole.
Šiaip esu girdėjęs, kad
autorius yra uždraudęs bet kokias Altorių
šešėlio ekranizacijas ir teatrines formas, tikriausiai iki šiol ir neturime
Altorių šešėly filmo – mokiniams
sunkiau, tenka skaityti visą kūrinį, bet nuo to juk tik geriau pačiam V. M.
Putinui ir jo atminimui. Labai knietėjo pamatyti R. Kaubrio statymą, juolab kad
buvau girdėjęs pačius geriausius atsiliepimus. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad
spektaklis bus būtent toks, kokį teko regėti.
Pirmosios spektaklio
scenos, įvilkimas į sutaną tiesiog nepakartojamas, o šokio plastika, mistinis
apšvietimas, klasikinė muzika kūrė apskritai misterinio šokio įspūdį, kažkokią
sąmoningą pasirinkimo ir apsisprendimo metafizinį veikėjo būvį, o vyrų
pasirodymas su juodomis sutanomis, manding, priminė tuos vidurio Azijos
tautinius stepių klajoklių šokius. Sakyčiau, tas pirmasis įspūdis ir buvo
stipriausias, vėliau režisierius pereina prie siužetinių romano linijų – Liucės
ir Liudo susitikimas, na, o vėliau ir visa drama tarp kūrybos ir meilės, tarp
pasišventimo ir kūniško geidulio. Gal šiek tiek išsigandau, kad Liucė vienu
metu vaizduojama išvis kaip paleistuvė, romane kažkaip to nebuvau užtvirtinęs,
tačiau tai tik tokie pasirinkimo štrichai, kodėl gi ne.
Man teko galimybė
pamatyti būtent Manto Černecko
sąstatą ir galiu pasakyti, kad labai patiko, būtų įdomu „užmesti akį“ ir į
Aurelijaus Liškausko pasirodymą. Visgi šalia esantis mano kolega mažai ką
suprato iš šokio statymo, neįskaitė ir „kančių tarės“, kuria nusinuodija Liucė
simbolikos, o ką jau sakyti apie jos vaiko – pliušinio žaisliuko tampymą. Visgi
spektaklis nors ir šokio, ir reginio kūrinys, reikia šiokių tokių pastangų
skaityti ir simbolius, kas vyksta su veikėjais, kaip keičiasi epocha, santykis,
apsisprendimai ir kiti dalykai. Jeigu esate skaitę romaną, tai padaryti nėra
sudėtinga.
Šiaip džiaugiuosi
pamatęs šį spektaklį. Įdomi interpretacija, gestai, simboliai ir perteikimo
pasirinkimas. Drama buvo, buvo ir judesys, ir žinia publikai.
