2025 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Oberonas ir Titanija – kas jie tokie yra? Oberono ir Titanijos vestuvės dramoje "Faustas"

 Paveikslas „Oberono ir Titanijos susitikimas“, (The Reconciliation of Titania and Oberon) Joseph Noel Paton, 1847 m.


Sveiki, skaitytojai,

 

Šis įrašas yra skirtas apžvelgti Urano palydovų Oberono ir Titanijos kilmę mituose ir literatūroje. Oberono ir Titanijos vardai, šiandien neatsiejami nuo magijos, gamtos dvasios ir, svarbiausia, fėjų pasaulio, didžiausią žinomumą įgijo ne iš senovės mitologijos, bet iš literatūros. Tai yra du patys žymiausi fėjų karalius ir karalienė Vakarų kultūroje. Jų genezė yra persipynusi su Renesanso ir Romantizmo epochos autoriais, o ypač su Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) kūryba.

 

Oberono ir Titanijos „sukūrė“ Williamas Shakespeare'as

 

Oberono ir Titanijos, kaip karaliaus ir karalienės, vaizdavimas tvirtai įsitvirtino per Shakespeare'o komediją „Vasarvidžio nakties sapnas“ (parašyta apie 1595–1596 m.). Būtent Shakespeare'as sujungė ir apibrėžė šiuos personažus. Nors Oberono vardas jau buvo žinomas viduramžių prancūzų romanuose (kaip „Auberon“ – pusiau elfų princas), o Titanijos vardą jis paėmė iš Ovidijaus (kur tai buvo deivės Dianos epitetas, reiškiantis „iš Titanų kilusi“), Shakespeare'as juos pavertė galingomis, bet žmogiškomis, gamtos stichijas valdančiomis fėjų pasaulio valdovų poromis.

 

Šekspyro pjesėje Oberonas ir Titanija yra įsitraukę į nuožmų ginčą dėl globotinio indų berniuko. Jų kivirčas atspindi ne tik asmeninius santykius, bet ir sukelia chaosą gamtoje: upių potvynius, derliaus puvimą ir neįprastą rūką. Šis naratyvas parodo, kad fėjų pasaulis nėra atskirtas nuo žmogiškojo, bet yra su juo glaudžiai susijęs – karališkos poros nesantaika turi tiesioginį poveikį žmonių gyvenimams.



Oberonas ir Titanija – fėjų karalystės valdovai

 

Įtaka Romantizmo epochai – J. W. Gėtė ir „Faustas“

 

Po daugiau nei 200 metų po Shakespeare'o vokiečių rašytojas ir filosofas Johanas Volfgangas von Getė (Johann Wolfgang von Goethe) šiuos personažus perkėlė į savo didįjį kūrinį „Faustas“. Pirmojoje „Fausto“ dalyje, kuri vaizduoja Vokietijos pavasario šventę – Valpurgijos naktį (Walpurgis-Nachtstraum), Oberonas ir Titanija pasirodo kaip spektaklio „žvaigždės“ – fėjų karalius ir karalienė, švenčiantys savo Auksinę vestuvių sukaktį. Gėtė panaudoja Oberono ir Titanijos Valpurgijos naktyje, siekdamas sukurti ironišką ir alegorinę sceną. Oberonas ir Titanija, atgavę santarvę po 50 metų separacijos, čia simbolizuoja meilės ir santuokos filosofiją. Jų santuoka čia apibūdinama taip: „Jeigu nori, kad tavo pora mylėtų, pirmiausia turi išsiskirti!“

 

Ši scena Gėtės „Fauste“ yra satyrinis „mini-teatras“ (Intermezzo), pripildytas daugybės kitų mitologinių ir literatūrinių personažų, kurie ironiškai komentuoja Vokietijos literatūrą, meną ir net politiką. Pats Oberono ir Titanijos susitaikymas čia tampa parodija, paliečiančia nesutarimus šeimoje ir parodančia, kad net fėjų pasaulio meilė yra paženklinta ginčų, o jų „auksinė santuoka“ įmanoma tik po ilgo priverstinio išsiskyrimo – Titanija siūlo vyrą siųsti į Šiaurės ašigalį, o žmoną – į Ekvatorių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Didžiausią mano gyvenime link teatro kultūros postūmį padarė, be jokios abejonės, Oskaro Koršunovo pagal Viljamo Šekspyro tragediją pastatytas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kurios premjera įvyko dar 2003 metais, vadinasi, spektakliui, kuris apkeliavo pasaulį, jau yra 22 metai. Ir jį režisierius vėlei atnaujino su naujų aktorių sąstatu! Prisimenu, kaip pirmąkart pamačiau šį spektaklį ir jis buvo toli gražu net ne kokiame dramos teatre, o būtent per LRT televiziją nufilmuotas ir transliuojamas per kultūros kanalą. (Ar dabar berodo tokius spektaklius televizija?) Nieko nuostabaus, kad teko pirmąją versiją matyti per televiziją, nes dar būdamas mokyklinio amžiaus neturėjau tokios progos nuvykti į Vilnių ir nueiti tiesiogiai į kino teatrą.

 

Visgi po daugel metų buvusiame Rusų dramos teatre, kuris dabar pervadintas į Vilniaus senąjį teatrą, kur anuomet dirbo ir kūrė O. Koršunovas, pavyko pamatyti spektaklį su senuoju sąstatu (tai gal buvo kokie 2009 ar 2010 metai). Pagrindinius vaidmenis anuomet atliko Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė, kuriems jaučiu iki šiol didžiulę simpatiją. Tačiau laikas negailestingas, aktoriai, kaip teigia pats režisierius, nebenori atlikti paauglių vaidmenų, kurie jau nebeatspindi ir jų pačių, todėl „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ turėjo savaip persitvarkyti. Siužetas, scenografija ir visa kita išliko praktiškai nepasikeitę, o kai kurie aktoriai, pavyzdžiui, Eglė Mikulionytė ir toliau atlieka komišką Džuljetos auklės vaidmenį.

 

Šį ankstyvą rudenį O. Koršunovas paskelbė, kad buvo parodytas jubiliejinis 200-asis pasirodymas. Aš tikriausiai buvau arba jame, arba 201-ajame, sunku apskaičiuoti, nes spektakliai pasirodė vienas po kito, o režisierius socialiniame tinklapyje galbūt įrašą padarė vėliau. Tą vakarą, neslėpsiu, labai norėjau pamatyti būtent Dignos Kulionytės pasirodymą Džuljetos vaidmenyje, tačiau vaidino man nežinoma Agnieszka Ravdo. Tiek Digna, tiek Agnieszka, manau, yra priimtinas pasirinkimas, nes Džuljetai spektaklyje beveik 14 metų, vadinasi, dar visai vaikas, todėl reikia infantilumo ir, žinoma, itin vaikiškos išvaizdos. Romeo vaidmenyje pasirodė man patinkantis aktorius Laurynas Jurgelis, ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūręs Lietuvos nacionaliniame teatre, pvz., „Išvarymas“ ir „Svetimas“, kuriuos šiemet teko pamatyti.

 

Ką daro režisierius Oskaras Koršunovas? Jis ima V. Šekspyro pjesę, parašytą Renesanso metu (praktiškai Baroko priešaušryje), kuri pasakoja apie tolimąją Veroną. Laikmetį jis transformuoja į XX amžiaus pirmosios pusės itališkos virtuvės stilių, virtuvę, kurioje kaip kokiose Ramzio virėjų kovose pliekiasi Kapulečiai ir Montekiai. Svarbus leitmotyvas – miltai ir tešla. Tešla, jungiamoji ir skiriamoji lipni masė, kuri iš esmės yra ir konflikto priežastimi, ir meilės simbolis; tešloje esame visi vienodi, skirtybes susikuriame iš iliuzijų. Iškart pasireiškia komizmas, savotiškas netgi vietomis gašlumas, iš kurio randasi ir gyvybė, šeimos pratęsimas.

 

Tai ekspresyvusis teatras, tokie paprastai būna itin žiūroviški ir patrauklūs, juos lydi ilgalaikė teatrinė sėkmė, o kai kada sunku gauti į juos bilietų. Man savotiškai patinka, kad režisierius palieka originaliai išverstą į lietuvių kalbą Šekspyro poetinę kalbą, kuri gali nepripratusį žiūrovą išmušti iš vėžių, nes suprasti greitakalbėje Šekspyrą nėra jau taip paprasta. Pasirinkdamas palikti tiesioginę Šekspyro kalbą, režisierius toli nepabėga nuo originalo, t. y. nuo Šekspyro dvasios ir dramaturgijos. Visas įspūdis susitelkęs į įspūdingą scenografiją ir veikėjų karikatūrinimą. Veikėjai ekspresyvūs, bet trafaretiniai, tačiau nereiškia, kad bedvasiai. Priešingai – visas spektaklis pulsuoja bendra dinamika ir jausmingumu, nes po paryškintu komizmu ir grotesku slypi didžiulė paauglių meilės tragedija.

 

Juk tai spektaklis apie tėvų despotizmą! Džuljetos tėvai vienu metu iškelia mergaitei ultimatumą, jeigu šioji netekėsianti už turtingo egoistinio grafo, ji nebeteks Kapulečio apsaugos, šeima jos išsižadės. Istorija iš esmės apie maištą, kuris pražudo. Paradoksalu, bet veikėjai veikia pagal savo troškimus ir svajones, todėl savaip maištauja ir prieš šeimos patriarchatą ir prieš visuomenės standartus. Šioji kolizija šekspyriškai labai tragiška, nes pareikalauja daug mirčių. Viena ryškiausių šiame spektaklyje – Romeo nužudo Tebaldą. Įdomu, kad Koršunovas leidžia veikti scenoje miltuotiems numirėliams, jie užpildo kaltės ir sąžinės konfliktinę erdvę, tampa iliustracijomis, kas iš tikrųjų yra veikėjų mintyse. Jaunieji veikėjai renkasi meilę, jausmus, o ne primestą paklusnumą. Neturėdami jokio žalio supratimo, kas yra gyvenimas, jie aklai paklūsta, kaip pasakytų jau subrendę, hormonams, kurių negali suvaldyti nei griežta tėvo ranka, nei bausmės, nei jokios baimės.

 

Kodėl miršta tiek Džuljeta, tiek Romeo? Ne dėl to, kad jie buvo kvaili, pernelyg naivūs. Jeigu gerai panagrinėtume situacijas, pamatytume, kad didžiausioji priežastis – nesusikalbėjimas ir komunikacijos stoka. Jie nežinojo visų tikslių taisyklių, savo plano instrukcijos, o juk taip dažnai ir būna tikrame gyvenime, kada negalėdami susikalbėti, vyras ir žmona (arba vyras ir vyras, moteris ir moteris) pasuka skirtingais gyvenimo keliais.

 

Scenoje puikiai veikiantys virtuviniai rykai, besisukantis miltų katilas, kuriame užgimsta kaip lopšyje gyvybė, ir kartu jis reiškia karstą, nes jame ir mirštama, tad visa tai scenos centre simbolizuoja gyvenimo ciklinį ratą, besisukantį dualistiniame pasaulyje tarp gėrio ir blogio, tarp meilės ir neapykantos, tamsos ir šviesos. Nieko nepridursi, spektaklis vis dar daro didžiulį įspūdį ir kaskart atveria naujas prasmes ir apmąstymus. Apskritai man patinka, kaip Koršunovas realizuoja Šekspyrą, ne ką mažiau įspūdingi kiti Šekspyro pjesių pastatymai: „Hamletas“, „Otelas“. Tai lietuviškojo teatro viršūnė, galybė ir meistrystė.



 

Jūsų Maištinga Siela


2025 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Spektaklis "Mažasis Ejolfas", režisierius Árpád Schilling, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu teatrų premjeras! Tada, atrodo, viskas būna labai ypatinga, nes pirmojoje peržiūroje būna režisieriai, sukviesta visa meninio darbo komanda, atsiranda kitoks santykis tarp aktorių ir žiūrovų, nešamos gėlės ir nuotaika būna iš esmės pakili. Rugsėjo 26 dieną Klaipėdos dramos teatre įvyko režisieriaus Árpád Schilling spektaklis, pastatytas su Klaipėdos jauno teatru, „Mažasis Ejolfas“ pagal tikriausiai garsiausio norvegų dramaturgo klasiko Henriko Ibseno pjesę.

 

Vengrų režisierius Árpád Schilling tikriausiai labai myli Lietuvą, nes jau ilgą laiką čia dirbą. Asmeniškai labai seniai esu matęs jo puikų ir tikrai labai įspūdingai aštrų pastatymą „Didis blogis“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Sąraše pas mane dar yra nematytas „Barbarai“, kurį režisierius sukūrė su Valstybiniu jaunimo teatru. Kūrėjui ryšys su Klaipėda tikriausiai ypatingas, nes čia jis nuo 2023 dirba teatro dėstytoju.

 

Lyginant su „Didžiu blogiu“, H. Ibseno adaptacija atrodo ne tokia aštri. Pavadinčiau šokiruojančiai kukliu pastatymu, nes scenografija tokia, kad jos beveik nėra. Visą laiką scenoje matome nuo žiūrovų nugręžtą baltą klasikinę medinę kėdę, kuri tampa savotiška metafora, kurios atramos stipinai gali reikšti savotiškas kalėjimo grotas ir plyšį, per kurį stebime Ritos (aktorė Laima Akstinaitė) ir Alfredo (aktorius Donatas Stakėnas) nelaimingą santuoką.

 

Noriu iškart pridurti, kad pjesės turinys – klasikų klasika, nes Ibsenas labai mėgo vaizduoti netobulą šeimą, apgaubtą kokios nors sunkios tragedijos ar subordinacijos. Kas skaitė Henriko Ibseno „Lėlių namai“, gali daugmaž įsivaizduoti, koks „Mažojo Ejolfo“ turinys. Veiksmo nėra kažin kiek daug, nes čia svarbi emocinė šeiminė įtampa, kuri kyla iš to, kad Ritai ir Alfredui nesiginčijant nuskęsta jų neįgalusis sūnus Ejolfas. Dėl nelaimingo atsitikimo Rita kaltina Alfredą, o Alfredas kaltina Ritą, nors galbūt yra iš esmės kalti abu. Alfredas – rašytojas, vyras su didelėmis neįgyvendintomis ambicijomis. Negalėdamas parašyti ir išleisti knygos, jis pasakoja Ritai, kad nuo šiol leisis į keliones ir pats ugdys mažąjį Ejolfą, įdiegs jam geriausias vertybes, sudės geriausius ir tauriausius lūkesčius (galimai dar vienas jo projektas). Rita nusivylusi vyro egoizmu, pati ji negali savęs realizuoti, nes visą energiją ir laiką atima sūnus ir jo negalia...

 

Autorius nagrinėja ir incesto atvejį. Alfredas iki Ritos su savo seserimi Astra (aktorė Ieva Pakštytė) turėjo intymių santykių. Asta ir šiandien prie jų labai prisirišusi, ji tebemyli Alfredą, o Alfredas po sūnaus mirties, nebegalėdamas žiūrėti į Ritą, vėlei atgaivina jausmus seseriai Astai... Pjesė emocionali, scenografijos atsisakymas labai nunuogino šeimos tragediją, todėl lieka pabrėžti veikėjų jausmai, jų dinamika, auganti iš aktorių vidinių resursų, beviltiškai griūvančių santykių schema, būdinga Ibsenui. Kitaip sakant, režisierius Árpád Schilling neeksperimentuoja jokiomis naujomis ar moderniomis teatro formomis, galimybėmis, išlieka ištikimas Ibseno klasikinio teatro vizijai.

 

Viename interviu režisierius teigė: „Noriu koncentruotis į aktorius, jų darbą, padėti publikai suvokti, kad ši pjesė paremta aktorių pajėgumu, viskas ant jų pečių, šimtu procentų, psichologinė pjesė su itin daug detalių, paslėptų minčių, tegul žiūrovai patys patyrinėja, kodėl sumanymas – būtent toks.“ Kitaip ir nepasakysi, nes nieko šiame spektaklyje beveik nepridengsi, aktoriai palikti perteikti visus savo aktorinio meistriškumo variantus: tiek fizines, tiek psichofizines Ritos, Alfredo ir Astos bei jaunuolio Borgheimo (Astos draugo) vaidmenų atlikėjams iš tikrųjų reikėjo išgyventi ir patirti visą chaotišką jausmų sumaištį, nes kitaip spektaklis neįvyktų. Manau, kad per premjerą jiems tai ir pavyko padaryti.

 

Šiame intymiame pasakojime  yra daug destrukcijos, kylančios iš keršto, pavydo ir ambicijų, skirtingų interesų, galima įžiūrėti ir šeimos vaidmenų pagal atsakomybių pasiskirstymą hierarchiją, kuri išsekina, nėra teisinga. Kolizija tikriausiai kyla iš to, kad nebelieka aistros, Alfredas ir Rita pernelyg nutolsta dėl tų pačių socialinių vaidmenų šeimoje ir praranda įprastą trauką, vadinasi, praranda ir kontrolę. Spektaklyje tiek Astai, tiek Ritai nors kartą sumedėja kojas, jos nebegali kaip Ejolfas irgi vaikščioti – nuostabus psichofizinis leitmotyvas, kuris apibrėžia suaugusiųjų neįgalumą ir priklausomybę. Nors pjesė apie disfunkcinius santykius, tačiau spektaklio pabaiga – netikėta. Rita ir Alfredas nori iškelti vėliavą, savo namuose priglausti papėdės miestelyje kenčiančius svetimus beglobius vaikus. Kitaip sakant, tai gana viltingas spektaklis, kuris sako, kad galima keisti gyvenimą, dedant pastangų ir atleidžiant, telkiant valią, kantrybę galima išgyventi ne tik netekties skausmą, bet jį išgydyti, pasidalinant savo gyvenimu su bendruomene. Tik kiti gali užpildyti tuštumą ir beprasmybę, tad gelbėti kitų vaikus – galimybė Alfredui ir Ritai patiems išsigelbėti.

 

Man labai patiko dramaturgija. Gal pats pastatymas nėra kažin kuo labai įspūdingas, tačiau man suprantamas šis minimalizmas kaip „išnuoginimas“ to, ką paprastai dekoracijos slepia arba papildo, apibrėžia, pastiprina. Kartą pamatyti siūlyčiau tiems, kurie mėgsta stiprią dramaturgiją, analizuoti veikėjų gyvenimus, jų elgsenos priežastis, modelius ir ten atpažinti save.



 

Jūsų Maištinga Siela  

Lietuvos gamtos grožis fotografijose (fotografas – V. Stumbrys)





Sveiki,

 

Pamačiau fotografo Virginijaus Stumbrio šias nuotraukas ir... tiesiog negaliu nepasidalyti! Jos buvo patalpintos viename iš socialinių tinklų, tad prieinamos viešai, vadinasi, galima ir visiems pasidžiaugti.

 

Šiaip dažnai ir daug fotografijų talpinama apie Lietuvos grožį, bet šitas (ir kitose) iškart pajutau kaip savas. Lietuvos gamtos peizažai, spalvos, kompozicija – tris kartus VAU!

 

Galima pasižiūrėti daugiau, eFoto.lt autorius turi paskyrą, galite atrasti daugiau neįtikėtinų nuotraukų: https://www.efoto.lt/user/virginijus_stumbrys

 

Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta" / "Nothing Compares"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kartais suprasti tolimą pasaulio įžymybę, o ypač jos elgesį, paprastai „nuspalvintą“ žiniasklaidos filtrų, yra sudėtinga, nes sukelia optinę iliuziją, kad mes apie jų gyvenimus daugmaž viską žinome. Nė velnio nieko nežinome! Apie tai, ką tariamės žiną, manau, pirmiausia ir yra iš Belfasto kilusios Kathryn Ferguson dokumentinis filmas „Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta“ (angl. Nothing Compares) (2022), kurį visai neseniai parodė LRT televizijoje su Ramūno Zilnio įgarsinimu, tad dar galite jų mediatekoje paieškoję pasižiūrėti.

 

Sinéad O'Connor mėgstu kaip atlikėją. Apie jos gyvenimą daugiau sužinojau, kai prieš kelerius metus paskelbė apie jos mirtį. Ir tas gyvenimas nebuvo pavydėtinas, kaip, beje, ir daugumos įžymybių. Iki šiol retkarčiais pasiklausau Sinéad O'Connor įrašų, pasižiūriu įspūdingus jos gyvo atlikimo koncertų ištraukas – nepaprasta. „Niekas neprilygsta“ apima du svarbius dainininkės laikotarpius: nuo vaikystės prisiminimų iki kokių 1994-1995 metų, kada atlikėja tiesiog pasitraukė dėl skandalų iš viešojo sektoriaus ir ilgą laiką tylėjo. Įdomu tai, kad visame filme pati atlikėja neduoda interviu tiesiogiai, nematome jos veido išraiškos ar sėdinčios ant sofos ir duodančios emocingai interviu, tačiau prie filmo ji prisidėjo 2019 metais ilgas valandas kalbėjusi su režisiere ir galų gale, kai kuriuos prisiminimus pati įgarsinusi.

 

Filmas niūrus, ypač baisi dainininkės prisiminimai iš vaikystės, kai ji su šeima gyvenimo Dubline. Motina tikriausiai sirgo bipoliniu, nes mergaitę net savaitę laikė tiesiog... sode, kur ji šaltomis naktimis ir miegodavo ant žolės. Tuo metu moterų teisės ir vaikų teisės Airijoje niekam nerūpėjo, visi tik gąsdino magdalietėmis skalbėjomis, o jų veiklą koordinavo ir prižiūrėjo vienuolės, vadinasi, Bažnyčia. Toks tatai supratimas, todėl mergaitė iš motinos buvo atimta jau su giliomis traumomis ir kurį paauglystės laiką gyveno prieglaudoje, kitapus gatvės pusės buvo tos magdalietės, tad puikiai matė ir žinojo jų kančias ir nepavydėtiną gyvenimą. Nepaisant visko, jos polinkis dainuoti ir puikus balsas netrukus atkreipė dėmesį ir ji pamažu prasimušė, išvykdama į Londoną ir ten netrukus pastodama. Pirmojo vaiko ji susilaukė vos dvidešimties, todėl savęs su magdaliečių likimu netapatina.

 

Jautru filme tai, kad skausmas, kurį atlikėja nešėsi iki pat mirties, yra susijęs su patirta iš motinos prievarta, netgi kai kurios dainos, pavyzdžiui, „Troja“ yra būtent apie jos patirtis, kai ją skriausdavo motina. Filme akcentuojami trys pirmieji jos albumai, kurie padarė poveikį muzikai. „Liūtas ir Kobra“ (1987) bei „Niekas neprilygs“ (1990), kurio pagrindinis singlas „Nothing Compares“ tapo geriausiai vienu metu parduodamu singlu, nors daina tebuvo itin populiaraus atlikėjo Princas koveris. Įdomu tai, kad Princo palikimo kompanijos atstovai uždraudė šį koverį panaudoti pačiame filme, o aš taip laukiau, kada pasirodys ištraukos iš jos koncerto ir vaizdo klipo, kurie visgi buvo, bet pritildyti, sumontuoti kitaip, kad nepažeistų įstatymo. Kodėl? Nežinau, reiktų gilintis. Visgi paties filmo pavadinimas tampa analogišku šio singlo pavadinimu ir vis tiek įprasmina patį garsiausią kūrinį.

 

Visgi mane stebino dainininkės elgesys populiarumo viršūnėje. Ją savaip savinosi feminizmas, moterų teisių judėjimas Airijoje, bet tuo pačiu ir labai jos kratėsi, ją niekino ir šmeižė. Buvau seniai matęs ir girdėjęs, kaip Sinéad O'Connor tiesioginėje transliacijoje po dainos suplėšė anuomet popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Ji buvo teisi, bet anuomet kalbėti apie katalikų bažnyčios tvirkinamus vaikus, iš kurių buvo, kaip ir nenoriai filme užsimenama, ir pati Sinéad O'Connor, galima suprasti, iš kur tas pyktis. Deja, pasaulis, pakurstytas tų pačių kunigų persekiojimo nesuprato. Skandalas apie koncertavimą Amerikoje, kai ji paprašė negroti JAV himno, pavertė ją patyčių subjektu. Buvau šokiruotas, su kokiu pasimėgavimu rasistiškai ir įžeidžiai dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje TV laidų vedėjai, komikai ir politikai smaginosi pasakodami, kaip jie, jeigu galėtų, tuoj pat sumušią tą airišką kalę. Ta neapykantos kalba tiesiog „sprogdina“, primena fariziejus, kurie dangstydamiesi teisingumu patys propaguoja smurtą ir tauzija apie vertybių ginimą. Panašių dalykų vis dar galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač inteligentijos, kultūros ir politikos srityje, o ką jau besakyti apie paprastą darbininkų klasę...

 

Populiarumo kaina iš vienos pusės atlikėją skaudžiai įpareigojo byloti savąją tiesą, kurios niekas nesuprato, o iš kitos – ji tapo visuomenininkų ir žurnalistų sukurta auka. Žiūrėdamas filmą vėl prisiminiau A. Camus romaną „Svetimas“, kai teismo procese visi viską žino ir sako už patį Merso, panašiai ir su Sinéad O'Connor anuomet. Atlikėja sulaužė ne vieną standartą, netrukus po šių skandalų pasaulis ėmė labai keistis, ypač Airija, tačiau atlikėja, kaip pati teigė, buvo pernelyg visuomenės įžeista. Ji niekada nesimėgavo žinomumu ir niekada nenorėjo būti įžymi, nes tai vargina, tai pražudo žmones. Galima sakyti, kad ji paaukojo save dėl tam tikrų paraiškų, atsisakė būti įrašų kompanijų lėlė ir dėl to jos populiarumas sumenko. Ar ji vienos dainos atlikėja? Žinoma, kad ne. Jos įrašai, nors kurį laiką JAV-ose buvo išimami, o radijas nustojo juos skleisti, vis vien vėliau sugrįžo ir tebėra prieinami ir parduodami. Deja, apie ankstesnius laikus, apie atlikėją kamuojančias ligas, fobijas ir priepuolius, bandymus nusižudyti nieko čia nerasite – tai jau kita istorijos atkarpa, kurią galbūt kas nors vieną dieną sukurs.

 

Man patiko šis filmas, mąsčiau apie jos gyvenimą po seanso dar kelias dienas. Tai drąsu, netipiška, kitaip. Taip retai į viešumą išeina išties nesuvaldyti ir taip reikalingi žmonės. Manau, ji buvo tokia. Filmas tai paliudija. Nuo filmo pasirodymo iki Sinéad O'Connor mirties 2023 metų liepos mėnesio praeis pusantrų metų. Režisierė buvo užsiminusi, kad atlikėja kaip ir nematė galutinio filmo varianto, teigdama, kad niekada savo pačios kūrinių nežiūrinti. Kiek čia tiesos ir mito, sunku pasakyti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6



 

Maištinga Siela

2025 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

TV series 'Married... with Children' (1987-1997) history

 

Hello, everyone!

 

The Official Story of 'Married... with Children'

 

“Married… with Children” is an American sitcom that truly revolutionized US television. Created by Michael G. Moye and Ron Leavitt, it aired on the Fox network from April 5, 1987, to June 9, 1997. It was one of the first shows to openly satirize the typical American family rather than idealize it. Over its 11 seasons, a total of 259 episodes were produced. From its very first episodes, the show stood out for its sharp humor and biting satire.

 

While it initially sparked controversy and faced opposition from conservative groups, the show quickly gained immense popularity in the US. It became a flagship program for the nascent Fox network, helping it to establish itself as a serious competitor to television giants like NBC and CBS. For many Americans, it became an essential part of their evening entertainment. The series was also a huge hit in Lithuania, where it began airing on TV3 in late 1993. “Married… with Children” quickly became one of the most-watched shows of the decade, with its catchphrases and memorable situations embedding themselves into Lithuanian culture and language.

 

The show's main concept revolves around the dysfunctional Bundy family living in Chicago: father Al, mother Peggy, and their two children, Kelly and Bud. The show’s premise was a direct parody of the idealized American family model popularized by sitcoms like “The Cosby Show” and “Full House.” The Bundys are far from glamorous; they struggle with financial hardships, and the family members are unapologetically critical of each other's flaws and shortcomings. The show tackled everyday topics like a lack of money, marital squabbles, and parent-child conflicts, all presented through a lens of dark humor and sarcasm. This fresh and edgy take on the sitcom genre brought a new, more realistic perspective to television.

 

The Cast of 'Married... with Children'

Ed O'Neill as Al Bundy

 

Ed O'Neill landed the role of the family patriarch, Al Bundy. Despite the creators initially considering other actors, Ed’s audition was so impressive that there was no doubt he was the right fit. Before this show, he was primarily a theatre actor with a few minor television credits. “Married… with Children” became his big break, launching him into a successful career in film and television. He went on to voice characters in several animated films and achieved even greater success as Jay Pritchett in the hit sitcom “Modern Family,” a role that earned him three Emmy nominations.

 

Katey Sagal as Peggy Bundy

 

Katey Sagal played the role of the lazy and eccentric housewife, Peggy Bundy. Although producers initially considered other well-known actresses, Katey ultimately won the part and proved to be the perfect choice. She nailed the character of the quirky housewife, proving her talent for comedy. Before her time on the show, she was a singer and a member of the pop group “Harlettes.” Sagal later earned a Golden Globe for her role in the TV series “Sons of Anarchy,” and she has also lent her voice to various animated films. She continues to have an active acting career, appearing in films like “Pitch Perfect 2” and shows like “The Conners” and “Dead to Me.”

 

Christina Applegate as Kelly Bundy

 

Christina Applegate dedicated ten years of her career to the role of Kelly Bundy. After the series, she voiced several animated films and starred in the successful comedy “Anchorman: The Legend of Ron Burgundy.” She also appeared in films like “The Sweetest Thing” and “Bad Moms,” as well as the sitcom “Dead to Me,” for which she received several Emmy nominations. In 2021, Christina bravely shared her diagnosis with multiple sclerosis (MS) with the public. She actively uses her platform to raise awareness about the disease.

 

David Faustino as Bud Bundy

 

David Faustino portrayed Bud Bundy. Before the show, he worked in theatre and commercials. While he went on to act in other series, the role of Bud remains the most significant of his career. Following “Married… with Children,” he primarily focused on voice acting for animated shows. David also hosts an online radio show and produces podcasts.

 

The Neighbors: Marcy and Steve

 

The Bundy family's neighbors were played by Amanda Bearse (Marcy Rhoades) and David Garrison (Steve Rhoades). Their characters were educated, smart, and successful, providing a stark contrast to the Bundys' chaotic lives. After the show, Amanda Bearse became a successful director and producer. David Garrison, however, left the show after three seasons, feeling that his character was not developing as he had hoped. He later returned for several guest appearances. From 1993 to 1996, his place was taken by Ted McGinley, who played Jefferson D'Arcy, Marcy's new husband. Ted was already a well-known television actor, having appeared in shows like “Happy Days” and “The Love Boat” before joining the cast.

 

For all these actors, “Married… with Children” was a career-defining experience. It made them household names worldwide but also presented the challenge of being typecast. The show’s lasting popularity, however, is a testament to the unforgettable characters they created.

 

The Evolution of the Show's Style

Over its 11 seasons, “Married… with Children” underwent a significant stylistic and thematic evolution. In the early seasons, the show featured a darker, grittier, and almost bleak humor. The Bundy family's house seemed smaller and more rundown, and jokes about Al’s miserable salary and impoverished lifestyle were central to the plot. The family was portrayed as truly dysfunctional, emphasizing not only financial struggles but also their constant, sarcastic infighting.

 

In later seasons, the show's tone gradually became lighter and more akin to a traditional sitcom. The humor was less harsh, and the family’s life, while still problematic, wasn't depicted as quite so hopeless. The house seemed to grow larger, and the characters became more like caricatures and less realistic. These changes allowed for more celebrity cameos, pop culture references, and comedic situations that weren't necessarily tied to the main plot.

 

The final seasons increasingly relied on a more external and sometimes surreal brand of comedy. Instead of subtle social critique, the jokes became more explicit and occasionally vulgar. This was especially apparent in episodes where the family traveled or encountered celebrities. While this might have appealed to a broader audience, the show’s original bite and sharpness began to diminish. Despite this, the series maintained its core identity and helped pave the way for other unconventional sitcoms.

 

Fascinating Facts about 'Married... with Children'

One of the show's most famous scandals occurred in 1989 when a woman named Terry Rakolta from Michigan launched a boycott campaign against the show, calling it indecent and an insult to family values. While this campaign did cause a few advertisers to pull their commercials, it ultimately made the show even more popular, drawing in more viewers.

 

There were also rumors of creative tension on set, particularly between Ed O'Neill (Al) and Katey Sagal (Peggy). Although they had great comedic chemistry on screen, they sometimes had differing creative views behind the scenes. However, they always maintained their professionalism and delivered memorable performances.

 

For the first five seasons, the main cast received a relatively low salary. It was only after the show became a massive hit that their salaries were renegotiated, making them some of the highest-paid actors on television at the time.

 

The final episode, titled “The Bundy Bowl,” was never fully aired on television and remains available only through unofficial sources.

 

“Married… with Children” became a global phenomenon and was adapted in other countries. For example, Russia's adaptation, “Schastlivy vmeste” (Happy Together), aired for ten years.

 

Despite its massive popularity, the show was never able to win an Emmy Award, although it did receive seven nominations.

 

Katey Sagal’s signature red hair and tight clothing were her own style choices when she auditioned, and the creators immediately saw how perfectly they fit the character of Peggy. Interestingly, Katey Sagal and Christina Applegate (Kelly) became close friends and remain so to this day.

 

The show’s theme song, “Love and Marriage,” is performed by the legendary American singer Frank Sinatra. The song perfectly sets the scene for the show's opening credits, as its lyrics and cheerful rhythm create an ironic contrast between the idealized notion of marriage and the messy reality of the Bundy family's life.

 

I hope you enjoyed this deep dive into a true classic! What’s your favorite memory or episode from “Married… with Children”?


Hello, everyone!

 

The Official Story of 'Married... with Children'


“Married… with Children” is an American sitcom that truly revolutionized US television. Created by Michael G. Moye and Ron Leavitt, it aired on the Fox network from April 5, 1987, to June 9, 1997. It was one of the first shows to openly satirize the typical American family rather than idealize it. Over its 11 seasons, a total of 259 episodes were produced. From its very first episodes, the show stood out for its sharp humor and biting satire.

 

While it initially sparked controversy and faced opposition from conservative groups, the show quickly gained immense popularity in the US. It became a flagship program for the nascent Fox network, helping it to establish itself as a serious competitor to television giants like NBC and CBS. For many Americans, it became an essential part of their evening entertainment. The series was also a huge hit in Lithuania, where it began airing on TV3 in late 1993. “Married… with Children” quickly became one of the most-watched shows of the decade, with its catchphrases and memorable situations embedding themselves into Lithuanian culture and language.

 

The show's main concept revolves around the dysfunctional Bundy family living in Chicago: father Al, mother Peggy, and their two children, Kelly and Bud. The show’s premise was a direct parody of the idealized American family model popularized by sitcoms like “The Cosby Show” and “Full House.” The Bundys are far from glamorous; they struggle with financial hardships, and the family members are unapologetically critical of each other's flaws and shortcomings. The show tackled everyday topics like a lack of money, marital squabbles, and parent-child conflicts, all presented through a lens of dark humor and sarcasm. This fresh and edgy take on the sitcom genre brought a new, more realistic perspective to television.


Ed O'Neill as Al Bundy

 

Ed O'Neill landed the role of the family patriarch, Al Bundy. Despite the creators initially considering other actors, Ed’s audition was so impressive that there was no doubt he was the right fit. Before this show, he was primarily a theatre actor with a few minor television credits. “Married… with Children” became his big break, launching him into a successful career in film and television. He went on to voice characters in several animated films and achieved even greater success as Jay Pritchett in the hit sitcom “Modern Family,” a role that earned him three Emmy nominations.

 

Katey Sagal as Peggy Bundy

 

Katey Sagal played the role of the lazy and eccentric housewife, Peggy Bundy. Although producers initially considered other well-known actresses, Katey ultimately won the part and proved to be the perfect choice. She nailed the character of the quirky housewife, proving her talent for comedy. Before her time on the show, she was a singer and a member of the pop group “Harlettes.” Sagal later earned a Golden Globe for her role in the TV series “Sons of Anarchy,” and she has also lent her voice to various animated films. She continues to have an active acting career, appearing in films like “Pitch Perfect 2” and shows like “The Conners” and “Dead to Me.”

 

Christina Applegate as Kelly Bundy

 

Christina Applegate dedicated ten years of her career to the role of Kelly Bundy. After the series, she voiced several animated films and starred in the successful comedy “Anchorman: The Legend of Ron Burgundy.” She also appeared in films like “The Sweetest Thing” and “Bad Moms,” as well as the sitcom “Dead to Me,” for which she received several Emmy nominations. In 2021, Christina bravely shared her diagnosis with multiple sclerosis (MS) with the public. She actively uses her platform to raise awareness about the disease.

 

David Faustino as Bud Bundy

 

David Faustino portrayed Bud Bundy. Before the show, he worked in theatre and commercials. While he went on to act in other series, the role of Bud remains the most significant of his career. Following “Married… with Children,” he primarily focused on voice acting for animated shows. David also hosts an online radio show and produces podcasts.

 

The Neighbors: Marcy and Steve

 

The Bundy family's neighbors were played by Amanda Bearse (Marcy Rhoades) and David Garrison (Steve Rhoades). Their characters were educated, smart, and successful, providing a stark contrast to the Bundys' chaotic lives. After the show, Amanda Bearse became a successful director and producer. David Garrison, however, left the show after three seasons, feeling that his character was not developing as he had hoped. He later returned for several guest appearances. From 1993 to 1996, his place was taken by Ted McGinley, who played Jefferson D'Arcy, Marcy's new husband. Ted was already a well-known television actor, having appeared in shows like “Happy Days” and “The Love Boat” before joining the cast.

 

For all these actors, “Married… with Children” was a career-defining experience. It made them household names worldwide but also presented the challenge of being typecast. The show’s lasting popularity, however, is a testament to the unforgettable characters they created.

 

The Evolution of the Show's Style


Over its 11 seasons, “Married… with Children” underwent a significant stylistic and thematic evolution. In the early seasons, the show featured a darker, grittier, and almost bleak humor. The Bundy family's house seemed smaller and more rundown, and jokes about Al’s miserable salary and impoverished lifestyle were central to the plot. The family was portrayed as truly dysfunctional, emphasizing not only financial struggles but also their constant, sarcastic infighting.

 

In later seasons, the show's tone gradually became lighter and more akin to a traditional sitcom. The humor was less harsh, and the family’s life, while still problematic, wasn't depicted as quite so hopeless. The house seemed to grow larger, and the characters became more like caricatures and less realistic. These changes allowed for more celebrity cameos, pop culture references, and comedic situations that weren't necessarily tied to the main plot.

 

The final seasons increasingly relied on a more external and sometimes surreal brand of comedy. Instead of subtle social critique, the jokes became more explicit and occasionally vulgar. This was especially apparent in episodes where the family traveled or encountered celebrities. While this might have appealed to a broader audience, the show’s original bite and sharpness began to diminish. Despite this, the series maintained its core identity and helped pave the way for other unconventional sitcoms.

 

Fascinating Facts about 'Married... with Children'


One of the show's most famous scandals occurred in 1989 when a woman named Terry Rakolta from Michigan launched a boycott campaign against the show, calling it indecent and an insult to family values. While this campaign did cause a few advertisers to pull their commercials, it ultimately made the show even more popular, drawing in more viewers.

 

There were also rumors of creative tension on set, particularly between Ed O'Neill (Al) and Katey Sagal (Peggy). Although they had great comedic chemistry on screen, they sometimes had differing creative views behind the scenes. However, they always maintained their professionalism and delivered memorable performances.

 

For the first five seasons, the main cast received a relatively low salary. It was only after the show became a massive hit that their salaries were renegotiated, making them some of the highest-paid actors on television at the time.

 

The final episode, titled “The Bundy Bowl,” was never fully aired on television and remains available only through unofficial sources.

 

“Married… with Children” became a global phenomenon and was adapted in other countries. For example, Russia's adaptation, “Schastlivy vmeste” (Happy Together), aired for ten years.

 

Despite its massive popularity, the show was never able to win an Emmy Award, although it did receive seven nominations.

 

Katey Sagal’s signature red hair and tight clothing were her own style choices when she auditioned, and the creators immediately saw how perfectly they fit the character of Peggy. Interestingly, Katey Sagal and Christina Applegate (Kelly) became close friends and remain so to this day.

 

The show’s theme song, “Love and Marriage,” is performed by the legendary American singer Frank Sinatra. The song perfectly sets the scene for the show's opening credits, as its lyrics and cheerful rhythm create an ironic contrast between the idealized notion of marriage and the messy reality of the Bundy family's life.

 

I hope you enjoyed this deep dive into a true classic! What’s your favorite memory or episode from “Married… with Children”?