Maniau, kad jau per
pastaruosius metus pavyko išguiti iš savo gyvenimo tą keistą įprotį pirkti
kultūrinę spaudą. Dažniausiai net nebelieka laiko ne tik suskaityti įdomiausius
straipsnius, bet dar net išvis neatsiverčiu, todėl leidiniai kaupiasi stirtomis,
ir galvoju, gal vieną dieną parduoti... Bet vasara, atostogos, galvoju, gal
tikrai pavyks rasti laiko „Kultūros barams“ ir „Nemunui“. O ką jau sakyti apie
karštas „Baltų lankų“ knygas.
Kaltės jausmas ir
savigrauža – labai galingas dalykas. Pastebėjau, kad mėgstu save kaltinti, o
kai kaltinu dėl padarytų nesąmonių, tada tampu piktas ant savęs ir ant viso
likusio pasaulio. Tai didelės energijos sąnaudos, kurios tampa negatyviomis
jėgomis.
Šiandien prekybos centre
aptikau Dalai Lamos minčių dienoraščius, išverstus į lietuvių kalbą. Išminčius
labai gerai sako, kad reikia paleisti vakarykštę dieną su visais negatyviais
potyriais, mintimis, nes labai lengva iš praeities nuolat atsitempti skaudulius
ir didinti kančią. O juk mes buvome mokyti, kad išgyventi kaltę yra gerai, nes
taip atperki nuodėmes, bet ar tikrai? Taigi šiandien paleidžiu praeities
nesąmones, nedauginu, nedidinu ir neaštrinu šių situacijų, tad lieka erdvės
plėstis, augti, priimti pokyčius. Visas kaltes – pro langą! Jos tikrai nei man,
nei aplinkai nepadės augti.
Daug kam nėra paslaptis,
kad privačios mokyklos tarpusavyje konkuruoja, kad pritrauktų ne tik turtingų
tėvų vaikučius, bet gerai pasirodytų reitinguose. Galbūt pas mus Lietuvoje taip
nėra itin ryškiai matoma ir aptarinėjama, tačiau, pavyzdžiui, JAV tai ryški
takoskyra tarp valstybinių mokyklų ir privačių. 2003 metais JAV nugriaudėjo
vienos prestižinės mokyklos skandalas, kuris, galima sakyti, tapo epiniu. Iš to
atsirado ir vaidybinis filmas „Netikęs švietimas“ (angl. Bad
Education) (2019).
Garsus mokyklų vadovas Frank
Tassone jau apie 20 metų vadovauja privačioms prestižinėms mokykloms, o
pastaraisiais metais pasiekė pagal pažangumą netgi JAV ketvirtą reitingo
poziciją. Visgi geraširdis, nuolaidus, pozityvus, savimi pasitikintis vadovas
su savo pavaduotoja turi paslaptį. Jie naudojasi tėvų į fondą įneštais pinigais
savo asmeniniame gyvenime, todėl jie gyvena prestižiniuose rajonuose, turi
prabangius automobilius, atostogas leidžia toli gražu ne vietiniame spa
centre... Ilgą laiką niekas nė neįtarė, kad jie plauna pinigus savoms reikmėms,
kol neįvyksta klaidos ir moksleivė rengdama straipsnį mokyklos laikraščiui
neišsiaiškina tam tikrų dalykų...
Iš tikrųjų, turint
galvoje, kaip amerikiečiai mėgsta ekranizuoti savo šalies skandalus, aferas ir
kriminalines paslaptis, manęs šis filmas nenustebino. Iš pradžių tikėjausi
linksmos komedijos apie mokyklos gyvenimą, kuriame išaiškėja kokios nors
intymios sekso paslaptys ar bent jau priekabiavimas prie mokinių ir režisierius
išrutulios pramoginio kino turinį su standartiniu amerikietiško nusikaltimo
koloritu. Visgi pinigų afera didžiulė, o tikrieji asmenys gavo išties nemažai
metų. Puikiai su vaidmenimis susidorojo Hugh Jackman, kuris suvaidino gėjų aferistą
vadovą ir Allison Janney. Filmas paremtas tikrais faktais perteiktas pusėtinai
rimtai, problema kebli, nepatogi, manau, daugeliui žiūrovų, ypač tiems, kurie
domisi edukaciniais dalykais ir vadovavimu, filmas patiks. Visgi daugiau
pažiūrėjus panašių amerikietiškų skandalų ekranizacijų, akivaizdu, jog tai
vienas iš daugelio tokių filmų.
Dėkoju Visatai už viską,
kas nutiko ir kas nenutiko, kas vyksta ir kas dar įvyks. Dėkingumas – vartai į
suvokimą, kad viskuo yra pasirūpinta ir nieko nereikia daryti, nes kartais besistengdami
pataisyti tai, kas tik iš pažiūros atrodo taisytina, sukeliame sau kančią.
Žinokite, dėkingumas gydo, netgi giliai jį pajutus iš dabarties taško, galima
susigraudinti. Nes ilgai maniausi esąs kažkokioj dykumoj, kur žūtbūt turiu
surasti vandens, kad išgyvenčiau, o su dėkingumu staiga suvoki, jog esi
viešbučio lovoje, o vandens stiklinė ant naktinio stalelio. Kitaip sakant,
viskas įskaičiuota ir pasirūpinta.
Kalbu, aišku, metaforiškai,
bet tai geras būdas sau priminti, kad dėkingumas atbaido nuo tuščių ambicijų ir
troškimų, leidžia mėgautis čia ir dabar, ir tik taip, kaip yra, bei nutiesia
kelią į geresnį pokytį.
Prancūzų filmas „Tarp
dviejų pasaulių“ (pranc. Ouistreham) (2021) pasakoja apie uostamiestį
Ouistrehamą, į kurį atsikrausto vidutinio amžiaus moteris ir bando susirasti
darbą 20 metų nieko nedirbusi, tiesiog buvusi šeimininke ir žmona. Tiesą
sakant, filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu ne prancūzų kino ikona Juliette
Binoche pasirodymas. Mažo biudžeto europietiško kino maniera nufilmuota istorija
gana slogi, retsykiais dėl tikroviškų socialinių sunkumų, su kuriais kasdien
susiduria valytojai už minimalų atlyginimą, tad žiūrėdamas pagalvoji, kad gal
net toje pačioje Lietuvoje ne taip sudėtinga išgyventi...
Mariana – pagrindinė veikėja,
kurios vaidmenį atlieka J. Binoche, atrodo nuo pat pradžių sutrikusi, apleista
ir ant gyvenimo mėginanti atsistoti moteris. Baigusi teisės studijas prieš 20
metų ji bando įsidarbinti pagal išsilavinimą, tačiau jai geriausiu atveju
siūlomas tik valytojos darbas. Darbo rinka miestelyje negailestinga, norint
netgi dirbti valytoja už minimalią algą, tenka absurdiškai įtikinti, kad esi
pasirengusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Filmas atskleidžia žmonių pažeminimą,
sudėtingus socialinio dugno kultūra grįstus santykius. Tačiau netrukus
paaiškėja, kad Mariana toli gražu niekada nebuvo ties skurdo riba, ji buvo turtingo
vyro žmona ir daug metų jos pačios namus tvarkė tokios pat valytojos, kokia ji
pati dabar bando būti. Tačiau ir tai dar ne viskas – Marianda iš tikrųjų turi
santaupų ir neprivalo dirbti valytoja, tačiau ji nori savu kailiu patirti, ką
reiškia kasdien gyventi ties skurdo riba, todėl ryžtasi šiam socialiniam
eksperimentui, kad galėtų parašyti įtikinamą knygą, bet kaip reaguos nauji draugai
ir darbo kolegos, kai paaiškės, jog Mariana yra apsišaukėlė ir melagė?
Tiesą sakant, filmas
keistas ir susižiūrėjo labai keistai. Iš vienos pusės esu matęs ne vieną ir ne
du filmus apie įvairiausio plauko rašytojus, tačiau šis socialinis
eksperimentas tarsi yra tik paranki forma atskleisti sunkų valytojų gyvenimą. Pats
nustebau, kaip sunku fiziškai dirbti kruiziniuose laivuose, kai asmeniui per
pusantros valandos tenka pakeisti ir išvalyti 60 kajučių, įskaitant patalynės
keitimą ir tualeto valymą. Ir kaip svarbu vertinti viešąsias vietas, kuriuose
dirba būtent šie žmonės... Minčių sukėlė ir toji keista filmo pabaiga, kai
rašytoja susitinka su buvusia geriausia drauge Kristale ir ši kviečia po visko
dar kartą padirbėti, tačiau Mariana pasako, jog tai tiesiog absurdiška
nesąmonė. Ar iš tikrųjų ji turėjo galvoje socialinius vaidmenis, ar mestą
iššūkį, o gal savitą užuojautą? Vienu metu tikėjau, kad ji pasiryš iš atgailos
draugei, tačiau apgaulės kaukės jau nukritusios...
Filmas kaip europietiškas
man pasirodė gan vidutiniškas. Aišku, puiki J. Binoche vaidyba, kuri akivaizdžiai
perteikia sutrikusios, nuolat į ne savo socialinį vaidmenį įkritusios moters
psichologiją ir psichofizinius veiksmus. Visgi kažkodėl man atrodo, kad tas
rašytojos eksperimentas kažin koks keistas holivudinis rudimentas, nes
režisierius ir scenarijaus autoriai norėdami atskleisti slogią valytojų
bendradarbių bendruomenę galėjo pasirinkti kur kas labiau patrauklesnius ir
įtikinamesnius siužetinius vingius. Nors kita vertus, rašytojas ekstremalas prancūziškame
kine irgi kanonas, pavyzdžiui, R. Polanskio filmas „Paremta tikra istorija“
(2017). Aišku, filmas bando artikuliuoti draugystės ir pasitikėjimo temą tarp
Marianos ir Kristalės. Kur yra korektiškumo ribos, kai žmogus, įsiveržęs į tavo
gyvenimą nekaltos avelės snukeliu, iš tikrųjų panaudoja draugystę kaip žaliavą
tam, kad pats prasigyventų aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose? Tam tikri
etikos, moralės ir sąžinės klausimai pabaigoje lieka neatsakyti, o palikti
žiūrovui vertinimui.
Kaip svarbu ne tik
pozityviai reikalui prisiminus mąstyti, bet ir sąmoningai vengti bereikšmių
provokacijų ir diskusijų. Šiandien Estija priėmė partnerystės įstatymą (užuot
nuliūdus, kad lietuviai atsiliko ir vėl, džiaugiuosi už estus, nes kiekvienas
nusipelnė kurti lygiateisiškai savo gyvenimą) ir tam tikrose internetinėse
erdvėse sprogo pūlinys. Mėgau į tokius įsivelti vien dėl to, kad būtų atsakomoji
kritinė masė, kuri nesutinka su blevyzgomis, tačiau tai kainuoja laiko,
susidirgini emocijas ir iš tikrųjų nukenčia gyvenimo kokybė. Šiandien
didžiuojuosi savimi, nes praėjau su šypsena pro tuos postus ir nevertinau
niekaip, tegu... Juk tikrovė yra tokia, kokią tu projektuoji.
Tai galima taikyti bet
kur, klausantis pokalbių apie Ukrainą, kylančias kainas, Tapino čekius ir visą
negatyvių žinių srautą, kuris įtraukia ir generuoja emocijas. Argi negeriau
pasidaryti kakavos ir užuot piktinus išeiti į balkoną pagurkšnoti? Arba vėlei
padaryti 10 000 žingsnių, nes jaučiu ir džiaugiuosi, kad didesnis fizinis
krūvis nuteikia ir įgalina mane lengviau priimti ir protinius sprendimus. Sveikesnis
kūnas – sveikesnė siela.
Tebūnie pokytis, leidžiu
viskam būti, kas yra, ir man nieko nereikia keisti išorėje, užtenka tik
pasirinkti KITAIP ir apeiti tai, kas nereikalinga ir reikalauja bereikšmės
kovos.
Aš jums sakau, kai ieškai
įkvėptas ko nors įdomaus, o aš ieškojau tapytų Marijos Antuanetės paveikslų ir
netyčia aptikau australų menotyrininkės Marie Antuanelle (Marijos
Antuanelės) kuo puikiausius darbus. Iškart žiūrint į darbų fotografijas
surezonavo ir įkvėpė! Iki tol nieko apie ją nežinojau, tačiau toks tas interneto
vandenynas – ima ir išmeta ką nors netikėto.
Dailę derina su
mineralais, daro fantastiškus koliažus! Cituoju informaciją iš jos puslapio: „Nuo
2013 m. būdama jau žinoma menininke Antuanelle sulaukė pripažinimo su savo
kūriniais, pagamintais iš tikrų MINERALŲ – AMETISTŲ, CITRINO, KVARTO ir
SWAROVSKI KRISTALŲ. Kolekcininkus iš JAV, Kanados, Kinijos, Europos ir Honkongo
žavi jos darbuose randamas unikalus dvasingumas ir suderinta spalvų paletė. Jos
paveikslai ne tik rodomi populiariose parodose ir meno parodose, bet ir dabar
parduodami privatiems ir komerciniams kolekcininkams visame pasaulyje.“
Įdomu dar ir tai, kad
ruošdamasi ką nors kurti menininkė medituoja, o kristalai panaudoti
paveiksluose susieti su čakromis. Autorė derina kūrybos procesą ir medžiagą su
dvasiniais patyrimais ir štai koks rezultatas!