Salman Rushdie knygos: "Gėda", "Vidurnakčio vaikai", "Kichotas", "Džozefas Antonas", Paskutinis mauro atodūsis"

 

Sveiki,

 

Žiūriu susikaupė pas mane Salman Rushdie knygų! Anuomet, kai tik pasirodė „Vidurnakčio vaikai“, man gal buvo kokie penkiolika. Perskaičiau. Manau, kad toji knyga amžiams pakeitė mano požiūrį į grožinę literatūrą, nes nebuvau koks „didelis“ skaitytojas, retai mano rankose būdavo knyga, tačiau po „Vidurnakčio vaikų“ kažkas ėmė ir pasikeitė. Salman Rushdie laikau savo gyvenime atraminiu autoriumi, kuris keitė mano įpročius. O kokia jums jo mėgstamiausia knyga?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valdas V. Petrauskas apie grožinės verstinės literatūros rinkos pataikavimą

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šią citatą parinkau iš įdomaus „Kultūros baruose“ publikuojamo interviu su vertėju Valdu V. Petrausku. LRT puslapyje galite perskaityti visą Gabijos Leonavičiūtės parengtą pokalbį „Anglo ligonio“ir „Šimto metų vienatvės“ vertėjas Petrauskas: Lietuvos leidyklos mieliaurenkasi vienadienį šlamštą.“

 

Tiesą sakant, permąsčiau, ką Valdas V. Petrauskas, mano akimis, nuostabus vertėjas, norėjo tuo pasakyti. Turint galvoje, kad gerų, tikrai gerų knygų kasmet pasirodo ne taip ir mažai, o suskaityti taip ir nespėju. Tiesa, ne visos savo verte verstos paties Valdo V. Petrausko mane patį patraukia, paprastai santykinai iš tų gerų knygų asmeniškai tikriausiai perskaitau vieną iš trijų, nes nelieka kitoms laiko. Sutikčiau, kad paskutiniu metu pasauliniu mastu premijos tampa labai politizuotos, jos įteikiamos nebūtinai už geriausią kūrinį, o veikiau dėl to, kad rašytojas juodosios rasės atstovas, arba žydas, arba... kažkas, kas patiktų visuomenei.

 

Žvalgantis po populiariąsias ir tikrai gerai vertinamas knygas, visgi jos „nuimtos“ nuo bestselerių lentynos, išverstos labai greitai. Tai yra labai gerai! Kitą vertus, Lietuvoje jau kuris laikas situacija, mano akimis, yra kur kas geresnė, nes turime alternatyvių leidyklų, kurios orientuojasi į rimtąją literatūrą: „Sofoklis“, „Kitos knygos“, „Baltos lankos“. Neseniai atsirado neįtikėtinai mane patį sudominusi nauja „kietų“ knygų leidykla „RaRa“ – pasižiūrėkite, nevienadienis asortimentas mūsų laukia! Nuoroda www.raraleidykla.lt Nežinau, kaip jums, bet kol kas nejaučiu jokio gerų knygų bado, netgi galiu pasidžiaugti, kad dažnai einame išvien su pasaulyje populiariomis ir aktualiomis knygomis, nors neretai dėl jų kokybės galima diskutuoti. Tiesa, populiarioji literatūra (meilės romanai, gyvenimiškos istorijos, detektyvai ir t. t.) buvo ir bus populiari, ji randa savo skaitytojus, o rimtosios grožinės literatūros jau nebe pirmas dešimtmetis, kada procentas visada yra žymiai mažesnis už populiariąją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Liutauras Degėsys apie tai, kas yra Amerika ir kodėl ji tokia svarbi jo kūriniuose

Sveiki,

 

Kas tau yra Lietuva? Tikriausiai kiekvienas gebėtume atsakyti į šį klausimą. Kad ir labai klišiškai, taip kaip „teisingą“ atsakymą per pilietiškumo pamokas suinstaliavo mokytojai. Tačiau, kas yra Amerika – jau kitas klausimas. Neseniai rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys, išleidęs dar vieną savo knygą „Lengva nebus“, prasitarė, kad simpatizuoja Amerikos idėjai, kuri yra paradoksų ir nesusipratimų, bet kartu ir tolima laisvės šalis. Amerika kaip tokia vieta, kuri neegzistuoja, utopija, tokią, kurią mums nupiešė filmai, literatūra, Keruakas ir kiti. Labai įdomu.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Severija Janušauskaitė apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstymo kultūrą

Sveiki,

 

Jau labai seniai netyla kalbos apie tai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jaunieji studentai yra muštruojami, žeminami ir kitaip „kūrybiškai ugdomi“. Nemanau, kad visi dėstytojai tokie, tačiau teko toje terpėje susidurti su tokiais sovietiniais, kurie būtinai iš jaunojo aktoriaus atims bet kokią viltį, kad jis palūžtų. Apie alinančias repeticijas jau yra kalbėjusi ir Beata Tiškevič, kiti LMTA baigę studentai. Viena įdomiausių kino lietuvių kino aktorių Severija Janušauskaitė duodama interviu žurnalui „Nemunas“ taip pat bylojo apie nesaldžias patirtis LMTA.

 

Kodėl taip svarbu palaužti? Kodėl pirmiausia svarbu įrodyti, kad tu niekam tikęs, kad vėl gebėtum (susi)kurti save? Kodėl kai kuriems dėstytojams svarbu sunaikinti tavo individualybę, priklijuoti daugybę etikečių ir pridiegti nuostatų? Man kol kas šviečiasi tik viena: mes kentėjome, dabar kentės jūsų karta. Toks kažkoks kerštaujančiųjų klubas. Džiugu, kad atsiranda „prasimušančių“ pro šiuos barjerus.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vasaros laikas" / "L'heure d'été" / "Summer Hours"

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai mėgstu prancūzų režisieriaus Olivier Assayas filmus. Jau vien ko vertas „Zils Marijos debesys“ (2014), „Švari“ (2004) arba „Dvilypiai gyvenimai“ (2018), arba įspūdingas politizuotas „Karlosas“ (2010). Neseniai per LRT galėjote išvysti (ir vis dar galite, kol LRT videotekoje laiko šį filmą) senesnį O. Assayas filmą „Vasaros laikas“ (pranc. L'heure d'été) (2008), kuriame pasakojama apie menininkų šeimyną – močiutę ir du sūnus bei dukrą su vaikais, kurie vasaros popietei atvyksta aplankyti mamos provincijoje, netoli Paryžiaus, esančiame vaikystės name. Motina nepaliauja vyresnėliui rodyti mirusio vyro Polio meno dirbinius ir kalbėti apie turto dalybas tarp vaikų, tačiau vaikai nieko nenori girdėti, jiems atrodo, kad mama gyvens dar mažiausiai dešimt metų...

 

Kaip jau galite nuspėti, tylioje vasaros popietėje kalbama apie gyvenimą ir mirtį, apie meno vertę ir karjerą... Ilgi ir plepūs prancūziški dialogai labai primena O. Assayas filmą „Dvilypiai gyvenimai“. Čia iš esmės sudėta viskas, ką labai mėgstu ir vertinu prancūzų šiuolaikiniame kine. Literatūriški ir kartu labai gyvi dialogai, kurių nesustabdomame sraute išryškėja nutylimi faktai, užslopinti jausmai, netgi paslaptys. Prancūziška provincija, nuostabus interjeras, intelektualūs pokalbiai apie meną... Tai Assayos pasaulis, kuris toks prancūziškas, kad prancūziškesnio tikriausiai nelabai ir įsivaizduoju. Laisvė kurti paprastai ir būti įvertintam, gamta ir įsipareigojimas būti laimingam šeiminėje santuokoje... Tai taip vasariška, taiku ir jauku, o čia dar dingsta vertinga Polio vaza, vyresnysis sūnus prisipažįsta, kad visada bijojęs tėvo, o štai jaunėlis nė kiek nebijojęs, motina nagrinėja dovanų gautą telefoną ir žvilgsniu kritikuoja dukters sudarytą tėvo amerikietišką fotoalbumą... Mikroskopiniai judesiai, nesantaika, pyktis ir nepasitenkinimas slopinami vardan šeiminės idilės. Toji atmosfera nepaprastai gerai išgauta.

 

Visgi toji turtų dalybos dalis buvo ganėtinai nyki. Vaikai kratosi namo paveldėjimo, tačiau netrukus atsigręžia į savo šaknis, bet jau po laiko. Kas šiame filme liūdniausia? Kad vasaros popietėje jaučiamas tam tikras gyvenimo ir prancūziškos kultūros dekadansas. Polio darbai vertinami aukcionuose, juos perka svetimi žmonės, kai kurie kūriniai išvežami iš šalies kaip ir patys vaikai išsiskirsto po pasaulį – viena gyvena JAV-ose, kitas išsikelia su šeima į Kiniją ir atrodo, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvęs idealus šeiminis prancūziškas gyvenimas nebeturi tęstinumo, jis pasklinda po pasaulį ir išnyksta, praranda unikalumą. Manau, režisieriui pavyko labai paprastai išgauti šiuolaikinės globalizacijos melancholiją, kai praktiškumas įveikia unikalumą, o meną išsidalija kaip karštas bandeles – šast ir nebėra tos šeimos, tų daiktų, kurių negalėjai liesti, kai buvai mažas. Jautriai ir subtiliai savita kino kalba perteiktas vasaros laikas, tolygus šeimos susibėgimo greitumui, kad būtų atstatyta arba sugriauta tai, kas ilgą laiką buvo tarsi tvaru.

 

Norėjau pagirti J. Binoche, tačiau tai vienas nykiausių jos vaidmenų karjeroje, nors kituose O. Assayo projektuose ji demonstruoja pavydėtiną talentą. Nieko nepadarysi, tiesiog toks paprastas jai teko šįkart vaidmuo. Užtat trumpą, bet itin įsimintiną vaidmenį sukuria pernai Anapilin iškeliavusi aktorė Edith Scob.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Virginie Despentes "Vernonas Subutexas" (1 dalis)

 Virginie Despentes. „Vernonas Subutexas 1“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 352.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau nuo pat vasaros vidurio planavau perskaityti pagarsėjusios prancūzų rašytojos Virginie Despentes (g. 1969) Man Booker International 2018 metais trumpajame sąraše atsidūrusią knygą Vernonas Subutexas 1 (pranc. Vernon Subutex, 1), pastaroji yra pirmoji trilogijos dalis. Antraštės ir skambios citatos „gąsdino“, kad knyga tikrai ne silpnų nervų skaitytojams. Pati rašytoja savo gyvenime yra patyrusi smurtą, buvo pankų ir kitų judėjimų aktyvistė, kurį laiką dirbo muzikos įrašų parduotuvėje – visi šie išgyvenimai daugiau ar mažiau paskolinti, kuriant Vernono, pagrindinio knygos veikėjo, asmenybę. Pati rašytoja teigė, kad pirmąją trilogijos dalį pradėjo rašyti 2010 metais, kai Varų Europoje siautė ekonominė krizė, o netrukus mirė ir garsioji Whiney Houston, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaisant santuokos ir dukters, turėjo intymią ir artimą gyvenimo palydovę Robin. Šis faktas paskatino sukurti Vernoną, kuris taip pat buvo garsaus mirusio roko žvaigždės draugas.

 

Užbėgdamas už akių, galiu drąsiai teigti, kad knygoje manęs asmeniškai niekas nešokiravo. Sodrus antrojo XXI a. dešimtmečio paryžietiškas boheminis gyvenimas daugiau ar mažiau tapo artimas ir dėl to, kad nebejaučiau egzotikos, didelės kultūrinės atskirties. Nes iš esmės tai, kas populiaru Prancūzijoje – rūbai, muzika, serialai – tuo pačiu laikotarpiu pasiekia ir mus, lietuvius. Tai masinio vartojimo epochos ir globalizacijos produkto knyga, kuri vaizduoja beviltiškos muselės nuolat besikeičiančiame pasaulyje bandymus išlaikyti stabilumą. Penkiasdešimtmečio Vernono Subutexo kartos žmonės vis dar turi stabus, įsitikinimus, garbina tam tikrą muziką, tačiau jų asmeninių gyvenimų kokybė romane rodo, kad visa tai labiau idealistinėje įsivaizduojamoje, fiktyvioje erdvėje, kuri labai mažai ką turi ką bendro su realybe.

 

Kol daugiasluoksniame romane skamba charakteringi ir prieštaringi veikėjų kalbėjimai ir intonacijos, akivaizdu, jog kiekvienas knygoje vaizduojantis individas primena atskilusią personą, apsitvėrusią nuo pasaulio politiniais, fašistiniais, feministiniais, liberalistiniais įsitikinimais. Visi veikėjai „verda“, kaip sakant, savose sultyse, tad įspūdis toks, kad knygoje neįvardyta svarbiausioji šių painių dekadansą patiriančių žmonių valančioji struktūra – saujelė lobistų, kurie pasidalijo ekonomika, nafta ir pinigais pumpuojamą pasaulį. Iš esmės, manding, knygoje vaizduojama prancūzų darbininkų klasė, kuri paskendusi savo iliuzijose ir įtikėjusi savo netikra laisve, kaip kad pats Vernonas, kuris nesukūrė jokios šeimos, neturi giminių, tačiau garbina pačią laisvės idėją, kad nieko neturėjimas – tai laisvė turėti viską. Idealistas su donkichotiškomis pažiūromis – štai kokią lobistai pakišo idėją vidurinės klasės vergams. Tai primena iš tikrųjų komunistinius laikus, kai žmonės dėl svajonės ir idealo ne tik mirė, bet ir žudė, tik pseudoliberalioje vakarietiškoje kultūroje, kur fone skamba roko muzika arba Britney Spears, kur McDonalde galima gauti mėsainį su antibiotikų doze ir kaifuoti atsidarius alaus skardinę kur nors aikštėje tarp balandžių, vyksta tos pačios komunistinės idėjos, tačiau akivaizdu, kad šioji kakofoniška linksmybių kultūra tėra tik imitacija vergams. Man šioji knyga nepaprastai politiška, tam tikra prasme, šiuolaikinis G. Orwelio „1984-ieji“, su jau išsipildžiusiomis prognozėmis.

„Šeštadieniais praduotuvėj jausmas kaip per riaušes. Visi Paryžiaus mergišiai, homikai, geziukai, stiliagos, negrai, urlos, studžiai, babajai, gatvės makleriai ir gražuoliai susirenka H&M matuotis naujausių mados skarmalų, visos tos kitam pasaulio gale vaikų rankomis pagamintos fuflos, kurią čia prakišinėja žydų kapitalas, - ir už tai dar reikia susimokėt. Blemba, kaip pats nedirbo H&M, niekada nebūtų sugalvojęs pirkt ten džinsų ar džemperio. Juo labiau šeštadienį. Reiktų vieną ar kelis kartus per dieną uždaryt parduotuvę su žmonėm ir visus išnuodyt dujom. Rimtai. Į tą skylę eina tik visokie daunai. Jau vien pažiūrėjus, kaip mergos visą dieną kurvų pozom raitos prieš veidrodį, sunku patikėt, kad tokios aukos neatsidžiaugia sulindusius į H&M skudurus (p. 320-321).“

 

Pertekusi pramogomis ir pasirinkimais vakarų europietis ima bodėtis kitais ir net pamažu niekinti tą įvairovę kaip beverčius spalvotus pakišus, iliuziją.

Virginie Despentes

 

Ne ką spalvingesnis atrodo ir pats Vernonas, kuris kurį laiką man buvo panašus į valkataujantį girtuoklį Frenką iš serialo Begėdis. Netekęs namų, jis slampinėja nuo vieno draugo, prie kito, kol galiausiai atsiduria gatvėje. Šiame fragmentuotame pasakojime mus pasakotojas nuveda į Vernono praeitį, sužinome, kiek ir kaip jis mylėjosi, kokius draugus turėjo, papasakoja apie darbą, kokias muzikos grupes klausėsi. Autorė įterpia beveik detektyvinį pasakojimą, paremtą internetine paieškos sistema. Veikėja Hiena ieško besibastančio Vernono, kuris su savimi turi 3 valandų trukmės mirusios roko žvaigždės filmuotą kokainu apsinešusią išpažintį. Šioji paieškos istorija apipinta kino industrijos užkulisiais, riebių cinikų portretais, net pornografinių nusenusių žvaigždžių Pamelos Kant ir Satanos Vodkos portretais. Visų šių personažų sodrius ir destruktyvius, nuoširdžiai ciniškus charakterius perteikia vientisas kakofoniškas pasaulio vaizdinys, jog viskas iš tikrųjų yra karikatūra, viskas visiems yra dzin, pochuij. Kartu po tais kibirkščiuojančiais į socialinę pogrindį nustumtais veikėjais puikiai išryškėja nužmoginimo, vilties uždusinimo ir prievartos getas, kurį vadiname Vakarietiška svajone, kur leidžiami narkotikai, neribotas seksas ir kiti dalykai, tačiau visuose veikėjuose tvoskia kosminis vienatvės šaltis.

 

Knygos vertimas stulbina. Vertėjui Pauliui Jevsejevui teko nemažai prigalvoti ir atrasti brutalaus slengo, gatvinio žargono, kuris išreikštų springstančio nuo materialaus pertekliaus ir meilės bado visuomenės kalbinę struktūrą. Kalbinė raiška nepaprastai šiam romanui svarbi, nes dėl jo knyga atrodo ritmiška, sodri, ją lengva skaityti kaip kokius internetinius absurdiškus komentarus ar geltonosios spaudos tekstus. Autorė kiekvienam veikėjui turi savitą žiūros kampą – ksenofobinį, homofobinį, seksistinį, dešiniųjų pažiūrų – kad kartais atrodo, jog veikėjai įkūnija visą mūsų „pažangios“ civilizacijos purvą. Kitą vertus, piktintis nereikia, nes tai ne Flobero laikai, kai jis už nuogos Emos vaizdavimą Ponios Bovari romane buvo patrauktas į teismą. Nors kai kurie skaitytojai vis dar mėgsta autorių tapatinti su pasakotoju.

 

Štai vienas iš daugelio antakius kilstelėti verčiančių fragmentų: „Ji galvoja apie tas kiaules feministes, kurios tik ir trina rankom: pažėkit, mes juk jums sakėm, kad seksas visada kenkia moterims. Tos nusenusios primadonos supermamytės, kurios pajunta savo pyzdas tik gimdydamos, oi, joms tai būtų nerealus kaifas – juk jos niekad nesutiko atskirt noro būti porno žvaigžde nuo troškimo, kad tave išprievartautų. Užtat Pamela žino, kad tai du skirtingi dalykai (p. 154).“

 

Visas tekstas primena svinguojantį narkotikais atmiežtą ir pagiriomis tvoskiantį karnavalą, kuriame savotiškai šoka XXI amžiaus žmogus, prasmegęs egzistenciniame pragare. Kitą vertus, įspūdis toks, kad jie visi dėl savo moralinių įsitikinimų to nusipelnę, bet iš antros pusės, atrodo, kad jie visi yra laikmečio ir masinio vartojimo aukos, įstrigusios klipatos, tarkim, šeštame Dantės pragare. Žmogus žmogui – vilkas, o štai, kai šnekama apie Ksavjė nuo smegenų vėžio mirusią kalytę, ar bomžės Olgos kadais numirusio šunėko, veikėjams byra ašaros, net tokiems didžiausiems cinikams kaip Ksavjė. Kodėl taip yra, kad šunį užjaučiame, o žmogus tegu eina pragaran? Toji iškreipta pasaulėžiūra, kas ją sukonstravo, kodėl gyvename pagal šios epochos vieną kultūrinį žmogaus niekinimo kurpalių? Štai tokios mintys kilo, skaitant Vernoną Subutexą.

 

Smagus pramoginis skaitymas iškelia ir tas neišrašytas, bet tarp eilučių puikiai perteiktas nykstančio pasaulio prasmes. Žmonės išsiilgę stabilumo, taikos ir tvarumo, nepakeičiamumo. Kai tave išspiria iš namų antstolis, kai tau per 50 ir nebegali įsidarbinti, tada imi jaustis kaip subraižytas vinilas, atsidūręs konteineryje: pakeistas geresne preke. Žmogus kaip epochos sraigtas, vergas, kaip greitai atsikratoma šiukšlė socialinių paribių sąvartyne. Žinoma, knygoje galima įžvelgti ne vien kritikos pasaulio lobistams, nors man tai ne tiek romanas apie rokerio amžiaus saulėlydį, apie bohemiško pasaulio degradavimą, kiek socialinė kritika, kuri sako: mes garbiname aukso veršį, netikrą laisvės pojūtį, kurį mums įbruko biurokratai ir lobistai. Maištingas kūrinys, kuris leidžia ir žavėtis, ir bjaurėtis, tačiau akivaizdu kaip du kart du, kad tai puikiai sužaistas manifestas prieš pasaulio neteisybės ir nelygybės įteisinimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

The Booker Prize 2020 laimėjo 44 metų rašytojas Douglas Stuart su romanu "Shuggie Bain"

Sveiki,

Taip! Taip! Taip! retai kada būna, kad Booker Prize finale turiu savo ryškų kokį nors favoritą ir tas favoritas laimi! Vakar, lapkričio 19 dieną, paaiškėjo, kad iš šešių trumpojo sąrašo Booker Prize 2020 metų finalininkų nugalėtoju tapo škotų kilmės amerikiečių 44 metų mados dizaineris, kurio debiutinis romanas „Shuggie Bain“ pelnė šį prestižinį apdovanojimą.

Tai nerealu, nes maniau, kad Booker‘is pasiduos siaučiančiai madai apdovanojimus duoti ne už kūrinį, o kokiam nors juodosios rasės atstovui, kad nepykdyti pasaulio. Visgi buvo nuspręsta, manau, teisingai. Dar geriau – viliuosi, kad šią knygą per artimiausius metus kas nors ims ir išvers. Kaip tik šiuo metu skaitau pernykštės nugalėtojos Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ ir kol kas įspūdžiai kuo geriausi.

„Shuggie Bain“ pasakoja apie 1980-uosius, apie berniuko vaikystę, jo brendimą didelėje šeimoje, kai vyresnėliai nusisuka nuo girtaujančios mamos, o jam, pagrandukui, tenka su ja gyventi, patirti alkoholikės kasdienybės košmarą. Jautri knyga apie motinos ir sūnaus meilę, įkalintą priklausomybių, devinto dešimtmečio pilkos ir niūrios kasdienybės. Tiesą sakant, knygos neskaičiau, bet iš visko, ką girdėjau apie šią knygą, ji jau ilgajame sąraše tapo mano lyderė, todėl labai džiaugiuosi, kad būtent ji nugalėjo.

Kaip visada dalijuosi Eric Karl Anderson, aistringo Booker premijų komentatoriaus vaizdo įrašu.

Jūsų Maištinga Siela