Sveiki,
Šiandien MO muziejaus galerijoje, kur Didžiosios salės
paroda buvo organizuojama pagal filosofo Carl Gustav Jung koncepciją,
pamačiau didelėmis raidėmis užrašytą šią mintį. Jos stebuklingai išvengė Alberas
Kamiu, kalbėdamas apie maištą ir absurdą, tačiau Jungas gi teisus, kiek daug
žmogus gali padaryti, jeigu jis mato tame daryme prasmę ir kokia baisi kančia
ir absurdas ištinką žmogų, kai tos prasmės nebelieka.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Tik nesijuokite, muzikos
gurmanai, nes šis singlas tiesiog skamba kaip gongas mano galvoje visą šventinį
kalėdinį laikotarpį. Aptikau jį tiesiog „skrolindamas“ socialinius tinklus ir daina
buvo panaudota viename šokių trumpame vaizdo klipe, pastarasis labai užkabino
dėl savo pozityvumo. Dainą „Ich habe einen kleinen Papagei“ atlieka jaunų
vaikinų duetas, pasivadinęs Die Schlagerboys. Bandžiau internete
kur nors plačiau rasti rašytinės informacijos apie šiuos vaikinus, tačiau nieko
neįmanoma kaip visada rasti apie nepopuliarius atlikėjus, tarsi informacija
būtų užrakinta po devyniais užraktais. Visgi šis duetas susikūrė maždaug 2022
metais ir jie įrašė ir atliko keletą populiarių vokiškų šlagerių, tačiau pats
populiariausias yra apie papūgą „Ich habe einen kleinen Papagei“ (liet. Aš
turiu mažą papūgą), pasirodęs 2024 metų viduryje. YouTube kanale vaizdo
klipas peržiūrėtas daugiau nei 700 tūkstančių kartų.
Tiesa, kūrinys nėra
originalus, ją pirmiausia buvo atlikęs garsus vokiečių vaikų dainininkas Volker Rosin. Taigi pasiklausykite ir jūs, gal
pakels nuotaiką.
Die Schlagerboys - Ich habe einen kleinen
Papagei
[žodžiai / lyrics]
1. Ich habe einen kleinen Papagei –
Papagei
Der macht den ganzen Tag ganz viel
Geschrei – viel Geschrei
Sein großer Schnabel der steht niemals
still – niemals still
Er macht immer das nur was er will – was
er will
Refrain:
Sagt Hallo - Co Co Co
Einfach so - Co Co Co
Im Büro - Co Co Co
Auf der Straße sowieso
Morgens früh - Co Co Co
Abends spät - Co Co Co
Ganz verschärft – Co Co Co
Mann, das nervt – Co Co Co
2. Mein kleiner, süßer, frecher Papagei –
Papagei
Der flog auch einmal hin zur Polizei –
Polizei
Der Polizist, der schrieb ein Protokoll –
Protokoll
Das fand der Papagei dann gar nicht toll –
gar nicht toll
Refrain
3. Zum Fressen fliegt der kleine Papagei –
Papagei
Am liebsten in die feine Bäckerei –
Bäckerei
Für manchen dort ist er `ne Attraktion -
Attraktion
Der Bäcker dort, der kennt das aber schon
– aber schon
Refrain
4. Vielleicht kommt ja mein kleiner
Papagei – Papagei
Auch irgendwann einmal bei dir vorbei –
dir vorbei
Dann ist es aber Schluss mit deiner Ruh –
deiner Ruh
Am besten hältst du dir die Ohren zu –
Ohren zu
Refrain
Maištinga Siela
Sveiki,
Šiandien išgirdau, bet
tikriausiai prieš kelis mėnesius girdėjo ir žinojo visi apie Leon Somov ir
Ruta Mur bendrą kūrinį „Saugok širdį“. Kiek netikėtas Leon Somov
pateikė Rutai Mur paskutiniuoju metu patogią muzikos koncepciją – ilgesio
klubinę muziką, pagrįsta 8 dešimtmečio sintezatoriaus garsų, tamsių, bet
lengvai ir svaigiai hipnotizuojančių ritmų, gaiviai ir šiuolaikiškai adaptuotų
mūsų naujoms dienoms. Kūrinys turi sąšaukų su Rutos Mur daina „Slow“, su kuria
ji dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje prieš kelerius metus, kuri, tiesa, man irgi
labai patiko ir vos neišvyko atstovauti Lietuvai. Naujoji daina galgi net dar
geresnė, universalesnė, nes aiškiai artikuliuojamos lietuviškos frazės kelia
ilgesį, svajonę ir susižavėjimą. Neabejotinas lietuviškos muzikos hitas, o kas
negirdėjo arba pramiegojo kaip aš, siūlau pasižiūrėti vaizdo klipą ir
pasiklausyti.
Ruta Mur, Leon Somov – Saugok širdį
[žodžiai / lyrics]
Kam tau žodžiai
Jei gali paliesti?
Pakalbėsim, kai ateis aušra
Naktį viskas juk kitaip
Jausmai per kraštus
Liejasi iš amžino šaltinio
Tu laikyk ją
Saugok savo širdį
Nepaleisk kartu su ja ir manęs
Tu laikyk ją
Saugok savo širdį
Nepaleisk kartu su ja ir manęs
Apkabink mane stipriau
Ir nebepaleisk
Aš noriu tave
Iš tiesų pažinti
Dieną viskas juk kitaip
Tik kalbom neužmušk
To, kas liejasi iš amžino šaltinio
Tu laikyk ją
Saugok savo širdį
Nepaleisk kartu su ja ir manęs
Tu laikyk ją
Saugok savo širdį
Nepaleisk kartu su ja ir manęs
Ne, ne, nemanyk
Kad paviršiumi plaukiu
Aš iš pat debesų
Giliausių gilumų
Duosiu tau
Duosiu tau viską, viską
Ne, ne, nemanyk
Kad paviršiumi plaukiu
Aš iš pat debesų
Giliausių gilumų
Duosiu tau
Duosiu tau viską, viską
Tu laikyk ją
Saugok savo širdį
Nepaleisk kartu su ja ir manęs
Tu laikyk ją
Saugok savo širdį
Nepaleisk kartu su ja ir manęs
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Naujametiniu spektakliu
šiemet man tapo vokiečių režisieriaus Christian Weise Valstybiniame
Vilniaus mažajame teatre pastatytas pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee
Williams (1911-1983) pjesę spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio
stogo“ (angl. Cat on a Hot Tin Roof, 1955). Dramaturgo gyvenimas
nebuvo lengvas, jis gimė konservatyvioje pietų Misisipėje, šeimoje, kuri jo
nesuprato. Tėvas alkoholikas, o motina neurotiška, todėl anksti susidomėjo
teatru ir literatūra, kol galiausiai baigė scenarijaus rašymo mokslus
universitete. Pats T. Williamsas buvo homoseksualas, tuo metu nelabai to slėpė
nuo itin homofobiškos JAV visuomenės, bet niekur viešai to ir nedeklaravo. Ilgametis
jo vadybininkas ir mylimasis Frankas Merlo buvo jo gyvenimo partneris nuo 1947
metų iki Merlo mirties 1963, po kurios dramaturgas paniro į gilią depresiją. Visos
jo gyvenimo temos ir potyriai daugiau ar mažiau atsispindi pjesėje „Katė ant
įkaitusio skardinio stogo“, kurioje analizuojama šeimos psichologinė įtampa. Tiesa,
autorius už šią pjesę pelnė Pulitzerio premiją.
Pjesėje vaizduojama Briko
ir Megės nelaiminga santuoka. Jiedu negali susilaukti vaikų, o Brikas nuolatos
geria alkoholį, atkaklioji Megė stengiasi jį suvilioti, nepasiduoti liūdesiui
ir depresijai. Tuo pačiu metu Briko broliui Guperiui sekasi tarsi iš pypkės, jo
žmona vaisinga, jis turi vaikų ir atrodo įgyvendina visus sėkmingo ir „tikro“
vyro socialines sąlygas, tačiau Tėtušio, kurio paskutinioji ne už kalnų, prielankumo
jis negauna. Tėtušis susidomėjęs tik Briku, kuriam nerūpi palikimas, nes jis
skendi liūdesyje. Galiausiai sužinome, jog Brikas labiausiai liūdi dėl to, kad
iš gyvenimo išėjo jo sporto komandos kapitonas ir geriausias bičiulis, su
kuriuo neva pati Megė turėjo romaną. Nors pjesėje nė karto tiesiogiai neparodoma
homoseksualioji meilės pusė, tačiau visa scenografija ir Briko išvaizda byloja
apie homoseksualiosios meilės apraiškas.
Pagrindiniai veikėjai
panašūs į kates, kitaip sakant, tai viena didelė kačių šeimyna, nors pirminėje
pjesėje vaizduojama konservatyvi pietinė XX a. JAV šeima, kurios pagrindinis
pragyvenimo šaltinis – plantacijų verslas, tačiau vokiečių režisierius Ch.
Wiese šeimą scenoje pateikia dviprasmiškai. Iš vienos pusės matome kačių toteminį
metaforizuotą šeimos modelį, todėl aktoriai scenoje vaizduojami kaip
pseudokatės, dažnai su randais, tyčia sudriskusiais po kovų su nagais rūbais, o
pasviręs scenografinis pasaulis, garmantis žemyn, eina kaip šeimos likimo ir
išlikimo parabolė. Bet ar galima išlikti neigime ir socialiniuose vaidmenyse
sveiku dvasiškai?
Iš vienos pusės šiandien
pjesė neatrodo itin sudėtinga. Jau daug vandens nutekėjo nuo 1955 metų, kada
tik subtiliai per metaforas ir simbolius galėjai kalbėti apie kitokios meilės
trūkumą. Nors homofobinės problemos niekur nedingo, tačiau sociume susikūrusios
įvairios aktyvios bendruomenės gali tapti užuovėja daugeliui žmonių. Spektaklyje
atviriausiai utriruotos klasikinės šeimos prievolės. Šeimą valdo patriarchatas,
čionai vėl turime tėvo ir sūnaus konfliktą, lūkesčius, savotišką
nesusikalbėjimą ir maištą, spaudimas turėti santuoką ir vaikų, kad viskas būtų
pratęsta kaip ir pridera. Brikui tas nerūpi, jis guli prie šaldytuvo lūžusia
koja, kuri reiškia nutrūkusius jo santykius su mylimuoju ir iš esmės gyvenimo
prasme, jis vilki rožinį moterišką erotinį apatinį kostiumėlį, makabriškai
vaikšto ant aukštakulnių ir kaip tik paryškiną savo vidinį kitoniškumą, nors
patys šeimos nariai nemato ir to nekomentuoja, bet visi tarsi įtaria. Iš esmės
tai gėjiškas manieringumas, kurį reikėjo XX amžiuje slėpti, tačiau žiūrovams
nuo scenos jis kaip tik hiperbolizuotai ir groteskiškai paryškintas.
Kaip bežiūrėsime, visas
spektaklis tyčia primena lėlių namelį, jis karikatūrinis ir veikėjai primena
animacinius šaržus. Didelis bravo scenografijai ir kostiumams, jie iš tikrųjų
labai išskirtiniai ir padeda visai istorijai išsiskleisti. Stilistiškai man
priminė net amerikiečių kino režisieriaus Tim Burton filmų „Todas Svynis“, „Valbalų
sultys“ ar animacinio filmo „Mirusi nuotaka“ stilistinius elementus, bet jie
kaip ir filmuose, taip ir šiame spektaklyje, atrodo labai šaržuotai, todėl
komiškai. Didžiausia drama kyla iš Briko vidinio skausmo ir jo alkoholizmo,
kurio jis nenori nei sau, nei kitiems paaiškinti.
Reiktų paminėti, jog
spektaklį lydi gyvos muzikos intarpai, kuriuos atlieka Ignas Kasikauskas
(būgnai), Žygimantas Juozas Bačkus (gitara), taip pat dainuoja aktorė Teklė Baroti
(Megė) ir, žinoma, didžiausi aplodismentai aktoriui ir dainininkui Šarūnui Januškevičiui
(Brikui), kuris ne tik visą spektaklį laviravo ant aukštakulnių (nors jau šiais
laikais tuo niekuo nebenustebinsi), tačiau nustebino jo atsidavimas šiam
vaidmeniui. Kadangi spektaklį mačiau iš parterio priekio, mačiau jo didžiulį
įsijautimą tiek dainuojant, tiek vaidinant (išvirpino lūžusią koją visą
spektaklį), o po viso spektaklio mačiau, kad reikėjo jam dar ir emociškai
atsigauti. Taip pat reiktų pagirti Ilonos Kvietkutės (Motušės) komišką kostiumą
ir pasirodymą.
Šiaip spektaklio turinys
manęs asmeniškai nenustebino, tačiau suprantu jo pastatymo principus, sąsajas
su dabartine Lietuva, bandant aktualizuoti pjesės medžiagą postsovietinėje mūsų
visuomenėje, kur dar tiek daug įsitikinimų ir stereotipų. Šis spektaklis gan
muzikalus, gera Šarūno Januškevičiaus parengtis, nustebino tvirtas LGBTQ jo
šokis, kuris labiausiai išreiškė Briko prigimtį, bet labiausiai spektaklis „Katė
ant įkaitusio skardinio stogo“ stebino savo vizualizacijos ir scenografijos
principais, kurie sujungia žmonių-kačių šeimos hierarchinius socialinius
santykius į vientisą atmosferinį burbulą, kuriame individualūs dvasiniai
išgyvenimai slopinami turto dalybomis, lūkesčiais, lyčių vaidmenų stereotipais,
todėl žmogus gydosi vienas taip, kaip išmano, nes gijimui nėra palikta nei
erdvės, nei atjautos.
Štai vienoje recenzijoje Ramunė
Balevičiūtė teigė, kad spektaklis nepateisino žiūrovo lūkesčių, nes neįvyksta „spragt“
pačiam žiūrovui, o pjesė lieka tolima ir neidentifikuojama, žodžiu, nematome
mes joje savęs. Sakyčiau, kad sutinku tik iš dalies. Nemato tie, kurie nėra
patyrę analogiškų situacijų, nereflektuoja, pavyzdžiui, alkoholizmo ar
homofobijos problemų mūsų visuomenėje, tačiau pjesės pabaiga išties nutrūksta
nieko nepalikusi ir nieko neišsprendusi tarsi muilo operos pirmasis sezonas. Brikas,
nors tariamai patiria „spragt“, tačiau kas tas iš tikrųjų galvoje esantis „spragt“,
argi ne išsilaisvinimas iš kančios kaip kad A. Škėmos veikėjui Garšvai, kuris
patiria savo zoori, sąmonės užtemimą, todėl nebelieka kančios, nebelieka
asmenybės, todėl pjesėje čia ir dedamas taškas, nes pereinama juodžiausios
egzistencijos naktis, po kurios galima statyti gyvenimą iš naujo arba tapti J.
Phoenix sukurtu Džokeriu.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Sveikinu sulaukus
2025-ųjų metų! Žvelgdamas į praėjusius metus, matau labai daug galimybių,
kuriomis ne visomis ir ne visada tekdavo pasinaudoti. Bet buvo ir nemažai
dinamikos, renginių, kelionių. Tai mano kelionių metai! Galgi net antrieji iš
eilės, nes popandeminiam laikotarpiui pasibaigus ėmiau keliauti kaip išprotėjęs.
Tiesa, šiemet, 2025
metais, „Maištingos sielos“ saitas jau skaičiuos 17 metus, o per 2024 metus
padariau rekordinių skaičių įrašų (590!!!). Aišku, ne visi jie reikšmingi ir įdomūs,
tačiau būna dienų, kada susimąstau apie šio saito būsimą likimą, kas jo laukia
didėjant dirbtinio intelekto įtakai. Kasmet, nors įrašų vis gausėja, tačiau
apsilankiusiųjų ir skaitytojų kasmet reguliariai skaičius traukiasi ir mąžta.
Nors niekada neturėjau tikslingos skaitytojų auditorijos ir iki šiol teigiu,
kad visi šie įrašai daugiau ar mažiau skirti mano kultūrinėms patirtims
klasifikuoti, visgi susimąstau ir apie „Maištingos sielos“ pabaigą, juolab kad
visai greitai pasikeis ir mūsų paieškos naršyklės, kurios taps dirbtinio
intelekto paieškos ir užklausos laukeliais, todėl prieinamumas, žinoma, taip
pat labai sumažės ir, manau, daugelis dalykų kaip ir „Maištinga siela“ anksčiau
ar vėliau nugrims į istoriją.
Gal ir liūdnos prognozės
senajam internetiniam informaciniam laukui, bet kita vertus, gal ateinantys
pokyčiai gali atnešti ir laisvesnių, įdomesnių dalykų – juk niekada nežinai.
Tai tik rodo, kad prie nieko nereikia pernelyg prisirišti, nes viskas kinta,
viskas greitai keičiasi, o pastaruoju metu ypač technologijų pasaulyje. Kol kas
neketinu kur nors dingti, tačiau dėl puslapio likimo susimąstydavau ir
anksčiau, nes tekstinius blogus jau iš esmės pakeitė vaizdinės medžiagos,
kurias esame linkę greičiau išklausyti ir pasižiūrėti negu perskaityti tekstą. Teksto
era susitraukė, ji apnaikino tiražus, asimiliavo su reportažais, nuotraukų
kartotekomis ir kitomis medijomis, tad ir žinių portalai tapo vaizdinių
reportažų hibridais, nes niekas nebenori skaityti ilgesnių tekstų. Skaitymo ir
rašymo kultūrą pakeitė tinklalaidžių žanras, todėl natūralu, kad tekstiniai
portalai nebepritraukia skaitytojų.
Visgi sveikinu su 2025
metais ir linkiu, kad kiekvienas pokytis atneštų naujovių ir praplėstų mūsų
akiratį, kad visur mus lydėtų nepamainomas smalsumas tyrinėti šį pasaulį ir juo
mėgautis.
Maištinga Siela
Labas,
Viskas, kad ir kas
nutinka, nutinka, todėl nėra prasmės dėl ko nors apgailestauti ir save plakti.
Viskas, kas atsitinka, atsitinka iš Visatos valios, todėl užuot sukontroliavus kitus,
verčiau susitvarkyti savo galvojimą apie save. Šiandien trumpai. Einu skaityti
knygą.
Maištinga Siela
Sveiki,
Artėjant naujiesiems
metams, teatras tampa man neišvengiama dovana, pramoga ir malonumas. Nors
pastaruoju metu dažnai per šį laikotarpį būna atšaukiamų spektaklių, tačiau
šįkart pavyko Vilniaus Mažajame teatre (VMT) pamatyti Gretos Štiormer pastatytą
pagal Gabrielės Labanauskaitės šekspyriškai interpretuotą pjesę „L.
YRA S.“ arba tiesiog „Lyras“. Šiaip mėgstu Šekspyro interpretacijas ir
manau, kad lietuviški pastatymo variantai gana įdomiai interpretuoja
tiesioginius Šekspyro kūrinius, o šįkart dar ir sukuria tragiško likimo veikėjo
karaliaus Lyro jaunystės priešistorę.
Dviejų veiksmų spektaklis
stebina savo laisvomis interpretacijos galimybėmis. Anglijos rūmai čionai
vaizduojami kaip sodas, kuriame karaliauja Lyro motina plaštakė Neronė ir
skraidūnas, tikriausiai įkūnijantis kokį nors paukštį, tėvas karalius Konas.
Lyras tipinis dar nesusivokęs paaugliško ir naivaus būdo veikėjas. Sosto savininkai
taikstosi su jaunojo Lyro arogancija, maištu ir laisvumu, negebėjimu prisiimti
atsakomybės, laikytis nustatytų monarchams tradicijų. Netrukus po 18
gimtadienio Lyras lemtingai susipažįsta su Sagu, kuris jam beregint tampa autoritetas ir daro
didelę įtaką. Lyras domisi laisve ir muzika, Sagas jį lyg ir išlaisvina, tačiau
šioji draugystė tik didelės tragedijos pradžia, nes Sagas jį provokuoja ir pakiša
pragaištingas mintis, o vienąsyk vos per jį nenuskęsta... Manau, tai platoniška
Lyro meilės istorija, jis naiviai įsimylį Sagą, užtaria ir pritaria jo buvimui
rūmuose, nors tuo pačiu vyksta ir klasikinė monarchų sąjunga – Lyrui peršama hercogaitė
Liza, būsima Lyro žmona ir jųdviejų vaikų motina. Galiausiai Lyro tragedija
susijusi su tuo, kad platoniška meilė baigiasi išdavyste, o viskam tragišką
finalą suteikia dar ir motinos Neronės mirtis.
Esama ir tiesioginių
jungčių su Šekspyro kūriniu „Karalius Lyras“. Pjesės pradžioje nuskamba
pranašystė, kurios turinys susijęs su karaliaus Lyro būsimomis trejomis
dukterimis. Pagrindinį veikėją taip pat veikia pranašystės algoritmas, jis
sutinka galiausiai vesti Lizą, nors jau spektaklio pabaigoje regime Lyro vis
stiprėjantį cinizmą ir norą nuversti tėvą. Sena Urano, Krono ir Dzeuso antikos
dievų tėvų ir sūnų santykių struktūra: kiekvienas sūnus galiausiai paneigia
savo tėvo galią ir viešpatavimą.
Visgi, kad ir kaip
bepažiūrėsi, spektaklis yra kur kas abstraktesnis ir sudėtingesnis. Kas iš
tikrųjų buvo tas Sagas? Viena iš interpretacijų galėtų būti pati tamsioji Lyro
pusė, nes galiausiai Sagas miršta prie Lyro motinos kapo ir tarsi įtvirtina
jaunystėje Lyro beprotybės ir aklumo apraiškas. Ne veltui pačiame spektaklio
pavadinime „L. YRA S.“, kitaip sakant, Lyras YRA Sagas, nes įprasmina
pagrindinio veikėjo dvilypumą, Lyras kovoja su savimi, savo aistromis ir
troškimais, savo narciziškumu, kuris neretai užgožia sveiką protą. Pjesėje nuskamba
žodžiai apie tai, kad pro vartus išeina protas ir įsliūkina beprotybė, tad viso
spektaklio metu mes matome, kaip Lyro tamsusis prototipas Sagas uzurpuoja
chaotišku nerimu, maištu Anglijos rūmų kasdienybę, o galiausiai ir patį Lyrą. Man
šis dvilypumo niuansas buvo įdomiausias visame spektaklyje.
Sakyčiau, labai tiko tas
gyvūnijos skraiduolių gyvenimo įvaizdis, kaktusai, kurie tampa draugelių
monarchės Neronės simboliu, trys damos kregždės, dainuojančios ir nešančios
rūmų paskalas tarsi atlieka kokį antikos pjesių choro elementą. Pjesė tragikomiška,
jame švysteli ir komiškos scenos, pavyzdžiui, Sago ir Lyro šlapinimasis ant
motinos kaktusų, Lizos bandymai įsiteigti jaunajam princui, o ir Lyro tėvo bei
Liucijaus infantiliški pasišaudymai taip pat perteikia žaismingai galios ir hierarchijos
rūmuose žaismes.
Apskritai „L. YRA S.“ man
patiko dėl savo pagrindinio veikėjo dvilypumo, veidrodinio tragiškos asmenybės
efekto. Režisierė sako, kad jai svarbi buvo toksiško vyriškumo tema ir nemeilė
sau – tai šių dienų aktualizavimo prasmių ašis. Tiesa, toksiškas vyriškumas,
man regis, taip iki galo ir neatsiskleidė, nes pjesė kalba apie klasikinę hierarchiją
Šekspyro sukurtais „Karaliaus Lyro“ laikais, kur vyras monarchas ir buvo toji
viršesnė galva, kuri sprendžia kas yra kas, o moterys, kaip ir pas Šekspyrą,
taip ir šioje pjesėje (beje, ir vyrai) labai pagal savo socialinius vaidmenis
stereotipiniai. Kitą vertus, pjesėje nei Lyras, nei jo tėvas nepadarė jokio
žygdarbio ar svarbaus politinio manevro, kas rodytų juos esant politiniais
veikėjais, o ne turtais besimėgaujantys infantilūs intrigantai. Šiuo atveju juk
pagal visą logiką ir pagal Šekspyro pasaulį tikras vyras ir karalius yra
tas, kuris mūšio lauke pergalėmis įrodo savo vyriškumą, o šioje pjesėje
vyriškumo iškėlimas tampa socialinės galios parodija, o ji sukuriama iš to, kad
niekas nežino, kas vyrą daro vyru, nes viskas tėra tik galios žaidimo
suformuoti stereotipai, galų gale jie spektaklyje ir yra pašiepiami.
Kur kas sudėtingesnė
atrodo nemeilė sau pusė. Lyras buvo suvedžiotas Sago, savo tamsiosios pusės,
tačiau dvilypumas sukūrė vidinę Lyro prieštarą ir pagrindinis veikėjas ima
neigti meilę sau, nes negali priimti ir integruoti į asmenybės visumą savo tamsiosios
pusės. Šis negalėjimas iš esmės „gimdo“ monstrą, todėl Lyras susidoroja su
tėvais ir šiurkščiai priima Lizą pagal pranašystės programą.
Noriu pagirti pagrindinį
aktorių Matą Sigliuką, kurio akimirką spektaklio pradžioje išsigandau,
nes pamaniau: ką šis jaunuolis dabar temps visą pjesę? Galiausiai Matas
Sigliukas puikiai susidorojo su medžiaga, vietomis matėsi, kad jam byrėjo
tikros ašaros ir buvo savose rogėse nuo pradžių iki pačios pabaigos. Puikiai
artikuliavo damų choras ir aktorė Eglė Mikulionytė. Apskritai
spektaklyje jungiama ir derinama ne viena teatro scenos technika. Čia rasite
daug ritmikos elementų, dainuojamųjų intarpų, vaizdo multimedijos pateikčių,
kurie visi sukuria bendrą sodą sode įspūdį, kuris niuansuotas atmosferiškai,
taupiai, šmaikščiai, neprarandant sąsajų iš šių laikų perspektyvos su šekspyriškuoju
pasauliu.
Jūsų Maištinga Siela
