Šios dienos citata: Eckhart Tolle apie protą, ego ir teisingumo įsitikinimą

Sveiki,

Beskaitydamas E. Tolle knygą „Naujoji žemė“ negaliu nepasibraukti kai kurias svarbias eilutes ir nepasidalyti su Jumis. Vienas iš tokių citatų yra tikriausiai susieta su manimi pačiu. Juk taip dažnai jaučiuosi tiesiog iš pagrindų teisus ir tuo net neabejoju, tačiau, kaip sako E. Tolle, tai tėra ego ir proto sudaryta galimybe patikėti teisingumu kaip įsitikinimo iliuzija.

Juk taip dažnai ir būna, kad besijausdami teisūs imame kitus jeigu ne niekinti, tai bent žiūrėti iš aukšto, jausdamiesi viršesni. Iš esmės taip ir veikia ego – per savivertės stiprinimą materialiais arba įsitikinimų būdais. Būti teisiu, kai esi sąmoningas, nebėra jokios prasmės, nes toji teisuolio įrodinėtojo pozicija tėra tik iliuzija, sukurta tapatybės dalis, kuri nutolina žmogų nuo jo esmės.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Osho apie kūrybos procesus ir jausmą (kūrybingumas, kūrybiškumas)

Sveiki,

Šįkart dalijuosi indų dvasininko ir išminčiaus Osho (1931-1990) citata iš knygos „Kūrybiškumas: vidinių galių išlaisvinimas“. Šio mokytojo mokytojas jau plačiai pasklidęs po pasaulį, daug mokslo darbų ir žinių išversta ir į lietuvių kalbą. Žiūriu, kad jo mintys apie kūrybą absoliučiai nesikerta su kitomis dvasinėmis žiniomis.

Puikiai žinau, ką reiškia „įkristi“ ir pasiduoti kūrybiniam darbui, kai prarandi save, o po to visko jautiesi kažin koks ištuštėjęs, netgi ne visai patenkintas galutiniu rezultatu, tačiau teisingai sako Osho, kad visgi kūrybiškuosius žmones vedžioja aukštesnioji jėga, todėl natūralu, kad toms jėgoms pabaigus darbą, lieka šioks toks slogutis, bet ir tuo dievišku slogučiu galima mėgautis. Mėgautis kiekviena akimirka čia ir dabar.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli aistra" / "A Quiet Passion"

Sveiki, skaitytojai,

Matyt, buvo tik ir laiko klausimas, kada bus sukurtas biografinis filmas apie devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę Emily Dickinson, nes tikriausiai beveik visiems visuomenės veikėjams amerikiečiai ir britai turi pastatę po filmą. Kitą vertus man mažai žinančiam apie E. Dickinson asmeninį gyvenimą, labai knietėjo pasižiūrėti filmą „Tyli aistra“ (angl. A Quiet Passion) (2016), kuris iš esmės aprėpia poetės paauglystės ir paskutinio gyvenimo dešimtmečio epizodus.

Gyvendama pasiturinčioje šeimoje, kaip ir daugelis to meto moterų, ji turėjo išsilavinimą, mėgo knygas, ypač poeziją, todėl pati ją rašė. Per savo gyvenimą ji parašė 1800 eilėraščių, tačiau jai pačiai esant gyvai, publikuoti tebuvo viso labo 11 eilėraščių ir tie patys spaudoje smarkiai sukritikuoti. Iš esmės filmo laikotarpis moterims kūrėjoms nebuvo dėkingas, kadangi karalienės Viktorijos epochoje iš moterų buvo tikimasi tik keletą dalykų – pamaldumo, siuvinėjimo, vaikų gimdymo, o E. Dickinson neatituko visų šių reikalavimų, todėl namuose dažnai konfliktuodavo su pamaldžiuoju tėvu, tačiau neatrodo, kad ji turėjo itin grubius santykius su šeima.

„Seksas ir miestas“ žvaigždė Cynthia Nixon atliko vyresniosios Emily Dickinson vaidmenį išties nepriekaištingai. Apskritai tokios biografinės juostos labai dėkingos aktoriams, nes per jas galima išreikšti savo aktorinį meistriškumą. Filme netrūksta subtilumo, laikmečio ženklų, karalienės Viktorijos atmosferos. Filmas itin poetiškas, tarp scenų „pripumpuotas“ cituojamų poetės eilių, todėl retkarčiais primena filmą „Švytinti žvaigždė“ (2009) apie romantinės epochos britų poetą J. Keats. Kad ir kaip besimėgaučiau „Tylios aistros“ stebėtinai gera vaidyba, subtiliomis detalėmis, E. Dickinson perteikta kasdienybe, laikmečio epocha, visgi laužiau galvą, o kuo šis filmas man įdomus siužetiškai? Ką jis man atskleidžia apie poetę, ko nebūčiau žinojęs ar matęs kine? Visgi pasigedau asmeninės istorijos intrigos, kažko, dėl ko iš tikrųjų verstų mane jaudintis dėl filmo veikėjų, nes dabar visgi filmas praplaukė subtiliai, gražiai ir dailiai, tačiau didesnio peno apmąstymams man nepaliko, todėl filmą priimu tiesiog kaip E. Dickinson asmenybės atminimo įprasminimą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Eckhart Tolle "Naujoji žemė", Amor Towles "Aristokratas Maskvoje", Didysis Šekspyras

Sveiki,

Šiaip ezoterinės literatūros beveik nebeskaitau, tačiau jaučiu, kad šiuo metu reikia perskaityti Eckhart Tolle knygą „Naujoji žemė“, kurią išleido leidykla „Mijalba“. Šią knygą labai rekomendavo Ieva Žigonė, pavadindama ją netgi savotiška šių laikų Biblija, kadangi joje glūdi iš esmės visas sėkmingo, laisvo ir gausos gyvenimo paslaptis. Taigi skaitysime ir žiūrėsime, kaip čia bus.

Dalijuosi ir Amor Towles nepamirštamu romanu „Aristokratas Maskvoje“, kurios niekaip negaliu užmiršti. Išties rafinuotas ir gurmaniškas skaitymas garantavo, kad ši knyga įstrigs ilgam. Na, ir žinoma, fantastiškas Šekspyro leidimas, vien dėl kolekcijos galima turėti namuose.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užkandinė "Parakas" / "The Spitfire Grill"

Sveiki,

Vienas kinomanas primygtinai rekomendavo pažiūrėti filmą „Užkandinė „Parakas“ (angl. The Pitfire Grill) (1996) kaip vertą dėmesio filmą. Ką gi, kaip tik buvau nusiteikęs gerai kino juostai, tačiau prisipažinsiu, kad nebuvo lengva įsijausti į filmą, kurį, pasirodo, kažkada vaikystėje probėgšmais visgi buvau matęs...

Istorija pasakoja apie jauną merginą, išleistą iš kalėjimo ir bandančią mažame miestelyje atsistoti ant kojų. Iš esmės tai ganėtinai šviesi istorija. Miestelio žmonės, turintys savo įsitikinimus ir prietarus, ne visada gražiai elgiasi su atvykėliais, tačiau merginai, regis, ne miestelėnai tampa rakštimi ir ne praeities nuodėmės, bet noras padėti užkietėjusiai užkandinės „Parakas“ senei parduoti užeigą. Pamažu žiūrovai supranta, kodėl šioji mergina kalėjo ir kodėl ji yra tokia, kokia yra... Iš esmės tokius filmus apie žmones, kurie po kalėjimo nutaria viską pakeisti ir pradėti gyvenimą iš naujo, labai mėgstu, šioji istorija turi išties neprastą scenarijų, lėtą 90-ųjų pasakojimo manierą, pritaikytą kaip šiek tiek moralizuojantį ir mokantį žiūrovą tam tikrų vertybių ir supratimo apie žmogaus klystkelius.

Kitą vertus galbūt to aštrumo šiame filme ir pristigo, viskas šiek tiek neįtikėtina, pavyzdžiui, miškuose gyvenantis benamis (beveik žiemos metu!) kažkokioje neaiškioje iš šakų suręstoje užuovėjoje – kaip jis iškenčia lietų ir visą kitą? Kitą vertus graži istorija apie pasiaukojimą ir atlaidumą, nors istorija ganėtinai pasaldinta, visgi kiek netikėta filmo atomazga mane nustebino, nes pagal viso filmo sąrangą, atrodė, kad viskas pasibaigs kaip Volto Disnėjaus filmuose – visi ilgai ir laimingai gyvens. Visgi filme būta gerų momentų, pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos prisipažinimas apie praeitį bažnyčioje, tačiau visgi tam tikruose įvykiuose pasigedau elementaraus subtilumo ir tikrumo. Manau, filmas tikrų žiūrėti šeimai su paaugliais.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela  

Visuotinis mokytojų streikas: Jurgita Petrauskienė toliau nepripažįsta savo klaidų

Sveiki,

Šiomis dienomis vyksta mokytojų streikas ir daugelis mokyklų dirba ne visu pajėgumu arba pluša vien tik administracija. Teko paskaityti ir matyti Švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės interviu. Baisu cinizmas, kai atkalta retorika bandoma tiesiog viską gražiai užglaistyti, nuslepiant bet kokią tiesą ar problemą. Jeigu problema ignoruojama, tai jos nėra? Melagių ministrė.

Kaip žinia, Lietuvoje sudievinama tik vieninteliai dalykai – mokesčiai ir statistika. Nežinau, kokia šventa karvė toji statistika, bet ja visi tiki besąlygiškai išsižioję. Aš net iš kambario neišeidamas tą statistiką galiu parašyti ir platinti per visus galus kaip tiesą, pavyzdžiui, mokytojams vidutiniškai pakilo alga net 117 eurų! Štai tokias ministerija paleidžia skaičius per portalų antraštes ir problemos kaip nebūta. Skaičiai meluoja, Petrauskienė meluoja ir nė velnio taip nėra. Nė vienam mano pažįstamam mokytojui dėl etatinio apmokėjimo modelio nepakilo atlyginimas, priešingai – kai kam sumažėjo. Kilo tik tiems, kurių krūvis padidėjo pagal senąjį modelį, nes dalis pedagogų neapsikentę išėjo iš darbo. Žinoma, ministerija vėlgi savo statistiką: juk išėjo tik pensijinio amžiaus pedagogai ir tų vos keliolika per visą Lietuvą. Iš kur jie gauna šiuos skaičius? Išeina net jauni, vos padirbę pedagogai, nes matosi, kas dedasi...

Ir dabar šis streikas, kuriame iš esmės ginama mokytojų garbė, o ministrė kaip vapsva tikina, kad nė vienas mokytojas nestreikuoja dėl atlyginimo, o tik dėl etatinio modelio, supraskite ir vėl, kad ne atlyginime yra mokytojų garbė. Ir vėlgi tas cinizmas, kad viskas yra labai gerai, mes čia patvarkysime tą etatinį, o algų gi nekelsime. Kur tie 17 milijonų, išmesti į balą, kad, cituoju „mokytojas turi žinoti, už ką gauna atlyginimą“. 17 milijonų mokesčių mokėtojų pinigų už tą modelį, kad „žinotų“? Nes gi 10 ir 20 metų dirbdamas mokykloje mokytojas nežino, už ką gauna algą? Moterie, ant kokio skruzdėlyno šiąnakt varteisi? Vien tai jau yra absurdas. Būtų geriau padidinę mokytojams pamokos įkainius ir nors kiek pakilęs atlyginimas, o dabar sukrušo šiuos milijonus kažkokiai neveikiančiai sistemai, sukiršino mokytojus, sugriovė viską, ką tik begalėjo – ypač pasitikėjimą tarp bendradarbių. Žodžiu.

Šaunuoliai tie mokytojai, kurie jaučia orumą ir prasmę streikuodami. Nesvarbu, kokie ten punktai išvardyti dėl streiko reikalavimų, visų pirma, streikuojama dėl orumo, nes šitoks žeminimas vaikų ir tautiečių akivaizdoje, kai mokytojai naršo po nukainuoto maisto skyrių ir žvalgosi, kad nepamatytų koks mokinys, yra gėda visai Lietuvai, jau nešneku apie Jurgitą Petrauskienę, kuri absoliučiai nesuvokia padėties rimtumo arba jos smegenys perkaitino oranžiniai plaukų dažai ir ji jaučiasi fėja, nors iš šalies tebėra ta pati Baba Jaga.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį"

Liz Nuget. „Išnarplioti Oliverį“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 2016 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nedidelį airių rašytojos Liz Nuget romaną Išnarplioti Oliverį (angl. Unravelling Oliver) pasitikau be išskirtinių lūkesčių, vien pasikliaudamas leidyklos Baltos lankos leidžiamos kokybiškos literatūros pasiūla. Knyga pelnė Irish Book Award apdovanojimą 2014 metais, o šiemet ją į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

Iš esmės į Išnarplioti Oliverį „suplaukia“ keletas literatūrinių žanrų – tai ir kriminalinė istorija, tai ir žmogiškoji Dikenso istorija, bet kartu tai ir elitinės literatūros prieskoniais dvelkiantis pasakojimas. Dėmesio centre – pagyvenęs Oliveris, kuris smarkiai sumuša savo žmoną ir atsiduria psichiatrijos klinikoje. Nuo pagrindinio įvykio retrospektyviai grįžtama į praeitį ir pasakojama priežasties užuomazgų istorija, kartais itin nejaukiai, bauginančiai, kuriant žmogaus monstro, tikrojo blogio idėją, kad net polifoniniame veikėjų pasakojimo koliaže atrodo, jog kartu paneigiamas ir kuriamas metafizinis paties blogio mitas apie Oliverį, tačiau, po veikėjų išpažintimis iš esmės slepiasi gana žmogiška ir visiems puikiai suprantama istorija.

Romanas nevienalytis, jį sudaro ištisa veikėjų grandis, atskiri pasakotojų balsai (buvusi Oliverio meilužė Moja, buvusi mylimoji Lora, Maiklas, Barnis, prancūzė Veronik, Judžinas), kurie visi turi papasakoti savo asmenines istorijas, susijusias su Oliveriu. Autorė lengvais potėpiais dėlioja iš pirmo žvilgsnio gana paprastą muilo operos vertą siužetą: neturtingas ir tėvų paliktas Oliveris trokšta turtų, pripažinimo, būti svarbiu, kad per sėkmę susigrąžintų tėvo prielankumą, todėl pasikliaudamas savo fizinėmis duomenimis ir gebėjimais bei įžvalgumu, leidžiasi įgyvendinti savo tikslo gana radikaliais būdais. „Jau seniai buvau susitaikęs su mintimi, kad savo gyvenime jis manęs nenorėjo, bet visada turėjau vilties, kad vieną dieną sugebės man atleisti už kažką, ką jo manymu, esu padaręs, didžiuosis mano pasiekimais ir pripažins mane savo sūnumi (p. 120)“.

Iš esmės Išnarplioti Oliverį pasakojimo struktūra veikia kaip atmosferos kūrimo priemonė, leidžianti gausioms pasakojimo perspektyvoms užminti įdomią Oliverio gyvenimo mįslę, galvoti apie jo asmenybės tapsmo periodus ir netgi šiek tiek piktintis. Būtent koliažiniu principu surėdytas perspektyvų žvilgsnis į Oliverį, leidžia pačiam skaitytojui tapti dar vienu įterptiniu pasakotoju, susidarančiu savo asmeninę nuomonę apie Oliverį. Nors pasakojimo strategija toli gražu nėra nauja, bet be jos šis romanas vientisume nebejaudintų ir nebūtų toks įtraukiantis bei paveikus.

Autorė iš esmės neužsiima mistifikavimu, ji išgaubia realų pasaulį perspektyvomis ir sukuria prigimtinio blogio iliuziją. Kaip vėliau paaiškėja, Oliveris tėra suformuotas tėvo nemeilės ir Liz Nugent kurpdama finalinį akcentą, visgi pasinaudoja senu geru posakiu: „obuolys nuo obels toli nerieda“ ir pavaizduoja Oliverį kaip jo tėvo naujesnę versiją. Bet taip dažnai gyvenime ir būna, nuo to, ko bėgame ir bijome, tuo patys ir pavirstame. 

Liz Nugent

Kurdama antraeilius veikėjus, L. Nugent pasitelkia nacionalinius aštunto ir devinto dešimtmečio ypatumus, politinę, ekonominę situacijas. Pavyzdžiui, gėjus Maiklas, nors pasakoja iš esmės apie Oliverį, bet nuolat pasakoja apie to meto homoseksualų padėtį šalyje ir savo coming out (liet. atsiskleidimas). Ne ką įdomesnė avantiūristės aktorės Mojos gyvenimo istorija bei vienišos ir vaiko per gaisrą netekusios Veronik pasakojimas. Iš esmės visi veikėjai atskleidžiami per jų asmenines gyvenimo žaizdas, nes tikriausiai ir nėra įtaigesnio būdo tai padaryti trumpame polifoniškos struktūruotame romane, neišeinant dėl rašto iš krašto.

Pasakojimą išplečia Oliverio jaunystės nuotykiai Prancūzijoje, jo santykiai su Veronik, čia šiek tiek užkabinama senesniosios airių kartos pasaulėžiūra, Holokausto tema, kriminalinė žmogžudystės bei autentiškų kūrinių vagystė – šios pasakojimo gijos įgalina detektyvinio-kriminalinio romano klodą, bet visumoje romanas labiau psichologinė drama, kuri nagrinėja žmogaus elgsenos ir asmens formavimo aplinkos įtaką žmogaus gyvenime. Yra teoretikų, kurie tvirtina, kad kiekviename žmoguje iš prigimties glūdi blogis, tik nežinia, kada jis ir kokiais būdais pasireikš. Liz Nugent kūriniu svarbu atskleisti tam, kokios reikia žmogui terpės, kad įvyktų šis blogio pabudimas žmoguje.

Beskaitydamas šią knygą prisiminiau prieš beveik dvejus metus skaitytą amerikiečių autorės puikų Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos, kuriame panašiu perspektyvų principu nagrinėjami vienos šeimos santykiai – ten irgi būta smurto, pavydo, meilės, keršto... Išnarplioti Oliverį kur kas kompaktiškesnė istorija, neturinti tiesioginių sąsajų su antikiniais įvaizdžiais, bet visgi pabaigoje tikėjausi išgirsti ir dar vieną balsą – sumuštosios Oliverio žmonos Elis pasakojimo versiją, bet regis, autorė nebenorėjo išsiplėsti ir, vargu, ar dar viena versija būtų ką nors suteikusi šiai istorijai. 

Apibendrinant romaną, norisi pasakyti, kad knyga gera, įtraukianti savo pasakojimo pasirinkta perspektyva, kuriant daugiavariantinį žmogaus asmenybės matymo ir vertinimo vaizdinį. Knyga – atmosferinė, ją lengva skaityti kaip populiariosios literatūros tekstą, tačiau akivaizdu, kad idėjinis lygmuo, raiškos būdai yra elitinės literatūros privalumai, kurie lengvame pasakojimo tone sukuria bauginančio žmogaus sielos perspektyvą pažinti ir priimti gyvenimą kartais mums nepriimtinais būdais. Bet kokiu atveju, aukščiausiame idėjiniame lygmenyje ši knyga yra apie nemeilės atoveiksmį tiek Oliverio, tiek mūsų visų gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela