Vinilinė plokštelė: Jessica Shy – Apkabinti prisiminimus [vinyl / LP] (2022)

 

Informacija apie albumą: Jessica Shy – Apkabinti prisiminimus [vinyl / LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Didžiausi Europos akmenys, rieduliai: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir kt. (Didžiausias šalies akmuo)

 

Sveiki,

 

Turiu daug idėjų, kaip norėtųsi kartais paįvairinti šio saito įrašus temiškai, tačiau dažniausiai tam nebelieka nei laiko, nei jėgų. Šįkart visgi nusprendžiau pasidairyti po Europą ir pasižiūrėti didžiausius akmenis. Kuris riedulys didžiausias Baltijos šalyse? Estijoje? Latvijoje? Lietuvoje? Iš ko jie sudaryti? O kaip kitose šalyse? Taigi pradėkime nuo Lietuvos...

Rieduliai yra numeruojami ir saugomi valstybės kaip šalies turtas. Kuo toliau nuo Baltijos jūros, link Alpių, tuo rieduliai mažėja ir jų aptinkama mažiau. Didžiausias Europos poledyninis matomas riedulys visgi yra Estijoje. Susipažinkime.

LIETUVA

 

Lietuvos didžiausias lauko akmuo – Bastyčių (arba Puokės) akmuo, šiaurės Žemaitijoje.

 

Sudėtis: lauko špatas, kvarcas, žėrutis. Manoma, kad atkeliavo iš Švedijos per ledynmetį, atrastas 1957 m.

 

Dydis: Barstyčių akmuo yra 13,4 m ilgio, 7,5 m pločio ir 3,6 m aukščio. Šis milžiniškas akmuo sveria net 680 tonų.

LATVIJA

Latvijos didžiausias akmuo – Nycgalės didysis akmuo (lat. Nīcgales Lielais Akmens), kuris yra netoli Daugpilio, netoli sienos su Aukštaitija.

 

Sudėtis: granitas.

 

Dydis: akmens ilgis – 10,5 m, plotis – 10,4 m, aukštis – 3,5 m. Matomos dalies tūris – 170 m³.  

ESTIJA

Didžiausias Estijos akmuo – Ehalkivi (Ehakivi, Linnukivi, Veljastekivi) yra Estijos Šiaurėje, Suomijos įlankoje, Vakarų Viru Estijos regione ant jūros kranto. Tai vienas didžiausių žinomų ledynų atneštų riedulių ledyno formavimosi zonoje.

 

Sudėtis: pegmatitas.

 

Dydis: aukštis 7,6 m, apimtis 49,6 m, tūris 930 m³, masė apie 2500 t.

LENKIJA

Didžiausias Lenkijos akmuo – Trygław, kuris stūkso Vakarų Pomeranijos vaivadijoje t. y., tarp Vokietijos sienos ir Gdansko šiaurinėje Lenkijos dalyje. Akmuo yra vietos miestelio kapinių dalyje ir apipintas įvairių mitų. Kilmė taip pat kildinama su paskutiniuoju ledynmečiu.

 

Sudėtis: gneisas.

 

Dydis: apie 50 metrų, ilgis – 16 metrų, plotis – 11 metrų, bendras aukštis – 7,8 metro (įskaitant 4 metrus įkasti į žemę); tūris apie 700 m3, numatomas svoris apie 2000 tonų.

VOKIETIJA

Didžiausias Šiaurės Vokietijos akmuo  – Großer Stein (Altentreptow), galutinai iškastas iš po žemių tik 2011 metais. Iš tikrųjų tai antrasis pagal dydį ledynmečio riedulys Vokietijoje, kitas aptiktas didesnis, deja, jis Baltijos jūros dugne, todėl sausumoje yra didžiausias šis.

 

Sudėtis: granitas.

 

Dydis: 8,2 m ilgio, 6 m pločio ir 5,2 m aukščio, jo masė apie 450 tonų. Pirminiais skaičiavimais, akmens, iš pradžių pakilusio 2,6 m nuo žemės, tūris buvo 133 m³, o jo apimtis – 23 metrai.

DANIJA

Didžiausias Danijos akmuo vadinamas Dammestenen, išvertus reikštų Moterų akmuo. Jis yra netoli Hesselager kaimo, maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Svendborgo.

 

Sudėtis: granitas.

 

Dydis: Jo aukštis – 12 m,, apimtis – 46 m, svoris – 1000 tonų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žudikas" / "The Killer"

 

Sveiki,

 

David Fincher per savo kino karjerą sukūrė ne vieną filmą, už kurį bus dėkingi žiūrovai: „Zodiakas“ (2007) „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Socialinis tinklapis“ (2010), „Dingusi“ (2014), o kur dar tokie serialai kaip „Kortų namelis“ bei vaizdo klipai Madonnai. Tikriausiai nemažai kas tikėjosi įtraukos ir intrigos naujausiame darbe „Žudikas“ (angl. The Killer) (2023), kuriame nusifilmavo Michael Fassbender ir Tilda Swinton.

 

Jau nuo pat pradžių filmas pasitinka žiūrovą savitai mąsliu ir lėtu ritmu. Pagrindinis veikėjas – bevardis ir daugiaveidis žudikas, kuris kiekviename žingsnyje keičia tapatybę. Jis ruošiasi kitapus gatvės nušauti turtingą ir įtakingą magnatą ir jam, deja, nepavyksta. Jo lėtus dzenbudistinius veiksmus apibrėžia vidinis ritmingas monologas, savita žudiko disciplina, kas jį iš dalies ir padaro antžmogį. Galiausiai jis grįžta į Dominikos Respubliką pas mylimąją, tačiau aptinka išlaužtus namus ir vos likusią gyvą merginą. Taigi likęs filmas yra keršto istorija, į kurią leidžiasi žudikas nuosekliai atsekdamas merginos skriaudėjus.

 

Siužetas iš tikrųjų nėra jokia intriga. Kaip tyčia šiam filmui pritrūksta tam tikro rokenrolo, dinamikos ir aistros, bet labiausiai – sudėtingesnio galvosūkio, kad ir žiūrovas galėtų įsitraukti į spėliones. Kitą vertas, galbūt tai būtų pernelyg tradiciška, todėl kino kūrėjai apsisprendė kurti prislopintą klasikinį variantą, telkdami jėgas pagrindinio veikėjo filosofijai, švariam ir skaidriam susidorojimui, pateikiant pagrindinio veikėjo apgalvojimus, analitinį mąstymą ir pasirinkimus nuo A iki Z kaip ant lėkštelės.

 

Visgi filme būta labai vykusių scenų, kurios įtraukė, leido tapatintis su situacija, o ir muštynių sceną, kuri priminė „Nužudyti Bilą“ dalis, taip pat atrodė jau kitame kosmoso lygmenyje, nebetikroviška. Kitą vertus, filme atsivėrė ir tam tikrų nuobodžių beveiksmių duobių, kai veikėjas jau per daug įkyriai slampinėdamas kartoja tas pačias frazes ir nieko įdomaus nevyksta. Aš vis galvojau, ar būtina filmuoti ir scenas užkaišioti tomis mašinų pasistatymo aikštelėse mizanscenomis, kurios iš tikrųjų nepasako nieko? Jų filme čia bus ne viena ir ne dvi. Visgi veikėjas man priminė vaikystėje žiūrėtą tokį serialą „Pretendentas“, kada unikalaus gebėjimo ir mąstymo žmogus, slėpdamas savo tapatybę, bėga nuo slaptos organizacijos. Galima sakyti, kad „Žudiko“ intriga galbūt už to ir laikosi, t. y. ypatingo veikėjo mąstymo. Visgi filmas išėjo vidutiniškas, labiau žiūrėti atsipūtus, nei tikėtis kokio nors netikėto ir intelektualesnio cirko.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Napoleonas" / "Napoleon"

 Sveiki,

 

Pažiūrėjęs naujausią Ridley Scott filmą „Napoleonas“ (angl. Napoleon) (2023) bandau suprasti internetinių heiterių ir anšlago atstovų sukeltą kakofoniją. Filmo aptarimai ir įspūdžiai panašiai rezonuoja su vasarą pro teatrus praėjusiais „Openheimeriu“ bei „Barbe“. Tiesa, kino teatrai jau nebelūžo kaip vasarą, tačiau filmas vis tiek sukėlė šurmulį. Jau kino apdovanojimų sezonas baigia įsibėgėti ir, deja, „Napoleonas“ nėra iš tų favoritų, kokio buvo galima tikėtis.

 

Pustrečios valandos R. Scott kino epas iš tikrųjų tampa dar vienu didingu režisieriaus kino projektu. Žvelgiant į jo kino ilgametę patirtį, tai yra vienas iš tų kino mohikanų, kuris išlieka konceptualiai ištikimas savo kino užmojams: didelės masinės scenos, prabangūs ir gausūs kostiumai, istorinių faktų laikymasis, herojaus dvilypumo kūrimas, mūšių vaizdavimai, meilės istorinė linija bei žymūs aktoriai. Visas šis nekintantis Ridley receptas kaip koks Margaritos kokteilis niekada nekeičia savo sudėties, „Napoleonas“ irgi. Visgi mano mėgstamiausias jo kino reginys tebėra legendinis „Gladiatorius“.

 

Tiesa, nesu istorikas ir didelis Napoleono Bonaparto asmenybės žinovas. Iš istorijos pamokų vis menu jo graudų ir nesėkmingą žygį į Maskvą ir mirtinai sušalusius kareivius žaimą Vilniaus gatvėse. Masinė palaikų kapavietė sukurta ir Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tiesa, esu daug girdėjęs ir mitų, kad Bonapartas buvęs neūžauga liliputas, kuris pasiekęs didžiules pergales dėl savo ūmaus ir karšto būdo. Filme visgi visi šie mitai paneigiami ir mes matome aktoriaus Joaquin Phoenix (geresnio varianto šiam vaidmeniui ir negalėjo būti) sukurtą mąslaus ir jautraus karo genijaus portretą.

 

Nesistengsiu analizuoti naratyvo ir visko, kas vyko filme – tam reiktų tikrinti ne vieną istorinį šaltinį, tačiau Austerlico ir Vaterlo mūšiai pavaizduoti įspūdingai, aišku, pasitelkiant kompiuterinę grafiką. Kiek gal nuvylė Napoleono Maskvos pralaimėjimas, apie kurį daugiau buvau girdėjęs. Bet filmas, nors ir karinis, tačiau nėra vien mūšių strateginis analizės dokumentika, mūšiai praplaukia epizodiškai įprasmindami Napoleono pergales ir pralaimėjimus. Kur kas tikroviškiau ir įtaigiau pavaizduota kretanti Prancūzija po Marijos Antuanetės nukirsdinimo ir visa Napoleono epocha šalies viduje, kuriai atsvara buvo aristokratės kalinės Žozefinos ir Bonaparto meilės istorija, kuri tikriausiai filme dramatiškai geriausiai perteikta. Daug faktų nebuvau girdėjęs, nors dar pernai Luvre akylai stebėjau originalius karūnacijos paveikslus, bet net nebūčiau pagalvojęs, kad dėl palikuonių Žozefina turėjo atsisakyti karūnos ir užleisti vietą vaisingajai.

 

Filmo visuma itin spalvota ir, nebemeluokime, labai vykusiai prabangi. Kostiumai yra vienas svarbiausių filmo atributų, dėl ko ne kartą galima išsižioti, kaip tiksliai pagal dokumentus ir paveikslus atkurti tam tikri vaizdiniai. Kitą vertus, neįmanoma neanalizuoti paties Napoleono charakterio dvilypumo: iš vienos pusės jis nuo moters ir mamytės priklausantis graudenantis berniūkštis, o iš kitos – bebaimis karo vadas per savo vadovavimą pražudęs per 3 milijonus gyvybių. Aktoriaus perteiktos tam tikros manieros, Napoleono leidžiami geismo garsai, čepsėjimai, miegamojo flirtas ir karo stovėsena leidžia jį regėti ir kaip garbėtrošką, ir kaip besiaukojantį kitų labui. Iki šiol Napoleonas prancūzų yra labai gerbiamas autoritetas, nors jo tragedijų pabaigoje visuomenė ir neapkentė. Visgi filmas man labiausiai suveikė kaip istorinių spragų užpildymas, nepamenu, kad kažką rimtesnio būčiau matęs apie Napoleoną, net keista, kad kinas neišnaudojo šios personos. Nepaisant visko, gal ir trūksta filmui gylio, nueita holivudiniais vaizdų dirginimo keliais, o ne pavojingesniu – asmenybės interpretavimo galimybėmis, kaip pavyzdžiui, buvo rizikuojama filme „Spencer“ apie princesę Dianą. Nepaisant visko, pastaruoju metu nedaug žiūriu didžiojo kino reginių, savitai buvau tokio pasiilgęs ir mano lūkesčius, ko buvo galima tikėtis iš režisieriaus, išpildė.

P. S. Ar niekam akių nebadė juodaodžiai žemesnio rango karininkai ir tai, kad filmas anglų kalba ir puikiai be vertėjų kalbasi tiek Napoleonas, tiek Aleksandras, tiek britų generolas? Tarsi vietomis visgi istorinė tiesa pasiduoda kino tarimai tolerancijai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5 

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Oskaras Koršunovas apie spektaklį "Išvarymas"

 Sveiki,

 

„Pjesėje yra paslaptis. Yra kažkas, kas sprogdina patirties ir atminties atomą, sielos geną bendrą visiems. Spektaklis pasakoja apie 90-tuosius. Apie laiko istorinę, techtoninę slinktį, lūžį, keitusį žmonių pažiūras, likimus, gyvenimą. Apie neįtikėtinai sunkius laikus, kai buvo sunku išgyventi, o dar sunkiau išlikti žmogumi. Kai iš naujo reikėjo sukurti save. Kaip sako spektaklyje senasis Benas ,,iš šūdo sulipdyt veidą". Tai tie baisieji laukinio kapitalizmo laikai, su visu savo moraliniu ir ekonominiu smurtu.“ Oskaras Koršunovas

 

Ir aš dar nepamačiau „Išvarymo“, apie kurį kalbama jau visą dešimtmetį, nes tai tikriausiai viso dešimtmečio Lietuvos didysis teatro šedevras! Labai tikiuosi, kad „Išvarymas“, apie kurį neseniai režisierius O. Koršunovas pasidalijo savo facebooke įrašą, dar vieną dieną būtinai sugrįš ir turėsiu galimybę patirti tai, ką patyrė kiti žiūrovai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 40: mantra "Viskas yra ir bus gerai!"

 

Laba, skaitytojai,

 

Šiandien pirmadienis. Nauja savaitės gerų darbų ir ketinimų pradžia. Tuoj baigsiu rytinę kavą, padarysiu tempimo pratimus ir jau ruošiuosi į darbą su intencija, kurią per visą savo gyvenimą nežinau, kiek kartų esu sau pasakęs, bet pakartosiu.

 

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus...

Viskas yra ir...

Viskas yra...

Viskas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Soltburnas" / "Saltburn"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie tai, kaip gyvena britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja, nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn) (2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei iš vyrukų, nei iš merginų.

 

Gerai, filmas prasideda kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja, labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu (nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“, kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku, filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų... Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko tik troško.

 

Visgi tuos seksualinius lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku, nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus, nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai, kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela