Filmas: "Sunaikinimas" / "Annihilation"

Sveiki,

Po Kino pavasario filmų norisi kažko kasdieniškai komercinio ir pirmasis filmas, kurį nusprendžiau pažiūrėti, yra amerikiečių fantastinė juosta „Sunaikinimas“ (angl. Annihilation) (2018), kuris vos tik pasirodęs iškart sulaukė puikių kino kritikų vertinimų ir jame pirmu planu pasirodo „Oskaro“ laureatė Natalie Portman.

Tiesą sakant, iš šios mokslinės fantastinės juostos galima tikėtis itin daug, tačiau, prisipažinsiu, kad truputį kankinausi, nes filmas beaistris, šaltas ir pernelyg sintetinis, trūko paprasčiausio režisūrinio talento derinti tai, kas žmogiška ir tai, kas fantastiška. Pernelyg filmas nuslydo į klišinį vaizdavimą – perdėm pernelyg nepaaiškinamas reiškinys, slapta organizacija, slapta moterų grupelė, einanti į paslaptingą stalkerišką zoną, kuri vadinama „virpesių zona“ ir... Tiesą sakant, iš šios istorijos norisi paslapties, originalumo ir netikėtumo ir, regis, scenarijus jau galėjo užsikabinti už puikios medžiagos – genetiniai mutavimai, tačiau jie liko filme veikiau tik aplinkybių dekoracijomis, nestebinantys, kažkur matyti ir siužetiškai nuspėjami.

Vietomis filmas artėja prie trilerio apie paikas ekspedicijas kur nors negyvenamoje planetoje, bet veikėjų psichologija pernelyg nuspėjama ir vykdoma pagal visą eilę jau matytų panašių aplinkybių filmuose. Natalie Portman iš esmės superinė aktorė, bet kai filmas lėkštokas, o idėjinis matmuo paviršutiniškas, o praradusios moters tipažas šabloniškas – nėra gelmės, nėra ir aktorinio meistriškumo viršūnės. Galima pagirti nebent filmo filosofinę pabaigą, kuri šiek tiek priminė filmą „Sielonešė“ ar tą patį apie ateivius „Atvykimas“, bet kai filmas turi tik beaistrę, bet neblogą idėją, tada kūrinys tiesiog nejaudina ir daryk nors tu ką.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bobbi Jene" / "Bobbi Jene"

Sveiki,

Po paskutinio šiame festivalyje matyto dokumentinio filmo „Bobi Jene“ (angl. Bobbi Jene) (2017) likau truputį sukrėstas. Įtariu, kad visgi daugeliui filmas nelabai patiks, jame tiek daug gluminančio atvirumo, kad lietuviškam („nemeniškam“) mentalitetui, kur įsigalėjęs stiprus konservatyvumas, šis filmas gali likti tiesiog nesuprastas – ai, kažkokia kvailelė, kurios psichika pakrikusi, dulkinasi viešai su smėlio maišu!

Nepaisant skeptikų, man filmas tiesiog sukėlė nepaprastai daug pamąstymų. Dokumentine maniera nufilmuotas trisdešimtmetės šiuolaikinio šokio menininkės Bobbi Jene gyvenimas po gyvenimo Izraelyje, kur ji praleido beveik dešimt metų šokdama teatro trupėje. Šįkart ji trokšta kurt savo teatrą ir kol kas ji ieško mono spektakliuose savasties, o patys spektakliai tampa šokiruojančiais dvasiniais ir kūniškais perfomansais.

Nesigilinsiu, kiek šiame filme yra negyvumo ir dirbtinumo, nes, mano nuomone, dalis nenatūralumo visgi išlieka dėl paskui slankiojančios kameros, vis tiek prieš kamarą žmogus bus kitoks, nei be jos. Nepaisant to, ne tai tikriausiai filme yra svarbiausia, bet tas laisvumas, kurį transliuoja menininkė, tas beprotiškai draskantis noras ištrūkti iš tų sustabarėjusių formų, moralinių stereotipų, kas varžo, liepia slėptis, nuolat save teisti kitų akimis, galvoti, ką vieni ar kiti pagalvos... Iš esmės man kiek priminė Marinos Abromovič asmenybę ir jos perfomensus, kurie grįsti išsilaisvinimu ir dvasiniu pasiruošimu.

Labai man patiko šis filmas, nes jis iš esmės paveikė mane ir leido dar ilgai mąstyti apie meno ir menininko paskirtį ir apie asmenybės išsilaisvinimo nuo to mėšlo, kuriuo esame apkrauti, kad tai net laikome „normaliu“, o išsilaisvinimą – frykiškumu.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ką žmonės pasakys" / "Hva vil folk si" / "What Will People Say"

Sveiki,

Tokie filmai kaip „Ką žmonės pasakys“ (angl. What Will People Say) (2017) Kino pavasario repertuare visada išliks mėgstami ir pastebėti. Vienas dalykas – lietuvių publika mėgsta smarkiai tarpkultūrinius konfliktus, ar jie būtų lokalios šeimos, apibrėžtos griežtų tradicijų, masto, ar tarptautinis konfliktas. O jeigu tie konfliktai dar susiję su Artimaisiais Rytais ar Azija – tai pirmu numeriu filmas gali tapti hitų hitas šiame festivalyje.

Savaime dėl to nieko čia blogo. Filmas „Ką žmonės pasakys“ iš esmės netgi labai geras. Kaip jau minėjo Rytis Zemkauskas viename interviu apie šį filmą, jis tiesiog šiemet atstovauja daugeliam panašių šia tema filmų plejadai. Filmas kokybiškas, išvystytas siužetiškai, skaudus ir nevienareikšmiškai turintis pasakyti kai ką pasauliui apie senąsias musulmoniškas tradicijas valdyti savo šeimos moterų likimus taip, kaip jiems „priklauso“. Šiame filme maištaujanti paauglė iš esmės primena eilinę vakarietę, kuri Švedijoje  traukia paauglių akį ir, regis, negresia jokio kito pavojaus, kaip vien tik eilinis tėvų ir vaikų konfliktas vakarietiškame kontekste, bet... Viena lemtinga klaida ir paauglė išsiunčiama atgal į Pakistaną, kur ją ištinka kultūrinis šokas ir nauja patirtis, tačiau akivaizdu, kad aplinkybės nulemia ir dar vieną staigmeną.

Iš esmės pagrindinė veikėja yra kamuoliukas tarp dviejų kultūros sampratų, tarp Švedijos ir Pakistano, įkalinta ne tik savo lokalioje šeimoje, bet ir toje sumaišties kirmgraužoje, kad net pasidaro gaila stebėti visą tą melagysčių cirką vien tam, kad būtų patenkinti šeimos draugai ir giminaičiai. Žmogus neturi teisės į laimę ir individualybę, tad dar baisiau pasidaro, kai žiūrovas blaiviu protu suvokia, kad milijonai moterų ir merginų yra šioje absurdiškos tradicijos aukomis bes galimybės pabėgti. Filmas įtraukiantis, neprailgsta ir tiesiog turiningas visomis prasmėmis.

Nuoroda į Kino pavasario tinklapį ČIA.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lenktynininkė ir gangsteris" / "Le Fidèle"

Sveiki,

Daug žadanti kriminalinė prancūzų drama nežavinčiu pavadinimu „Lenktynininkė ir gangsteris“ (pranc. Le Fidele) (2017) iš esmės liko truputį nuviliantis filmas. Nors teko girdėti dūsaujančių, koks geras filmas, pats geriausias Kino pavasaryje ir net norėjosi po seanso sustoti ir pasibarti su netikėtai apstulbusiais žmonėmis. Tai filmas, į kurį galėčiau, tarkim, nueiti paprastą dieną kaip į bet kurį komercinį filmą, nes jis tokio tipažo – nufilmuotas amerikietiška sensacinga maniera, pridedant atseit jaudinančių, romantiškai tapybiškų ir perspaustų scenų, kurios nieko bendra neturi su realybe. Tiek to, ne dėl realumo einama į šį festivalį, o dėl kitokios suteikiamos iliuzijos, o toks filmas kaip „Lenktynininkė ir gangsteris“, mano akimis, žiūrimas prieš miegą, pasidėjus ant kelių nešiojamąjį kompiuterį.

Filmas nėra savaime prastas, jis strategiškai „įmestas“ į pagrindinį Kino pavasario repertuarą, norint prisivilioti masinio kino žiūrovą su prancūziška produkcija. Manau, organizatoriams pavyko, tik gaila, kad kur kas unikalesni filmai, kurių nebebus progos pamatyti, dėl tokių strategijų yra nustumiami į antrą planą. Bet kas ieško, tas randa... Filmas absoliučiai vidutiniškas ir čia negelbsti nei išliaupsinti ir puikiai žinomi iš kitų filmų aktorių duetas („Tolyn nuo tolstančios minios“, „Kaulai ir rūdys“, „Adelės gyvenimas“ ir kt.), nes viskas tiesiog dvelkia netikrumu. Scenarijus neįtikėtinas lyg iš trilerio, personažai nesimpatiški, nes jie pernelyg nutolę nuo mūsų realybės – vėžiu serganti lenktynininkė ir gangsteris melagis, bijantis šunų. Tiesiog nesuderinama pora apkvaišusi nuo meilės. Kur tokius nenatūraliai margus personažus galima pamatyti? Aišku, tame pačiame standartiškų filmų kalvėje – Holivude.

Kažkodėl filmą pamiršau vos išėjęs iš kino salės, vadinasi, tiek tų aplinkinių liaupsių – nepaveikė nors tu ką. Bet pykti ant filmo nereikia, nes tai komercinio pobūdžio juosta, prieinama daugeliui, daug kam dar kelia įspūdį ir prancūziška aplinka bei kalba, tačiau čia tiems, kurie apskritai retai pamato kokį europietišką kino kūrinį.

Ieškant šiame filme pliusų, galima paminėti iš esmės gerai išvystytą pasakojimo eigą – nuoseklu, motyvuota ir viskas taip tvarkinga, kad nekelia abejonių, jog iš šio filmo nesulauksime jokios priešpriešos ar netikėtos provokacijos, diskusijų ar ginčų. Kitaip sakant, tai paprasta Romeo ir Džiuljetos istorija, tiesiog įvilkta į jau nuspėjamas aplinkybes, nufilmuota gražiai ir tvarkingai, net vietomis prabangiai, tačiau, bent jau aš, ne to atėjau į Kino pavasarį. Bet ar galiu kaltinti, kad kas nors mane apgavo? Tikriausiai, kad ne.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maria Callas: savais žodžiais" / "Maria by Callas"

Sveiki,

Jeigu kas nors būtų paklausęs, kokios tautybės yra Maria Callas (1923-1977), būčiau nė nemirktelėjęs ir atsakęs, kad italų, tačiau tektų raudonuoti, nes ji graikė, gimusi ir augusi Niujorke – tai dar viena staigmena. Staigmena man pačiam buvo, kad paskutinę akimirką sumaniau nueiti į dokumentinį filmą „Maria Callas: Savais žodžiais“ (angl. Maria by Callas) (2017), kuris sumontuotas vien iš filmuotos medžiagos dar esant atlikėjai gyvai.

Filmas išėjo toks, kad sunkoka po jo nereflektuoti, nes asmenybės kulto šešėlis persekioja tave patį. Nežinau, kiek kūrėjui pavyko filmu sukurti asmenybės virsmo istoriją ir kiek joje yra tikrosios M. Callas, tačiau sudurstytas naratyvas iš įvairių laikotarpių ir padarytas nuoseklus kultinės operos solistės portretas tiesiog neišdildomas, netgi jeigu jums absoliučiai nepatinka opera ir jums giliai vienodai toji muzika ir pati M. Callas, tačiau filmas... Jis tiesiog vertas laiko gaišaties, juolab, kad šiemet Kino pavasaryje vaidybiniai „gerieji“ filmai nepaliko tiek galvoje sumaišties, kiek šis dokumentinis filmas. Dar visai neseniai prisiminiau, kad po pusvalandžio kankynės Bohemos operoje tiesiog pabėgau, nes absoliučiai negalėjau apsiprasti su Merūno Vitulskio dainavimu ir pakabintais palubėje subtitrais – nei jaudino, nei skambėjo – atleiskite D. Ibelhauptaute, bet tai tiesa. Tačiau žiūrint į M. Callas stambiu planu ir „piešiant“ jos likimo vingius, nesunku susijaudinti ir dėl jos ypatingo dainavimo.

Daug įdomių faktų apie ją, istorinių momentų, nulėmusių tragiškų asmenybės lūžių, kurie jaudina ir kai kada net sukrečia. Visumoje tai žmogus kaip filosofijos spalva ir skonis, todėl šiemet kaip niekada mėgaujuosi biografine dokumentika. Net nebeverta vardyti, ką jūs išvysite šiame filme, tereikia tiesiog netrukdomai nusiteikti ir meditatyviai pasinerti į istoriją ir muzikines operos užsklandėles tarp M. Callas gyvenimo momentų. Stipru.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sūnaus globa" / "Jusqu'à la garde"

Sveiki,

Kino pavasario atidarymo filmo tapo prancūzų drama „Sūnaus globa“ (pranc. Jusqu‘a la garde) (2017), kuris daugeliui vis primindavo kokį nors jau matytą filmą, tik šįkart kiek kitokią versiją – filmas Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą. Tiesą sakant, man irgi priminė šį bei tą – pernai rudenį Scanoramoje matytą A. Zvyagintsev filmą „Nemeilė“, kurio pradžia labai tipiška – vaikas patiria iš tėvų nesantaikos stresą.

Filmo struktūra kažkur irgi matyta ir jausenos neapgauna, jog kažkur viskas lyg kine jau patirta, bet vis tiek susikaupi ir lauki, kas čia atsitiks. Nuo teismo procedūros pereinama prie perspektyvinio pasakojimo ritmo – iš motinos ir tėvo pozicijų. Netrunkame išsiaiškinti, kas šeimoje kelia didžiausią agresiją ir priešingai nei filme „Nemeilė“, šioje šeimoje vaikai turi užnugarį, rūpinimąsi ir meilę, tik kuo viskas pasibaigs, kai vyksta toji nesantaika, o teismo sprendimu vaikas turi kęsti psichologinį smurtą, nes taip nusprendė gerbiamoji teisėja. Nors teisėjos kaltinti irgi negalima – velnio advokatės, gindamos abi puses taip pat atliko savo darbą, aš irgi galbūt nebūčiau priėmęs tinkamo sprendimo išklausęs abiejų pusių, nes paprasčiausiai neįmanoma susidaryti tarp sąvokų tikroviško vaizdo, o vaikų liudijimai staiga tampa ne liudijimais, o tėvų įtakos perversija. Nesunku įsivaizduoti, kokias potekstes pasako šis filmas per pirmąsias 20 minučių.

Filmas rutuliojasi gana lėtai, kaip ir daugelis prancūzų juostų, yra itin plepus. Psichologinė vaiko įtampa, perauganti į tuoj paauglišką maištą, todėl situacija virsta neblogu nervu tampymu žiūrovui, tačiau netgi tada buvęs sutuoktinis, besąlygiškai ar net maniakiškai norintis susigrąžinti šeimą, atrodo nekaltas avinėlis – lyg ir pateisinama, lyg ir suvokiama, kad vyrui reikia tiesiog kreiptis į psichologą ir pripažinti savo pažeidžiamumą, tačiau... Didžiausias emocinis krūvis atitenka paskutinei nakties scenai, kai šitaip, kaip kažkas įvardijo kaip filmo trūkumą, filmas tampa kaip laida „24 valandos“ – socialiniu probleminiu lauku ir todėl filmas „ne gilus“. Su tokiu teiginiu absoliučiai nesutinku ir nors pakęsti pats negaliu „24 valandų“ laidos, visgi tai yra tikroviškesnės problemos nei vėžiu sergantys gangsteriai ar kitos tolimos socialiai temos nuo mūsų supančio pasaulio. Gelmė šiame filme visgi yra gana plati, tik bijau, kad regėdami kasdieninį skausmą tampame atbukę, mus sunku apstulbinti, nes viskas dabar taip vieša, kad tampa kaip kasdienybės dekoracija, todėl tik susidaro įspūdis, kad „ne gilu“. Žiūrint kaip matuosime...

Filmas iš esmės yra geras, nors ir nieko čia lyg ir novatoriško nėra. Sujaudina ir sukrečia, nors tuo pačiu ir erzina, pavyzdžiui, perdėti šalutiniai vingiai, kaip paauglės nėštumas ir t. t. Visgi manau, kad filmui su paskutiniosiomis scenomis pavyko padaryti tai, kas  ir buvo suplanuota – užauginti emocinį pliūpsnį, nepaliekant vietos interpretacijoms, vien tik nuogai veiksmais ir emocijomis grįsta tikrove.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bebe - Cuidandote [žodžiai / lyrics / letras]

Sveiki,

Sakau Jums tiesiai šviesiai, kad Bebe ispaniškos muzikos pasaulyje yra tikras stebuklas. Jos daina „Cuidandote“ (liet. Rūpinimasis tavimi) yra tokia tarsi lopšinė apie neišsenkančią motinos ir vaikelio ryšio. Man asmeniškai tai yra nuskausminanti baladė, nunešanti kažkur labai toli.

Pabandykite jos paklausyti sutemus namuose, atsigulus tiesiog ant grindų, kad ir daugiabutyje, kad ir šeštame aukšte, kai pasaulis taip beprotiškai sukasi, o tu gyveni šioje jaukioje dainoje. Nežinau, galbūt ji nieko nesukels, galbūt net papiktins, tačiau paskutiniu vėl grįžau klausytis Bebe muzikos iš 2004 metais pasirodžiusio jos debiutinio albumo „Pafuera Teleranas“.

Daina „Cuidandote“ – viena švelniausių ir jautriausių albumo dainų, kuri gali kai kam (ypač tiems, kurie supranta ispanų kalbą) net išspausti ašarą. Tiesiog pasiklausykime kūrinio ir pasimėgaukime kasdienine ramybe, kurios dažnas iš mūsų tikrai užsitarnavome.

Letras / žodžiai

Bebe - Cuindadote

Despacito cuando tú dormías
ella te hablaba, te preguntaba, te protegía.
Ella prometió darte todo
pero sólo pudo darte lo que tuvo.
Para ti lo más hermoso
era amanecer junto a sus ojos
iluminando el mundo.
Pero los pájaros no pueden ser enjaulados
porque ellos son del cielo, ellos son del aire
y su amor es demasiado grande
para cortarlo.

Volaste alrededor de la luna con ella,
le pediste que nunca se fuera
y ella respondió
"mi amor siempre estará cuidándote".

Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler,
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser,
que así tenía que ser.

Ella prometió darte todo
pero sólo pudo darte lo que tuvo.
Y para ti lo más hermoso
era amanecer junto a sus ojos
iluminando el mundo.

Pero los pájaros no pueden ser enjaulados
porque ellos son del cielo, ellos son del aire
y su amor es demasiado grande
para cortarlo.

Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser.
Y la dejaste volar
y sus ojos lloraron hasta doler
pero sólo ella sabía
que así tenía que ser.
Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser,
que así tenía que ser

Jūsų Maištinga Siela