Turiu blogą įprotį žiūrėti visokius prastus ar
vidutiniškus siaubo filmus, nes tai paprastas, primityvokas ir dažnai
pramoginis žanras. Nekalbu apie naujosios kartos paturbintus siaubo
filmus kaip „Paveldėtas“, „Motina!“ ar „Saulės kultas“, kurie išties pakylėjo
šį siaubo žanrą visai į kitą lygį, tačiau visumoje visgi (ypač prieš Heloviną!)
išleidžiama vienas po kito pigūs siaubo filmai. Vienas iš tokių – „Jie
gyvena viduje“ (angl. It Lives Inside) (2023).
Pastarasis remiasi emigrantų iš Indijos induistų
mitologiniais pasakojimais, kuriuos filmo kūrėjai apjungia su amerikietiškos
kultūros detalėmis. Dėmesio centre – imigrantų indų dukra Sam, kuri pasižymi
visais amerikiečių paaugliams būdingais simptomais: negerbia motinos, ištisai
naršo per savo išmanųjį, nesiduoda auklėjimui, meluoja, susitikinėja vakarais
su tuo, kas patinka. Tipinis ir erzinantis paauglės tipas, kurį, tiesą sakant,
net neįdomu žiūrėti. Filmo kūrėjai neišvyniojo meškerės ir nepadarė ko nors
įdomesnio, ko nematytumėt prastame siaubo filme.
Kitą vertus, filmas ir nesistengia kažko analizuoti,
atskleisti naujo. Gal kam pasirodys, kad indų aktoriai amerikietiškame siužete
yra šis bei tas, bet absoliučiai tai nesuveikia. Dar prasčiau su veikėjų
charakteriais. Tamira – slampinėjanti su stiklainiu pajuodusi paauglė vien iš
veidelio prašosi socialinės pagalbos, tačiau nei mokytojai, nei aplinkiniai
nereaguoja. Absurdu tampa ir Sam pastangos susidoroti su blogiu, pabaigoje lyg
ir kuriamas netikroviškas mergaitės didvyrės portretas, pasiaukojančiosios, nes
ji prisiima į savo vidų blogį, todėl pagaliau nusipelno tėvų ir artimųjų pagarbos
t. y., atvirkštinis mergaitės elgesys filmo pradžioje. Supraskite, įvyko
esminis veikėjos persiauklėjimas per siaubo patirtį, tačiau jis toks lėkštas,
kad belieka tik šypsotis. Tiesą sakant, filmas prastas, neįtikino niekas. Siauras
siužetas, prasti charakteriai, filmas be ryškesnės minties.
Žinote, pasiilgau tamsių, galingų ir įtraukių ispanų
ir Lotynų Amerikos filmų, nusagstytų Gojos kino apdovanojimais, tačiau
pastaruoju metu nieko nebepamatau, vien tik pavienes abejotinos vertės
komedijas su tais pačiais kažkada pamėgtais aktoriais. Nenoriu nieko sakyti, reiktų
pasidomėti, ar kartais ispaniško kino rinką neištiko kino recesija? Šįkart nusprendžiau
pažiūrėti ispanų režisieriaus Cesc Gay komediją „Kaimynai“ (ispan. Sentimental)
(2020). Su pastarojo režisieriaus darbu „Trumanas“ (2015) kadaise susipažinau
per Kino pavasarį. Anuokart istorija apie dviejų vyrų draugystę paliko smagų,
lengvo, bet prasmingo filmo įspūdį.
Žinoma, filmas „Kaimynai“ yra ne toks ryškus kaip „Trumanas“,
bet savito žavesio turi. Kas labiausiai gali užknisti, kai gyveni daugiabutyje?
Ogi kaimynai ir jų skleidžiami garsai už sienos. Dėl perdėto seksualinio
gyvenimo ir orgijų kenčia žemiau gyvenanti „atvėsusi“ pora, kuri kandžiai
tarpusavyje bendrauja, tarsi būtų Elas ir Pegė Bandžiai iš serialo „Vedęs ir
turi vaikų“. Jie nervinasi dėl kaimynų, tačiau pakviečia juos vakarienei, kad
galėtų ne tik pabendrauti, bet ir pasakyti, jog jų seksualinis triukšmas verčia
iš koto. Galiausiai šioji vakarienė tampa hiperbolizuota mandagumo ir įžūlumo
parodija, tam tikra porų terapine priemone, susivokti ne tik savo
seksualiniuose santykiuose, bet ir apskritai gyvenime. Galiausiai kaimynai
pakviečia kaimynus į seksualinę orgiją ir vienas iš partnerių visgi iškart
sutinka... Na ir prasideda!
Iš tikrųjų pats režisierius parašė šį scenarijų, o
pagalvojau, kad adaptavo kokią pjesės medžiagą, nes filmas teatralizuotas,
labai tinka teatro scenai. Lengvai pastatomas, nes visas veiksmas vyksta vienu
laiku ir viename bute. Filmo tekstūra kaip komedijos primena absurdiškų
situacijų komediją, buto spalvos, aktorių išraiškos – legendinio serialo „Draugai“
braižą. Iš tikrųjų smagu stebėti šias poras, nes didžiausias absurdas kyla iš
to, kas slapta, kas privatu, kas po antklode, o čia režisierius per dialogus ir
scenas iškelia į viešumą – kaimynai įtraukiami į bendrą savotišką santykių
analizės ir išgyvenimo komuną. Nepasakyčiau, kad filmas režisūrine ar vaidybine
prasme kažkuo labai ypatingas, priešingai – sustyguotas labai panašiu ritmu
kaip ir daugelis pokalbiais ir komiškomis situacijomis grįstų filmų, kai
žiūrovui aišku, kur yra veikėjų lūžio taškas, kulminacija, tvarkingas ir aiškus
susitaikymas. Filmas masėms, bet linksmas.
Vieno vakaro reginiu, prieš užmiegant ir praskaidrinant
nuotaiką, tapo argentiniečių režisieriaus Martino Zaidelio (ar kartais ne
lietuvių išeivių palikuonis? Ieškojau internete, bet nieko apčiuopiamo
neaptikau) filmą „Visiškai pakvaišusi“ (ispan. Re loca)
(2018), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Argentinoje ir visoje Pietų
Amerikoje labai populiari aktorė Natalia Oreiro.
Filmas gal ir nėra toks geras, kokią puikią prisimenu
Natalią Oreiro. Tiesa, nuo to karto, kai paskutinįkart kažką mačiau su ja kine
ar seriale, nutekėjo nemažai vandens. Istorija absoliuti argentinietiška
komedija, kuri laikosi ant moters, kuri artėja prie savo gyvenimo
vidurio, stereotipų ir jų sulaužymo. Pilara, pagrindinė filmo veikėja, išsekusi
ir nevykusius santykius su nevykusiu menininku užmezgusi, daug dirbanti jau
antrą dešimtmetį reklamos kampanijoje, moteris, bet vieną dieną ją užgriūna
nelaimės – visos vienu metu. Pilara slapta myli visai kitą vyrą, tačiau šis tuoj
ves kitą... Žodžiu, melodramatiškumo nestinga. Galiausiai Pilara jaučiasi jau
senstelėjusi, nebespėjanti kaip kadaise paskui naujoves, nebesuseka ir
nebeišmano, kas vyksta internete ir kaip šiandien smarkiai progresuoja
reklama...
Galiausiai vieną dieną ji, atseit atlikusi magišką
užkeikimą, o iš tikrųjų vedina permainų troškimų, absoliučiai pasikeičia. Ji
spjauna į geros moters įvaizdį, tampa įžūli, daro ką nori, keikiasi, meta darbą
ir iškart tampa internetine žvaigžde. Iš vienos pusės filmas žaismingas,
primenantis apie mūsų stereotipus, įsipareigojimus, kuriuos dažniausiai mes
susikuriame ir bijome pokyčių arba dar baisiau – ką žmonės pasakys, todėl
kenčiame. Iš kitos pusės filmas tiek paprastas ir primityvus, kad šioji idėja
jau net nebe idėja, tai tik tiesiog dar viena ta pati parodija apie drąsią ir
veržlią moterį, kuri nesusitaiko su pasaulio taisyklėmis. Filmas tuščias,
laikosi ant klišių ir paprastų jau vienokiais ar kitokiais atvejais matytų
situacijų parodijų. Jeigu atvirai, iš filmo nieko naujo nebesitikėkite, jis tiesiog
absoliučiai nišinis. Tiesa, nors filmas ir vadinasi „Visiškai išprotėjusi“, bet
iki tokio išprotėjimo kaip „Pagirios Las Vegase“ neišneša nė pro kur.
Nedaugžodžiausiu, nes vaikystėje iš tikrųjų bijojau
žiūrėti 1973-ųjų „Egzorcistą“. Po šitiek laiko pagaliau sukurtas jo tiesioginis
tęsinys „Egzorcistas: tikintysis“ (angl The Exorcist: Believer) (2023).
Sakau, pagaliau? Ogi be reikalo, nes visgi, nors ir turi sąsajų su pirmtaku,
visgi scenarijus originalus, ne pagal knygą.
Nepasakyčiau, kad filmas absoliuti tragedija. Žiūrėti buvo
galima nuo pradžių iki pabaigos. Būta net vietomis nemažai įtampos, tiesa, ją
kėlė S. Kingo „Tai“ romano ekranizacijos motyvai t. y., dingimo neaiškios
aplinkybės, šiokios tokios detektyvinės istorijos ir besiblaškantis tėvas dėl
dingusios dukrelės. Klasikinę medžiagą bandoma absorbuoti Holivudui
nustatytomis dabarties klišėmis, stereotipai – būtinai aktorių juodaodžių,
būtinai visko po truputį ir, kad visi būtų patenkinti, kad niekas Holivudo
nekaltintų rasizmu ar dar kažkuo. Tai jaučiasi, tikrai.
Tiesą sakant, nėra pernelyg ko čia analizuoti. Filmas skirtas
šiurpinti, tačiau patys nuobodžiausi tampa pagrindiniai veikėjai. Visiškas kino
charakterių albinosų paradas. Neįdomūs nė pro kur. Tėvas, jautęs kaltę,
atleiskite, myžčioja aplink dukrelę kas žingsnį, o buvusi vienuolė (dabar
gydytoja-slaugė) jaučia kaltę dėl buvusio aborto. Žodžiu, tradiciškos siaubo
kino vertybės – tėvai kaip išprotėję maniakiškai veikiami tik tėviškų ir
motiniškų instinktų, per čia teka kaltės pragaro upės ir jais naudojasi Šėtonas.
Pala... Bet tai yra kone kiekviename siaubo filme ir tai daro istoriją labai
nuobodžią. Nėra autentikos, viskas daugiau ar mažiau remiasi į pagarbą
klasikiniam variantui, tačiau bandoma nenutolti nuo masinio žiūrovo, kuris jau
žino, ko kiekviename žingsnyje tikėtis, nes išmokęs per tiek metų scenarijaus artikuliaciją
kaip iš vadovėlio... Jeigu turite lūkesčių didesnių, nei eiliniam siaubekui,
pamirškite, nusiteikite tiesiog parpsoti be didesnės intrigos ant sofos.
Apie pastoriaus dukterų Anės, Emily ir Charlottes
Brontė gyvenimą yra sukurta tiek daug adaptacinių filmų ir spektaklių, kad jų
gyvenimai nuolat iš naujo ir iš naujo perkuriami, aptariami ir vėl
interpretuojami. Kažkada skaitytas Emily Brontės (1818-1848) romanas „Vėtrų
kalnas“ buvo išties įtraukiantis ir puikiai iki šių dienų paskaitomas kūrinys,
tad apie ją sukurtas ir filmas „Emili“ (angl. Emily) (2022).
Nors paprastai klasikoje yra labiau aptariama kur kas produktyvesnė Charlottės
Brontė kūryba bei jos įstabioji „Džeinė Eir“, tačiau kai kas „Vėtrų kalną“
laiko kur kas vertesniu ir įdomesniu kūriniu, pvz., Virginia Woolf.
Visgi filmas apie Emili Brontė iškart perteikia, kad
būtent šioji iš seserų buvo labiausiai pakvaišusi, didžiausia svajoklė iš
svajoklių ir ne visada gebanti būti „normali“ pagal tuometinius standartus.
Istorija apžvelgia ne seserų istoriją, o pateikia Emily perspektyvą, nors filme
vaizduojamos ir brolis bei likusios kitos seserys. Beveik XIX amžiaus vidurys,
puritoniška anglų visuomenė ir tėvo pastoriaus įtaka labai formavo svajoklės
Emily asmenybę. Didžiausią įtaką, kaip matome iš filmo ir išlikusių istorinių
šaltinių, turėjo Emily brolis Branvelis – lėbautojas, neklaužada, maištininkas
ir alkoholikas, kuris tragiškai baigė savo gyvenimą, taip ir nerealizuodamas
savęs kaip literato, nors bandymų lyg ir būta...
Filmo kompozicija klasikinė. Pradžioje matome
mirštančią Emily, kurią slaugo Charlottė, pastaroji bando išsiaiškinti, kaip Emily
sugebėjo parašyti „Vėtrų kalną“. Žiūrovui jau ir taip aišku, jog iš rašytojos asmeninės
patirties, todėl istorija mus nubloškia truputį atgal, kur pasakojama Emily ir
pastoriaus patarnautojo Viljamo meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti dėl
religinių dogmų. Prigimtis ir celibatas, aistra ir protas – iš esmės filmo
veikėjai ambivalentiški kaip ir „Vėtrų kalno“ pagrindinis veikėjasHitklifas.
Filmas stengiasi atskleisti šio kultinio romano atsiradimo priežastis bei Emily
išskirtinumą iš kitų seserų. Manau, iš dalies tai ir pavyksta. Emily puiki
pianistė, tačiau sunkiai adaptuojasi prie tėvo keliamų lūkesčių. Išsiųsta į merginų
mokyklą tapti mokytoja, ji neištveria ir yra išsiunčiama atgal. Nuvylusi tėvą
ir nusivylusi savimi ji pamažu įsitraukia į brolio išdaigas ir net ima vartoti
narkotikus... Visgi jos padėtis nepavydėtina, ji gyvena Viktorijos epochoje
pirmojoje pusėje, kur vyrauja romantizmas, sentimentalumas, bet moterims tai
griežtų primestų taisyklių amžius, kur padorumas, nuolankumas ir paklusnumas
yra laikomos geriausiomis moters savybėmis. Kitą vertus, jeigu Emily būtų
atitikusi visus tuos kriterijus, argi turėtume „Vėtrų kalną“?
Viena įdomesnių ir labiau pavykusių filmų scenų – tai
kiniškos kaukės spiritizmo seansas, kada Emily apsimetusi mirusios motinos
dvasia ne juokais išgąsdina visus. Kitą vertus, toji kaukė tampa ir pačios
Emily likimo simboliu, nes ji priversta nuolat dangstytis ir save visuomeniškai
normalizuoti, nes kaukė – tai įsipareigojimas, taisyklės, netikras
prisitaikėliškumas, o tai ir Emily našta. Visgi kuo žaidžia režisierė Frances
O'Connor? Ogi bandydama aiškiai brėžti Emily meilės istoriją su „Vėtrų kalno“
siužetinėmis linijomis, iliustruodama dažnai šaltą, vėjuotą, drėgną Anglijos
klimatą, koks ir vaizduojamas pačios Emily romane. Visgi filmas, nors ir
kostiuminė drama, joje daug savitos interpretacijos, nors pastatymas labai
estetiškas, gražus, sukurtas išskirtinis Emily charakteris, jos santykis su
pasauliu, puikiai čia pasidarbavo aktorė Emma Mackey. Labiausiai filme erzina visuomenės
įsigalėjusios klišės, kurios diktuoja veikėjų elgseną ir sielvartą, pastarieji
kine ir literatūroje matyti tiek daug sykių, kad tiesiog žiūrint filmą galima
viską papunkčiui numatyti, nes veikėjai kaip užprogramuoti robotai elgiasi
pagal standartus, nors ir stengiasi iš jų ištrūkti, maištauti. Tą matome ne tik
Brontė seserų kūryboje, tą matysime ir J. Austin romanuose bei jų
ekranizacijose. Visgi po filmo „Emili“ man susidarė įspūdis, kad režisierė
visgi nulipdė savo Emily, kuri visgi savoje, įtariu, epochoje buvo kiek
kitokia.
Danai kuria filmus apie savo kultinius rašytojus! Viena
iš tokių XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo baronienė Karen Blixen, kuri ilgą
laiką praleido Afrikoje, o grįžusi į Daniją parašė kultinę knygą „Iš Afrikos“.
Beje, 1985 m. pasirodė labai sėkminga šios knygos ekranizacija „Mano Afrika“,
kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė garsioji Meryl Streep. Tačiau šįkart filmas
ne apie šios knygos kūrimą, o apie rašytojos keistą sandorį su debiutuojančiu
naujosios kartos rašytoju Thorkild Bjørnvig.
Filmas „Sutartis“ (dan. Pagten) (2021)
pasakoja apie Karen Blixen, kuri kamuojama sifilio sukeltų kūno skausmų ir
jausdama, kad gyvena paskutiniąją savo gyvenimo dekadą, sumano keistą avantiūrą
– pasikviečia jauną ir perspektyvų rašytoją, kuriam pasiūlo keistą sutartį, supraskite,
kad ji globos jo kaip rašytojo asmenybę, supažindins su garsiausiais to meto
danų rašytojais, finansuos jo kūrybą, tačiau jis turįs besąlygiškai paklusti. Savotiškas
„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ be erotinio prieskonio. Žinoma, kad jaunasis
Thorkildas negali atsisakyti ir jis pasiryžta avantiūrai, tačiau netrukus
suvokia, jog jam reikia ne tik taikytis prie baronienės reikalavimų t. y., būti
valdomam ir formuojamam, bet ir aukoti savo mažamečio sūnaus bei žmonos
santykius...
Filmas toks keistas, beveik mistinis. Karen ir Thorkildo
santykiai perteikti tokie nenatūralūs, kad šiurpina tų santykių priklausomybė.
Kas toji Karen ir ko jai reikia iš jaunojo rašytojo? Vėliau sužinome, jog ji
ieško savo dvaro įpėdinio t. y., pagal jos įsivaizdavimą išugdytą jauną ir
potencialų meno kūrėją. Anot baronienės, Thordkildui reikia būti nuotykių
ieškotoju, atsisakyti iš dalies šeiminės idilės, ramybės ir įsimylėti,
keliauti, klysti ir vėl keltis, nes tik toks menininkas sugebės kurti gerą
literatūrą. Baronienei atrodo, jog ji gali manipuliuoti ir kurti savo pačios
atvaizdą, nors pati jau sena, ligota ir toli gražu nėra labai laiminga, tačiau
ji suvokia, jog tai kaina, kurią sumokėjo už savo žinomumą. Filmas iš esmės
pasakoja apie menininko asmenybės ir gyvenimo būdo dvilypumą ir apie tai, kad
neįmanoma kito „pajungti“ laisva valia ir „užsiauginti“ kaip vergą. Karen
nepasisekė, kad Thordkildas visgi buvo ramus šeimos žmogus, ramus rašytojas,
kuris nori suderinti kūrybą su šeiminiais įsipareigojimais.
Filmas teatralizuotas, baronienė perteikta itin
charizmatiškai, o ją suvaidina danų aktorė Birthe Neumann. Jau vien dėl jos
vaidybos filmą galima žiūrėti ir mėgautis. Visgi istorija tokia sunkiai
įtikinama, nors ir paremta tikra istorija. Vėliau Thordkilas išleis apie šiuos
santykius knygą, aišku, savaip viską apdailindamas, galgi net mistifikuodamas,
ir pagal šią knygą bus pastatytas filmas. Šiaip žaviuosi danų kinu, o „Sutartis“,
nepasakyčiau, kad labai nustebino, gal tik kėlė tam tikrą nuostabą, jog
apskritai įmanomi tokie santykiai. Bet kai esi jaunas ir nori kurti kaip
išprotėjęs, o vienintelė galimybė yra globa, kitaip sakant, užsiimti šiek tiek
prostitucija ir parsiduoti yra irgi išeitis. Filmas ir baigiasi faustiškai,
galiausiai jaunasis rašytojas suvokia, jog šioji šėtoniška sutartis, prarandant
savo laisvą valią kurti save patį, priveda prie savęs neigimo ir kančios, todėl
viskas baigiasi kaip Gėtės filosofinėje poemoje – Thordkildas grįžta į savo socialinį
luomą ir derina kūrėjo ir šeiminį gyvenimą lyg nieko ir nebūtų atsitikę.