Šios dienos citata: poetas Charles Baudelaire (Šarlis Bodleras) apie svaigulį, girtumą ir gyvenimo pajautą

 

Sveiki,

 

Jeigu prancūzų poeto Charles Baudelaire citatoje užtušuosime žodį svaigintis ir pakeisime jį džiaugtis, tada viskas bus tiesmuka ir paprasta. Argi neįdomūs tie žodžiai ir literatūra, kurie įneša svaigulingo dviprasmiškumo ir neaiškumo? Pridedu visą citatą.

 

„Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.

 

Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, - kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.

 

Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, - kiekvienas savaip.“

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pradingusi" / "Missing"

 

Sveiki,

 

Vos tik pamačiau naujausią režisierių Nicholas D. Johnson ir Will Merrick filmą „Pradingusi“ (angl. Missing) (2023), kurie prisidėjo prie novatoriško ir įtempto trilerio „Paieška“ (2018) kūrimo, supratau, jog turiu ir vėl pamatyti kažką panašaus. Tiesą sakant, per šį jau netrumpą penkerių metų tarpą nuo „Paieškos“ buvo sukurtas ne vienas panašaus braižo filmas, vieni sėkmingesni, o kiti šiaip, tad knietėjo pasižiūrėti, ar kino kūrėjai pasiūlys dar įdomesnį siužetą ir kokių nors naujovių.

 

Nuo pat filmo pradžios tampa akivaizdu, jog „Pradingusi“ remiasi tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis kaip ir „Paieška“, o galgi galima tai pavadinti netgi savotišku tęsiniu. Istorija pasakoja apie vienos šeimos istoriją per namų tinklalaides, socialinius tinklus ir pokalbių kambarius bei viską, ką galima rasti ir patikrinti internete, įskaitant ir saugumo stebėjimo kameras. Jauna mergina išlydi mamą į oro uostą, iš kurio ji su savo naujuoju širdies draugu išskrenda į Kolumbiją, tačiau sutartą grįžimo dieną ji negrįžta. Kas nutiko mamai ir jos draugui? Mergina kreipiasi į šeimos draugus ir policiją, bando prisijungti prie mamos pašto ir visaip kitaip atsekti įvykių eigą. Žinoma, besikapstydama po archyvus ji randa labai keistų dalykų. Paaiškėja, kad naujasis mamos draugas turi kriminalinę praeitį, o ir pati mama turi savų paslapčių...

 

Filmas iš tikrųjų išlaiko ir įtampą, ir demonstruoja neįtikėtiną dinamišką ir operatyviai apgalvotą internetinio pasaulio galimybes. Net sunku patikėti, kaip lengva nulaužti paskyras, prisikapstyti prie tiesos, jeigu nors kiek pažįsti žmones, todėl labai atsargiai su paskyrų slaptažodžiais! Filmą išties lengva ir paprasta žiūrėti, nes šioji internetinio detektyvo forma dar nėra išsikvėpusi ir, atrodo, dar tik kyla. Prisiminkime nelabai sėkmingą bandymą perteikti siaubo trilerį „Išmesta iš draugų“ (2014), bet „Pradingusiai“ šitas negresia. Bet visgi atmetus filmo formą, kuri išties veikia ir pasitarnauja labai gerai, pats siužetas neatrodo labai jau sudėtingas, tam tikrus dalykus galima įspėti jau pačioje pradžioje. Tiesą sakant, tas asmeniškai ir pavyko, bet viso šio filmo žavumas ir intriga yra žiūrovo keliamos prielaidos, o gal viskas yra ne taip, kaip atrodo, ir įtampą išlaiko visa filmo kompozicija, kuri retsykiais ir paklaidina, ir vėl leidžia grįžti į teisingos hipotezės kelio. Nepaisant kelių nonseniškų kadrų, pavyzdžiui, beginklio bėglio sušaudymas ant stogo, kurį mato pasaulis, šiaip yra laikomas neteisėtu, tačiau šunys matė. Manau, jeigu kūrėjai dar kurs panašaus turinio filmą ir nebepalepins kaskart įmantresniais siužetais, gali ištiktų frančizės nesėkmė.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poliamorija" / "Hranice Lásky" / "Boders of Love"

 Sveiki,

 

Kino pavasaryje rodytas čekų vaidybinis filmas pavadinimu „Poliamorija“ (ček. Hranice Lásky) (2022) iš žiūrovų nesulaukė itin didelio dėmesio, kažkaip neaptikau nei kokių nors diskusijų, nei įdomesnių komentarų iš apžvalgininkų. Vakarų civilizacijos šalyse jau seniai praktikuojami sekso vakarėliai, kai susitikusios poros uždaruose vakarėliuose keičiasi poromis ir daro tai, ką daro. Kas gi nežino, kad Čekija yra europietiškos pornografijos sostinė, tad visai nenustebau, kad čekai ir savo vaidybiniame kine kalba apie ne apie savo alų, o seksą.

 

Filme rodoma jauna čekų pora, kuri, atrodo, savo gyvenime išbandė jau daug ką, o jų santykiai atrodo atviri ir „susigulėję“. Kol jų bendri draugai bendraamžiai skaičiuoja trečiojo vaiko gimimą, iš šalies atrodo, jog Hana ir Petras kažin ko delsia. Galiausiai filmo pradžioje iš Hanos nuolat lenda įvairios frazės apie tai, kad reiktų paeksperimentuoti, o Petras, nors ir kuklesnis ir šypsosi, jis pritaria žmonos sumanymams ir vieną vakarą pakursto ją nukabinti bare esantį vyruką ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

 

Iš vienos pusės filmas kiek nuobodokas, prisodrintas erotinių fantazijų, tačiau tuo pačiu šiek tiek ir nepatogus, todėl išlaiko dėmesį. Pora netrukus taip įninka į sekso pasimatymus, kad kartais nelabai belieka laiko vienas kitam. Iš pažiūros dažnam konservatyvių pažiūrų lietuviui tokie santykiai atrodo nenormalūs. Iš esmės filmas ir atskleidžia, kad poligamija žmonėms, kurie nori kurti šeimą ir išlaikyti nebraškančią santuoką, nėra gerai. Arba bent jau didžiajai daliai. Pamažu Hana tiesiog išprotėja dėl tų seksualinių geidulių, o Petras pajunta, jog tai, kas iš pradžių atrodė kaip seksualinės fantazijos ir pokštavimai, ima griauti jųdviejų sukurtą pasitikėjimą. Juolab kad Petras prigauna žmoną meluojančią. Iš esmės filmas įdomus tuo, kad jis gali parodyti, kaip atvirumas dėl seksualinių fantazijų tarp partnerių gali paveikti santykius, netgi išardyti santuoką, jeigu antroji pusė leidžia tas fantazijas dar ir įgyvendinti. Gal ir gera toji filmo prasmė: tegu seksualinės fantazijos ir lieka slaptomis fantazijomis, nes pradedant jas įgyvendinti tikrovėje gali atrodyti ne taip jau geidulingai aistringa.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adomas" / "Adam"

 Sveiki,

 

Kai kalbame apie Maroką ir kiną, tikriausiai visiems stereotipiškai iškyla kultinio filmo „Kasablanka“ vaizdiniai, tačiau retas kuris įvardytų kokią nors marokietišką šiuolaikinį filmą. Viena tokių Maroko kino kūrėjų yra režisierė Maryam Touzani, kuri sukūrė jau ne vieną Europoje pripažintą kino juostą, o tarp pasisekusių darbų yra ir „Adomas“ (angl. Adam) (2019).

 

Istorija pasakoja apie jauną paskutiniosiomis nėštumo savaitėmis besilaukiančią moterį Samiją, kuri išvyko iš savo mažo marokietiško miestelio į didmiestį, kad slapta nuo visų pagimdytų nesantuokinį vaikelį ir sugrįžusi vėl pradėtų gyvenimą iš naujo. Samija slampinėja gatvėmis ir beldžiasi į kiekvienas duris darbo, tačiau niekas nenori problemų ir besilaukiančios moters, kol vieną vakarą ją pernakvoti pakviečia rūstokos išvaizdos ir elgesio moteris našlė Ablah. Netrukus Samija pamažu darydama rankų darbo makaronus, kuriuos itin mėgsta gatvės maistą perkantys prekeiviai, užsitarnauja jos prielankumą, tačiau pati Samija nekenčia savo kūdikio ir trokšta kuo greičiau jį atiduoti į vaikų namus.

 

Šiaip nemėgstu to, bet tenka įvardyti, jog filmas apie moteris ir moterų pasaulį. Gal Vakaruose jau ir pasikeitusi toji situacija, tačiau musulmoniškame Maroke moteris už savo nėštumą yra atsakinga tik ji viena. Iš vienos pusės matome tą atstumtosios moters pasileidėlės įvaizdį, Samija ją perteikia kaip kokios Magdalietės metaforą, iš kitos pusės filmas ir apie moteriškos draugystės solidarumą. Samija padeda savo šeimininkei pamažu patikėti savo laime, pakursto idėją baigti našlystės gedulą ir vėl klausytis muzikos, pradėti dažytis ir šypsotis, tačiau paradoksas tas, kad pati Samija, gimus vaikeliui, nė nenori į jį pažiūrėti ir vaiką laiko klaida. Visumoje filmas brėžia mums, lietuviams, šiek tiek svetimos kultūros moralinius punktyrus ir sako, kad lygiateisiška ir teisinga bei visuomenės pripažinta moteris yra tik ta, kuri pagimdo santuokoje ir turi vyrą. Filmas, nors ir apie Samijos tragediją bei pasirinkimus, nulemtus tradicinių kanonų, visgi randama ir kuo pasidžiaugti, toks energetiškai subalansuotas tarp liūdesio ir džiaugsmo.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Soprano ledainė, kavinė, ledai, Pilies g. 3, 01123 Vilnius

 Sveiki,

 

Būna, kada sėdi, maigai telefoną ir nei iš šio, nei iš to atsiranda noras padaryti nuotrauką. Mėgstu Vilniaus Pilies gatvėje esančią kavinę ledainę „Soprano“, čia visada užsuku sukrimsti kokio nors ledų kamuoliuko. Šiemet šioji užeiga šiek tiek pasikeitusi, tiek daug žalumos! Tiesa, tada, kai sėdėjau darydamas šią nuotrauką, vyko NATO viršūnių suvažiavimas. Miestas iš vienos pusės smarkiai apribotas judėjimo, o iš kitos netrūksta užsieniečių žurnalistų, ruošiančių reportažus ant kiekvieno kampo. Taigi, kaip matote, pro langą eina mergina su Ukrainos vėliava. Dabar tai taip natūralu, o po dešimties metų bus epiškai istoriška, todėl ir dalijuosi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Andora ir jos sostinė Andora la Velja (Andorra, Andorra de la Vella)

 Sveiki,

 

Per šių atostogų keliones prisikaupė nemažai nuotraukų, su kai kuriomis noriu pasidalyti. Gal pravers tiek man, tiek Jums? Gal kai ką sužinosite visai naujo ir netikėto, o gal tiesiog šiaip pasigrožėsite fotografijomis. Viena iš aplankytų šiemet šalių tapo tarp Prancūzijos ir Ispanijos Pirėnų kalnuose įsikūrusi nykštukinė valstybė Andora ir jos sostinė Andora la Velja. Andoroje gyvena apie 80 tūkstančių gyventojų, o pačioje sostinėje apie 23 tūkstančius. Galite palyginti, pavyzdžiui, Jonavoje šiuo metu gyvena 26 tūkstančiai gyventojų.

 

Šios šalies istorija labai įdomi, iš esmės didžiąją etninę gyventojų dalį sudaro kataloniečiai. Neįmanoma nepastebėti, nes ten, kur teko užeiti, pirmiausia sveikindavosi ispaniškai, o vėliau prancūziškai. Tai valstybė, kuri įsikūrusi pusantro kilometro aukštyje, o visą sostinę su jos pagrindine upe supa kalnai, tad atrodo, kad miestas yra Pirėnų kalnų duobėje, o kadangi tai aukštai, tuokart karščiai nekamavo, buvo debesuota, o oro temperatūra siekė 22-23 laipsnius šilumos, o tai lietuviškai odai yra idealiausios sąlygos keliauti ir susipažinti su šalimi.  

 

Pati Andora susikūrė Viduramžiuose IX amžiuje ir nuo pat Karolio Didžiojo laikų buvo ta perėja, per kurią keliavo ispanai ir prancūzai, kariavo su maurais. Primenu, kad Pirėnuose yra labai mažai patogesnių perėjų, o patys keliai iš Andoros į kaimynines šalis buvo išasfaltuoti tik XX amžiaus pirmojoje pusėje. Visgi iš dalies tai šalis pavaldi tiek Ispanijai, tiek Prancūzijai, nes šalies oficialus prezidentas yra Emmanuel Macron. Nors Andora nepriklauso ES, ji turi netgi savo eurą, o kaip valstybė susiformavo 1278 metais su unikalia valdymo sistema. Kas antri metai mokama alga Makronui, o kitais metais Ispanijos atstovams. Šiandien tai yra gana juokinga suma t. y. 300 eurų. Visgi šalis 1993 metais priėmė savo šalies konstituciją ir tuokart, kai keliavau, miestas matosi, kad ruošiasi 30 metų konstitucijos sukakčiai.

Miestas labai modernus. Itin mažas senamiestis, apeinamas per 10-20 minučių, tačiau sostinėje nuolat vyksta statybos, plečiamasi į kalnus, nes nebėra žemumos. Šalia senamiesčio didžiulis prekybinis tinklas, tad miesto centras atrodo kaip vienas didelis nesibaigiantis „Akropolis“, vien parduotuvėlės, kurios algoritmiškai kartojasi kas 100 ar 200 metrų. Tai išties vienas didelis prekybos centras kaip miestas, be stogo. Nieko nuostabaus, nes Andoroje viskas labai pigu, čionai atvažiuoja apsipirkti tiek prancūzai, tiek ispanai ir viskas čia perpus pigiau, o kai kas išvis kainuoja labai mažai. Sostinę taip pat pavadinčiau kvepalų rojumi. Pavyzdžiui, originalius kvepalus lietuviai ir kiti normaliomis sąlygomis pakloja 100 eurų ir daugiau, o Andoroje tą patį gali įsigyti už 50 eurų, tad kvepalų parduotuvės yra ant kiekvieno kampo ir įspūdis toks, kad visa Europa kvėpinasi Andoroje pirktais kvepalais. Tiesa, labai mažai kokių nors unikalių andorietiškų užeigų su nacionaliniais patiekalais, miestas tiesiog tviska komercinėmis linijomis, nes iš to Andora iš esmės ir gyvena. Kviečiu pasižvalgyti po mano mini foto reportažą. 

Šalia Andorai de Velja itin reikšmingo istorinio pastato (apie ją prie kitos fotografijos) vaizduojama skulptūra jaunuolių, kurie šoka tautinį andoriečių šokį, primenantis katalonietišką sardaną.

Šiame reljefe, senamiesčio centre, vaizduojamos sutartys, kurias andoriečiai sudarė dėl autonomijos su ispanais ir prancūzais.

Tai naujasis Andoros parlamentarų pastatas, pastatytas visai šalia senojo. Ant sienos jau matome reklamą, kuri skelbia 30 metų Andoros konstitucijai.

Barri Antic (Hotel Barri Antic), Carrer de la Vall, 20, AD500 Andorra la Vella, Andora

Sostinės senamiesčio užeigėlės. Kava ir alus. Užkandžiai.

Šiaip Andoros gyventojai pristatomi kaip itin vertinantys meną, tad ir pačių įvairiausių statulėlių, skulptūrėlių bei instaliacijų sostinėje tikrai netrūksta.

Andoros senamiesčio gražus skersgatvis.

Iš Šv. Armengolio bažnyčios, kuri datuojama XI–XII a. papėdės. Beje, tai tikriausiai vienintelė tokia bažnyčia sostinėje, kitos, jeigu ir yra, primena tiesiog gyvenamuosius namus.

Čia ta pati Šv. Armengolio bažnyčia iš kito kampo, nuo upės tilto. Kaip matote, už jos stūkso statūs kalnai. Jie juosia visą sostinę.

Ką primena šis paminklas? Taip, įspėjote. Ogi Salvadoro Dali siurrealistinius paveikslus. Pats Salvadoras Dali yra šio darbo autorius, tai jo dovana Andorai. Kalbama, kad sveria kiek daugiau nei keturias tonas.

Per sostinę teka neįtikėtinai srauni Valiros upė.

Didžiulis prekybinis centras turistam su spalvinga instaliacija. Papūtus vėjeliui, atrodo, jog esi po jūra.

Andorra (rašoma su dviem r pagal katalonų rašybą).

Andoros vėliava – tai Prancūzijos ir Ispanijos vėliavų hibridas.

Tai istoriniai andoriečių parlamento rūmai, kurie vadinami Casa de la Vall „Slėnių rūmai“, jie datuojami XVI amžiuje ir yra puikiai išsilaikę. Dabar ten istorinis muziejus, o šalia pastatyti naujas parlamentas.

Vaizdelis į Andorą.

Aktorė Charlize Theron reklamuoja Dior Andoroje tarp kalnų. Kažin, ar ji žino, kad tokioje puikioje ir gražioje vietoje yra jos atvaizdas per visą pastatą?

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Okja" / "Okja"

 Sveiki,

 

Garsus Pietų Korėjos kino režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“ (2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017), kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.

 

Istorija pasakoja apie novatorišką pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama, kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija 26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija  susiruošia į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą kiaulę...

 

Filmas stengiasi jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to, kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.

 

Šiame nuotykių pilname filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis (aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą, įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta, kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame, kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais, prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti su vaikais nuo dešimties metų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela