Šią citatą pasirinkau, nes ateityje ketinu perskaityti
dramaturgo Henriko Ibseno dramą „Lėlių namai“. Ką tik pažiūrėjau vieną
dokumentinį serialą „Enfieldo poltergeistas“ apie apsėdimus ir vaiduoklius
aštunto dešimtmečio pabaigoje, apie jį netrukus parašysiu, jo pabaigoje
pateikiama ši citata, tiesa, sutrumpinta. Nors Ibsenas nieko bendro neturi su
serialu, tačiau jo citata paimta iš pjesės „Šmėklos“, parašytos XIX a.
antrojoje pusėje. Nežinau, kiek tikslus čia vertimas, bet esmė tokia. Pateikiu
ir sutrumpintą Henriko Ibseno biografiją.
„Esu kone linkęs tikėti, kad visi esame
vaiduokliai. Mumyse yra kur kas daugiau, nei paveldėjome iš motinos ir tėvo.
Visokiausios mirusios mintys ir negyvi seni įsitikinimai. Juose nėra gyvastingumo,
tačiau vis tiek mus apgaubia, ir mes negalime jų atsikratyti.“
Henrik Ibsen
Henrikas Ibsenas (1828–1906)
buvo žymus norvegų dramaturgas, poetas ir teatro režisierius, plačiai
pripažintas kaip vienas iš moderniojo realizmo teatro pradininkų ir „realizmo
tėvas“. Gimęs 1828 m. kovo 20 d. Skienas mieste, Norvegijoje, Ibsenas savo
kūryba padarė milžinišką įtaką Vakarų dramos raidai. Jo ankstyvoji šeimos
patirtis, patyrus bankrotą, vėliau atsispindėjo jo darbuose.
Ibseno kūrybos kelias prasidėjo nuo romantinių ir
istorinių pjesių, tačiau jis greitai pasuko link socialinio realizmo. Jo
dramose dažnai nagrinėjamos to meto visuomenės problemos, moralinės dilemos ir
veidmainystė. Ibsenas drąsiai kėlė kontroversiškus klausimus apie moterų
teises, santuoką, paveldėjimą ir individualios laisvės svarbą, taip sukeldamas
daug diskusijų ir skandalų. Didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį – nuo 1864
iki 1891 m. – Ibsenas praleido savanoriškoje tremtyje Italijoje ir Vokietijoje,
kur ir sukūrė savo žymiausias pjeses. Grįžęs į Norvegiją, jis buvo sutiktas
kaip nacionalinis literatūros didvyris ir mirė Osle (tuometinėje Kristianijoje)
1906 metais.
„Brandas“ (1866), filosofinė tragedija, nagrinėjanti
kompromiso ir idealų laikymosi dilemą.
„Peras Giuntas“ (1867), epinė draminė poema, kupina
fantazijos ir norvegų folkloro, tyrinėjanti savęs ieškojimo ir tapatybės
problemas.
„Lėlių namai“ (1879), viena žinomiausių jo pjesių,
sukėlusi didelį skandalą dėl drąsaus požiūrio į moterų nepriklausomybę ir
tradicinę santuoką.
„Šmėklos“ (1881), kontroversiška drama, nagrinėjanti
paveldimos ligos, melo ir veidmainystės temas, stipriai kritikavusi to meto
visuomenės moralę.
„Visuomenės priešas“ (1882), pjesė apie tiesos kainą
ir visuomenės pasipriešinimą reformoms, kai tiesa yra nepalanki daugumai.
„Antys“ (1884), sudėtinga simbolistinė drama apie
iliuzijų ir gyvenimo melo prigimtį.
„Heda Gabler“ (1890), psichologinė drama apie stiprią,
bet nelaimingą moterį, įstrigusią visuomenės rėmuose.
„Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899), paskutinė
Ibseno pjesė, dažnai vadinama jo „draminiu epilogu“, nagrinėjanti prarastas
galimybes, meną ir gyvenimą.
Ibseno kūryba ne tik pakeitė teatro veidą, bet ir
drąsiai kvestionavo visuomenės normas, atverdama duris moderniai dramai ir
palikdama gilų pėdsaką pasaulinėje literatūroje.
HENRIKO IBSENO ASKEZĖ
Henrikas Ibsenas, nors ir nagrinėjo „šmėklų“ ir
„mirusių idėjų“ temas savo kūryboje, jo požiūris į pačią mirtį, spiritizmą ar
mistiką buvo veikiau filosofinis ir socialinis, o ne tiesiogiai susijęs su
antgamtiniais reiškiniais ar asmeniniu domėjimusi spiritistiniais seansais. Jo
dramose mirtis dažnai tampa katalizatoriumi, atskleidžiančiu visuomenės ydas,
moralinį puvimą ar praeities klaidas. Pavyzdžiui, „Šmėklose“ paveldima liga ir
mirtis tampa simboliu, parodančiu praeities nuodėmių poveikį dabarties kartai,
o ne dvasių buvimą.
Nėra plačiai žinomų ar patikimų šaltinių, kurie
teigtų, kad Ibsenas asmeniškai domėjosi spiritistiniais seansais ar okultizmu.
Jo kūryba buvo giliai įsišaknijusi realizme ir psichologizme, siekiant
atskleisti žmogaus prigimties ir visuomenės sudėtingumą. Mistikos elementai,
jei jų ir galima rasti, dažniausiai yra simbolinio pobūdžio, skirti pabrėžti
gilumines, sunkiai apčiuopiamas žmogaus sąmonės ar socialinių santykių puses.
Jis labiau domėjosi dvasinėmis, moralinėmis „šmėklomis“, t. y. praeities įsitikinimais
ir prietarais, kurie slegia gyvuosius, o ne mirusiųjų dvasiomis,
bendraujančiomis per mediumus.
Kalbant apie įdomias detales iš jo gyvenimo, verta
paminėti, kad Ibseno šeima patyrė bankrotą, kai jis buvo vaikas, ir tai paliko
gilų pėdsaką jo kūryboje, dažnai pasireiškiantį finansinių sunkumų, socialinės
padėties ir melo temomis. Jaunystėje Ibsenas bandė studijuoti mediciną, tačiau
nebaigė, susižavėjęs dramaturgija. Didžiąją dalį savo kūrybinio gyvenimo,
beveik tris dešimtmečius (1864–1891), jis praleido savanoriškoje tremtyje už
Norvegijos ribų, Italijoje ir Vokietijoje. Šis atsiskyrimas leido jam nuodugniai
analizuoti Norvegijos visuomenę iš šalies ir sukurti universalius, laikui
nepavaldžius kūrinius. Nors jis buvo kritikuojamas ir gąsdinantis savo epochos
visuomenę dėl drąsių idėjų, Ibsenas tapo vienu įtakingiausių dramaturgų
pasaulio istorijoje. Jo paskutinė drama „Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899)
dažnai laikoma autobiografine ir atspindi jo apmąstymus apie menininko gyvenimą
ir palikimą.
APIE KĄ HENRIKO IBSENO DRAMA „ŠMĖKLOS“?
Henriko Ibseno drama „Šmėklos“ (1881) yra gilus ir
kontroversiškas realizmo kūrinys, atskleidžiantis, kaip praeities nuodėmės,
melas ir visuomenės veidmainystė persekioja dabartį. Ši pjesė, sukrėtusi to
meto Europos visuomenę, nagrinėja „mirusių idėjų“ ir paveldimos moralinės ligos
temą, tapusią dramaturgo firmine žyme.
Veiksmas sukasi aplink ponios Alvingos namus, kur ji
stengiasi nuslėpti savo velionio vyro, kapitono Alvingo, nedorą gyvenimą ir
sūnaus Osvaldo paveldimą ligą (sifilį, nors tiesiogiai neįvardijamą). Ponios
Alvingos pastangos sukurti idealizuotą vyro įvaizdį ir apsaugoti sūnų nuo
praeities žlunga, kai Osvaldas grįžta namo sergantis ir psichologiškai
palaužtas. Pjesėje atskleidžiama, kad kapitono Alvingo „šmėklos“ – jo
ištvirkavimas, melas ir neatsakingumas – persekioja ne tik žmoną, bet ir
tiesiogiai paveikia sūnų Osvaldą bei tarnaitę Reginą, kuri yra nesantuokinė
kapitono dukra.
Ibsenas per „Šmėklas“ kritikuoja visuomenės normas,
kurios verčia žmones gyventi meluojant ir slėpiant tiesą vardan „padorumo“.
Pjesė demaskuoja iliuzijas apie idealios šeimos fasadą ir atskleidžia, kad
praeities veiksmai turi neišvengiamų ir skaudžių pasekmių. Ši drama – tai
perspėjimas apie pasekmes, kurios ištinka, kai ignoruojamos visuomenės
problemos ir atsisakoma susidurti su nemalonia tiesa. Galiausiai, „šmėklos“
Ibsenui yra ne tik mirusiųjų dvasios, bet ir pasenusios idėjos, prietarai bei
moralinės normos, kurios varžo gyvuosius ir neleidžia jiems būti laisviems.
Ką aš manau, apie Salomėjos Nėries išpaminklinimą?
Tas, kas mane pažįsta, tas žino, kad šitos politizuotos trydos,
atleiskite, nepalaikau ir nepalaikysiu. Be jokios abejonės, visas tas paminklų
vertimų ir atseit istorinės tiesos atstatymas tėra vienas didelis bullshitas
ir tą reikia puikiai jausti, matyti ir užuosti. Neseniai praėję skaitymai
prie Salomėjos Nėries paminklo tik parodė, kad ne visiems dar protas užtemo. Pervadinti
gatves, mokyklas, kurios turi Salomėjos Nėries vardą ir zulinti elektriniais
šlifuokliais prie Seimo kanalizacijos dangčių kirilicą ir iš to daryti per
pirmines žinias parodomąjį šou, yra taip lėkšta, kad net nejuokinga, jog žmonės
masiškai tam pasiduoda ir net švenčia dalydamiesi širdelėmis... Pi-gu-ma.
Duonos ir žaidimų visuomenė.
Kas už viso to slypi? Tos pačios kiaulės iš Orwello „Gyvulių
ūkio“ – noras įsiteikti, sukurti viduje masinį priešą – istorinę atmintį, juodinant
ir kuriant didelį baubą heiteriams ir neapykantai pasiduodančiai minei. Vienas didelis
Trojos arklys. Nesakau, kad Salomėja Nėris be nuodėmės, kad nedarė klaidų, kad
nekūrė ir propagandinių tekstų, tačiau, kur tiesos akimirkoje tekstai, kur ji
išreiškia ir atgailą, ir supratimą klydus? Istorinių budelių ir buldozerių
eroje jie nieko nebereiškia, tačiau žmonės nėra kvaili, jie žino, kas ir kaip
jiems brukama. Manau, jie norėtų, kad būtų amnezija, piliulė, kurią visi
išgertume, tačiau istorinės atminties dar neatimsi apdėdamas mėšlu viską, ką
galima juodai nudažyti. Oi ne.. Paminklo gal ir nebus, bet bus tėvai, kurie
savo vaikams dar pasakos apie paklydėlę Salomėją Nėrį ir karmos taškiukų su
pilietiškumo prijuoste tikrai neprikepsite, nes atrodote šlykštūs. Norėtųsi
sužinoti, kas tampo visas tas gumytes.
Tęsiu Jūsų pageidavimus
apie kadaise rodytus TV serialus ir šįkart sulaukiau net kelių prašymų pateikti
kuo plaresnį pasakojimą apie serialą „Apkabink mane“ arba „Apkabink
mane stipriai“ (ispan. Ambrazame muy fuerte), kurį kelis
kartus rodė per Lietuvos televizijos kanalus. Apie šio serialo siužetus,
aktorius, nematytus ir tikras intrigas bei serialo įdomybes šiandien kviečiu ir
susipažinti.
SERIALO „APKABINK MANE“
SIUŽETAS
„Apkabink mane stipriai“ turėtų
verstis į lietuvių kalbą, tačiau vertėjai supaprastino iki „Apkabink mane“ (Abrázame
muy fuerte) – tai 2000–2001 metais filmuota meksikiečių su 135 serijomis telenovelė,
kurios siužetas – tai sudėtingas meilės, paslapčių, socialinių skirtumų ir
atpirkimo audinys. Istorija prasideda turtingoje ir įtakingoje Rivos šeimoje,
kuriai priklauso didžiulės „Alaus dvaro“ žemės, kurioje auginami bananai. Jos
centre – jauna, graži ir geraširdė Kristina Rivos (Cristina Rivera), kuri
beprotiškai įsimyli vieną iš savo tėvo darbininkų – jėzuitų mokyklos mokytoją
Diegą Ernandesą (Diego Hernandez).
Kristinos ir Diego meilė
yra aistringa, tačiau pasmerkta nuo pat pradžių dėl didelių socialinių
skirtumų. Kristinos tėvas, donas Severianas, yra despotiškas ir valdingas
vyras, kuris niekada neleistų savo dukrai susituokti su „paprastu“ darbininku.
Sužinojęs apie jų santykius, jis įsikiša ir per prievartą išskiria
įsimylėjėlius. Jis nužudo Diegą, o Kristinai praneša, kad šis tiesiog dingo.
Sužinojęs apie Kristinos nėštumą, donas Severianas įkalina dukrą užmiestyje,
kad paslėptų šeimos „gėdą“. Ten Kristina pagimdo dukrą, kuriai duoda Marijos
del Karmen (Maria del Carmen) vardą. Tačiau donas Severianas klastoja dukters
mirtį ir atiduoda Mariją del Karmen auginti savo ištikimai tarnaitei Rakelai. Jis
įtikina Kristiną, kad jos kūdikis mirė.
Po šio sukrečiančio
įvykio donas Severianas suplanuoja, kad Kristina ištekėtų už jo valdytojo,
ambicingo ir klastingo Federiko Rivero (Federico Rivero), kuris slapta trokšta
Rivos šeimos turto. Nors Kristina išteka už Federiko, jų santuoka yra be
meilės, o Federikas išlieka šaltas ir negailestingas vyras. Tuo tarpu Marija
del Karmen auga nežinodama savo tikrosios kilmės, manydama, kad Rakela yra jos
motina, o Kristina – teta. Ji auga kartu su Karloso Manueliu Rivero (Carlos
Manuel Rivero), Federiko sūnėnu, kuris taip pat gyvena dvare. Tarp Marijos del
Karmen ir Karloso Manuelio užsimezga stiprus ryšys, kuris ilgainiui perauga į
meilę, tačiau ir ji, atrodo, yra pasmerkta.
Telenovelės siužetas
pasisuka dramatiška linkme, kai donas Severianas miršta, o Kristina netikėtai
apanka per keistą incidentą, kurį sukėlė Federikas. Federikas, siekdamas
užvaldyti Kristiną ir jos turtus, manipuliuoja ja ir bando ją izoliuoti. Jis
taip pat planuoja vesti Mariją del Karmen, manydamas, kad ji yra Kristinos
sesuo, ir taip dar labiau įtvirtinti savo pozicijas Rivos dvare. Vis dėlto,
Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis priešinasi šiam planui, o jų meilė
stiprėja, nepaisant Federiko ir jo pusseserės Deboros Faljer (Deborah Falier)
piktų kėslų. Debora, klastinga ir pavydi moteris, taip pat trokšta Karloso
Manuelio ir stengiasi pakenkti Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio
santykiams.
Istorijai besivystant,
paslaptingas žmogus, Chuanas Kortesas (Juan Cristobal), pasirodo dvare ir tampa
Kristinos patikėtiniu. Jis padeda Kristinai atgauti regėjimą ir palaipsniui
sužino apie Federiko klastą ir tikrąsias Marijos del Karmen šaknis. Išaiškėja,
kad Chuanas Kortesas yra ne kas kitas, o Diego Hernandezo brolis, atvykęs
ieškoti tiesos ir keršyti už brolio mirtį. Sužinojęs, kad Marija del Karmen yra
Diegoso dukra, jis prisiekia ją apsaugoti. Serialas kupinas intrigų, nes Marija
del Karmen sužino apie savo tikrąją tapatybę ir sudėtingus šeimos santykius.
Jai tenka susidurti su Federiko ir Deboros piktumu, tačiau galiausiai meilė
triumfuoja. Kristina atgauna regėjimą, tiesa išaiškėja, o blogis yra
nubaudžiamas. Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis galiausiai gali būti
kartu, o Kristina randa ramybę ir atleidimą. Maždaug toks siužetas, tiesa,
sunku dėl tų vardų lietuvinti, gali būti, kad lietuviškame vertime kai kurie
vardažodžiai buvo pakeisti arba sulietuvinti kitaip.
SERIALO „APKABINK MANE“
KILMĖ IR SERIALO VERSIJOS, POPULIARUMAS IR ŽIŪROVŲ NUOMONĖ
Visgi riektų žinoti, kad
populiarioji versija (2000–2001) nėra originalus serialas. Jo siužetas paremtas
garsios meksikiečių rašytojos Caridad Bravo Adams romanu, pavadinimu
„Pecado Mortal“ (Mirtinoji nuodėmė). Ši knyga, išleista dar 1954 metais, tapo
pagrindu keliems populiariems ekranizavimams.Pati Caridad Bravo
Adams buvo nepaprastai produktyvi ir viena garsiausių telenovelės rašytojų
pasaulyje, o jos kūryba dažnai priskiriama „telenovelių Margaret Mitchell“
stiliui, nagrinėjančiam meilės be meilės santuokos ir kitas gilias temas. Dėl
savo gebėjimo pasiekti plačiąją auditoriją per radijo ir televizijos
adaptacijas, jos romanai, įskaitant „Pecado Mortal“, sulaukė didelio atgarsio
ir išliko populiarūs dešimtmečius.
Pirmasis šios istorijos
perkėlimas į ekraną buvo filmas „Pecado Mortal“ (1955), kuriame pagrindinius
vaidmenis atliko Silvia Pinal ir Víctor Junco. Vėliau, 2015 metais, „Televisa“
sukūrė dar vieną telenovelės versiją, pavadintą „Que te perdone Dios“. Šioje
adaptacijoje vaidino tokie aktoriai kaip Zuria Vega, Mark Tacher ir Rebecca
Jones, siekiant pritaikyti klasikinę istoriją šiuolaikinei auditorijai. Taigi,
„Apkabink mane“ yra tik viena iš daugelio sėkmingų Caridad Bravo Adams kūrinio
interpretacijų.
Serialas taip pat susilaukė
didžiulės sėkmės reitinguose ir buvo vienas žiūrimiausių serialų savo
transliacijos laikotarpiu. Nors konkrečių reitingų duomenų rasti sudėtinga,
bendras atgarsis ir apdovanojimai rodo jo didelį populiarumą. Kritikai ir
žiūrovai gyrė serialą už gerai sukurtą istoriją, puikius aktorių pasirodymus ir
gebėjimą išlaikyti įtampą iki pat pabaigos. Ypač teigiamai buvo vertinamas
serialo tempas, kuris buvo apibūdinamas kaip „greitas ir dramatiškas“. Net ir
po daugelio metų, DVD leidimai sulaukė teigiamų atsiliepimų dėl kokybės ir
galimybės peržiūrėti mėgstamiausias scenas.
Serialas pelnė daugybę
apdovanojimų, patvirtinančių jo sėkmę. Tarp svarbiausių apdovanojimų yra
„Premios TVyNovelas“, kurie yra vieni prestižiškiausių apdovanojimų Meksikos
telenovelėms. „Abrázame muy fuerte“ laimėjo keletą kategorijų, įskaitant:
Geriausia telenovelė
Geriausia aktorė (Victoria Ruffo)
Geriausias aktorius (Fernando Colunga)
Geriausia piktadarė aktorė (Nailea Norvind)
Geriausias piktadarys aktorius (César Évora)
APIE SERIALO „APKABINK MANE“ FILMAVIMO
LOKACIJĄ
Serialas „Apkabink mane“ pasižymėjo išskirtiniais ir
vešliais peizažais, kurie puikiai papildė dramatišką siužetą. Nors „Televisa“
studijos Meksike, kaip ir daugeliu telenovelės atvejų, buvo naudojamos
interjerų filmavimui, didžioji dalis išorės scenų, ypač su kriokliais ir sodriomis
plantacijomis, buvo nufilmuotos Meksikos pietrytinėje dalyje.
Pagrindinės filmavimo lokacijos buvo Tabasko
valstijoje, ypač jos sostinėje Viljahermosoje (Villahermosa) ir Teapos mieste.
Tabaskas yra žinomas dėl savo atogrąžų klimato, vešlios augmenijos, upių ir
įspūdingų krioklių, kas puikiai tiko „Alaus dvaro“ ir aplinkinių žemių
atmosferai sukurti. Šios vietovės suteikė serialui autentiškumo ir vizualinio
grožio, leidžiančio žiūrovams pasinerti į istorijos atmosferą.
Be Tabasko, kai kurios scenos buvo nufilmuotos ir
Čiapaso valstijoje (Chiapas). Čiapasas taip pat garsėja savo nuostabia gamta,
įskaitant kalnus, upes, krioklius ir atogrąžų miškus. Manoma, kad būtent šiose
valstijose buvo nufilmuotos scenos su kriokliais ir didelėmis augalų
plantacijomis, suteikusios serialui įspūdingo fono ir patrauklumo. Taip pat
minima, kad kai kurios scenos galėjo būti filmuojamos Tlakotalpane, Verakruso
valstijoje, ir Kankune (Cancún), nors pagrindinis dėmesys buvo skirtas Tabasko
ir Čiapaso gamtos grožiui. Tokia lokacijų įvairovė padėjo sukurti turtingą ir
vizualiai patrauklų pasaulį, kuris buvo neatsiejama „Apkabink mane“ sėkmės
dalis.
APIE PAGRINDINIUS SERIALO AKTORIUS IR JŲ
SANTYKĮ SU VAIDMENIMIS
María Victoria Eugenia Guadalupe Martínez
del Río Moreno-Ruffo, geriau žinoma kaip Victoria Ruffo,
yra viena žinomiausių ir gerbiamiausių Meksikos telenovelės aktorių. Gimusi
1962 m. gegužės 31 d. Meksikoje, ji per savo ilgametę karjerą, prasidėjusią
1979 metais, sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, pelniusių jai „dramos
karalienės“ titulą. Jos unikalus gebėjimas perteikti gilų skausmą, trapumą ir
atsparumą pavertė ją viena mėgstamiausių žiūrovų aktorių. Tarp ryškiausių jos
vaidmenų yra „Tiesiog Marija“ (1989), „Gyvenu dėl Elenos“ (1998), „Pamotė“
(2005) ir t. t. Šiaip beveik visi jos garsiausi darbai yra rodyti lietuviams.
Vienas iš reikšmingiausių Victoria Ruffo karjeros
vaidmenų, neabejotinai, yra Kristinos Rivazos personažas telenovelėje „Apkabink
mane“. Šis vaidmuo buvo ypač sudėtingas ir reikalavo didelio emocinio
išgyvenimo. Kristina – tai moteris, kuri patiria neįtikėtiną skausmą: praranda
savo mylimąjį, manosi netekusi kūdikio, apanka ir tampa klastingo vyro auka.
Victoria Ruffo sugebėjo puikiai įkūnyti šią tragišką figūrą, perteikdama jos
vidinį skausmą, neviltį, bet kartu ir nepaprastą stiprybę bei motinos meilę,
kurią ji jautė savo dukrai, nors ir to nežinodama. Ypač įsimintinos buvo jos
scenos, kuriose ji, būdama akla, bandė orientuotis pasaulyje ir kovoti už savo
teisę į laimę.
Šis vaidmuo ir pats serialas Victoriai Ruffo atnešė
didelį pripažinimą ir dar labiau įtvirtino jos, kaip dramos ikonos, statusą. Už
Kristinos vaidmenį ji pelnė prestižinį „Premios TVyNovelas“ apdovanojimą
geriausios aktorės kategorijoje, kas tik patvirtino jos įtaką ir meistriškumą
telenovelės žanre. Nors konkrečių citatų apie šį vaidmenį viešai yra nedaug,
pats faktas, kad šis serialas ir jos pasirodymas jame yra nuolat minimi kaip
vieni geriausių jos karjeroje, rodo, kokią svarbą jis turėjo jai pačiai ir jos
aktorei. Kristinos personažas leido Victoriai Ruffo pademonstruoti visą savo
aktorinį diapazoną, nuo jaunos įsimylėjusios merginos iki sužalotos, bet
stiprios motinos. Šis vaidmuo neabejotinai prisidėjo prie to, kad ji išliko
viena iš labiausiai gerbiamų ir mylimų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių.
Interviu yra minėjusi, kad serialas išties pareikalavo
labai daug, nes aktorė kurį laiką sirgo, tad dalis scenų iš tikrųjų nufilmuoti
ligoninėje. Serialas, kaip ji minėjo, pasižymėjo ypač dideliu intensyviu
filmavimu, praktiškai 135 serijų nufilmuoti per kiek daugiau nei tris mėnesius,
tad spaudimo viską daryti greitai ir gerai buvo.
Aracely Arámbula Jaques,
gimusi 1975 m. kovo 6 d. Čihuahua mieste, Meksikoje, yra talentinga ir
visuomenės mylima Meksikos aktorė, dainininkė ir modelis. Savo karjerą ji
pradėjo jaunystėje, dalyvaudama grožio konkursuose, o vėliau, studijavusi
Televisos aktorystės centre (CEA), debiutavo telenovelėse. Nuo pat pirmųjų
vaidmenų Aracely išsiskyrė ne tik savo grožiu, bet ir gebėjimu perteikti gilias
emocijas. Per ilgus metus ji sukūrė daugybę sėkmingų vaidmenų, pelniusių jai
tarptautinį pripažinimą, o jos dainininkės karjera taip pat susilaukė sėkmės.
Vienas svarbiausių ir sudėtingiausių Aracely Arámbula
karjeros vaidmenų, be abejonės, buvo du Marijos del Karmen. Tai buvo didelis
iššūkis jaunai aktorei, nes jai teko įkūnyti tą pačią asmenybę skirtingais
gyvenimo tarpsniais: paauglę, o vėliau jau subrendusią moterį. Marija del
Karmen – tai jauna, naivi, bet stipri mergina, kovojanti už savo meilę ir
tiesą, nežinanti savo tikrosios kilmės, o vėliau tampanti brandžia moterimi,
susiduriančia su gyvenimo sunkumais. Aracely puikiai susidorojo su abiem
vaidmenimis, perteikdama jų unikalumą ir emocinę gelmę, kas jai pelnė didelį
pripažinimą ir įtvirtino jos, kaip talentingos aktorės, poziciją.
Pati Aracely Arámbula ne kartą yra pabrėžusi, kad
„Apkabink mane“ buvo labai reikšmingas projektas jos karjeroje. Ji dažnai
vadina jį savo sėkmės tramplinu ir vienu svarbiausių serialų, atvėrusių jai
duris į tarptautinę šlovę. Apie darbą šiame seriale ir kolegas Aracely yra
kalbėjusi su pagarba ir nostalgija. Ji yra minėjusi, kad darbas su patyrusiais
aktoriais, tokiais kaip Victoria Ruffo ir Fernando Colunga, jai buvo puiki
mokykla. Nors buvo gandų apie įtampą tarp jos ir Fernando Colunga užkulisiuose,
Aracely viešai visada pabrėždavo profesionalumą. Ji yra minėjusi, kad „chemija“
ekrane dažnai yra aktorių darbo ir pastangų rezultatas, o ne būtinai asmeninės
simpatijos. Taip pat ji yra kalbėjusi apie tai, kokią svarbią patirtį įgijo
dirbdama su serialo režisieriais ir prodiuseriais. „Apkabink mane“ leido
Aracely Arámbula pademonstruoti savo talentą platesnei auditorijai ir
įtvirtinti jos poziciją kaip vienos populiariausių telenovelės žvaigždžių.
Fernando Colunga Olivares,
gimęs 1966 m. kovo 3 d. Meksikoje, yra vienas labiausiai atpažįstamų ir
populiariausių Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo išvaizda,
charizma ir gebėjimu įkūnyti romantiškus, stiprius, o kartais ir dramatiškus
herojus. Savo karjerą jis pradėjo kaip modelis ir kaskadininkas, o vėliau,
studijavęs Televisos aktorystės centre (CEA), perėjo prie aktorystės. Nuo
1990-ųjų vidurio jis tapo nuolatiniu pagrindinių vaidmenų atlikėju, pelnęs
„telenovelių princas“ reputaciją. Tarp jo ryškiausių vaidmenų yra serialai „La
Usurpadora“ (1998), „Amor Real“ (2003) ir „Soy tu dueña“ (2010).
Vienas iš reikšmingiausių Fernando Colunga vaidmenų
buvo Karlo Manuelio Rivero personažas telenovelėje „Apkabink mane stipriai“.
Karlo Manuelis – tai geras, sąžiningas ir ištikimas vyras, įsimylėjęs Mariją
del Karmen, bet nuolat susiduriantis su kliūtimis dėl savo piktavalio dėdės
Federiko ir kitų intrigų. Fernando Colunga puikiai perteikė šio personažo
tvirtybę, atsidavimą ir ryžtą kovoti už savo meilę ir teisingumą. Jis sukūrė
klasikinį telenovelės herojaus paveikslą, kuris pavergė žiūrovų širdis.
Šis vaidmuo ir pats serialas turėjo didelę reikšmę
Fernando Colunga karjerai, dar labiau įtvirtindami jo poziciją kaip vieno
svarbiausių telenovelės vedančiųjų aktorių. Serialo sėkmė ir dideli reitingai
prisidėjo prie jo populiarumo augimo ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje.
Nors Fernando Colunga yra žinomas dėl savo privataus gyvenimo ir retai viešai
kalba apie asmeninius dalykus, jis ne kartą yra pabrėžęs savo profesionalumą ir
atsidavimą kiekvienam vaidmeniui.
Apie Karlo Manuelio vaidmenį ir darbą seriale Fernando
Colunga yra minėjęs, kad jam visuomet svarbu nuodugniai suprasti savo personažą
ir įdėti maksimalias pastangas jį įkūnyti. Jis vertina prodiuserės Salvadoro
Mejia ir režisieriaus Migelio Korcegos profesionalumą ir bendradarbiavimą
filmavimo aikštelėje. Nors viešai nebuvo detalių apie galimus nesutarimus su
Aracely Arámbula ar Victoria Ruffo, Fernando Colunga visada pabrėžia
profesionalius santykius su kolegomis. Jam svarbiausia – sukurti įtikinamą ir
įsimintiną istoriją, kuri pasiektų žiūrovus. Karlo Manuelio vaidmuo leido jam
dar kartą įrodyti savo gebėjimą vaidinti romantiškus, bet kartu ir stiprius,
principingus personažus, kurie yra pasirengę kovoti už teisybę ir meilę.
César Évora,
gimęs 1959 m. lapkričio 4 d. Havanoje, Kuboje, yra vienas labiausiai
atpažįstamų ir gerbiamų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo
išskirtiniu gebėjimu įkūnyti tiek herojus, tiek, ypač, sudėtingus ir
charizmatiškus piktadarius, kas jam pelnė didelį pripažinimą. Karjerą pradėjęs
gimtojoje Kuboje, jis vėliau persikėlė į Meksiką, kur „Televisa“ telenovelėse
įsitvirtino kaip nuolatinis pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Jo intensyvus
žvilgsnis, tvirtas balsas ir gebėjimas perteikti personažo vidinius konfliktus
padėjo jam tapti vienu labiausiai ieškomų aktorių šio žanro kūriniuose. Tarp jo
ryškiausių vaidmenų yra serialai „El Privilegio de Amar“ (1998), „La Madrastra“
(2005) ir „Triunfo del amor“ (2010).
Vienas iš išskirtiniausių César Évora karjeros
vaidmenų, neabejotinai, buvo Federiko Rivero personažas telenovelėje „Apkabink
mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte, 2000–2001). Federikas – tai pagrindinis
serialo antagonistas, Kristinos vyras, kuris yra ambicingas, klastingas ir
godus vyras, trokštantis užvaldyti Rivazos šeimos turtus. César Évora puikiai
perteikė šio personažo piktumą, šaltumą ir manipuliavimo gebėjimus, tačiau
kartu sugebėjo suteikti jam tam tikro žavesio, kas padarė jį itin įsimintinu piktadariu.
Jo pasirodymas buvo toks įtikinamas, kad jis sulaukė didelio žiūrovų
„neapykantos“ ir susižavėjimo vienu metu.
„Apkabink mane“ vaidmuo ir pats serialas César Évora
atnešė didelį pripažinimą ir dar labiau sustiprino jo, kaip „geriausio
piktadario“, reputaciją telenovelėse.
Nailea Norvind,
gimusi 1970 m. vasario 16 d. Meksikoje, yra talentinga ir universali Meksikos
aktorė, turinti norvegiškų šaknų. Ji išsiskiria savo gebėjimu įkūnyti
sudėtingus ir dažnai kontroversiškus personažus, tiek herojes, tiek piktadares.
Nailea aktorystės karjerą pradėjo dar vaikystėje, o vėliau, subrendusi,
sugebėjo sėkmingai pereiti prie suaugusiųjų vaidmenų, įsitvirtindama
telenovelėse, teatre ir kine. Jos išraiškingumas ir ryžtingumas ekrane padėjo
jai tapti viena žinomiausių Meksikos televizijos figūrų.
Vienas iš labiausiai įsimintinų ir pripažintų Nailea
Norvind vaidmenų yra Debora Faljer šioje telenovelėje. Debora – tai pagrindinė
serialo antagonistė, piktavale ir klastinga moteris, kuri yra įsimylėjusi
Karlosą Manuelį ir, vedina pavydo bei godumo, nuolat stengiasi pakenkti Marijos
del Karmen ir Karloso Manuelio santykiams. Nailea puikiai įkūnijo šį piktą ir
manipuliuojantį personažą, perteikdama jo žiaurumą, melą ir neviltį.
TITUTINĖS SERIALO „APKABINK MANE“ DAINOS
Serialo „Apkabink mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte)
titulinė daina, kurios pavadinimas toks pat kaip ir serialo, – tai nepaprastai
svarbi jo dalis, tapusi neatsiejamu emocinio ir siužetinio audinio elementu. Ši
daina, atliekama legendinio meksikiečių dainininko ir dainų autoriaus Juan
Gabrielio (1950-2016), buvo pasirinkta dėl kelių priežasčių. Visų pirma,
jos tekstas ir melodija idealiai atspindėjo telenovelės esmę: gilią, aistringą
ir skausmingą meilę, išbandymus, pasiaukojimą ir viltį. Daina puikiai perteikė
pagrindinių veikėjų, ypač Marijos del Karmen ir Karlo Manuelio, išgyvenimus ir
jų troškimą išsaugoti savo meilę, nepaisant visų kliūčių. Ji kalbėjo apie
prisirišimą, saugumą ir šilumą, kurią suteikia tikras apkabinimas sudėtingame
pasaulyje.
Antra, Juan Gabrielio, kaip atlikėjo, populiarumas ir
charizma garantavo dainos ir, atitinkamai, serialo sėkmę. Jis buvo ir tebėra
viena didžiausių Lotynų Amerikos muzikos ikonų, o jo dainos sugebėjo paliesti
milijonų širdis. Jo gebėjimas perteikti gilias emocijas per balsą ir dainų
tekstus buvo neprilygstamas. Daina „Abrázame muy fuerte“ pati savaime jau buvo
Juan Gabrielio kūrinys, kuris buvo išleistas jo albumu ir tapo dideliu hitu,
tačiau serialo dėka ji pasiekė dar platesnę auditoriją ir tapo vienu žinomiausių
jo kūrinių XXI amžiuje.
Pats Juan Gabrielis, kaip dainos autorius ir
atlikėjas, labai vertino dainos pasirinkimą serialui. Jis puikiai suprato, kad
daina tapo neatsiejama pasakojimo dalimi ir padėjo sustiprinti emocinį ryšį
tarp žiūrovų ir personažų. Jam tai buvo puiki proga pristatyti savo kūrybą
naujai auditorijai ir dar labiau įtvirtinti savo, kaip dainų autoriaus,
talentą. Daina pelnė milžinišką populiarumą ir komercinę sėkmę, laimėjusi
tokius apdovanojimus kaip „Billboard Latin Music Awards“ apdovanojimas už „Hot
Latin Song of the Year“ 2002 metais. Tai patvirtino, kad dainos pasirinkimas
serialui buvo puikus strateginis sprendimas, naudingas tiek pačiam serialui,
tiek Juan Gabrielio muzikos karjerai. Daina tapo neatsiejama telenovelės dalimi
ir viena iš priežasčių, kodėl „Apkabink mane stipriai“ yra prisimenama ir
mylima iki šiol.
Nors Aracely Arámbula pirmiausia yra žinoma kaip
aktorė, ji turi ir sėkmingą dainininkės karjerą. Daina „Niña y Mujer“ buvo
svarbus žingsnis jos, kaip muzikos atlikėjos, kelyje, ši daina taip pat
skambėjo kiekvienos serijos pabaigoje. Jos vokalinės galimybės apibūdinamos
kaip švelnios ir melodingos, tinkamos romantiškoms baladėms. „Niña y Mujer“
parodė jos gebėjimą ne tik vaidinti, bet ir emociškai atlikti dainas, kas
pridėjo dar vieną dimensiją jos, kaip menininkės, įvaizdžiui. Galite ir ją
pasiklausyti.
Tai tiek apie serialą „Apkabink mane“, kuris buvo
rodomas per TV3, tikiuosi, kad straipsnis patiko ir buvo naudingas.
Apie šią istoriją nebuvau
nieko girdėjęs, gal kur ir yra YouTube kanele koks lietuvis padaręs šios
istorijos įrašą ir daugelis, kas žiūri tas savamoksles laidas apie žudikus ir
maniakus, manau, bus girdėję apie grafą Carlą Tanzlerį (Karlas Tanzleris),
kuris būdamas gydytoju taip pamilo savo mirštančią pacientę, kad po kelerių
metų išsikasė jos lavoną ir net bandė pristabdyti jos yrantį kūną. Apie
Tanzlerį sužinojau neseniai skaitydamas Megan Nolan romaną „Desperatiški
veiksmai“, kuriame vaizduojama jauna moteris, kuri beprotiškai yra įsimylėjusi
savo vaikiną ir bando tyrinėti savo beprotybės priežastis, tad viename iš
skyrelių pateikia lakoniškai ir Karlo Tanzlerio istoriją, bet viską nuo pat
pradžių.
KARLO TANZERIO GYVENIMAS
IKI OBSESIJOS
Karl von Cosel, tikrasis
vardas Georg Karl Tänzler, gimė 1877 m. vasario 8 d. Drezdene,
Vokietijos imperijoje. Jo ankstyvasis gyvenimas buvo apipintas paslapties ir
keistų vizijų. Pats Karlas teigė, kad užaugo užmiesčio pilyje, kurioje jam
sapnuose ir vizijose pasirodydavo „Baltoji moteris“ – grafienė Anna Constantia
von Cosel. Ši grafienė, anot jo, atskleisdavo jam jo tikrosios meilės veidą –
tai turėjo būti egzotiška tamsiaplaukė moteris. Šios mistinės patirtys, matyt,
smarkiai paveikė jo ateitį. Nuo jaunystės jis buvo apsėstas mokslo ir išradimų,
netgi teigė įgijęs aukščiausius medicinos, filosofijos, matematikos, fizikos ir
chemijos laipsnius.
Apie 1900-ųjų pradžią
Tanzleris keliavo po Indiją ir vėliau po Australiją. Prasidėjus Pirmajam
pasauliniam karui, jis buvo internuotas Australijoje kaip Vokietijos pilietis,
ir, kaip teigiama, nesėkmingai bandė pabėgti pasistatydamas laivą. Po karo,
1920 metais, Karlas susituokė su Doris Anna Schafer ir susilaukė dviejų
dukterų. Tačiau jam nebuvo leista grįžti į Vokietiją, todėl po internavimo jis
išvyko į Nyderlandus.
1926 metais visa šeima iš
Roterdamo emigravo į Jungtines Valstijas. Po trumpo sustojimo Havanoje, Kuboje,
jie apsigyveno Zephyrhills, Floridoje, kur jau gyveno Karlo sesuo. Vis dėlto,
1927 metais Tanzleris paliko savo šeimą Zephyrhills ir persikėlė į Ki Vestą,
Floridoje. Jis tikėjo, kad jo žmona neatitinka moters, kurią matė savo
vizijose. Ki Veste, pasivadinęs Carl von Cosel vardu, jis įsidarbino
radiologijos techniku JAV Jūrų ligoninėje. Būtent šioje ligoninėje, 1930
metais, jo vizija tariamai tapo kūnu – jis sutiko Mariją Eleną Milagro de
Hoyos.
KAIP KARLAS TANZLERIS
SUSIPAŽĮSTA IR BENDRAUJA SU SAVO PACIENTE MARIJA ELENA MILAGRO DE HOYOS
Karlas Tanzleris,
radiologijos technikas JAV Jūrų ligoninėje Ki Veste, Floridoje, gyveno
keistoje, jo paties sukonstruotoje realybėje. Apsėstas jaunystės vizijų apie
„tikrąją meilę“, kurią įkūnijo tamsiaplaukė, egzotiška moteris, jis kantriai
laukė jos pasirodymo. 1930 metais, kai jam buvo 53 metai, jo gyvenimas
pasikeitė. Į ligoninę, kurioje jis dirbo, atvyko sunkiai serganti
devyniolikmetė kubietė Maria Elena Milagro de Hoyos. Karlas iš karto
atpažino jo vizijų moterį – Eleną. Nors Elena sirgo tuo metu nepagydoma liga –
tuberkulioze, Karlas buvo tvirtai įsitikinęs, kad jam skirta ją išgydyti.
Iš pirmo žvilgsnio, Karlo
ir Elenos santykiai buvo netradiciniai. Karlas, be to, kad buvo jos gydytojas,
be Elenos ir jos šeimos prašymo ėmėsi desperatiškų veiksmų, siekdamas ją
išgelbėti. Jis gabendavo į ligoninę radiologijos įrangą, įvairius vaistus, tonikus
ir savo pačių išradimus, teikdamas, kad visa tai padės išgydyti jos ligą. Jis
taip pat pirko jai brangias dovanas, siūlydamas šilkinę patalynę ir papuošalus,
tikėdamasis pagreitinti jos pasveikimą ir įtikinti ją, kad jis yra jos
„princas“ ir „tikroji meilė“. Elenai ir jos šeimai šis dėmesys, ypač dovanos,
atrodė keistas, tačiau jie buvo nuskurdę, todėl priimdavo jo pagalbą. Jos mama,
atsižvelgdama į Karlo nuolatinį lankymą ir medicininę pagalbą, pripažino jo
atsidavimą ir per daug neklausinėjo apie jo keistą elgesį.
1926-ieji, Elenai vos 17 m.
Kalbant apie Eleną, jos
jausmai Karlui buvo labiau pagrįsti padėka ir galbūt šiek tiek baimės ar
nuostabos. Ji pripažino jo pasiaukojimą ir norą ją išgydyti, bet vargu ar
atsakė jam romantiškais jausmais. Elena buvo jauna, besileidžianti į gyvenimą,
o Karlas – gerokai vyresnis ir nepatrauklus. Jos dėmesys buvo skirtas išlikimui
ir kovai su liga, o ne netikėtiems ir intensyviems įsimylėjusio techniko
jausmams. Jos šeima, nors ir matė Karlo keistą apsėdimą Elenai, tikriausiai
jautėsi įkalinta beviltiškoje situacijoje. Jie buvo dėkingi už Karlo finansinę
pagalbą ir nuolatinį rūpestį Elenai, kurios nebuvo pajėgūs apmokėti. Todėl jie
ignoravo jo keistenybes, tikriausiai tikėdamiesi geriausio, ir galbūt slapta
vildamiesi, kad jis padės išgydyti dukrą. Vis dėlto, Karlo vis didėjantis
apsėdimas ne tik Elena, bet ir jos liga, tapo vis labiau matomas. Jis vis
giliau grimzdo į savo fantazijų pasaulį, nepaisydamas medicininių realijų.
Deja, visos Karlo
pastangos buvo bevaisės. Nepaisant jo didžiulių, kartais absurdiškų, pastangų
ir įsitikinimo, kad jis gali nugalėti ligą, Marijos Elenos Milagro de Hoyos
kūnas nusilpo. 1931 m. spalio 25 d., būdama vos 21-erių, Elena mirė nuo
tuberkuliozės komplikacijų. Jos mirtis buvo smūgis jos šeimai, tačiau Karliui
tai buvo ne pabaiga, o naujo, dar keistesnio ir tamsesnio apsėdimo pradžia.
KARLAS TANZLERIS –
NEKROFILAS AR BEPROTIŠKA MEILE APSĖSTAS GENIJUS?
Toliau tik dar įdomiau,
nes...
Gavęs Elenos šeimos
leidimą pastatyti jai mauzoliejų ir apmokėti visas laidojimo išlaidas,
Tanzleris ėmėsi veiksmų, kurie peržengė bet kokias moralės ir etikos ribas.
Beveik dvejus metus, nuo 1931 iki 1933 m., jis kasnakt lankydavosi
mauzoliejuje, nešdamas šildymo įrangą, kad išlaikytų karsto turinį kuo
sausesnį, ir teigdamas, kad Elenos dvasia ateina pas jį ir dainuoja. Jis
kalbėdavo su ja, prašydama pasiimti jos kūną iš kapo, nes, jo žodžiais, ji
kenčia uždaryta karste. Karlas vis labiau įsitvirtino savo paties sukurtame
iliuzijų pasaulyje, atskirdamas save nuo realybės ir panirdamas į šiurpią meilę
mirusiai.
Elenos mauzoliejus, kurį pastatė Tanzleris
1933 metų balandį,
vykdydamas tariamus Elenos dvasios nurodymus, Tanzleris slapta išgabeno jos
palaikus iš mauzoliejaus ir parsivežė į savo namus. Čia prasidėjo dešimtmetį
trukęs makabriškas eksperimentas. Norėdamas išsaugoti kūną, Karlas jį
balzamavo, naudodamas formaldehidą, įmirkytą audiniuose. Kai kūnas pradėjo
irti, jis ėmėsi dar drastiškesnių priemonių: kaulus sutvirtino viela ir
pakabomis, akių vietoje įstatė stiklines akis, o irstančią odą padengė vašku ir
tinku. Plaukus pakeitė nuimtais nuo mirusiosios galvos. Jis aprengė ją
drabužiais, kuriuos nuolat keisdavo, papuošė papuošalais ir netgi kvepino, kad
paslėptų irimo kvapą. Karlas ir toliau gyveno su Elenos palaikais, gulėdavo su
ja lovoje, o pasak jo, netgi šokdavo ir kalbėdavosi su ja. Šis siaubingas
veiksmas buvo atliekamas visiškai slaptai, izoliuotame name, kurio kaimynai
nieko neįtarė.
Paslaptis išaiškėjo tik
1940 metais, kai Elenos sesuo, Florinda Milagro de Hoyos, išgirdo gandus apie
Tanzlerio keistą elgesį ir tai, kad jis laiko Elenos kūną savo namuose. Ji
nuėjo į Tanzlerio namus ir, nepaisant jo atsisakymo įleisti, pastebėjo neįprastą
Elenos veido profilį pro langą. Ji iškvietė policiją. Įėję į namus pareigūnai
aptiko baisų vaizdą: lovoje gulėjo tai, kas kažkada buvo Elena Hoyos,
kruopščiai „atkurta“ ir prižiūrima Tanzlerio. Jis buvo nedelsiant areštuotas ir
apkaltintas kapų išniekinimu.
Elenos mumija.
Visuomenės reakcija buvo
šokiruojanti ir prieštaringa. Žinia apie Tanzlerio veiksmus greitai pasklido,
tapdama pagrindine sensacija JAV ir už jos ribų. Dauguma žmonių buvo
pasibaisėję ir pasišlykštėję jo veiksmais, laikydami juos ligotais ir
neetiškais. Kiti jautė nuostabą dėl jo apsėdimo ir atsidavimo „meilei“, net ir
tokios siaubingos formos. Ypač didelė dalis vyrų vertino Tanzlerį kaip
„romantiką“, kuris pademonstravo neįtikėtiną atsidavimą. Pati Elenos šeima
patyrė didžiulį sielvartą ir pyktį. Elenos kūnas buvo mediciniškai patikrintas,
po to vėl palaidotas nežinomoje vietoje, kad būtų išvengta tolesnių
išniekinimų. Nors Tanzleris teisiškai nebuvo nuteistas dėl senaties ir įstatymų
spragų, jo istorija tapo įspėjimu apie apsėdimo ir mirtingumo ribas, palikdama
neišdildomą įspūdį visuomenėje.
Įdomus visuomenę
demaskuojantis faktas! Po to, kai 1940 metais išaiškėjo Carlo Tanzlerio
paslaptis, Marijos Elenos Milagro de Hoyos kūnas buvo konfiskuotas ir viešai
eksponuojamas Deano-Lopezo laidojimo namuose Ki Veste. Ši makabriška
ekspozicija sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo – manoma, kad ją
apžiūrėti atėjo per 6 000 žmonių. Šis įvykis tapo milžiniška sensacija,
atskleidusia kraupią meilės, apsėdimo ir mirties istoriją, kuri vieniems kėlė
siaubą, o kitiems – keistą susižavėjimą. Po viešos demonstracijos Elenos kūnas
buvo vėl palaidotas nežinomame kape, siekiant apsaugoti jį nuo tolesnių
išniekinimų.
TOLESNIS KARLO TANZLERIO
GYVENIMAS
Po to, kai 1940 metais iš
Karlo Tanzlerio buvo atimtas Elenos Hoyos kūnas, o visuomenė sužinojo apie jo
makabrišką apsėdimą, jo gyvenimas iš esmės pasikeitė, bet jo keistas
prisirišimas prie mirusios moters liko nepakitęs. Nepaisant to, kad buvo
areštuotas ir apkaltintas kapų išniekinimu, Tanzleris nebuvo nuteistas.
Prokurorai nusprendė, kad jo veiksmai įvyko seniai, o tuo metu galioję
įstatymai nenumatė griežtų bausmių už tokius nusižengimus. Medicininės
ekspertizės metu jis buvo pripažintas pakaltinamu, tačiau jo elgesys buvo
pripažintas ekscentrišku ir absurdišku.
Po šio viešo skandalo
Tanzleris liko Ki Veste. Jis niekada viešai neatgailavo dėl savo veiksmų ir
nuolat gynė savo „meilę“ Elenai, teigdamas, kad viskas, ką jis darė, buvo
vedamas meilės ir noro ją išgelbėti. Jis netgi parašė autobiografiją, kurioje
smulkiai aprašė savo ryšį su Elena ir detales apie jos kūno išsaugojimą. Ši
knyga dar labiau sustiprino visuomenės susidomėjimą jo istorija. Nors visuomenė
buvo pasibaisėjusi jo veiksmais, dalis jos jautė keistą susižavėjimą šiuo, jų
manymu, „pamišusiu genijumi“. Jam tapus žinoma figūra, atsirado ir tokių, kurie
jautė jam užuojautą, matydami jame tragišką figūrą.
Nepaisant to, kad
tikrasis Elenos kūnas buvo paslėptas nežinomame kape, Tanzleris neišsižadėjo
savo apsėdimo. Jis pasidarė beveik tobulą Elenos mirties kaukės kopiją,
atkartodamas kiekvieną detalę, kurią prisiminė iš jos kūno. Šią vaško ir gipso
kopiją jis laikė savo namuose ir toliau gyveno su ja, kaip anksčiau su tikruoju
kūnu, tikėdamas, kad tai Elenos esmė. Jis netgi įsigijo lėktuvą ir, teigiama,
bandė ieškoti naujos „tikrosios meilės“, tačiau jo apsėdimas Elena liko
nepakitęs. Tanzleris mirė 1952 m. liepos 3 d. savo namuose, būdamas 75 metų.
Jis buvo rastas apsikabinęs su Elenos kopija, kurią vadino „mylimąja“. Taip
baigėsi šio neįprasto žmogaus gyvenimas, paženklintas tragiškos meilės ir ribas
peržengiančio apsėdimo. Jo istorija ir toliau kelia klausimų apie meilės,
mirties ir proto ribas.
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė,
geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena ryškiausių
lietuvių prozininkių, realizmo atstovė, įgijusi neformalų „valstiečių
rašytojos“ titulą. Kilusi iš pasiturinčių bajorų šeimos, ji anksti pajuto
socialinę nelygybę ir tapo aktyvia švietimo, lietuvybės puoselėtoja. Jos
kūryba, apimanti apsakymus, apysakas, dramas ir feljetonus, išsiskyrė aštriu
kaimo buities, socialinių santykių, moterų padėties ir tautinio atgimimo
problemų vaizdavimu. Žemaitės rašymo stilius buvo itin gyvas, kupinas dialogų,
autentiškos šnekamosios kalbos, kas leido jai realistiškai perteikti to meto
Lietuvos kaimo tikrovę. Jos kūryba padėjo pamatus lietuvių realistinei prozai
ir išlieka svarbi iki šių dienų.
Žemaitės požiūris į
carinės Rusijos įvestą lietuviškos spaudos draudimą (1864–1904) buvo
kategoriškai neigiamas ir kupinas pasipriešinimo. Ji puikiai suprato šio
draudimo žalą tautos švietimui, kultūrai ir nacionalinei savimonei. Pati būdama
aktyvi visuomenininkė ir tautinio atgimimo dalyvė, Žemaitė jautė pareigą
prisidėti prie lietuviškos knygos išlikimo. Nors jos kūryba klestėjo daugiausia
po spaudos draudimo panaikinimo, ji aktyviai rėmė knygnešių veiklą ir prisidėjo
prie pogrindinės lietuviškos spaudos platinimo. Jai buvo svarbu, kad lietuviška
kalba ir mintis gyvuotų nepaisant okupacinės valdžios represijų.
Savo kūrybą Žemaitė matė
kaip priemonę šviesti žmones, kelti socialines problemas ir ugdyti tautinę
sąmonę. Ji rašė paprastiems žmonėms, stengėsi būti jiems suprantama ir artima.
Nors pati neturėjo formalaus išsilavinimo, ji pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu
stebėti ir analizuoti aplinką, o tai leido jai kurti autentiškus ir paveikius
personažus bei situacijas. Jos apsakymai dažnai tapdavo aštriu veidrodžiu,
atspindinčiu kaimo luomų susidūrimus, moterų priklausomybę nuo vyrų ir
tradicinių normų, taip pat alkoholizmo ir kitų visuomenės ydų pasekmes. Žemaitė
tikėjo literatūros galia keisti visuomenę ir skatinti žmones mąstyti kritiškai,
todėl jos kūryba buvo ne tik meninės, bet ir didelės socialinės reikšmės.