Asmenybė. Roberto Bolaño – Čilės maištaujantis revoliucionierius rašytojas kūręs romanus, kad išmaitintų vaikus

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

Tęsiu supažindinimą su garsiausiais ir įtakingiausiais pasaulio rašytojais ir šįkart siūlau iš arčiau susipažinti su bene garsiausiu Čilės rašytoju.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJO ROBERTO BOLAÑO GYVENIMAS

 

Roberto Bolaño Ávalos gimė 1953 m. balandžio 28 d. Santjage, Čilėje. Jo šeima priklausė vidurinei klasei: tėvas Leónas Bolaño buvo sunkvežimio vairuotojas, o kartais ir boksininkas, o motina Victoria Ávalos buvo mokytoja, kurios didelė aistra literatūrai turėjo didelę įtaką jaunajam Roberto. Nors gimė Čilėje, jo vaikystė buvo apribota nuolatiniais šeimos persikraustymais, nes tėvas ieškojo darbo, tad ankstyvuoju laikotarpiu jie gyveno įvairiose Čilės vietovėse. Ši nuolatinė kaita, neleidusi jam užmegzti ilgalaikių draugysčių, vėliau atsiskleis jo kūryboje kaip klajonių, svetimumo ir nuolatinio persikėlimo temos.

 

Būdamas 15 metų, 1968 m., Bolaño šeima persikėlė į Meksiką. Šis persikėlimas buvo lūžio taškas jo gyvenime. Meksike, ypač Meksiko mieste, jis praleido savo paauglystės ir ankstyvos jaunystės metus, kurie suformavo jo intelektualinį ir politinį stuburą. Būtent Meksike, užuot baigĘs mokyklą, jis didžiąją dalį laiko praleido skaitydamas: jis tiesiog prarijo knygas, tapdamas aistringu bibliomanu. Tarp jo paauglystės pomėgių buvo ne tik literatūra; jis aktyviai domėjosi politika, tapo kairiųjų pažiūrų aktyvistu ir dalyvavo studentų protestuose, kurie tuo metu virė Meksiko mieste. Tai jį pavertė intelektualiai brandžiu ir politiškai angažuotu jaunuoliu.

 

Vienas įdomiausių ir labiausiai diskutuojamų jo gyvenimo etapų įvyko 1973 metais, kai jam buvo 20 metų. Bolaño grįžo į Čilę padėti socialistinei Salvadoro Aljendės vyriausybei. Po Pinocheto įvykdyto karinio perversmo 1973 m. rugsėjį, Bolaño buvo areštuotas ir trumpam įkalintas Konsepsjone. Apie šią patirtį egzistuoja įvairios, kartais prieštaringos istorijos, kurios vėliau buvo apipintos mitais, dalį jų sukūrė ir pats rašytojas. Nors jo įkalinimas truko neilgai – pasak legendos, jį išgelbėjo du buvę mokyklos draugai, tapę prižiūrėtojais – ši patirtis, kaip liudininko ir aukos, sustiprino jo politinį radikalumą ir nepalaužiamą antifašistinę poziciją.

 

Po šios dramatiškos patirties Čilėje Bolaño grįžo į Meksiką, o 1977 m. galutinai emigravo į Europą, apsistodamas Ispanijoje. Būtent Meksike, prieš išvykdamas, jis kartu su poetu Mario Santiago Papasquiaru įkūrė infrarealyzmo (isp. infrarrealismo) judėjimą – avangardinę poezijos srovę, maištaujančią prieš nusistovėjusią Meksikos literatūros sceną. Tai buvo jo prieš-rašytojo periodas, kurio metu jis užsidirbdavo pragyvenimui dirbdamas įvairius atsitiktinius darbus, tokius kaip naktinis sargas, indų plovėjas ar derliaus nuėmėjas Ispanijos Viduržemio jūros pakrantės miesteliuose, ypač Barselonoje ir Gironoje. Jis tuo metu save visų pirma laikė poetu, o ne prozininku, nuolatos rašė, nors literatūrinės sėkmės turėjo laukti dar ilgus metus, kol jo romanai pasirodė ir pelnė pripažinimą.

 

ROBERTO BOLAÑO RAŠYTOJO KARJEROS IŠKILIMAS

 

Kaip minėjau, po atsiskleidimo infrarrealizmo judėjime Meksike ir dramatiškų įvykių Čilėje Roberto Bolaño 1977 m. persikėlė į Europą, apsistodamas Ispanijoje, Katalonijoje. Daugiausia laiko jis praleido mažuose miesteliuose šalia Barselonos, pavyzdžiui, Blaneso kurorte. Šis periodas buvo finansinio nepritekliaus ir sunkaus darbo metas. Jis dirbo indų plovėju, naktiniu sargu kempinge, derliaus nuėmėju ir panašius atsitiktinius darbus, kurie leido jam pragyventi ir skirti laiko savo didžiajai aistrai – poezijai. Būtent poezija buvo jo pirmoji meilė; jis visų pirma save laikė poetu, nors pripažinimo šioje srityje sulaukė nedaug. Jo poezija tuo metu buvo vertinama tik siaurame avangardo rato rate ir nebuvo komerciškai sėkminga, o kritikai ją dažnai ignoravo.

 

Nors Bolaño visų pirma laikė save poetu, vėlesnė finansinė būtinybė ir supratimas, kad proza gali užtikrinti geresnę materialinę padėtį, paskatino jį pereiti prie prozos. Šis perėjimas įvyko lėtai, bet užtikrintai. Devintajame dešimtmetyje jis pradėjo rašyti noveles ir trumpus kūrinius, o 1996 m. išleido romaną „Tolimoji žvaigždė“ (Estrella distante), kuris buvo jo pirmoji žymesnė prozos sėkmė. Galutinis lūžis įvyko 1998 m. išleidus romaną „Pašėlę detektyvai“ (Los detectives salvajes), kuris akimirksniu sulaukė didelio kritikų dėmesio ir laimėjo prestižinį Herralde romanų prizą. Ši knyga, pasakojanti apie du infrarrealistus poetus, keliaujančius po Meksiką, tapo tikra lotyno amerikietiškos literatūros sensacija, galutinai įtvirtinusia jo kaip romanisto statusą.

 

Asmeniniame gyvenime Bolaño sukūrė šeimą. Jis susituokė su Carolina López, su kuria susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Lauro ir dukters Alexandros. Šeima gyveno gan kukliai minėtame Blaneso miestelyje Katalonijoje, o Bolaño pragyvenimui užsidirbdavo intensyviai rašydamas. Vaikai ir šeima tapo jo pagrindiniu motyvatoriumi; jis pats yra teigęs, kad pagrindinė priežastis, kodėl jis pradėjo rašyti ir publikuoti didelius romanus, buvo siekis užtikrinti geresnę ateitį savo vaikams. Jo gyvenimo būdas buvo atsiskyrėliškas, jis vengė viešumos, daugiausiai laiko praleido skaitydamas, rašydamas ir bendraudamas su nedideliu artimų draugų ratu, pavyzdžiui, su čiliečių rašytoju Antoniu G. Vilaru.

 

Savo kūrybos procesą ir romanus jis apibūdino kaip „kelionę į nežinomybę“ ar „kovą“. Bolaño buvo žinomas dėl savo antiklasicizmo ir kritiško požiūrio į literatūros elitiškumą. Jis mėgo keistenybes ir juodąjį humorą savo darbuose, dažnai maišydamas realybę su fikcija. Nors viešai nebuvo žinomas kaip turintis sunkių priklausomybių, jo gyvenimo būdas paauglystėje ir jaunystėje, praleistas Meksikos pogrindyje ir bohemos sluoksniuose, paliko pėdsaką, o pats autorius nevengė šias temas nagrinėti savo kūriniuose, kalbėdamas apie svaigalus ir pavojingą gyvenimo būdą.

 

Svarbu pabrėžti, kad tuo metu, kai Bolaño dar buvo gyvas, jo kūrybos vertinimas buvo dviprasmiškas. Kritikai Lotynų Amerikoje ir Ispanijoje jį pripažino po „Pašėlusių detektyvų“ pasirodymo, o jam net buvo priskiriama „post-boom“ arba „anti-boom“ literatūros srovės lyderio etiketė, metančia iššūkį Gabrielio Garcíos Márquezo ir kitų magiškojo realizmo atstovams. Tačiau skaitytojų ratas, nors ir augo, dar nebuvo pasiekęs tarptautinės masinės sėkmės masto. Per savo gyvenimą jis nebuvo plačiai žinomas anglų kalba kalbančiame pasaulyje, o jo didžiausias ir ambicingiausias kūrinys – „2666“ – pasirodė jau po jo mirties.

Roberto Bolaño knygos lietuviškai iš mano asmeninės bibliotekos: "Pašėlę detektyvai", "Čilės noktiurnas" ir "2666".

 

Jo paskutiniai gyvenimo etapai buvo paženklinti sunkiu fiziniu negalavimu. Bolaño ilgą laiką sirgo kepenų liga, kuri greičiausiai buvo virusinio hepatito pasekmė. Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos jo sveikata sparčiai blogėjo, ir jis žinojo, kad jam reikalinga kepenų transplantacija. Ši realybė tapo varikliu jo intensyviam rašymo periodui. Jis dirbo karštligiškai, siekdamas užbaigti savo projektus, ypač didįjį opusą „2666“, kuris tapo jo testamentu ir kulminacija.

 

Bolaño rašė praktiškai iki pat savo gyvenimo pabaigos, laikydamas tai lenktynėmis su laiku. Roberto Bolaño mirė 2003 m. liepos 15 d. Barselonos ligoninėje, būdamas 50 metų amžiaus, laukdamas kepenų transplantacijos. Mirties priežastis buvo kepenų nepakankamumas. Jo mirtis buvo staigi ir tragiška, tačiau ji nebaigė jo kūrybos kelio – ji jį tik pradėjo. Būtent po mirties jis pasiekė tikrąją tarptautinę šlovę. Romanas „2666“ buvo išleistas po jo mirties ir pelnė jam pasaulinį pripažinimą, o kritikai ir skaitytojai jį pripažino vienu didžiausių XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios rašytojų. Šis po mirties atėjęs triumfas pavertė Roberto Bolaño legendine figūra, o jo kūryba tapo esminė šiuolaikinės lotyno amerikietiškos literatūros dalis.

 

KOKIĄ VIETĄ KŪRYBOJE UŽIMA HOMOSEKSUALUMO VAIZDAVIMAS ROBERTO BOLAÑO ROMANUOSE?

 

Roberto Bolaño, būdamas atviras ir nekonvencinis rašytojas, niekada nebuvo išsakęs tiesioginių, griežtų pareiškimų apie vyrų homoseksualumą bendrąja prasme, kurie būtų suvedami į vieną apibrėžimą. Jo pozicija buvo kur kas subtilesnė, atspindinti jo antiklasicistinį požiūrį į gyvenimą ir literatūrą. Bolaño, pats aktyviai kovojęs prieš konservatyvią aplinką, nuosekliai gynė teisę į individualumą ir laisvą pasirinkimą, o jo kūryboje seksualumas ir ypač homoerotizmas naudojami kaip priemonė atskleisti marginalizuotą patirtį, maištą, ištikimybę ir pasipriešinimą visuomenės normoms. Jam homoseksualumas dažnai tarnavo kaip nekonformizmo simbolis.

 

„Pašėlę detektyvai“ (Los detectives salvajes), romanas, kuriame pasakojama apie infrarrealistų poetų grupę, neabejotinai turi homoerotinių niuansų, tačiau jie dažnai yra poetiškai subtilūs ir susiję su menininkų ištikimybe ir idealizuota draugyste. Centrinė romane aprašoma „kelionė“ ir draugystė tarp dviejų pagrindinių poetų – Arturo Belano ir Uliso Lima – yra paremta tokia stipria ir beveik simbiotine meile menui, kad ji įgauna homoerotinės įtampos atspalvį. Nors romane nėra tiesioginių lytinių santykių aprašymų tarp jų, jų intensyvus emocinis ir intelektualinis ryšys, nuolatinė fizinė artuma (keliaujant, gyvenant kartu, dalinantis lova) ir idealizavimas atspindi tam tikrą platonišką, bet intensyvų homoerotizmą. Šis niuansas sustiprina maišto prieš buržuazinę moralę temą.

 

Šios temos ryškiau atsiskleidžia jo paskutiniame, monumentaliam romane „2666“, kuris laikomas jo testamentu. Šiame kūrinyje homoseksualumas veikia kaip būdas tyrinėti kraštutinumus ir prievartą. Pavyzdžiui, vokiečių sekcijoje aprašomas kritikas Hanss Reidas yra atvirai gėjus, o jo seksualinė orientacija tampa viena iš jo marginalizacijos ir atskirties temų, ypač konservatyvioje akademinėje aplinkoje. Tai nėra tik užuomina; tai yra atviras motyvas, leidžiantis Bolaño nagrinėti Europos intelektualų homoseksualų gyvenimus po Antrojo pasaulinio karo, pabrėžiant jų vienišumą ir savotišką išsigelbėjimą mene.

 

Kituose Bolaño kūriniuose, tokiuose kaip „Trečiasis Reichas“ (El Tercer Reich) ar novelėse, homoerotiniai motyvai ir homoseksualūs personažai taip pat pasirodo, bet dažnai yra susiję su slapta, paslėpta ar pavojinga tapatybe. Pavyzdžiui, romane „Tolimoji žvaigždė“ (Estrella distante) homoseksualumas atskleidžiamas per personažus, kurie yra susiję su Čilės kariniu perversmu. Čia homoseksualūs niuansai naudojami siekiant pabrėžti dekadansą, perversiją ar paslėptą brutalumą esant totalitariniam režimui, taip atspindint, kad net slaptas seksualumas gali tapti politinės ir moralinės korupcijos dalimi. Apskritai Bolaño nenaudoja homoseksualumo kaip dekoracijos, bet kaip esminę priemonę atskleisti galios santykius, moralinį dviprasmiškumą, menininkų pasaulį ir asmeninę ištikimybę maištingiems idealams. Jo kūryba visada verčia skaitytoją permąstyti socialines normas ir tabu.

 

RAŠYTOJO ROBERTO BOLAÑO KŪRYBOS BRUOŽAI

 

Roberto Bolaño prozos kūryba išsiskiria unikaliu ir atpažįstamu stiliumi, kuris jam pelnė vieno didžiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos rašytojų vardą. Viena ryškiausių jo stiliaus savybių yra autobiografiškumo ir fikcijos susiliejimas, ypač per alter ego personažą Arturo Belano. Ši technika leidžia jam ištirti nuolatinės klajonės, egzilio ir menininko paieškų temas, kurios atspindi paties Bolaño gyvenimą. Jo pasakojimas dažnai yra fragmentiškas, paremtas detektyvinio žanro elementais, nors pats detektyvinis tyrimas retai baigiasi aiškiu atsakymu; vietoj to, jis atveria dar daugiau klausimų ir paslėptų istorijų.

 

Sakinių struktūra ir bendras ritmas pasižymi maratoniniu, ištęstu tonu, kuris yra esminis jo didžiųjų romanų bruožas. Bolaño meistriškai naudoja ilgus, besivystančius sakinius, kurie neretai apima kelias idėjas ar įvykius, taip pat sudėtingus šalutinius sakinius, atspindinčius veikėjų ir paties pasakojimo mąstymo srautą. Šis stilistinis pasirinkimas sukuria hipnotizuojantį, kinematografišką ritmą, įtraukiantį skaitytoją į begalinį paieškų ir refleksijų sūkurį. Nepaisant šios sudėtingos sintaksės, jo kalba lieka aiški, tiesmuka ir, kai reikia, žiauriai ironiška, o tai kontrastuoja su Magiškojo realizmo atstovų puošnumu.

 

Tematikos atžvilgiu, Bolaño kūryba yra neatsiejama nuo pasaulio blogio ir prievartos tyrinėjimo. Pagrindinės problemos apima politines katastrofas (ypač Čilės perversmą), istorinę atmintį, totalitarizmą ir literatūros vaidmenį pasaulyje, kuris yra pasmerktas žlugti. Centrinė tema yra prarasto idealizmo paieškos – Bolaño domisi poetais, menininkais ir intelektualais, kurie tampa marginalais, pasimetusiais ar nugalėtaisiais (angl. los marginales), atsisakydami prisitaikyti prie komercializuoto pasaulio. Jį domina moralinis kompromisas, kurį meno žmonės priima arba atmeta.

 

Svarbiausia problema, kuri eina per visą jo kūrybą, ypač per monumentalų romaną „2666“, yra neapsakomo blogio ir nežinomo ištakų analizė. Šiame romane per Santa Teresos (tikrasis Siudad Chuarezo) moterų žudynes Bolaño narplioja feminizmo ir nebaudžiamumo temas, keldamas klausimus apie pasaulio abejingumą ir amoralumą. Apskritai jo proza atsisako pateikti lengvus atsakymus, vietoj to ji siūlo nuolatinę paiešką, detektyvinį tyrimą ir kritišką apmąstymą apie menininko vietą ir atsakomybę sudėtingame, chaotiškame XXI a. pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 157: Dievo keliai nežinomi, o juodžiausias debesis visada turi sidabrinį pakraštį

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai kalbu, kodėl verta pasitikėti Visata ir gyvenimu. Juk iš tikrųjų daugelis iš mūsų, kurie projektuoja sąmoningai savo mintis ir veiksmus, pajaučia, kad yra kai kas daugiau, nei vien tik mūsų pastangos atsigręžti į meilę, laimę, sveikatą ir gausą. Yra kažkokia kur kas didesnė jėga, apgaubianti mūsų pasaulius ir mus, jėga, kuri yra kaip kolektyvinės sąmonės dalis, aukštesnioji jėga, kuri gali pasiųsti lemtingą akimirką pačius baisiausius išbandymus, kaip pasakytume, asmeninę katastrofą „lygioje vietoje“, nors viskas buvo daryta sąmoningai, apgalvotai, su pasitikėjimu ir meile. Sunku suvokti, kodėl net patiems šviesiausiems užtemsta dangus, užsitraukia viskas juodais debesimis.

 

Bet paradoksas tame, kad lygiai priešingoje situacijoje ta pati aukštesnioji jėga, scenarijaus audėja, tamsiausią gyvenimą akimirką ar periodą gali pasiųsti lemtingą saulę, atitolinti ir atitraukti baisiausios audros debesis ir suteikti vilties visiškai be jokių asmeninių žmogaus pastangų, net nesitikint, nemedituojant, neprojektuojant laimės, nemanifestuojant. Yra daug tiesos pasakyme, kad dievo keliai nežinomi, tad ar beverta dėti pastangas? Manau, kad verta, tačiau nereiktų sureikšminti galutinio rezultato ir tų pastangų lūkesčių, nes viską, ką kuri sąmoningai, tai dar nėra vien absoliutas, tu dar dalyvauji kaip dalis viso to kosminio šokio, kuriame visi tikriausiai esame kaip baltos lelijų žiedų galvos virš Visatos vandenų, besisukančios nuo tos energijos srauto, patys raibuliuojantys ir raibuliuojami visumos.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Remyga", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Šiaulių dramas teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

 

2020 metai, labai gerai pamenu, buvo vis dar gūdūs karantininiai metai, o mūsų teatras buvo izoliuotas, aktoriai skaitė net per zoomą pjeses ir stengėsi bent jau šitaip kaip nors išgyventi. Bet premjeros nebuvo nutrūkusios! Tais 2020 metais įvyko ir režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio pagal rašytojo Rimanto Kmitos romaną „Remyga“ premjera su Valstybinio Šiaulių teatro aktoriais. Spektaklio nepavyko pamatyti ištisus penkerius metus, tą padariau tik šią savaitę, tad dalinuosi vėlgi savo įspūdžiais, pastebėjimais ir pajautimais.

 

Prisipažinsiu, kad nesu skaitęs nė vienos R. Kmitos knygos. Nė vienos! Neturiu jokio nusistatymo, tiesiog netraukia, tačiau su malonumu pažiūrėjau jo romano „Pietinia kronikas“ adaptaciją kine. Buvo labai gerai. Kitas jo romanas „Remyga“ tapo Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastatymo medžiaga – nieko nuostabaus, nes centre – Šiauliai, savitas, išskirtinis ir savo atmosferą bei veidą turintis miestas, kuris dėl R. Kmitos tapo plačiau žinomas visoje Lietuvoje. Įdomu, jog šios medžiagos ėmėsi ne bet kas kitas, o būtent Oskaras Koršunovas, tad savaime aišku, kad spektaklis bus geras arba labai geras, nes kitaip beveik nebūna.

 

„Remyga“ pasakoja apie laikotarpį, kai griūva Sovietų Sąjunga, iš devinto dešimtmečio pereinama į laukinio gariūnmečio dešimtą dešimtmetį, kai tuo metu Šiauliuose siaučia ir karaliauja Princas (realiai egzistavęs toks mafijozas Šiauliuose). Istorijos centre – komplikuoto likimo Remigijus, kurį visi vadina tiesiog Remyga (aktorius Anicetas Gendvilas). Pabuvojęs Afganistano kare ir iš jo grįžęs gyvas ir sveikas, jis veda vietos turtingo mafijozo dukrą Sonatą. Nemažą spektaklio dalį pasakojamas vyksta kaip vestuvinis uliavojamas su degtine, nesibaigiančiomis cigaretėmis, muštynėmis, girtutėliais pokalbiais, tačiau akivaizdu, kas linksmai prasideda, tas liūdnai baigiasi. Tai beveik kaip dėsnis, kuris tinka ir Remygai.

 

Galiausiai Remyga įsitvirtina su Sonata (aktorė Monika Geštautaitė), tačiau nieko neuždirba, o Remyga vis dar žvalgosi į darbo kolegę Laimą. Uošvis (aktorius Vytautas Kaniušonis) bando jį pajunkti savo nešvariems kontrabandiniams reikalams, nes Remyga dirba milicininku, o ten padeda sukčiauti, tačiau Remyga nelaimingas: jį kamuoja košmarai apie karo išgyvenimus Afganistane, jo žmona nesupranta, kodėl jis kasnakt kažko bijo, negali normaliai miegoti, Remyga nežino, kur dingo jo tėvai, bando juos surasti per archyvus, tačiau veltui. Netrukus gimsta sūnus Mindaugas ir gyvenimas pašlyja visai, nes Remygą ima ėsti vidiniai demonai, kurie pamažu jį traukia į sielvartingos kančios liūną... Demonai pasirodo savaip: rimbu plakanti sadistė apdegusi velnienė, ant paspirtuko mamos beieškantis mažas vaikelis ir kt.

 

Iš esmės spektaklis, kad ir komiškas, pamažu jis įgauna vis tamsesnių ir labiau psichoanalitinių bruožų. Niekas vargšų anuomet vyrų, kaip ir Remygos, negydė psichiškai, aplinkiniai negalėjo suvokti, ko šie karą išgyvenę jaunuoliai negali normaliai grįžę toliau gyventi, bet tiesa kaip ir visų panašaus likimo kareivėlių: neįmanoma grįžti iš karo, tu visada lieki kare, o tai galioja ir Remygai. Čia labai šioji istorijos dalis primintų Svetlanos Aliksijevič dokumentinės prozos liudijimus „Cinko berniukai“, o toji istorijos dalis apie santykius su korumpuotu uošviu ir jo dukrele kažkodėl Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“. Spektaklį paįvairina aktorių šiaulietiška šnekta ir Šiaulių miesto niuansai, kuriuos tikriausiai tikras šiaulietis dar labiau juos suvoks ir pamatys. Kita Remygos problema – tapatybė. Tik istorijos pabaigoje jis išties susivokia, koks monstras yra jo uošvis ir kad reikia gelbėti bent jau sūnų, tačiau neatrodo, kad Remygai išvis iki tol būtų rūpėjusi tėvystė.

 

Manding, čionai įžiūriu nemažai lyčių stereotipinių vaidmenų. Sonata nori, kad jos vyras uždirbtų tiek, kad ji būtų aprūpinta, nors pati yra pervargusi nuo rūpinimosi sūnumi. Ši pora nesusikalba, nepasidalija darbais, o elgiasi pagal standartinį modelį: namai ir vaikai – moters reikalas, o pinigai, biznis – vyrų, sakyčiau, vaidmenų pasidalinimas dar labiau atvėrė tarp sutuoktinių bedugnę. Abiem reikia psichologinio palaikymo ir poilsio, tačiau gauna tik abortus ir šaunamuosius ginklus iš savo draugų. Kitaip sakant, tai iliuzijų pasaulis, kuriame visi įklimpę, nelaimingi, smurtaujantys, negalintys pakeisti savo likimo, todėl tiek Remyga, tiek Sonata yra tragiški ir tokių tikriausiai tuo metu Lietuvoje buvo pilna. Pats savo giminėje vieną tokią pamenu.

 

Scenoje svarbiausiais scenografiniais akcentais tampa sulamdytas seno modelio automobilis, kuris tampa ir vonia, ir pasikalbėjimo būdele, ir vestuvių kambariu, sekso lova. Daugiafunkcis dešimto amžiaus pradžios audi modelis simbolizuoja laisvės ir nepriklausomybės ištroškusį gyvenimą, bet kartu ir tamsumą, skurdą ir prastą kultūrą, kurioje augo ir savaip gyvenimą gyveno ištisa karta. Čia kaip sovietmečio agrarinis simbolis – mėlynas baltarusių traktorius, taip šio laikotarpio – audi automobilis. Kitas svarbus akcentas – didžiulis kryžius, iliuzijų ir vilčių simbolis, kuris turėtų apvalyti sujauktus ir orumą praradusius gyvenimus, tačiau tampa mafijozų prostitučių šokių stulpu, akivaizdu, kad tai, kas šventa tampa tik tam tikru pajuokos objektu ir tikrasis gijimas nei Reimygai, nei kitiems neįmanomas.

 

Tiesa, yra ir trečias svarbus simbolis – projektoriumi rodoma pilnatis, kuri simbolizuoja Remygos virtimą žvėrimi, monstru, vilkolakiu. Kai kada mėnulis žada ir socialines visuomenines permainas, t. y. perėjimą nuo sovietizacijos suirutės iki laisvos Lietuvos, per mėnulį rodomi to laikmečio masinio prieinamumo ženklai, produktai: „Santa Barbara“, „Tomas ir Džeris“ bei kadrai, kai skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, matomi Mamontovas, Džordana Butkutė, „Bixai“ ir kt. Kelia nostalgija – tai praeitas gyvenimas, kuris nori nenori puikiai papildo visą vaizdinio kontekstą, ją ironizuoja, bet kartu žiūrovui sužadina nostalgiją.

 

Spektaklis man patiko, visumoje išgauta vientisa Remygos vilkolakiškoji susivokimo tragiška istorija. Pačia bendriausia prasme spektaklis ne vien tik apie laikmetį, bet ir pastangas susivokti, kad sergi ir tau reikia pagalbos. Kitaip sakant, tai psichoterapinio turinio istorija, deja, vyrų psichinė sveikata niekam nerūpėjo, jie suluošinti, sulaužyti šalies didvyriai, o kai kada alkoholikų ir mafijozų, nusipirkusių nelegaliai išdavą nuo karinės prievolės ir pašaukimo į Afganistaną, pajuokos subjektais. Tai pasakojimas apie iliuzijas ir neteisingą laikmetį, kuris kupinas absurdo, nesusikalbėjimo, menkaverčių džiaugsmų ir daug ašarų. Puiki medžiaga, o pats spektaklis, sakyčiau, nors O. Koršunovo repertuare, mano akimis, ir nėra pačios aukščiausios prabos, tačiau vis tiek labai geras. Asmeniškai šis spektaklis tiek režisūrine prasme, tiek veikėjų tragiškumu man koreliavosi su absoliučiu O. Koršunovo hitu „Išvarymas“ – abu spektakliai turi panašumų.

 

Maištinga Siela

Sam Cushing: The Fitness Icon Who Found Freedom Through His LGBTQ Voice

 

Hello, Readers,

 

Samuel Cushing (known professionally as Sam Cushing; born April 13, 1992) stands today as one of the most recognizable figures within America’s social media landscape, operating as a content creator, fitness enthusiast, and an outspoken representative of the LGBTQ community. Born in Texas, amidst a largely conservative environment, Sam eventually relocated to New York City, which became the setting for his personal and professional emancipation. This geographical transition mirrored his internal breakthrough: transforming from a reserved, sensitive young man into the bold, authentic version of himself. Sam cultivates a distinct, aesthetic style and excellent physical conditioning, which, combined with his natural charisma, has guaranteed him immense popularity and a following reaching hundreds of thousands across both major platforms, YouTube and Instagram. His success demonstrates that a compelling personal narrative and niche content can successfully transcend the traditional confines of mainstream public opinion shapers.

 

The Wellness Ethos and the Art of Authenticity

 

In his content, Sam Cushing consistently promotes health, fitness, and overall wellness, yet his work is not limited purely to "how-to" workout videos. He strives to showcase a comprehensive lifestyle: from training routines and nutritional advice to morning rituals and the development of psychological resilience. Furthermore, Sam is a talented pianist and occasionally integrates his music into his content, enriching his image as an artist. The core advice he shares revolves around authenticity, self-acceptance, and fostering a positive mindset. He constantly encourages his audience to live without shame, strive for ambitious goals, and embrace both physical and emotional change. Observers value him as a genuine, sincere, and inspirational figure who effectively channels energy and optimism to his followers.

 

Family Bonds and the Power of Unconditional Love

 

One of the seminal aspects of Sam’s content and life narrative is his relationship with his family. While he maintains a strong bond with both parents, his mother, Cindy Cushing, who frequently appears in his videos, is particularly significant. Their dynamic duo is a firm audience favorite, and their warmth and unconditional support send a clear message regarding the importance of familial love. Sam utilizes these personal moments in his videos to demonstrate that love and acceptance can exist and even thrive, even with non-traditional life choices—a message of paramount importance to the LGBTQ audience, who often face family rejection.

 

The Public Journey of Coming Out

 

Sam’s public journey of coming out as gay was highly critical and well-documented. While the process was not instantaneous, the most significant moment occurred in 2017 when he published a video titled “I’m Gay.” This disclosure was a courageous step, especially considering his initial audience may not have been exclusively LGBTQ supporters. Sam spoke openly about years of hiding his identity and feeling vulnerable, yet upon accepting himself, he finally felt free to live an authentic life. He has articulated that coming out was an act of liberation, realizing that secrecy demanded too much energy. He emphasized that his story serves a purpose: to normalize gay life in American society. Sam aimed to show that gay people are ordinary, successful, and loving individuals. Although his greatest fear was losing a segment of his audience, the ultimate result was the opposite: he gained greater trust and loyalty from his followers, and his voice became more influential.

 

Partnering Up: Blake Scott and Normalizing Same-Sex Relationships

 

Currently, Sam Cushing no longer shares his life alone. He is in a committed romantic relationship with Blake Scott, his partner. Blake is also a well-known social media creator, focusing primarily on fashion and lifestyle topics, making them aesthetically complementary. Blake regularly appears in Sam’s videos, sharing travel and daily vlogs, showcasing an open and loving relationship. Their visibility further helps to normalize same-sex partnerships and serves as a powerful source of inspiration for the LGBTQ community. Ultimately, Sam Cushing's story is not just a fitness success story, but a narrative of courage, authenticity, and personal triumph. His ability to seamlessly blend wellness, aesthetics, family values, and open identity has cultivated a strong and influential brand.

 

Maištinga Siela

Sam Cushing: Fitness, Autentyczność i Głos Społeczności LGBTQ

 

Witajcie, Czytelnicy!

 

Samuel Cushing (znany jako Sam Cushing; ur. 13 kwietnia 1992 r.) jest dziś jedną z najbardziej rozpoznawalnych twarzy w amerykańskiej przestrzeni mediów społecznościowych. Działa on jako twórca treści, entuzjasta fitnessu i jawny reprezentant społeczności LGBT. Urodzony w Teksasie, w konserwatywnym środowisku, Sam ostatecznie przeniósł się do Nowego Jorku, który stał się dla niego miejscem osobistej i zawodowej emancypacji. Ta geograficzna zmiana odzwierciedlała jego wewnętrzny przełom: z zamkniętego w sobie, wrażliwego młodego człowieka stał się odważną, autentyczną wersją samego siebie. Sam wyróżnia się estetycznym stylem i znakomitą formą fizyczną, co w połączeniu z jego wrodzoną charyzmą zapewniło mu ogromną popularność. Liczba jego obserwujących sięga setek tysięcy na obu głównych platformach, YouTube i Instagramie. Jego sukces jest żywym dowodem na to, że osobista historia i niszowe treści mogą wykroczyć poza tradycyjne ramy trendsetterów opinii publicznej.

 

W swoich materiałach Sam Cushing konsekwentnie propaguje zdrowie, fitness oraz wellness, jednak jego praca nie ogranicza się wyłącznie do poradników treningowych w stylu „zrób to sam”. Sam stara się pokazać wszechstronny styl życia: od rutynowych ćwiczeń i wskazówek dietetycznych, po poranne rytuały i budowanie odporności psychologicznej. Ponadto Sam jest utalentowanym pianistą i często wplata do swoich filmów elementy muzyczne, wzbogacając tym samym swój wizerunek jako artysty. Jego kluczowa rada dla odbiorców koncentruje się wokół autentyczności, samoakceptacji i pozytywnego myślenia. Nieustannie zachęca swoją publiczność do życia bez wstydu, dążenia do wysokich celów oraz akceptowania zarówno zmian fizycznych, jak i emocjonalnych. Obserwatorzy cenią go jako osobę szczerą, inspirującą i pełną optymizmu.

 

Siła Rodzinnych Więzi i Publiczne Ujawnienie

 

Jednym z fundamentalnych aspektów treści i życiowej opowieści Sama jest jego relacja z rodziną. Chociaż łączy go silna więź z obojgiem rodziców, szczególnie ważna jest jego mama, Cindy Cushing, która często pojawia się w jego materiałach wideo. Ich duet jest jednym z ulubionych dla publiczności, a ich ciepło i bezwarunkowe wsparcie stanowią jasny przekaz na temat wagi rodzinnej miłości. Sam wykorzystuje te prywatne momenty, aby pokazać, że miłość i akceptacja mogą istnieć, a nawet rozkwitać, nawet w obliczu nietradycyjnych wyborów życiowych. Jest to szczególnie istotne dla jego publiczności LGBT, która nierzadko doświadcza odrzucenia ze strony najbliższych.

 

Publiczna podróż Sama związana z wyjściem z szafy (ang. coming out) jako geja miała kluczowe znaczenie. Proces ten nie był jednorazowy, ale najważniejszy moment nastąpił w 2017 roku, kiedy opublikował wideo zatytułowane „I’m Gay”. To ujawnienie było odważnym krokiem, zwłaszcza biorąc pod uwagę jego początkową, mieszaną publiczność. Sam otwarcie mówił o tym, że przez lata ukrywał swoją tożsamość i czuł się bezbronny, ale po zaakceptowaniu siebie poczuł się wreszcie wolny. Podkreślał, że ukrywanie pochłaniało zbyt wiele energii, a jego historia miała na celu normalizację życia gejów w amerykańskim społeczeństwie. Obawiał się utraty części publiczności, ale ostateczny rezultat był odwrotny: zyskał większe zaufanie i lojalność obserwatorów, a jego głos stał się bardziej wpływowy.

 

Życie w parze i inspiracja dla społeczności

 

Obecnie Sam Cushing dzieli się swoim życiem nie samotnie. Jest w romantycznym związku z Blake'em Scottem, który jest jego partnerem. Blake również jest dobrze znanym twórcą w mediach społecznościowych, koncentrującym się głównie na modzie i lifestyle'u, dzięki czemu estetycznie doskonale się uzupełniają. Blake regularnie pojawia się w filmach Sama, wspólnie podróżują i uczestniczą w codziennych vlogach, demonstrując otwartą i pełną miłości relację. Ich widoczność publiczna pomaga w dalszej normalizacji związków jednopłciowych i służy jako cenne źródło inspiracji dla społeczności LGBT. Ostatecznie, historia Sama Cushinga to nie tylko opowieść o sukcesie w świecie fitnessu, ale przede wszystkim o odwadze, autentyczności i osobistym triumfie. Jego zdolność do łączenia wellness, estetyki, wartości rodzinnych i otwartej tożsamości stworzyła silną i wpływową markę.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Sam Cushing – homoseksualumo neslepiantis fitneso entuziastas ir gyvenimo džiaugsmą skleidžiantis influenceris

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Samuelis Cushingas (angl. Sam Cushing) (g. 1992 m. balandžio 13 d.) šiandien yra viena iš labiausiai atpažįstamų veido figūrų Amerikos socialinių tinklų erdvėje, veikianti kaip turinio kūrėjas, fitness entuziastas ir atviras LGBT bendruomenės atstovas. Gimęs Teksase, konservatyvioje aplinkoje, Samas ilgainiui persikėlė į Niujorką, kuris tapo jo asmeninės ir profesinės emancipacijos vieta. Ši geografinė permaina atspindėjo ir jo vidinį lūžį: iš užsisklendusio, jautraus jaunuolio jis tapo drąsiu, autentišku savimi. Samas pasižymi ryškiu, estetišku stiliumi ir puikia fizine forma, o tai, kartu su jo charizma, garantavo jam didelį populiarumą ir sekėjų skaičių, siekiantį šimtus tūkstančių abiejose pagrindinėse platformose, YouTube ir Instagram. Jo sėkmė rodo, kad asmeninė istorija ir nišinis turinys gali peržengti tradicinius viešosios nuomonės formuotojo rėmus.

 

Savo turinyje Samas Cushingas nuosekliai propaguoja sveikatą, fitnesą ir gerovę (wellness), tačiau jo darbas neapsiriboja tik „pasidaryk-pats“ treniruočių vaizdo įrašais. Jis siekia parodyti visapusišką gyvenimo būdą: nuo treniruočių rutinos ir mitybos patarimų iki rytinių ritualų ir psichologinio atsparumo ugdymo. Samas, be to, yra talentingas pianistas ir kartais įtraukia savo muziką, taip praturtindamas savo, kaip menininko, įvaizdį. Pagrindinis jo dalijamas patarimas sukasi apie autentiškumą, savęs priėmimą ir pozityvią mąstyseną. Jis nuolat ragina auditoriją gyventi be gėdos, siekti aukštų tikslų ir priimti tiek fizinius, tiek emocinius pokyčius. Stebėtojai jį vertina kaip išvaizdų, nuoširdų ir įkvepiantį asmenį, kuris geba dalintis energija ir optimizmu.

 

Vienas iš pamatinių Samo turinio ir gyvenimo pasakojimo aspektų yra jo santykis su šeima. Nors jis puoselėja tvirtą ryšį su abiem tėvais, ypač svarbi yra jo mama Cindy Cushing, kuri dažnai pasirodo jo vaizdo įrašuose. Jų duetas yra vienas mėgstamiausių auditorijos, o jų šiluma ir besąlygiškas palaikymas yra aiški žinutė apie šeimos meilės svarbą. Samas naudoja šiuos asmeninius momentus parodyti vaizdo įrašuose, kad meilė ir priėmimas gali egzistuoti ir net klestėti, net ir esant netradiciniams gyvenimo pasirinkimams, o tai ypač svarbu LGBT auditorijai, kuri dažnai susiduria su šeimos atmetimu.

 

Samo kelionė viešai atsiskleidžiant esant gėjumi buvo itin svarbi ir dokumentuota. Šis procesas nebuvo vienkartinis, tačiau pats reikšmingiausias momentas įvyko 2017 metais, kai jis paskelbė vaizdo įrašą pavadintą „I’m Gay“ (Aš – gėjus). Šis atsiskleidimas buvo drąsus žingsnis, ypač turint omenyje jo auditoriją, kuri galbūt iš pradžių nebuvo vien tik LGBT palaikytojai. Samas atvirai kalbėjo apie tai, kad ilgus metus slėpė savo tapatybę ir jautėsi pažeidžiamas, bet priėmęs save jis pagaliau pasijuto laisvas gyventi autentišką gyvenimą.

 

Apie savo „coming out“ (atsiskleidime) jis yra sakęs, kad tai buvo išsilaisvinimas ir pripažinimas, kad slapukavimas atima per daug energijos. Jis pabrėžė, kad jo istorija turi tikslą – normalizuoti gėjaus gyvenimą Amerikos visuomenėje. Samas norėjo parodyti, kad gėjai yra įprasti, sėkmingi ir mylintys žmonės. Jis yra rašęs ir kalbėjęs apie tai, kad didžiausia baimė buvo, jog praras dalį savo auditorijos, tačiau galutinis rezultatas buvo priešingas: jis įgijo didesnį sekėjų pasitikėjimą ir ištikimybę, o jo balsas tapo įtakingesnis.

 

Šiuo metu Samas Cushingas dalinasi savo gyvenimu nebe vienas. Jis yra romantiškuose santykiuose su Blake'u Scottu, kuris yra jo partneris. Blake'as taip pat yra gerai žinomas socialinės žiniasklaidos kūrėjas, daugiausia dėmesio skiriantis mados ir gyvenimo būdo temoms, tad estetiškai jie puikiai papildo vienas kitą. Blake'as reguliariai pasirodo Samo vaizdo įrašuose, kartu keliauja ir dalyvauja kasdieniuose vloguose, demonstruodami atvirus ir meilės kupinus santykius. Jų viešumas padeda dar labiau normalizuoti tos pačios lyties porų santykius ir tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis LGBT bendruomenei.

 

Taigi, Samo Cushingo istorija – tai ne tik fitness sėkmės istorija, bet ir pasakojimas apie drąsą, autentiškumą ir asmeninį triumfą. Jo gebėjimas sujungti wellness, estetiką, šeimos vertybes ir atvirą tapatybę sukūrė stiprų ir įtakingą prekės ženklą. Samas, nepaisant savo išvaizdos ir sėkmės mainstream nišoje, visų pirma yra laikomas patikimu ir sąžiningu balsu, kuris atvirai dalinasi sunkumais ir pergalėmis, taip įkvėpdamas savo auditoriją siekti geresnės, autentiškesnės savęs versijos.

 

Čia galite pasižiūrėti Samo Chshingo padarytą atsiskleidimo įrašą. Įrašų daugiau rasite jo asmeniniame kanale.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Jessie J – I'll Never Know Why [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„I'll Never Know Why“ yra vienas iš naujausių man patinkančios dainininkės Jessie J singlų, išleistas 2025 metais, jis žymi reikšmingą etapą atlikėjos karjeroje, grįžtant prie savo vokalinės galios šaknų. Ši daina yra pagrindinis kūrinys iš būsimo, kol kas dar neišleisto, septintojo studijinio albumo, kurio darbinis pavadinimas yra P.I.P. Muzikine prasme, daina priskiriama soulo popso ir galingos baladės (Power Ballad) stiliui, leidžiančiam Jessie J pademonstruoti savo neeilinį balso diapazoną ir techninį meistriškumą. Ji išsiskiria sodriu skambesiu ir pabrėžia emociją, o ne ryškius šokių ritmus, kas žymi posūkį nuo komerciškai orientuoto popso link brandesnės ir asmeniškesnės kūrybos.

 

Lyriniu požiūriu, „I'll Never Know Why“ yra giliai apmąstymų kupinas kūrinys. Daina nagrinėja sudėtingą jausmų gamą, su kuria susiduriama po skausmingo santykių pabaigos ar netekties. Pagrindinė dainos tema – užuojautos ir užuominų stoka; tai nuolatinis sielos graužatis dėl to, kad niekada nepavyks sužinoti tikrosios priežasties, kodėl santykiai nutrūko. Jessie J pažeidžiamai dainuoja apie įstrigimą nežinioje, kai negalėjimas gauti atsakymų neleidžia judėti toliau. Tai yra daina apie nesibaigiantį klausimą „kodėl?“, kuris rezonuoja su kiekvienu, išgyvenusiu sudėtingą atsisveikinimą.

 

Klausytojų ir kritikų reakcija į šį singlą buvo iš esmės labai teigiama. Gerbėjai dainą priėmė kaip ilgai lauktą atlikėjos sugrįžimą prie tokio stiliaus, kuris geriausiai atskleidžia jos, kaip vokalistės, jėgą ir autentiškumą. Daugelis pabrėžė dainos brandumą ir emocinį nuoširdumą, lygindami jį su ankstyvųjų albumų dainomis, kurios išgarsino Jessie J kaip balso galiūnę. Daina greitai tapo populiari tarp tų, kurie vertina stiprias, techniškai sudėtingas ir emociškai atviras balades.

 

Šios dainos vaizdo klipas išsiskiria savo intymumu ir minimalizmu. Užuot pasirinkusi sudėtingą choreografiją ar brangias dekoracijas, Jessie J ir režisierius sutelkė dėmesį į emocinį atlikimą. Vaizdo įraše dominuoja stambūs planai ir dramatiškas apšvietimas, kurie maksimaliai pabrėžia dainininkės veido išraiškas ir pažeidžiamumą. Šis paprastumas yra ypatingas tuo, kad jis veikia kaip kontrastas dainos vokalinei galiai, vizualiai perteikiant liūdesį ir apmąstymus, ir taip sustiprinant bendrą dainos poveikį klausytojui.

 

Manau, kad daina atspindi labai sudėtingą atlikėjos laikotarpį, nes ji išsiskyrė su aktoriumi Channingu Tatumu, buvo diagnozuotas šiais metais vėžys, ji negali susilaukti vaikų ir patyrė persileidimą... Žodžiu, žiūrint vaizdo klipą, veria širdį.

 

 

Jessie J – I'll Never Know Why

[lyrics / žodžiai]

 

I never walked inside your shoes

I won't pretend what life was like for you

You always kept me close and safe

I wish I could've done the same for you

 

I wanna tell you everything

I love you and I mean it

But when you left, I lost my peace of mind

 

How could you say goodbye

Without saying goodbye?

How did I stop and notice

You were lost and hopeless

And we still ran out of time?

I know you must have had your reasons to leave us all behind

I'll never know why

 

You knew me better than they did

You always took the worst of it alone

You sacrificed so much, I know

A heart of gold but such a tortured soul

 

I wanna tell you everything

I love you and I mean it

But when you left, I lost my peace of mind

 

How could you say goodbye

Without saying goodbye?

How did I stop and notice

You were lost and hopeless

And we still ran out of time?

I know you must have had your reasons to leave us all behind

I'll never know why

 

How could you say goodbye

Without saying goodbye?

How did I stop and notice

You were lost and hopeless

And we still ran out of time?

I just want you to know that you're still loved like you're alive

I wish you knew why

 

Maištinga Siela