Šis savaitgalis, kai tokie nuostabiai subjurę orai,
galima daryti namuose tai, kas labiausiai teikia džiaugsmo. Pavyzdžiui, lepinti
savo sielą ir jausmus puikia literatūrą. Tai laikas, kai atsikeli ir stebiesi,
kad 10 valanda ryto atrodo kaip pusė šeštos vakaro, ir toji prieblanda, einanti
iš po didelio storio debesų dangaus betoninio sluoksnio, suvienodiną visą
dienos ritmą. Laikas atrodo vienodas, saulės nematyti, belieka tik tyliai pasportavus
ir susitvarkius buitį, įsisupti į antklodę ir skaityti, maukiant vieną po kito
arbatos puodelius. Jeigu tai nėra laimės savaitgalis, tada kas?
Atsirado daug žmonių, kurie man rekomendavo pažiūrėti
šį filmą ir kuo greičiau pasidalyti nuomone, tad susigundžiau ir atidėjęs visus
kitus filmus į šalį pažiūrėjau režisieriaus Alejandro Monteverde juostą „Laisvės
garsas“ (angl. Sound of Freedom) (2023), kuri remiasi tikra
amerikiečio Tim Ballard istorija. Pastarasis tyrė iš trečiųjų Centrinės
Amerikos šalių kriminalinį vaikų sekso prekybos tinklą ir išsiaiškino neregėto
masto korupcinį tinklą t. y., grobiamus vaikus ir jų pardavinėjamą
pasiturintiems baltiesiems amerikiečiams. Apie tai dažnai šioji informacija yra
viešojoje erdvėje tildoma arba kiek įmanoma prislopinama. Prisiminkime, kad dėl
vaikų išnaudojimo skandalo buvo įsivėlusi ir Hilary Clinton bei Baraco Obamos
istorija, šių politikų artimųjų rate keisti kodiniai susirašinėjimai (apie tai
galite pasižiūrėti YouTube, jeigu dar neištrinta medžiaga). Pastaroji istorija
buvo tiek prislopinta, kad net sąmoningai paversta kaip konspiracinė teorija.
Dabar tik velnias žino, kaip ten yra, tačiau apie turtingiesiems priklausančias
privačias salas, kur gabenami vaikai tvirkinimui, yra tiesos, o Tim Ballard tą
atskleidžia.
Timo Ballardo istorija tapo šiuo vaidybiniu filmu,
kurį tiesiog kino kritikai sumalė į miltus. Kai kas bando įžvelgti tame tą
pačią korupciją t. y., bandymą blokuoti šį filmą plačiojoje rinkoje ir padaryti
jį nepatrauklų ir neaktualų. Galimas daiktas, kad tame yra tiesos, nieko negali
žinoti. Pati istorija, žiūrint filmą, išties nėra lengva. Kaip parasta ir
lengva apgaulės būdu išvilioti vaikus, juos pagrobti ir parduoti. Šokiruojantis
faktas, kad per pastaruosius 5 metus vaikų sekso vergovės prekyba išaugo 5000
procentų! Bent jau toks faktas nuskamba filme, tad mastai yra šokiruojantys.
Visgi žiūrint patį filmą, atmetus visą tą medžiagą ir
biografinį turinį, tenka pripažinti, kad pati režisūra tikrai neblizga. Kadrai ir
scenos montuojami labai primityviai, sakyčiau, holivudiškai nulaižyti. Filmas akivaizdžiai
naudojasi vaikų prekybos medžiaga kurdamas agento herojaus įvaizdį, kitaip
sakant, piešdamas žiūrovui didvyrio portretą. Pokalbiai pilni teatrinių negyvų
pauzių, sulėtintų pirmo plano veidų, su veikėjų pritvinkusiomis ašaromis ir pagražinta
netikrove. Manding, kažkur dingo tikroji atmosfera ir vaikų skausmas, kuris
nebuvo atskleistas. Užtenka įvertinti filmo finalą, kada išvaduoti vaikai muša ritmą
ir būgnus, lyg jie nebūtų ištisus mėnesius kasdien prievartaujami ir
išnaudojami, lyg būtų tik šio filmo dekoracijos. Žinoma, yra pastanga perteikti
pagrindinio veikėjo Timo įsitraukimą ir pasiaukojimą, riziką, kas iš dalies
pavyksta, tačiau nuolat galvojau jo motyvo priežastis. Kodėl, po velnių, jis
tai daro? Tik dėl to, kad pats turi panašaus amžiaus vaikų? Kažkur prašapo
loginės jungtys, užleisdamos vietą filme teatralizuotoms netikroviškoms
scenoms, tad visame tame dirbtume pasimetė tikroji mintis – kalbėti apnuogintai
ir nemeluojant apie šį korupcinį tinklą. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Kristaus
kančia“ žvaigždė Jim Caviezel, kuris šiam vaidmeniui labai tinka, tačiau yra
apribotas ir įrėmintas holivudinio šabloniško formato.
Šiandien esu pakankamas, man nereikia būti geresniu,
apsimesti, privaidinti ar stengtis išpildyti kitų lūkesčių. Esu jau pakankamas
čia ir dabar, pilnas visko, ko reikia gyvenimui, visavertis ir pozityvus. Jeigu
manyje kažkas dabar ir mato trūkumą, jeigu ir nepatinku, jeigu ir sukeliu
menkumo įspūdį tai tik dėl to, kad tai kito žmogaus problema, nes jis nori
dirgintis ir įrodinėti savo vertę labiau, nei reikia. Užtenka tiesiog būti be
pastangų, įtampos. Aš jau esu visavertis.
Nepraleidžiu progos, kaip visada, pažiūrėti lenkų kino.
Šįkart eksperimentinė lenkų režisieriausPaweł Łoziński
dokumentinė juosta „Balkoninis filmas“ (lenk. Film balkonowy)
(2021), rodyta per „Kino pavasarį“. Kai atrodo, niekuo nebeįmanoma nustebinti,
Lozinskis ima ir nustebina paprastu eksperimentu. Jis iš savo namų balkono
Varšuvoje per dvejus metus nufilmuoja daugiau nei tūkstančių praeivių, kalbinamų
iš balkono. Žinoma, į filmą pateko tik išskirtiniai ir patys įdomiausi kadrai.
Manau, tai labai pandeminis filmas, kai visi 2019-2021 metus praleidome izoliuoti
namuose, nors pačiame filme nemačiau nė vieno žmogaus su kauke, tad sunku
prognozuoti, ar filmas buvo ar nebuvo filmuojamas per pirmąją pandemijos ir
saviizoliacijos bangą.
Visgi juosta stebina iškart savo atvirumu ir žmonių
įvairove. Režisierius filmuoja praeivius, savo kaimynus, žmoną, dukrą ir per
dvejus metus kai kurie nuolatiniai praeiviai tiesiog pripranta prie balkone
sėdinčio žmogaus, tampa atviresni. Filmas sudurstytas iš trumpų ir
charakteringų pokalbių, kuriuose labai greitai išryškėja kalbančiojo pasaulėžiūra
ir filosofija. Paprasti varšuviečiai pasirodo ne kaip darbininkų klasės nuobodylos,
o iš tikrųjų turintys labai įdomių paslapčių. Vieni miega mašinoje, kiti kasryt
bėgioja, eina apsipirkti, vežioja naujagimius, o kai kas net susideda maišuose
esantį turtą ir glaudžiasi prie tvoros, nes neseniai išėjo iš kalėjimo ir
nežino, ką daryti su gyvenimu.
Šiose miniatiūrose atsiskleidžia sudėtingas
varšuviečių kaleidoskopinis žmonių skruzdėlynas. Kai kurie veikėjai pasirodo
skirtingais metų laikais, pratęsia savo istorijas. Man asmeniškai buvo vienas
įdomiausių – apačioje gyvenanti pensininkė, pamišusi dėl šaligatvio priežiūros,
kuri net naktimis nemiega, puola neprašvitus kasti sniegą, nes visą gyvenimą
dirbo valytoja. Tarp įdomesnių praeivių buvo ir bipolinio sutrikimo moteris,
kuri sakosi, kad „vis dar mokosi būti žmogumi“ ir moteris, kuri sakosi esanti
labai laiminga, nes ją skriaudžiantis vyras išėjo. O kur išėjo? Atrodo, kad ji
būtų vyrą nužudžiusi...
Mįslių, užuominų filmas, kuriame veriasi ir
nacionalinės lenkų problemos. Pavyzdžiui, vienas senukas ant šaligatvio prisipažįsta,
jog yra depresijoje, nes neseniai neteko savo gyvenimo partnerio, kurį daugiau
nei 40 metų aplinkiniams pristatinėjo kaip brolį. Rodomi kadrai ir radikaliųjų
lenkų nacionalistų, kurie rėkaudami nešiojasi šalies vėliavą ir skatina išvaryti
emigrantus, susidoroti su homoseksualais. Atrodo, jog režisieriui pavyko ant
vieno šaligatvio sutalpinti visą Lenkiją su labai skirtingais žmonių požiūriais,
įsitikinimais. Ką tai rodo? Kad tais pačiais keliais ir žeme kasdien vaikšto
prasilenkdami tiek homoseksualai, tiek homofobai, dažniausiai vienas kito
neatpažįstantys, nes miestas padaro juos svetimus, paslepia žmones atskiruose uždaruose
ir nematomuose pasauliuose. Labiausiai šiame puikiame filosofiškame filme
nustebino ne režisieriaus sumanymas, ne jo užduodami egzistenciniai klausimai
praeiviams, bet būtent praeivių įsitraukimas į provokaciją ir didelis
atvirumas. Tai rodo, kad galbūt kiekvienas iš mūsų visgi laukia tam tikro
stebuklo, kad mus iš tikrųjų pamatys ir įvertins, o ne tik juokingai nufilmuos ir įdės į
YouTube pajuokai, galų gale atrodo, jog egzistuoja neįtikėtinai turtingų, įdomių gyvenimų pilkoje žmonių
masėje.
Šiandien pagalvojau, kad visuomeninė sistema tiesiog
atima vieną brangiausių dalykų iš žmogaus t. y., laiką, skirtą tik sau ir savo
savijautai gerinti. Dar niekad neturėjome tiek daug projektų, užimtumo, savanorystės
projektų, o kur dar darbas, rūpinimasis buitimi, kad kartais nueiti „į save“
net nebesinori. Nes mes patikime, kad kiti svarbesni, kad svarbu būti visur,
dalyvauti, rūpintis, duoti ir atiduoti, nes taip mus ugdo nuo mažens, bet jeigu
nelieka laiko sau, kad ir pusvalandžio dienoje be pašalinių veiklų, tik
susicentruoti vienumoje mintims, jas įgalinti, jas artikuliuoti, išjausti,
paleisti į aplinką, tada neugdomas sąmoningumas ir labai sunku kažką padaryti
ir pajusti iš gyvenimo pasitenkinimą.
Man regis, kad ir kas nutiktų, turime bent vieną
pusvalandį skirti laiko sau, atsijungti nuo problemų, interneto, žinių portalų,
nesaikingo valgymo, mechaninių judesių ir tiesiog gulėti, arba sėdėti
susitelkus į savo psichinės sveikatos švarinimą. Laikas sau yra vitaminai. Laikas
sau yra švara. Laikas sau nėra joks egoistinis dalykas, ką dažnas bando
primesti. Jeigu skiri sau laiką, susitvarkai mintis, jausmus, išgrynini kryptį
ir būsenas, tada ir su kitais elgsiesi kitaip, ne iš inercijos, o su
pasimėgavimu ir prasmės suvokimu. Aš randu laiko sau, tai yra svarbiau už bet
ką, ką man pasaulis bando pasiūlyti ir primesti, aš sąmoningai atsirenku, kad
darbai palauks, skambučiai, neatsakyti laiškai, filmai, knygos ir visas pasaulis
palauks, kol aš pabūsiu su savimi ne civilizacijos triukšme, o pakilęs virš
visko ir įvertinęs, jog pasaulis nesugriūva, jeigu per jį nelekiu trilinkais. Pabūkime
aristokratais, judėkime tikrovėje po laiko sau lėčiau, esmingiau, absorbuodami
savo veiksmų ir pasirinkimų prasmę, ir pajuskime iš to malonumą.
Žinau, žinau... Bet vis tiek apie šią dainą noriu
pakalbėti. Mes sena įsigalėjusi tradicinė homofobinė šalis, kuri net neatseka,
jog tas pastiprintas tradicinis pasišlykštėjimas kitais – tai sovietų okupantų
palikimas, pastaruosius baisiausiai smerkiame, bet žįsdami dosniai paliktą „vertybių“
spenį. Argi nekeista, kai giriame budelio botagą? Bet šįkart ne apie tai, o
apie australų atlikėją ir aktorių Troye Sivan (g. 1995), kuris neseniai
išleido savo trečiąjį solo albumą „Something to Give Each Other“, o su jo
pasirodymu ir trečiąjį singlą „One of Your Girls“ (liet. Viena iš
tavo merginų). Noriu pabrėžti, kad visi jo pasirodę trys albumai susilaukė
nepaprastai gerų muzikos kritikų įvertinimų, o paskutinysis albumas ypač. Labai
kūniškos, erotizuotos ir jaunatviškos dainos apie seksualinius potraukius, laisvę
būti savimi, mėgautis kūnu, kol jaunas, ir dėl to nesigėdyti, regis, yra
pagrindinis viso albumo konceptas.
Visgi šioji daina, nors ir lėtesnė, pritvinkusi erotiško
ilgesio, skamba asmeniškai geriausiai visame albume. Vaizdo klipas internete
sukėlė tūkstantines reakcijas, mat atlikėjas, ir šiaip neslepiantis
homoseksualumo ir tą puikiai išnaudojantis šio albumo reklamai, šįkart
nustebino persirengęs mergina. Ir dar kokia, kad kitame kontekste tikriausiai
nelabai kas pasakytų, jog tai ne tik Sivanas, bet apskritai, jog tai vaikinas.
Bet ne dėl vaizdo klipo man šioji daina patinka, o dėl savo vibracijos,
skambesio, energijos. Pats atlikėjas prisipažino, jog žodžius parašė
draugaudamas su heteroseksualiu vyruku, kuris nenorėjo įsipareigojančių
santykių, nes savęs nelaikė gėjumi. Pats Sivanas jam parašė žinutę, kad kai
persigalvos, tegu jam paskambina tarp tų kitų merginų savo sąraše... Taigi tai
tampa pagrindine fraze priedainio pradžioje. Filmas, kaip ir visi iki tol
išleisti šio albumo vaizdo klipai, įskaitant ir albumo viršelį bei fotosesiją,
yra smarkiai erotizuoti, drąsūs. Nors gal ir nenustebinsi persirengęs mergina,
tačiau žiūrint į Sivaną ir turint galvoje, kad pats parašė dainą ir ją
dainuoja, visgi stebina. Pasiklausykite.