Filmas: "Šūvis į Ahedės kelį" / "Ahed's Knee" / "Ha'berech"

 Sveiki,

 

Prieš kelerius metus matytas Izraelio režisieriaus Nadav Lapid filmas „Sinonimai“ buvo toks geras, kad tikriausiai galėčiau pasakyti, jog tai šedevras, žinoma, ne visiems prieinamas ir suprantamas, bet anuomet paliko netikėtą įspūdį. Naujausias režisieriaus darbas Kino pavasaryje taip pat neliko užmirštas, jis pristatytas „Kritikų pasirinkimas“ programoje pavadinimu „Šūvis į Ahedės kelį“ (angl. Ahed's Knee) (2021), kuris vėlgi netikėtai mane nuo pirmųjų kadrų įtraukė į savo istoriją.

 

Pasakojimas, spėju, kad turi autobiografinių bruožų, kuriuos nesudėtinga susieti paskaičius interviu su režisieriumi ir mamai dedikuotais „Sinonimais“, o tam tikros ištarmės atsikartoja. „Šūvis į Ahedės kelį“ pasakoja apie vidutinio amžiaus režisierių, kuris atvyksta į atokų Izraelio miestelį pristatyti savo filmą, tačiau susiduria su meno ir kultūros ministro iškeltais reikalavimais t. y. po seanso su žiūrovais kalbėti vien tik žydams ir Izraeliui palankiomis temomis: meilė, šeima, jūra, gamta, Izraelio istorija, Holokaustas, antisemitizmas, karinė šalies galia ir t. t. Žodžiu, tos pačios populiarios politiškai korektiškos temos, kurios turėtų ugdyti ir įkvėpti žydų dabarties tautą didžiuotis savo šalimi ir puoselėti jos karinę galią, skatinti patriotiškumą. Kas nežino, kad Izraelis daugiausiai į krašto gynybą investuojanti šalis nuo bendrojo šalies produkto, tad tarnyba, ginklas ir uniforma šalyje yra antroji religija, tačiau režisieriui kaip laisvam mąstytojui ir kūrėjui kaip tik rūpi priešingos temos: traumuojančios jaunuolių patirtys atliekant tarnybą, sirų ir libaniečių bei arabų karo aukos, žydiškas šovinizmas ir pamažu įsigalėjusi cenzūra nepatogiomis temomis viešojoje erdvėje, kuri varžo menininkus.

 

Iš esmės režisierius suvokia savo šalies kultūrinį ir laisvo žodžio bei meno raiškos stagnaciją. Filme akcentuojama, kad didžioji dauguma menininkų (įskaitant ir patį režisierių) yra priklausomi nuo finansavimo šaltinių, kurie skirsto pinigus pagal tai, kaip menininkų darbai ir jų vertybės yra šalies įvaizdžiui „patogūs“. Atvykęs į kaimą, jis kalbasi su bibliotekos skyriaus pavaduotoja, su vežiku ir kitais, kurie, atrodo, neįdomūs ir stebina korektiškais pasisakymais, tad byloja apie įsigalėjusį perdėto ir netikro pozityvumo bendravimo kodą, kurio laužyti, kritikuojant Izraelio politiką, yra nepriimtina. Tai išties primena švelnesnę Sovietų Sąjungos komunizmo atmainą ir dėl to režisierius labai nelaimingas, nes, kaip jis ir sako: „tai šalis, kuri jau mirė“. Užsemtas dykumoje kanjonas su gyvuliais ir ten buvusiais žmonėmis simbolizuoja Izraelio vertybinį pamatą, formuojama veikėjo sampratos antitezė Senajam Testamentui: Mozė taip ir nepervedė žydų tautos į Pažadėtąją žemę, juos tiesiog užliejo.

 

Antroji tema – režisierius besąlygiškai myli savo motiną, kuri serga vėžiu, tad jai nuolat filmuoja įvairius vaizdus, išsako švelniausius žodžius. Būsimos netekties ir nusivylimas dabartine šalies politika yra varomoji dramatizmo jėga visame filme. Įtariu, jog šios būsenos yra atsakas Izraeliui į „Sinonimų“ kritiką, nes jis buvo puikiai sutiktas Europoje, tačiau, galimas daiktas, nelabai pozityviai reprezentavo šalį. Kitą vertus, filmas, lyginant su „Sinonimais“, yra sukomponuotas labiau teatrališkai, kuriami hipnotizuojantys dialogai, kurie balansuoja nuo ironijos iki sunkiai paaiškinamos erotikos, veikia itin magiškai, netgi surrealistiškai. Ypač svarbus kameros judesys, kuris veikia aštriai, kampuotai ir dinamiškai, leidžia retsykiais stebėti pagrindinį veikėją, o kartais vaizdas tampa paties veikėjo žvilgsniu į pasaulį. O ką jau kalbėti apie ryškų ir vietomis svajingą garso takelį?

 

Man labai patiko šis filmas! Manau, kad esu didelis šio režisieriaus gerbėjas! Nežinau, ar daug kam patiks žaižaruojantis Izraelio politiką iš menininko perspektyvos dėl cenzūros kritikuojantis filmas, tačiau vienoje vietoje pagrindinis veikėjas taip įsijaučia, kad kone prakeikia žydų tautą – tiek daug į tą monologą sutelkta asmeninio skausmo ir patirtos neteisybės, kad jeigu tai sakytų ne pagrindinis veikėjas izraelietis, tai visur kitur būtų tikriausiai būtų sietina kaip galinga antisemitizmo aktas. Iš esmės suvokiau viena: visi kiti jaučia tokią didžiulę stigmą t. y. kaltę dėl Holokausto, kad negali ir bijo kritikuoti izraeliečius, tad belieka tą daryti patiems izraeliečiams. Man be galo patiko ta nepatogi, grėsminga ir šiek tiek mazochistiška režisieriaus pozicija, atverianti šiaip jau slepiamas vidines šalies plikžaizdes.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Pokalbis su režisieriumi iš Kino pavasario (lietuviškai).

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.2: 10 000 žingsnių keičia savijautą, lietus pagirdo žemę, šypsena darbe

 

Sveiki,

 

Tęsiu savo sąmoningą pozityvumo dienoraštį ir... ką aš šiandien padariau, kad kūnas ir siela jaustųsi gerai? Kaip jau sakiau, tikiu, kad maži pokyčiai veda prie didelių pokyčių, todėl vakare, jau temstant, vaikščiojau sąmoningai tol, kol telefone užsifiksavo 10 000 žingsnių. Atrodo, kas čia tokio, bet keičia mano judėjimo trajektoriją. Juk jau po 8 000 galėjau grįžti namo, tačiau užsispyrusiai padariau lankstą, nes supratau, kad bus kitaip. Ir yra kitaip! Po sporto pasivaikščioti ilgėliau tokiu gaiviu vakariniu oru – palaima!

 

Darbe apie negerus žmones stengiausi negalvoti blogai, jie turi teisę egzistuoti. Vienam žmogui paspaudžiau ranką, nes pamaniau, kad to jis nusipelnė ir pamačiau jo šypseną. Nepykau, kai į darbą reikėjo imti skėtį, o pasidžiaugiau, kad pagaliau išsausėjusi ir nurudavusi žolė galbūt sudygs iš naujo atsigėrusi lietaus!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Belgų karalius" / "King of the Belgians"

 Sveiki,

 

Man patinka liūdno pobūdžio komedijos, tokios nefursuojančios ir dažnai vaizduojančios sužmogintus autoritetus, kurie irgi gadina orą, mėgsta kebabus ir geba lygioje vietoje apsikvailinti. Galima sakyti, panašus filmas yra „Belgų karalius“ (angl. King of the Belgians) (2016), kurį režisavo Peter Brosens kartu su Jessica Woodworth.

 

Istorija pasakoja apie tariamą belgų karalių Nikolą III šių dienų europietiškos politikos kontekste. Vykstant Europos dienoms Nikolas III kartu su savo atstove spaudai, kalbų rašytoju ir dokumentinio kino kūrėju išskrenda į Stambulą diplomatiniais tikslais, tik būdamas Stambule išgirsta, kad Belgijoje įvyksta politinis perversmas ir šalis skyla, iš sosto verčiama monarchija. Susijaudinęs karalius nori kuo greičiau grįžti į Belgiją, tačiau jam pranešama, kad dėl magnetinės saulės audros nevykdomi jokie skrydžiai, o jam dėl saugumo draudžiama išvykti iš viešbučio. Galiausiai karalius pasitelkia seną mūsų Vytauto Didžiojo gudrybę ir persirengęs bulgarų moterų tautiniais rūbais pabėga iš saugomo viešbučio ir autobusu stengiasi grįžti per Balkanus į Briuselį dėl savo šalies...

 

Išties labai originali pati filmo idėja! Parodyti šiuolaikinę monarcho bejėgystę ir įsipareigojimą šaliai, kurio įvaizdį formuoja ne pats monarchas, bet ištisa nusamdyta kompetentinga brigada. Filmas tarsi išjuokia monarcho viešojoje erdvėje sukurtą karikatūriškumą ir dirbtinumą, tad sekdami Nikolo III nuotykius per Balkanus, paženklintus ištisų liapsusų ir nesėkmių, mes pagaliau pamatome karaliaus tikrą žmogiškumą, paprastumą, kuris visiškai neatitinka sukurto dirbtinio įvaizdžio.

 

Kita vertus, kelionė namo, nors ir nevykusi, leido smagiai pasijuokti iš tam tikrų Vakarų Europos ir Rytų Europos kultūrinių skirtumų, paradoksų. Čia ir bulgarų tautinis ansamblis, kaimietiški užkampiai, kuriais nekursuoja nei taksi, nei autobusai, nuo Balkanų karo sugadinti keliai, čia ir Serbijos pasienis, kurioje dirba buvusi Miss Serbia bei kitų Balkanus reprezentuojančių atpažįstamų ženklų. Visgi filmas, kad ir absurdiškas, jame yra solidžiai išjuokiami sukurti autoritetingi stabai bei monarchų vaidmenys. Tiems, kurie tikisi laukinio ir aistringo Balkanų siautulio kaip kokiame Emiro Kusturicos filme, teks šiek tiek nusivilti. Svetingas ir gražus Balkanų kraštas, nors ir pramone atsilikęs nuo Vakarų, perteikiamas kur kas žmogiškesnis. Liūdno pobūdžio komedijoje išryškėja romus belgiško kino santūrumas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.1: daryti pokytį, rūpintis savo mintimis ir emocijomis, ugdyti sąmoningumą

 

Sveiki,

 

Nusprendžiau Maištingos Sielos blogą išnaudoti ir šiek tiek kitokiems tikslams, nei pabambėjimams, filmų ir knygų aprašymams, bet ir tam tikram tikrovės stebėsenai, kuri ateina iš to, kad mintys, jausmai ir veiksmai ardo įprastą gyvenimo suvokimą. Gal tai ir gerai, ką? Nes visos destrukcijos kažkur veda: arba kančios nutraukimas, arba išgijimas ir gyvenimo pokytis.

 

Šiandien sekmadienis, taigi šventadienis, tad (ne)sąmoningai pajutau, jog šiandien nedariau nieko, kas man nepatinka ir dėl to jaučiuosi kažkaip atgavęs jėgas. Visų pirma vėl grįžau prie sporto ir kuo daugiau sportuoju, tuo daugiau energijos manyje. Grįžo mano vakariniai pasivaikščiojimai po kvartalus. Dėl to, kad gera vaikščioti! Koks šiandien buvo puikus oras, nes nei tvanku, nei karšta, nei uodai puolė, nei šunys aplojo, tiesiog idealus vakaras. Po pasivaikščiojimo – pamirkimas vonioje, meditacija, po kurios tarsi koks naujas suvokimas atėjo, jog turėčiau kažkur tas pozityvias mintis kilusias ne tik pasilikti galvoje, bet ir užrašyti, galgi net pasidalyti su kitais. Kas žino, kas dabar skaito šias eilutes! Juk šiaip ar taip mintys veda prie žodžių, žodžiai prie veiksmų, o veiksmai keičia likimą, tad nutariau kasdien, kai tik galėsiu prisėsti čia, parašyti ką nors pozityvaus, nebūtinai nutikusio tą dieną, galbūt pamatyto, o gal tik pagalvoto.

 

Taigi šiandien atsisakiau saldžių užkandžių, apsikuopiau virtuvę, nuvaliau dulkes, nemažai vaikščiojau, bendravau su draugu, sportavau, meditavau, padariau šį įrašą, o dar laukia gero kino vakaras, 10 minučių knygos skaitymo prieš užmiegant. Argi netobula diena? Esu patenkintas šia diena ir kitokiu savimi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tetris" / "Tetris"

 Sveiki,

 

Britų režisierius Jon S. Baird, labiausiai žinomas už 2013 metais pasirodžiusį ir plačiai aptarinėjamą filmą „Purvas“, šiemet pristatė istorinę biografinę dramą „Tetris“ (angl. Tetris) (2023). Filmas pasakoja apie maždaug 1989 metus, dar prieš suyrant Sovietų Sąjungai ir prasidedant kompiuterinei erai. Pagrindinis veikėjas realiai egzistuojantis ambicingas amerikiečių kompiuterinių žaidimų kūrėjas Henk Rogers, į kurio rankas patenka nelegaliais keliais po pasaulį paplitęs ruso Alexey Pajitnov sukurtas legendinis žaidimas tetris. Tiesą sakant, aš pats 1996 metais ar 1997 metais zyziau mamos, kad man nupirktų anuomet tikriausiai net kioskuose pardavinėjamą daugiafunkcinį teatrio žaidimą, kurį tikriausiai turėjo visi normalūs vaikai prieš atsirandant internetinėms mokamoms kavinėms. Žiūrėdamas tokį filmą supranti, kaip smarkiai per pastaruosius 30 metų pasikeitė pasaulis, o pirmieji nešiojamieji ant baterijų sukurti žaidimai dabar primena neandertaliečių akmenis, bet anuomet tokių geidėme dažnas.

 

Filmas pasakoja apie tetrio žaidimo atėjimą į rinką. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad visų laikų populiariausias žaidimas buvo sukurtas Sovietų Sąjungoje! Apie tai nebuvau nieko girdėjęs. Pagrindinis veikėjas, priklausantis kapitalistiniam pasauliui, lankosi Maskvoje, yra sekamas saugumiečių, tad nelabai jaučia rusų kultūros ribas, todėl filme H. Rogersas perteikiamas kaip koks nutrūktgalvis, kuris rizikuoja tiek savo vaikais, tiek savo kailiu. Konkuruojant su melaginga korporacija ir bandant veikėjui įsigyti iš sovietų tetrio žaidimo licenciją, filmas atskleidžia ne tik šio žaidimo atėjimo į rinką sudėtingą kelią, bet iš esmės ir besikeičiančio pasaulio pradžią. Pasirodo, išsigimęs komunizmas tapo nebeįdomus, o tie patys rusai jau nori dėti sau apšorines sąskaitas Šveicarijoje, kas iš esmės atskleidžia, kad komunizmo asmenys kapituliavo ir pereina į kapitalistinę rinką. Būtent rusų bendravimo kultūra su žaismingais ir charizmatiškais kapitalizmo žmonėmis ir yra vienas įdomiausių dalykų šiame filme.

 

Žinoma, filmas nors ir istorinis, ir biografinis, tačiau autentiškumo nesiekia. Istorija perteikta prabangiai holivudiškai, su nuotykių Džeimso Bondo dirbtinokai dvasia. Filmas tampa pramoginio ir istorinio kino kokteiliu, kuris žiūrisi itin spalvingai, įtraukiančiai, o veiksmas retsykiais perteikiami kaip detektyvinis trileris. Tiesa, veikėjai karikatūriški, perteikti labiau kaip personažai, o ne istoriniai prototipai, todėl vertinti itin rimtai kaip istorinį filmą, manau, nevertėtų. Kita vertus, nemažai iš šio filmo sužinojau apie rinką, pateikiamas naujasis besikeičiančio pasaulio modelis. Tiesa, manęs neįtikino pabaigoje demonstratyvus pareiškimas, kad tetris sugriovė Sovietų Sąjungą ir Berlyno sieną – prisiimta pernelyg daug garbingos atsakomybės. Mes juk žinome visai kitas priežastis, apie kurias filme prabėgom tik užsimenama. Prie viso to norėčiau pagirti charizmatišką aktoriaus Taron Egerton pasirodymą, kuris labai tiko šiam vaidmeniui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Keturi"

 

Virginija Kulvinskaitė. „Keturi“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu šio sezono lietuvių literatūros naujienas ir šįkart viena iš jų – lietuvių prozininkės, poetės ir literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) antroji prozos knyga Keturi. Prieš trejetą metų skaityta knyga kai aš buvau malalietka tapo nemažai viešojoje erdvėje aptarinėjamu kūriniu, tad daug kas tikėjosi įdomios, įtraukios ir smagios prozos iš Keturių. Ant viršelio pavaizduoti keturi sušiai simboliškai perteikia keturių nedidelėje knygelėje publikuojamų apsakymų konceptą.

 

Knygą suskaičiau per dviejų dienų laisvas popietes gana greitai ir įtraukiai. Lakoniški ir atmosferiški pasakojimai turi tam tikras siužetines jungtis. Visos istorijos daugiau ar mažiau vaizduojamos uostamiestyje, galbūt galimai Klaipėdoje, tarsi bėgant nuo Vilniaus, kuris lietuvių literatūroje jau seniai tapo pertekline prozos vaizdavimo erdve, tad šalia krantinių įsirengęs nebeplaukiančių laivų kapinynas, ten aptiktas Snarglio lavonas, arba Luko kelionė į tariamą paskutinę uostamiesčio stotelę kuria savitą tamsią, dar šiek tiek sovietmečiu dvelkiančio uostamiesčio atmosferą.

 

Istorijos proporcingai padalytos į keturias istorijas: dvi – vyrukams Lukui ir Mariui, kitos dvi – Norai ir Ingai. Vardai tipiški lietuviški, trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių kartos štampai, kai posovietiniai tėvai dar nebuvo susisukusiomis smegenimis vaikui duodi kokį nors ypatingą ir sunkiai ištariamą vardą, pavyzdžiui, Traktorina, Nikoletė ar Kilimandžaras. Būtent tos kartos žmonės apsakymuose ir vaizduojami. Vienas mėgstamiausių apsakymų man visgi buvo apie netikėtai iš užsienio grįžusio ir bestselerio autoriumi tapusį trisdešimtmetį Luką. Šioje istorijoje galima nemažai įžvelgti tam tikrų kultūrinių autobiografinių detalių, pavyzdžiui, Urtė, kuri turi Umos Thurman iš Tarantino Pulp fiction šukuoseną aiškiai asocijuojasi su pačia Virginija Kulvinskaitė, „Literatūra ir menas“ paverstas „Meno arka“, o Lukas Garšva kaip tyčia siejasi su Antanu Garšva iš Baltos drobulės.

 

Išties Pajūrio skaitytojų klubas man priminė 2020 metais režisieriaus Roaldo Dahlio ekranizacijos Raganos perdirbinį. Savimi pasitikintis ir viską dėl savo populiarumo darantis Lukas atvyksta į pajūrį, kur jį baltame džipe pasitinka turtinga blondinė. Pastaroji nusiveža Luką į moterų prabangų namą, skaitytojų klubą, kur turi vykti jo knygos pristatymas. Tačiau autorė viską kuria kaip kokiame Tvin Pykso miestelis seriale, perteikdama mistifikuodama ir kurdama keistą atmosferą, kad atrodo, jog netrukus paaiškės, kad pajūrietės ne kokios skaitytojos, bet plėšrios undinės. Visgi žiūrint giliamintiškai po neįprasta atmosfera slepiasi Luko kompleksas: jis bijo moterų. Padauginusios vyno pamažu libido atpalaidavusios pajūrietės tampa Luką gąsdinančiomis pabaisomis. „Visai nepanašios į provincijos poniutes. Ir ta svetainė... Tarsi iš Polanskio filmo. Taip, pinigai tikrai žmogui kažką padaro. Perkeičia. Suteikia galių. Jokios vilties, kad sužavės jas papasakojęs apie autofikciją ir postmodernizmą (p 25).“ Tai labiausiai literatūriniais kontekstais praturtintas tekstas, kuris užgriebia ir V. Nabokovo Lolitą bei literatūrinių idėjų vagystę (Lukas iš Urtės dienoraščių parašo bestselerį). Trumpas tekstas, bet visko ganėtinai daug ir užtektinai.

 

Antrame apsakyme Sekmadienis, lapkričio 3-ia pasakojama apie alkoholikę Ingą, kuri pamažu po savo draugo pažinties su tėvu nusigręžia nuo vyro ir viso pasaulio. Dirbdama juvelyrikos parduotuvėje po darbų ji skuba į alkoholio skyrių, nes nebegali pakęsti tikrovės. Būtų banalu, jeigu Ingos tapimu alkoholike paliktų tik dėl pramogos dėlei, bet ne, kaip ir ankstesniame apsakyme, taip ir šiame, autorė gvildena seksualinio pobūdžio klausimus. Jeigu Lukas bijojo moterų, Ingos paslaptis dėl nelaimingo gyvenimo susijusi su alkoholiku buvusiu jūreiviu tėvu. Apsakyme dukra tarsi perima tėvo gyvenseną ir pati tampa jo atspindžiu.  

Virginija Kulvinskaitė

 

Apsakyme Paskutinis sniegas pagrindinis veikėjas Marius – mažo ūgio augantis sadistas. Jis su sniego gniūžte patiesia naująją biologijos mokytoją. Kasdien sulaukdamas savito pažeminimo už savo fizinius parametrus, jis pamažu ima tyrinėti atsakomojo smurto galimybes (tyli agresija). Mariuko šeima netipinė: mažo, kone nykštukinio ūgio mama santykiauja sovietinio bloko bute, pertvertame sekcija kambaryje su potencialiu patėviu Robertu. Vaikas patiria gėdą ir dėl motinos: „Dėl to apgailėtino kūno į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Mamą vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą Marius laukė, kol ji prie kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms. Juos apspito būrelis devintokų. Nustūmę Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį ir tai, kaip toks susna, tai yra Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis mama, bet ji atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso kalbėdama telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų (p. 71).“ Šioje novelėje nagrinėjamas galios ir silpnumo santykis, kaip atgrasi ir nemiela aplinka bei artimieji paskatina tapti agresyviai galingu, tad gerai sukomponuota istorija, nes pradžioje uostamiestyje nušaunamas mafijozas, kurį pakerta taiklus užaugusio Mariaus šūvis (visai kaip kažkada biologijos mokytoją). Sovietmečio gairės, bendravimo, auklėjimo ir mokyklinė aplinka svarbūs šio pasakojimo elementai.

Paskutiniame pasakojime Kita pusė pagrindinė veikėja Nora yra kopriklausoma (sąvoką plačiai aprašė Melody Beattie savo knygoje NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi (Alma littera, 2021). Nora negali gyventi be dešimčia metų jaunesnio savo draugo narkomano, dėl kurio ji pasiryžusi viskam, netgi susipykti su geriausiais draugais, skolintis pinigų, kad tik jos atkritęs draugužis galėtų gauti dozę. Autorė vadovaudamasi tipiniais gijimo ir vėl atkritimo požymiais perteikia kopriklausomus santykius t. y., Noros naivumą dėl to, kad situacija pasikeis, savotišką saviapgaule grįstus santykius: „Ką reiškia – nesiaukoti narkomanui? Nora myli, ji laiminga su Deniu. Laiminga kaip su niekuo kitu (p. 96).“ Kaip pasakojimas ir vadinasi Kita pusė, taip ir Nora iš paskutiniųjų bando laikytis tos šviesiosios laimės pusės, jai atrodo, kad kančios ir santykių nepastovumo bei jos išnaudojimas narkomano poreikiams yra priimtina kaina, nes dėl to ji gali būti šalia Denio.

 

Visos keturios istorijos pasižymi organizuota psichologine įtampa, sukomponuota kaip šiuolaikinių problemų kamuojamo jauno ar jau vidutinio amžiaus problemų virtine (sušio įdaras!): moterų baimė, priklausomybės (alkoholio ir destruktyvių santykių), smurto, pažeminimo... Probleminės ašys perteiktos žaismingai, retsykiais blyksteli ironija, pagaulios ir atpažįstamos analogiškos mūsų pačių situacijos, susijusios su apsikvailinimu, gėdos jausmu, negalėjimu atsitiesti, pasidavimu arba tapimu, kaip kad Marius, agresoriumi. Daug kas internete skundėsi, kad knyga per maža, kad sušių galėjo būti daugiau, bet man jų pakako tiek, kiek jų būta. Manau, knyga pavyko šiuolaikiška, paveiki, taupi ir aktuali (galėčiau kai kuriais aspektais lyginti, pavyzdžiui, su Akvilės Kavaliauskaitės Kūnai, tačiau turi ir kažkokio tumasonytiško).

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Popiežiaus egzorcistas" / "The Pope's Exorcist"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mano mielasis gladiatorius Russell Crowe... Nepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau jo kokį nors naujausią darbą kine. Įtariu, kad sumenkę kino projektai ir vaidmenys visgi atsiliepė pastarajai karjerai, nors galiu klysti. Teko pamatyti Julius Avery režisuotą siaubo trilerį „Popiežiaus egzorcistas“ (angl. The Pope's Exorcist) (2023), kuris pasakoja apie popiežiaus patikėtinį egzorcistą Gabrielių Amortį. Pastarajam filme tenka ne tik susigrumti su blogio jėgomis, tačiau atlaikyti ir besikeičiančios Vatikano vadovybės skepticizmą.

 

Filmas absoliučiai laikosi ant klasikinės „Egzorcizmo“ istorijos pamatų. Juoda sutana vilkintis vyrukas su skrybėle, juodu odiniu lagaminu ir... motoroleriu keliauja po apylinkes ir atlieka išvarymus. Pats Amortis pripažįsta, jog dažnai tai tik vaidyba, bandant paveikti tiesiog psichiškai sutrikusius žmones, tačiau Amortį pašaukia (kaip netikėta!) išskirtinis atvejis, kai Ispanijoje, apleistame remontuojame buvusiame vienuolyne pasireiškė išskirtinis berniuko apsėdimo atvejis... O toliau daugmaž viskas aišku: Vatikano istorinės paslaptys, vienuolyno siaubai, pačių kunigų nuodėmės bei jaunos amerikiečių šeimos istorija, kuri kaip pagal programą perteikiama klasikiniais tokio tipažo filmuose.

 

Tiesą sakant, tikėjausi šiek tiek prastesnio filmo, bet pamažu istorija visgi įtraukė, nors ir erzino tipažiniai ir karikatūriniai veikėjų charakteriai: užsispyrusi it ožka visko nekenčianti paauglė, nekalbantis potrauminis berniukas ir juokelius „skaldantis“ egzorcistas... Nežinau, kodėl kine vis dar taip dirbtinai ir neįdomiai kuriami veikėjų charakteriai. Atmosfera, nors vietomis ir baugoka, bet ją ardo ir gadina klišės ir nuotykinio filmo rakurso besivadovaujančios scenos kūrimo principai. Dėl to filmas retsykiais tampa absurdiškas, pavyzdžiui, kad ir pati istorijos pabaiga, kada vienuolyno rūsiuose po demono sudorojimo du kunigai laka viskį net nesibaimindami, jog gal išvarymas net nepavyko... Filmas standartiškas, klišinis ir nišinis, nors ne pats blogiausias siaubo filmo aruode esantis reginys, žiūrėti kartelį galima, tačiau iš kino norintiems pakylėjimo ar kokybės, šitą galite ir praleisti.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela