Filmas: "Armandas" / "Armand"

 

Sveiki,

 

Ką tik grįžau iš Kino pavasario seanso ir vis dar galvoju apie debiutinį režisierius Halfdano Ullmanno Tøndelisoo, legendinių kino kūrėjų Ingmaro Bergmano ir Liv Ullmann anūko, filmą „Armandas“ (norv. Armand) (2024), kuris Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinės kameros“ įvertinimą. Sunku patikėti, kad tai debiutinis filmas, kaip anuomet Xavier Dolan filmai, kurie pabirę vienas už kitą man atrodė geresni. Labai gerai, kad jaunasis talentas realizuojamas ir „Armando“ filmas, kurį paprastai pamatę rekomenduoja pažiūrėti mokytojams ir tėvams, bet tai tik teminė stereotipizacija, filmas visomis prasmėmis vertas tiesiog kaip kūrinys gurmano akies.

 

Šiaip skandinavai ir germanai mėgsta statyti aštrias dramas apie psichologinį diskomfortą mokykloje, kai susikerta skirtingi interesai. Pavyzdžiui, vokiečių drama „Mokytojų kambarys“ (2023) kalba apie mokytojos slapta kamera užfiksuotą vagystę, kuri sugriauna kitos darbuotojos gyvenimą. Arba Kino pavasaryje seniau rodytas „Atsargiai – vaikai!“ (2019): mokykla ir tėvai bylinėjasi dėl nuo kamuolio į galvą gavusio ir mirusio mokinio. Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie man nematyti, pvz., belgų „Žaidimų aikštelė“ (2021), švedų-danų bendras darbas „Karo žaidimai“ (2017), jau nekalbu apie estų „Klasė“ (2007), prancūzų „Dramblys“ – visi šie filmai persmelkti tamsios energetikos, konfliktų aštrumų ir kt. Visiškai netikėtas buvo rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021) anuomet „nunešęs stogą“.

 

„Armandas“, sakyčiau, priklausytų skandinaviškosios stilistikos filmui, kur svarbi pedagoginė rimta situacija. Į mokyklą iškviečiama Armando mama Elizabeta ir nukentėjusiojo sūnaus tėvai Sara ir Andersas. Klasės auklėja bando išdėstyti nemalonią žinią: 6 metų Armandas grubiai pasielgė su geriausiu draugu, t. y. tualete jį išrengė ir atliko kažką panašaus į analinį aktą. Iš pradžių filmas apgaudinėja žiūrovą, nes jis priverstas stebėti Elizabetos ekstravagantiškas reakcijas, kurios iš pradžių atrodo pagrįstos ir valdingos motinos, kuri kovoja už savo orumą ir vaiką, kol socialinei mokyklos darbuotojai nuolat nuo karščio ir įtampos kapsi kraujas iš nosies. Staiga atmosfera išties įkaista, bet ir įgauna kažin kokio nesvarumo, makabriškų ir teatralizuotų formų, kurios intensyvėja ir „išplaukia“ į tirštą emocinių įtampų ir būsenų pasakojimą. Filmas išties iš socialinės situacinės dramos virsta siurrealistine psichologinių įtampų labirintu tarp pačių veikėjų, jų praeities, o to labirinto fizinėmis atramomis tampa mokyklos koridoriai, kažkada buvę pačių tėvų mokyklos koridoriais.

 

Filmas tarsi Ariadnės siūlas veda per vaiduokliškai niūrų mokyklos pasaulį, kur portalais tampa sukabintos vaikų nuotraukos, „nunešančius“ veikėjus į praeities nuoskaudų pilną pasaulį. Čionai atsiveria neįtikėtinai sudėtingi interpretaciniai tuneliai – tas itin mane nustebino ir leido stebėtis pavykusia istorija ir jos išgautomis dar man nematytomis prasmėmis. Va, ko aš visada noriu iš gero Kino pavasario! Netikėtumo! Iš vienos pusės režisierius pasistengė iš Elezibetos, kaip nepasisekusios aktorės ir netekusios savo vyro moters, išspausti maksimaliai ekspresyvias emocijas, kurios ir baugina, ir perteikia tikriausiai visuotines Norvegijos mokyklose tvyrančias įtampas. Jau ko verti tyčia ištęsti emociniai hiperbolizuoti momentai, pvz., Elizabetos netvardomas juokas, kol ši dar nesupranta, jog mokykla gali kreiptis į vaikų teisių tarnybą (o mes gi žinome, kaip Norvegijoje su tarnybomis – jie vaikus tiesiog konfiskuoja), bet galiausiai suvokimas ateina ir juoką keičia neviltis, o neviltį baimė...

 

Įdomi ir oponentų tėvų pozicija, pastarieji, pasirodo, turi giminystės ryšių su pačia Elizabeta. Saros brolis buvo Elizabetos vyras, taigi, Armando tėvas, kuris žuvo autoavarijoje ir Sara dėl to negali atleisti, bet labiausiai ji įtaria Elizabetą santykiaujant su jos dabartiniu vyru, todėl „pasistengia“, kad vaikai taptų Elizabetos sunaikinimo įrankiu. Ar galėjo pati Sara primušti savo pačios sūnų (išankstinės mėlynės), kad vaikas priverstinai išprovokuotų Armandą susipešti tualete ir nusimauti kelnes, kad įvyktų šitoks Elizabetai surengtas kerštas? Tuo pačiu kitame ringe – mokykla, kuri vadovaudamasi vyriausybės nuleistas instrumentais sprendžia neišsprendžiamus iš esmės šeimų nesantaikos dalykus, galvodami, kad bando išspręsti tik vaikų konfliktą. Netrukus Elizabetos būsena filme supanašėja su Marijos Magdalietės, kuri regi koridoriuose valytojus ir mokytojus apaštalus, kurie vienu metu guodžia, o kitu – nori ją suryti...

 

Sunku nusakyti, ką iš tikrųjų sukūrė šis režisierius, bet, pasakysiu, kad labai galingai, netikėtai ir sudėtingai. Filmas kas akimirką verčia mąstyti ir dėlioti, kodėl priimami tokie istorijos vaizdavimo kampai. Ką tik ašaras braukiusi tualete Elizabeta netrukus su valytoju šoka beveik kaip Brodvėjuje (filmo „Emilija Perez“ tam tikri elementai) – neįgyvendintų ir dužusių svajonių siela dar kartą bando išsigelbėti iliuzijose, kai jos sūnų, vienintelę likusią atramą, kad ir netobulo elgesio, nori atimti, sutrypti, pažeminti. Filmas leidžia suprasti supermamyčių elgsenos modelius, gana egoistinius, bet stipriai psichologiškai niuansuotus per asmeninės savivertės ir atsakomybės prisiėmimo stygių, tad jų agresyvus gynimas tampa dažnu klaikių įtampų šaltiniu mokyklose. Kitą vertus, filmas perteikia ir sudėtingą pedagogų vaidmenį – po pamokų jie turi sėdėti ir spręsti viršvalandžius tokias sudėtingas situacijas, į kurias neįmanoma nereaguoti, tačiau neįmanoma apsisaugoti ir nuo kaltės jausmo, tenka sugerti visas įtampas, išlikti diplomatiškam. Manau, filmas pavyko kaip niekad daugiasluoksnis, puikus balansas tarp dramos ir makabriškos ekspresijos, o ką jau besakyti apie vėl mane labai nustebinusią aktorę Renate Reinsve. Filmas man labai patiko ir tikiu, kad bus vienas iš mano šio sezono festivalio favoritų.

 

Galiausiai, kas tas Armandas, kurio niekada viso nepamatome? Tas netobulai tobulas vaikas, Elizabetos, tikriausiai, kaip ir visų mamų didžiausias skausmas, meilė, viltis ir baimė – viskas viename, dėl ko motinos gali numirti gindamos ir laikydamosios už vaiko kaip paties gyvenimo.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Andželika Cholina apie teatrą, darbą Maskvoje ir atmetimą Lietuvoje

 

Sveiki,

 

„Man kelia šypseną tai, kad visą gyvenimą visi, kas tik galėjo, man viską draudė, nekvietė ir neleido statyti pagrindinėje Lietuvos scenoje. Tiesą sakant, visa tai tęsiasi iki šiol, bet gal pasikeis, jeigu atsiras stiprus vadovas, kuris nepabijos įsileisti tokį pat stiprų? Paradoksalu, bet būtent dėl šios priežasties aš išvykau statyti į Maskvą ir praleidau ten trylika metų vien todėl, kad manęs neįsileido dirbti čia, mano Tėvynėje. <...> Tai mano tobulas pasaulis, didžiausias turtas, kuriame dirba geriausi žmonės. Mano esminis gyvenimo noras – būti naudinga žmonijai. Ir čia tai pildosi su kaupu.“ Andželika Cholina

 

Vis galvoju apie tai... Apie tai, kaip savame krašte pranašu nebūsi, jeigu neturi užnugario. Jeigu esi vienas kūrėjas ir dar labai jautrus, nesuprastas, nepriimtas... Aš net nežinau, tada tik virvė ant kaklo. Kaip tokie kaip Andželika Cholina nepasiduoda ir išgyvena meno pasaulyje, kur tiek daug despotizmo, valdžios vadovų selektyvumo, kur be skydo esi sutraiškomas. Ne, geriau jau menininku nebūti, o jeigu ir būti, tai stora oda ir bandoje, kurioje vienas kaip šapelis nepražūsi. Manau, Cholinai tikrai turėjo padėti šeima ir artimųjų atsvara, kitaip aš nematau galimybių.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Palydovė" / "Companion"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion) (2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį, kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo „Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš žmones.

 

„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą, todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus... Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“, kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto istoriją.

 

Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai – aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos, jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė, atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien vyksta dar absurdiškesnių dalykų.

 

P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas, kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir kibirkščių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Maištinga Siela

Šios dienos daina: KAJ - Bara Bada Bastu [žodžiai / lyrics] (Sweden's Eurovision song 2025)

 Sveiki,

 

Gerai, maniau, kad nebekalbėsiu apie kitų Eurovizines dainas, bet vakar pamačiau švedų dainą ir, manau, jog ji bus tarp favoritų kaip prieš kelerius metus kroatų pasirodymas, kuris vos nelaimėjo. Tos linksmos dainelės su humoro prieskoniu visada „šauna“ į viršų, kaip pernai pašalinta Nyderlandų daina, kaip, beje, ir Suomių „ant virvių skrajojantys apatiniai“ visada pritraukia žiūrovų dėmesį, ar estai, persidengę mafijozais, skambantys neaiškiais buities rykais. Nesu didelis tokių pasirodomų mėgėjas, nes, visų pirma, man turi surezonuoti pati daina ir šįkart švedų netikėtas pasirinkimas surezonavo.

 

Grupė KAJ (pavadinimas iš grupės narių pirmųjų vardo raidžių) susikūrė 2009 metais. Grupės nariai yra kilę iš Suomijos regiono, kuriame persipina Švedijos ir Suomijos kultūra. Jų pergalė Švedijos nacionalinėje atrankoje „Melodifestivalen“ buvo netikėta, nes jie nurungė tokius favoritus kaip Måns Zelmerlöw. Jų eurovizinė daina, kaip ir didžioji dalis kitų jų dainų, yra atliekama švedų kalba, o tai yra gan neįprasta „Eurovizijos“ kontekste, nes paskutinį kartą švedai švediškai konkurse dainavo 1998 m., taigi, praėjusiame tūkstantmetyje.

 

Jų eurovizinė daina „Bara bada bastu“ (liet. Tiesiog maudytis pirtyje) yra linksma ir satyrinė daina apie sauną, kuri šmaikščiai pasakoja apie mėgavimąsi sauna, jos teikiamus malonumus ir atsipalaidavimą. Ši daina atliekama švedų kalba, taip suteikiant dainai autentiškumo ir atspindint vietines tradicijas, kuriose sauna yra svarbi laisvalaikio ir bendravimo dalis. Jų pasirodymas charizmatiškas, bet tuo pačiu, mano nuomone, kažin kuo stilingas, ne kokia banali ir vulgari pokštininkų išdaiga. Tiesa, ant scenos suskaičiavau vienu metu 7 asmenis, o scenoje, deja, tegalės būti 6 (jeigu niekas nepakeitė taisyklių). Ką gi, pasiklausykite patys ir įvertinkite.

KAJ – Bara bada bastu

[žodžiai / lyrics]

 

Nå jaa

 

Klockan slår, nu är det dags

All bekymber försvinder strax

Bästa båoti för kropp och själ

Fyra väggar i träpanel

 

(Oh, eh-oh, eh-oh)

Vedin vår värmer lika bra

(Oh, eh-oh, eh-oh)

Som tango me Arja Saijonmaa

(Yksi, kaksi, kolme, sauna)

 

Vi ska bada bastu, bastu

Ångon åpp och släpp all stress idag

Bastubröder är je vi som glöder

Hundra grader, nå jaa

Bara bada bastu, bastu

Heittää på så sveittin bara yr

Oh-oh, oh-oh, oh-oh

Bada bastu, joo

Vi ska bada bastu, bastu

Ångon åpp och släpp all stress idag

Bastubröder är je vi som glöder

Hundra grader, nå jaa

Bara bada bastu, bastu

Heittää på så sveittin bara yr

Oh-oh, oh-oh, oh-oh

Bada bastu, joo

 

Sauna

Sauna

Ja just, ja

 

Häll på vattn och meir ångo nu

Tick, tick, tack, hur läng orkar du?

Nitti grader, vi är nästan där

Perkele, är va på värman jär

 

Oh, eh-oh, eh-oh

Sveittin lackar, ja, ja

Oh, eh-oh, eh-oh

(Yksi, kaksi, kolme, sauna)

 

Vi ska bada bastu, bastu

Ångon åpp och släpp all stress idag

Bastubröder är je vi som glöder

Hundra grader, nå jaa

Bara bada bastu, bastu

Heittää på så sveittin bara yr

Oh-oh, oh-oh, oh-oh

Bada bastu, joo

 

Sauna

 

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu (Ei saa peittää)

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

 

Vi ska bada bastu, bastu

Ångon åpp och släpp all stress idag

Bastubröder är je vi som glöder

Hundra grader, nå jaa

Bara bada bastu, bastu

Heittää på så sveittin bara yr

Oh-oh, oh-oh, oh-oh

Bada bastu, joo

Sauna

 

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

Bara bada bastu, bara bada bastu

Bara bada, bara bada, bara bada bastu

Sauna

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bruce Springsteen – I wanna marry you [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šią dieną pirmąkart išgirdau filme su Penelope Cruz „Gimę mylėti“. Šiomis dienomis vėl po tiek laiko išgirdau ją ir mane nenešė prisiminimai apie filmą ir tuo metu apie mano paties gyvenimą toli į kosmosą, tad nutariau pasidalyti Bruce Springsteen daina „I Wanna Marry You“. Tiesa, atlikėjas man visgi nėra svetimas, vis paklausau jo dešimtame dešimtmetyje itin populiarų kūrinį „Streets of Philadelphia“, kurį, manau, dažnas iš vyresniosios kartos tikrai prisimena ir mena su nostalgija.

 

Bruce Springsteen, pravarde „The Boss“, yra amerikiečių roko muzikos legenda, žinomas dėl savo energingų pasirodymų, poetinių dainų tekstų ir tvirto ryšio su savo gerbėjais. Jis gimė Naujajame Džersyje, Long Branče, 1949 m. rugsėjo 23 d., ir jo muzika dažnai atspindi darbininkų klasės gyvenimą, amerikietišką svajonę ir socialines problemas.

 

Springsteen karjera trunka daugiau nei penkis dešimtmečius, per kuriuos jis išleido 21 studijinį albumą, daugybę koncertinių albumų ir rinkinių. Jo garsiausi albumai yra „Born to Run“ (1975), „Born in the U.S.A.“ (1984) ir „The River“ (1980). Springsteen yra pelnęs 20 „Grammy“ apdovanojimų, du „Auksinius gaublius“ ir vieną „Oskarą“. Jis taip pat buvo įtrauktas į Rokenrolo šlovės muziejų 1999 m.

 

Springsteen pasižymi savo aistringais ir ilgai trunkančiais koncertais, kuriuose jis dažnai groja su savo grupe „E Street Band“. Jo pasirodymai yra žinomi dėl savo energijos, improvizacijos ir stipraus ryšio su publika. Springsteen yra laikomas vienu didžiausių gyvo garso atlikėjų pasaulyje.

 

Be muzikinės karjeros, Springsteen yra aktyvus filantropas ir socialinis aktyvistas. Jis remia įvairias labdaros organizacijas ir dažnai pasisako socialiniais ir politiniais klausimais.

 

Bruce'o Springsteeno daina „I Wanna Marry You“, pasirodžiusi 1980 m. albume „The River“, išsiskiria savo gebėjimu sujungti paprastą pasakojimą su giliomis emocijomis. Ši daina nukelia mus į jauno vyro mintis, kuris, apimtas staigaus meilės impulso, nori tuoj pat vesti savo merginą. Tačiau ši spontaniška aistra persipina su nerimu dėl ateities, sukuriant sudėtingą jausmų paletę. Muzikiniu požiūriu, daina turi lengvą ir užkrečiantį poproko skambesį, kuris puikiai dera su dainos teksto rimtumu. Springsteen meistriškai sujungia džiaugsmingą melodiją su pasakojimo gilumu, taip sukuriant dainą, kuri yra tiek populiari, tiek emociškai paveiki. Ši daina yra puikus pavyzdys, kaip Springsteen sugeba paprastą istoriją paversti jaudinančia ir įtraukiančia, atspindinčia jaunatviškos meilės spontaniškumą ir nerimą. Ji taip pat puikiai iliustruoja albumo „The River“ dvilypumą, kuriame dera tiek linksmos, tiek liūdnos dainos, ir yra laikoma viena iš ryškiausių Springsteen kūrybos perlų. Siūlau šiandien paklausyti šio kūrinio.

Gyvo garso pasirodymas

 

Bruce Springsteen – I Wanna Marry You

[žodžiai / lyrics]

 

I see you walking, baby, down the street

Pushing that baby carriage at your feet

I see that lonely ribbon in your hair

Tell me am I the man for whom you put it there

You never smile girl, you never speak

You just walk on by, darling, week after week

Raising two kids alone in this mixed up world

Must be a lonely life for a working girl

 

Little girl, I wanna marry you

Oh yeah, little girl, I wanna marry you

Yes I do

Little girl, I wanna marry you

 

Now, honey, I don't wanna clip your wings

But a time comes when two people should think of these things

Having a home and a family

Facing up to their responsibilities

They say in the end true love prevails

But in the end true love can't be some fairytale

To say I'll make your dreams come true would be wrong

But maybe, darling, I could help them along

 

Little girl, I wanna marry you

Oh yeah, little girl, I wanna marry you

Yes I do

Little girl, I wanna marry you

 

My daddy said right before he died

That true, true love was just a lie

He went to his grave a broken heart

An unfulfilled life, makes a man hard

 

Oh darling

There's something happy and there's something sad

'Bout wanting somebody, oh so bad

I wear my love darling, without shame

I'd be proud if you would wear my name

 

Little girl, I wanna marry you

Oh yeah, little girl, I wanna marry you

Yes I do

Little girl, I wanna marry you

Little girl, I wanna marry you

Oh yeah, little girl, I wanna marry you

Yes I do

Little girl, I wanna marry you

 

Maištinga Siela

Klaipėda. Miesto planas. Triptikas "Ji praeina, jis pravažiuoja"

Kartais aptinku telefone neįtikėtinų fotografijų, nežinia, kokiu būdu padarytų, tačiau čia matote Klaipėdos mieste užfiksuotą istoriją: ji, tikriausiai Džuljeta, prasilenkia fone su mėlynai nudulkėjusiu Klaipėdos miesto viešuoju transportu. Ji skuodžia kaip lapė per vasario šaligatvį. Miesto planas stebi jos pakeltą kulną. Achilė.

 

Maištinga Siela

Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (knygos viršelis, senesnis leidimas)

 

Tai tikriausiai mėgstamiausias mano Emily Brontė „Vėtrų kalnas“ leidimas.

 

Emilės Brontė romanas „Vėtrų kalnas“ Lietuvoje yra išleistas keletą kartų. Štai keletas žinomų leidimų. „Alma litteros“ leidykla yra išleidusi romaną „Vėtrų kalnas“ su kietu viršeliu 2010 metais, kurį ir matote. 2018 metais „Pegaso kolekcijoje“ (Istorinės dramos). Taip pat yra ir senesni leidimai, vienas pirmųjų leidimų buvo išleistas 1961 metais.

 

Maištinga Siela