Knyga: Aurora Venturini "Pusseserės"

 Aurora Venturini. „Pusseserės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 176.

 

„Didžiulė melancholija persmelkusi mano paveikslus padarė juos vertingesnius, nes žmones šiek tiek guodžia kai pamato savo atspindį sielvarte (p. 175).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Argentinos literatūra tiesiog užvaldė mane pastaruosius kelerius metus. Ar kas pastebėjo, kaip pagausėjo Lotynų Amerikos literatūros? Nieko iki šiol nebuvau girdėjęs apie argentiniečių literatūrinę sensaciją Aurora Venturini (1922-2015), kurios nedidelis romanas Pusseserės (isp. Las Primas) ją labai išgarsino. Venturini šį romaną 2007 metais pateikė literatūriniam konkursui Premio Nueva Novela, kurį organizavo dienraštis Página/12. Ji laimėjo pirmąją vietą būdama 85-erių metų. Aurora Venturini buvo neeilinė asmenybė, derinusi ekscentrišką charakterį su intelektualiniu gyliu: ji artimai bičiuliavosi su Eva Perón bei Paryžiaus egzistencialistais, tokiais kaip J. P. Sartre’as, o tarptautinio pripažinimo fenomenaliai sulaukė tik sulaukusi 85-erių. Jos gyvenimas priminė jos pačios kūrybą – maištingas, kupinas tamsaus humoro ir drąsos laužyti bet kokias literatūrines bei socialines normas, todėl ji tapo savotiška lotynų amerikiečių literatūros legenda.

 

Venturini romane Pusseserės pagrindinė veikėja silpnaprotė Juna, kaip ir pati autorė, augo La Platos mieste, moterų apsuptyje, ir turėjo polinkį į meną, tačiau romane ši šeimos aplinka paverčiama šiurpiu, fiziologinių ir psichinių ydų kupinu pasauliu. Nors autorė neigė, kad tai tiesioginis jos šeimos portretas, ji pripažino, kad kūrinio emocinis pamatas ir provincijos dvasia kilo iš jos pačios patirties ir stebėjimų. Galima sakyti, kad tai yra emocinė autobiografija, kurioje tikri prisiminimai išdidinami iki košmariško, tamsaus humoro kupino absurdo, siekiant apnuoginti visuomenės tamsiąsias puses.

 

Pati autorė tikina, kad jos pačios seserys visos turėjo psichinių problemų, todėl tai, kas iš esmės vaizduojama Pusseserėse yra atėję iš jos pačios gyvenimo. Romaną iš ispanų kalbos išvertė Alma Naujokaitienė, išleido Baltos lankos. Įdomu, kad knyga turi pratarmę, t. y. kitos argentiniečių rašytojos Marianos Enriquez, lietuviams žinomos iš apsakymų rinkinių Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018) ir Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (Sofoklis, 2022). Recenzentė, apibendrindama Venturini kūrinį ir jos asmenybę, sako: „rodydama savo randus kaip moteris pabaisa, susikūrusį save su ironija, giedros burleskos forma (p. 10). Nežinau, kiek pačią M. Enriquez paveikė Venturini kūryba, bet jos apsakymai turi tam tikrų panašumų su Pusseserėmis.

 

Romane pasakojama apie gausią moterų šeimą. Centre – auganti Juna, kuriai diagnozuota silpnaprotystė, bet šeimoje auga ir metais jaunesnioji Betina, kuri prikaustyta prie kėdės, jos galūnės neišsivysčiusios, jai nuolat bėga seilės ir beveik nepakalba. Motina – klasikinė bjauri mokytoja, auklėjanti vaikus liniuote tiek mokykloje, tiek namie ir slepia panieką šeimą palikusiam vyrui. Mergaitės auga ir dailės mokykloje pastebimas Junos piešimo talentas. Neįtikėtina, bet Juna netrukus uždarbiaus už savo unikalius dailės kūrinius, kuriuos įkvėpė šeimoje matomos nelaimės ir smurtas (man akivaizdžios sąsajos su meksikiečių Frida Kahlo).

 

Visgi knyga parašyta beprotiškai tiesmuku stiliumi. Kadangi ją rašo išpažintine ir šiek tiek dienoraštį primenančiu būdu pati Juna, ji nesilaiko taisyklingos skyrybos. Lietuviškame vertime palikta netaisyklinga sintaksė, kai kurių žodžių vartosena taip pat netaisyklinga, nes netaisyklingumas atspindi Junos negebėjimą ir betarpišką mąstymo būdą. Nepaisant to, skaitymas neapsunksta, o silpnaprotės tapatybė tampa kaip Hamleto kaukė kur kas paprasčiau ir tiksliau byloti esamą tiesą. Pamažu Junos kalba kinta, iš mažumės tapdama devyniolikmete suaugusia, ji nuolat tobulėja, pildo savo rašymą įvairiomis sąvokomis iš žodyno.

 

Aplinka, kurioje gyvena Juna yra kur kas daugiau nei toksiška, ji tiesiog nesveika. Dvi šeimos paženklintos apsigimimų, nes nemokėjo susitvarkyti gyvenimo. Juna nekenčia sesers Betinos, nes ji seilėjasi, dvokia, nelaiko šlapimo ir tuštinasi kada panorėjusi. „Kai atidaviau išpieštą kėdę vargšelei Betinai visada manęs bijojusiai nes kišdavau šaukštą jai į akį, į ausį ir kur pakliūva kol pasiekdavau burną įmurkdydavau veidą į sriubos dubenį ir visada troškau kad numirtų ji tirtėjo ir verkšleno kol suprato kad neturiu blogų ketinimų <...> (p. 121).“ Smurtas ir neapykanta bei irzlumas kurį laiką yra pagrindinė šeimos varomoji jėga ir elgesio modelio esminis bruožas. Tačiau pasakotoja neužsiima sentimentalumu, ji to ilgą laiką net nesuvokia ir priima kaip savaiminę duotybę, natūralumą, todėl tekstas išties atrodo šiurkštus, ciniškas ir tiesmukas, bet jis pateisinamas, kadangi tokia yra Juna. Bet iš to kyla ir ironija, komiški sprendimai: „Tada jie iškvietė seselę ta suleido raminamųjų ir teta užmigo ant sofos atvira burna, iš kurios iškrito dirbtiniai dantys, pakėliau juos nuo grindų ir išmečiau į unitazą (p. 48).“ Visa Junonos šeima ir situacijos primena makabriškąją Adamsų šeimynėlę, atrodo, veikėjai bejėgiai susilaikyti ne tik nuo smurto, bet ir nuo seksualinių įgeidžių. Pati baisiausia gėda ir nelaimė – dar vienas nėštumas, nes, kaip žinia, apsigimėliai gimdo panašius genetiškai į save, o tai problema ir našta.

 

Juna suartėja su pussesere lilipute Petra, kuri gatvėje užsiiminėja prostitucija. Po Petros sesers Karinos mirties (miršta jauna po nelegalaus ir prastai atlikto aborto), Petra labai šviečiasi lytiškumu ir šviečia Juną. Galiausiai pusseserių Petros ir Junos santykiai tampa esmine šios knygos ašimi, autorė pagaliau plėtoja pagrindinę pasakojimo liniją ir pasakoja tariamą silpnaprotės ir gudrios liliputės draugystę: „Petra stipriai mane apkabino ir sušuko kokio velnio mes gimėme... gimėme nes įsimylėjėlių porai kilo aistra bet nenaudojo prezervatyvų atsakiau o aš visada juos naudosiu pareiškė ji kad nereikėtų auginti išsigimusių vaikų šiame ir taip jau išsigimusiame ir šlykščiame pasaulyje mudviem ašaros liejosi upeliais kaip niekad nebūtume pagalvojusios aš pritūpiau nes kitaip tas vienintelis apkabinimas niekada nebūtų įvykęs ašaros sustiprino ir suvilgė tirštėjančias sutemas ir abiem palengvėjo (p. 105-106).“

Aurora Venturini

 

Knyga tokia keista ir makabriška, kad tas visų internete skaitytojų aptariamas nejaukumas retsykiais panašus į parodiją. Pavyzdžiui, dailės mokytojas Chosė, kuris gyvena kartu su Junos šeima, yra per prievartą ir šantažą sutuokiamas su nuo jo vaiko besilaukiančia Betina. Nepalioviau galvoti: kaip čia su tais argentiniečiais yra? Lyg ir suvokia, kad už seksualinius dalykus su nepilnamečiais baudžiama (nors istorija ir pasakojama daugmaž apie šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį), bet galvoju, kad su žmonėmis tikrai kažin kas negerai, juk namie du pedagogai, dvi mokytos galvos, tačiau nei motina, nei priglaustas mokytojas nesugeba suvaldyti situacijos. Tai ko vertas tas mokslas? Betinos ir Chosė santuoka, kuriam Chosė visiškai net nesipriešina, tampa keistai šiurpia liliputės ir silpnaprotės pergale – kaip tai įmanoma? Šis romano siužetinis vingis nustebino, kėlė šypsnį, nes nežinau, ar įtikino. Visgi tai fikcija, ji makabriška ir sąmoningai hiperbolizuota sukelti įspūdį, kad sprendimus gali priimti ir visuomenės paribio žmonės.

 

Visgi Juna mane nustebino savo mąslumu, nes savarankiškai turėdama galimybę save realizuoti kaip menininke, ji jaučia, kad gali visuomenę apgauti, pergalėti savo negalią ir įdėjusi daug pastangų tapti bent jau iš dalies normalia kaip ir visi. Jau vien tas noras ir supratimas yra pagirtinas (beveik kaip Tara Westover savo autobiografinėje knygoje Apšviestoji), o tai primena Miunhauzeną, kuris pats už pakarpos su ranka ištraukė save iš klampios pelkės. „Pastangos reiškė ne mažmožius o bemieges valandas įsikniaubus į knygas ne tik apie literatūrą ir vaizduojamąjį meną bet ir apie anatomijos mokslą ir pokalbius su patyrusiais anomalijų specialistais toks buvo mano gyvenimas o kiekviena pamoka ar susitikimas su mokiniais ir mokytojais reikalavo didžiulio triūso, iš pradžių būdavo baimė vėliau palengvėjimo atodūsis nes niekas nežinojo apie mano bėdas galbūt jas užgoždavo mano paveikslai metai iš metų vis labiau vertinami ir aptarinėjami pirmuosiuose puslapiuose kartu su kitais labai vertingais paveikslais. Tačiau baimė palūžti manęs niekada neapleido nes buvau išsigimusios ir suluošintos genties atžala (p. 156-157).“ Tai bene šviesiausias ir refleksyviausias romano pasakojimo momentas.

 

Pagrindinė romano Pusseserės idėja – tai brutali moters emancipacijos kelionė, kurioje menas ir kalba tampa vieninteliais įrankiais, leidžiančiais išsiveržti iš fiziškai bei psichiškai degradavusios aplinkos, kurioje gyvena Juna. Aurora Venturini per pagrindinės veikėjos paveikslą teigia, kad intelektualinis tobulėjimas yra vienintelis būdas nugalėti skurdo ir smurto pažymėtą lemtį. Autorė meistriškai dekonstruoja grožio ir normalumo sąvokas, parodydama, kad už visuomenės atstumtųjų „monstriškumo“ slepiasi gilus žmogiškumas ir troškimas būti pripažintam. Galiausiai knyga pabrėžia, kad asmeninė transformacija įmanoma tik per negailestingą tiesą ir gebėjimą savo skausmą paversti kūryba. Knyga intensyvi, nepatogi, tamsi ir makabriška, pasiruoškite priimti visą nepatogų kūniškumą, visus to kūniškumo trykštančius sekretus (gali priminti šiek tiek Marieke Lucas Rijneveld knygą Vakaro nejauka), kita vertus, atsveria Junos intuityvi nuojauta ir instinktyvus troškimas siekti daugiau, kad mokslas ir menas gali ją išreikšti ir apsaugoti. Autentiškai parašytas romanas, paskaitomas kiekvienam, tačiau patiks, manau, ne visiems.

 

Maištinga Siela 

Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

Carl Bloch "Samson hos filistrene" (1863): Et vendepunkt i dansk kunsthistorie

 Hej, kunstelskere!

 

Carl Blochs mesterværk fra 1863, "Samson hos filistrene", er et af de mest imponerende og dramatiske værker fra slutningen af den danske guldalder. Carl Bloch, en mester i det 19. århundredes danske malerkunst, er bedst kendt for sine religiøse cyklusser og sin evne til at forene teknisk præcision med dyb emotionel slagkraft. Før han påbegyndte de berømte scener fra Det Nye Testamente på Frederiksborg Slot, demonstrerede Bloch i denne tidlige periode et utroligt talent for at skildre den menneskelige anatomi og heroisk lidelse. "Samson hos filistrene" blev hans store gennembrud, som sikrede ham international anerkendelse.

 

I midten af maleriet ser vi den gammeltestamentlige helt Samson – en mand, hvis uovervindelige styrke lå i hans hår, men som gennem forræderi blev efterladt hjælpeløs. Bloch vælger ikke at skildre kampens hede, men snarere dens tragiske kulmination: blændet og lagt i lænker tvinges Samson til at dreje de tunge kværnsten i filistrenes fangenskab. Omkring ham ses en hånende folkemængde, hvis ansigter afspejler grusomhed og triumf, hvilket står i skarp kontrast til heltens enorme, men knuste krop. Kunstneren formidler mesterligt den fysiske tyngde og den sjælelige smerte og forvandler lærredet til et intenst drama, hvor fysisk styrke og moralsk forfald tørner sammen.

 

Betydningslagene i dette værk rækker langt ud over den simple bibelske fortælling. Samson symboliserer her en tragisk helteskæbne – et menneske, der på grund af sin egen svaghed mistede sin guddommelige gave, men som gennem lidelse og ydmygelse søger vejen mod forsoning. Det er en fortælling om hovmod, forræderi og indre transformation, hvor mørket danner baggrund for en åndelig opvågnen. Samtidig kan maleriet tolkes som en metafor for menneskets kamp mod en ubarmhjertig skæbne, hvor selv det største nederlag bærer kimen til en fremtidig befrielse.

 

Stilmæssigt udviser Bloch et utroligt mesterskab ved brugen af chiaroscuro – en stærk kontrast mellem lys og skygge, som giver scenen en teatralsk dybde. Hver eneste muskellinje, hver vene og hver sveddråbe på Samsons krop er malet med en sådan akkuratesse, at beskueren næsten kan føle spændingen fysisk. Farvevalget er afdæmpet med dominerende jordfarver, hvilket yderligere understreger scenens dysterhed og tunge atmosfære. Detaljerigdommen i den hånende menneskemængde skaber et galleri af psykologiske portrætter, hvor hver karakter bidrager til den nådesløse stemning.

 

Den historiske og kunstneriske betydning af dette maleri er enorm, da det netop var dette værk, der cementerede Blochs position som en af de mest fremtrædende europæiske realister i sin generation. "Samson hos filistrene" blev et mønsterbillede på, hvordan akademisk maleri ikke blot kan være teknisk fuldendt, men også følelsesmæssigt rystende uden at forfalde til tør formalisme. Dette værk banede vejen for kunstnerens senere arbejder, som den dag i dag betragtes som standarden for kristen kunst, og selve fremstillingen af Samson er blevet en af de mest mindeværdige fortolkninger af denne bibelske helt i kunsthistorien.

 

I dag befinder maleriet sig på Statens Museum for Kunst i København, hvor det fortsat betager besøgende med sin monumentale kraft. Blochs evne til at give en mytisk helt menneskelig skrøbelighed gør værket aktuelt for den moderne beskuer og minder os om den evige kamp i menneskesjælen mellem fald og værdighed. Det er ikke blot et historisk lærred, men også et dybt psykologisk studie, fastholdt af en hånd med et usædvanligt talent.

 

M. S.

Paveikslas "Samsonas ir filistinai" (Samson and the Philistines), dailininkas Carl Bloch, 1863

 

Sveiki, meno žmonės!

 

Carlo Blocho 1863 m. šedevras „Samsonas ir filistinai“ yra vienas įspūdingiausių ir dramatiškiausių danų aukso amžiaus pabaigos kūrinių. Carlas Blochas, XIX a. Danijos tapybos meistras, geriausiai žinomas dėl savo religinių ciklų ir gebėjimo meistriškai sujungti techninį preciziškumą su gilia emocine įtaiga. Prieš imdamasis garsiųjų Naujojo Testamento scenų Frederiksborgo pilyje, šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Blochas demonstravo neįtikėtiną talentą vaizduoti žmogaus kūno anatomiją ir herojišką kančią, o „Samsonas ir filistinai“ tapo jo triumfo ženklu, pelniusiu autoriui tarptautinį pripažinimą.

 

Paveikslo centre matome Senojo Testamento herojų Samsoną – vyrą, kurio neįveikiama jėga glūdėjo jo plaukuose, tačiau išdavystė jį paliko bejėgį. Blochas pasirenka vaizduoti ne kovos įkarštį, o tragišką kulminaciją: apakintas ir sukaustytas grandinėmis, Samsonas yra priverstas sukti sunkias girnas filistinų nelaisvėje. Aplink jį matome besityčiojančią minią, kurios veiduose atsispindi žiaurumas ir triumfas, kontrastuojantis su milžinišku, tačiau palaužtu herojaus kūnu. Autorius meistriškai perteikia fizinį svorį ir dvasinį skausmą, paversdamas drobę įtempta drama, kurioje susiduria fizinė galia ir moralinis nuosmukis.

 

Šio kūrinio prasmės sluoksniai siekia gerokai toliau nei paprastas biblinis pasakojimas. Samsonas čia simbolizuoja tragišką herojaus likimą – žmogų, kuris dėl savo silpnumo prarado dieviškąją dovaną, tačiau per kančią ir pažeminimą ieško kelio į atpirkimą. Tai pasakojimas apie puikybę, išdavystę ir vidinę transformaciją, kurioje tamsa tampa fonu dvasiniam prabudimui. Tuo pačiu metu paveikslas gali būti interpretuojamas kaip žmogaus kovos su negailestingu likimu metafora, kurioje net ir didžiausias pralaimėjimas savyje slepia būsimo išsivadavimo sėklą.

 

Stiliaus požiūriu Blochas demonstruoja neįtikėtiną meistrystę, naudodamas chiaroscuro – stiprų šviesos ir šešėlių kontrastą, kuris suteikia scenai teatrališkumo ir gylio. Kiekviena Samsono raumens linija, kiekviena gysla ir prakaito lašas yra nutapyti su tokiu tikslumu, kad žiūrovas beveik fiziškai jaučia įtampą. Blocho koloritas čia prislopintas, vyrauja žemės tonai, kurie dar labiau pabrėžia scenos niūrumą ir sunkią atmosferą. Detalumas, kuriuo pavaizduota besityčiojanti minia, sukuria psichologinį portretų rinkinį, kuriame kiekvienas personažas prisideda prie bendros negailestingos nuotaikos kūrimo.

 

Istorinė ir meninė šio paveikslo reikšmė yra milžiniška, nes būtent šis darbas Blochą įtvirtino kaip vieną iškiliausių savo kartos Europos realistų. „Samsonas ir filistinai“ tapo pavyzdžiu, kaip akademinė tapyba gali būti ne tik techniškai tobula, bet ir emociškai sukrečianti, vengiant sauso formalizmo. Šis kūrinys nutiesė kelią vėlesniems menininko darbams, kurie iki šiol laikomi krikščioniškojo meno etalonu, o paties Samsono vaizdinys tapo viena įsimintiniausių šio biblinio herojaus interpretacijų visoje meno istorijoje.

 

Šiandien šis paveikslas saugomas Danijos valstybiniame meno muziejuje Kopenhagoje, kur jis ir toliau žavi lankytojus savo monumentalia jėga. Blocho sugebėjimas suteikti mitiniam herojui žmogiško trapumo daro šį kūrinį aktualų ir šiuolaikiniam stebėtojui, primindamas apie amžiną žmogaus sielos kovą tarp nuopuolio ir kilnumo. Tai ne tik istorinė drobė, bet ir gilus psichologinis tyrimas, užfiksuotas neįtikėtino talento ranka.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Madonna – Love Won't Wait (and Gary Barlow cover) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Madonnos daina „Love Won't Wait“ yra vienas įdomiausių ir kartu paslaptingiausių dalininkės kūrybinio kelio fragmentų, sukurtas 1990-ųjų pradžioje, kai atlikėja išgyveno didžiulį kūrybinį pakilimą. Šis kūrinys buvo parašytas kartu su ilgamečiu bendražygiu Shepu Pettibone’u būtent „Bedtime Stories“ albumo sesijų metu, tačiau oficialiai Madonnos atliekama versija niekada nebuvo išleista jos studijiniuose albumuose. Gerbėjai šią dainą išgirdo tik gerokai vėliau, kai internete pasirodė aukštos kokybės demo įrašas, atskleidžiantis, kokia dvasia Madonna planavo užpildyti savo dešimtojo dešimtmečio pradžios muzikinį peizažą.

 

Muzikiniu požiūriu daina yra grynas devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo pradžios dance-pop bei disco stiliaus atspindys, pasižymintis energingais sintezatorių ritmais ir ritminga bosine linija. Kūrinio žanras balansuoja tarp klasikinio popmuzikos skambesio ir tuo metu populiaraus house muzikos atspalvio, kuris buvo būdingas Pettibone’o produkcijai. Madonnos vokalas dainoje skamba gaiviai ir užtikrintai, o pati aranžuotė spinduliuoja optimizmą ir šokių aikštelės atmosferą, kuri labai priminė jos ankstesnių hitų, tokių kaip „Vogue“, struktūrą bei dinamiką.

 

Kūrinio tekstas pasakoja apie laikinumą ir drąsą siekti jausmų čia ir dabar, pabrėžiant, kad meilė nelauks tų, kurie dvejoja. Tai universali tema apie aistrą ir ryžtą, raginanti partnerį atsiverti jausmams, kol galimybė dar neišblėso. Nors „Love Won't Wait“ spinduliuoja Madonnos firminį pasitikėjimą savimi, dainos nuotaika yra šviesesnė ir mažiau provokuojanti nei daugelis kitų kūrinių, galiausiai patekusių į „Erotica“ ar į „Bedtime Stories“ albumus, o tai ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl daina liko archyvuose.

 

Madonna ir jos komanda nusprendė, kad albumas turi būti tamsesnis, seksualesnis ir labiau eksperimentinis, fokusuojantis į jazz bei trip-hop įtakas, todėl saulėtas ir tradicinis „Love Won't Wait“ skambesys tiesiog nebetiko vientisai albumo koncepcijai. Madonna nusprendė judėti provokacijos link, o šis kūrinys liko kaip per daug „saugi“ ir įprasta popmuzikos daina tam konkretu laikotarpiui.

 

Visgi daina nebuvo visiškai užmiršta, nes vėliau Madonna ją padovanojo Gary Barlow, buvusiam grupės „Take That“ nariui, kuris ją įrašė savo 1997 metų debiutiniam solo albumui. Gary Barlow versija tapo milžinišku hitu, pasiekusiu pirmąją vietą Jungtinės Karalystės topuose, ir tai įrodė Madonnos kaip dainų autorės meistriškumą. Šiandien originalus Madonnos demo įrašas išlieka vertingu radiniu kolekcionieriams, primenančiu apie nepanaudotą potencialą ir epochą, kai net atstumti jos kūriniai galėjo tapti pasaulinio lygio hitais kitų atlikėjų rankose. Šiandien galite paklausyti tiek Madonnos demo versijos, tiek Gary Barlow.

 

Madonnos versija:

 

Gary Barlow versija:

 

Madonna – Love Won't Wait

[lyrics / žodžiai]

 

When I first saw your face

I knew that I could not hesitate

You said, "Baby don't go too fast

If we do, then it may not last"

Time went on and I waited for you

I didn't know what else I could do

I thought that we'd always be together

You said, "Hold on, it just gets better"

 

And I believed you

I kept holding on

You think that I could never leave you

You think I'm not that strong, you know

 

Love won't wait (Love won't wait)

Forever and a day (Love won't wait)

Love must live in the here and now

Don't ask me how I know (Love won't wait)

 

So here I am with my heart on my sleeve

You said, "Baby put your trust in me"

But I have come to the end of the line

And you have taken up all of my precious time

I need to be something special to you

Everybody's somebody's fool

Won't be a fool, no, you got me all wrong

You won't know what you had 'til it's gone

 

And I believed you

I kept holding on

You think that I could never leave you

You think I'm not that strong, you know

 

Love won't wait (Love won't wait)

Forever and a day (Love won't wait)

Love must live in the here and now

Don't ask me how I know (Love won't wait)

Love takes time (Love takes time)

And you've been taking too long (Way too long)

And time never waited for anyone

Don't wait too long or I'll be gone (Love won't wait)

 

There wasn't anything that I wouldn't do

You led me on, you even said, "I love you"

How can we go on when it's tearing us apart?

Are you going to break my heart?

 

'Cause I believed you

I kept holding on

You think that I could never leave you

You think I'm not that strong, you're wrong

 

Love won't wait

Love won't wait, ooh

Love won't wait (Love won't wait)

Forever and a day (Love won't wait)

Love must live in the here and now

Don't ask me how I know (Love won't wait)

Love takes time (Love takes time)

And you've been taking too long (Way too long)

And time never waited for anyone

Don't wait too long or I'll be gone (Love won't wait)

 

How much longer can I wait for you?

Can I keep holding on?

I've got to be strong

Got to say good-bye (Love won't wait)

How much longer can I wait for you?

Hesitate for you, baby

I've got to be strong

Got to say good-bye

Good-bye

 

Maištinga Siela