Filmas: "Įsikūnijimas" - tai filmas ilgam įsikūnijęs į mane patį

Sveiki mielieji, šiąnakt, matyt, ilgai neužmigsiu dėl vienos labai paprastos priežasties – nežinau, kokioje realybėje gyvenu. Ir šios realybės sudrumstimu tapo Džeimso Kamerono filmas „Įsikūnijimas“. Tokį filmą, kuris ir vėl verčia susvyruoti, matau jau antrą per visą savo gyvenimą. Pirmasis, aišku, taip pat buvo panašia tema, apie reinkarnaciją, o filmas vadinosi „Caotica Ana“ (Chaotiškoji Ana). Po abiejų filmų reikia nemažai laiko atsitokėti ir vėl pradėti gyventi savu ritmu. Nors katarsis nebėra toks stiprus kaip po Caotika Ana, bet jis apčiuopiamai gyvas ir pulsuojantis su adrenalinu. Negalima nepaminėti Džeimso Kamerono užsibrėžtų tikslų – laužyti savo paties užfiksuotus rekordus. „Įsikūnijimas“ tapo pačiu brangiausiu kada nors žmonijos istorijoje pastatytu filmu, jo tikrų kadrų yra pagautų net iš kosminės mūsų bazės ir kruopščiai įmontuoti į filmą kaip eilinė nuostabaus grožio medžiaga. Tas pats režisierius, jei prisimenate, sukūrė tokius šedevrus kaip „Titanikas“, „Terminatorius“ bei „Svetimas“. Kameronas nėra produktyvus, bet kiekvienas jo kūrinys mirtinai suderina visą neilgą kino istoriją, o „Avatar“ (Įsikūnijimas) ir yra vienas iš tokių jo filmų. Šį filmą teko matyti pirmą dieną, kai tik pradėjo rodyti Lietuvoje, per 3D akinius, ir pasidžiaugti dar gyvesniu filmu, kurio kraštai ir ribos tiesiog liejosi į visą salę. Kaip pastebėjote, jau nebeslepiu savo simpatijos šiam filmui, net neabejoju, jog jis pagrindinis pretendentas į Oskarų statulėlių susišlavimo ceremoniją. Negaliu sakyti, kad jam dabar nėra lygių, bet tai savotiško tipo filmas, kuris kartu priminė ir Melo Gibsono filmą „Apokalipsė“, tas džiungles, medžioklę ir kitus užkaborius. Bet kas yra gražiausia, Kameronas paliečia dabartinę mūsų visos planetos ekologijos problemą, žmonių gobšumą, žiaurumą ir neatsižvelgimą į kitas gyvybės formas, ypač augaliją, kurią pasisaviname ir sunaikiname savo malonumui bei naudai. Kitos planetos užkariavimas, blaškymasis tarp ateivių (žmonių) ir Pandoros planetos gyventojų, galiausiai suskaldo visą veiksmą į dvi senas kaip visas pasaulis stovyklas: geruosius ir bloguosius. Įdomiausia buvo mėlynodžių padarų gyvenimas, iki smulkmenų apgalvoti papročiai ir meilė gamtai, pagarba savo klanui, protėviams, švytintys medžiai, nepaprasti ryšiai su laukiniais gyvūnais. Atsidūrus ten, supranti, koks mūsų pačių sunykęs, pajuodęs ir visiškai degradavęs santykis su aplinka ir gamta. Kilo ir sentimentų: meilei, gamtai, žmonėms, sąžinei... Neverta pasakoti viso filmo turinio, nes geriau jį patiems pamatyti ir savaip išgyventi, galiu tik pasidalyti savo asmeniniu patirtu katarsiu, o jis buvo labai stiprus. Galbūt ir vertėjo laukti šių metų pabaigos, kad pagaliau sulaukčiau metų filmo. Labai džiaugiuosi, kad Kameronas neskiria daug dalykų techninių dalykų aiškinimui, kaip ir koks prietaisas veikia, kaip jis vadinasi ir nešvaisto laiko destruktyviems vaizdo efektais. Juk efektai dažniausiai vaizduoja griūvančius miestus, mūšius, karus, ateivių invazijas, o čia Kameronas nukelia mūs į kitą planetą ir leidžia pasimėgauti harmoningu ir neturiu tai planetai grožiu, kurį aišku, vėliau vis vien pakeičia destrukcija, matyt, tai neišvengiama. Gylis ir vaizduotė net vienu momentu leido sudrebinti kūną nuo galybės ir jėgos – laukinių paukščių prisijaukinimas, skrydžiai ant jų sparnų, kriokliai, magiška augalija ir ore kabančios salos. Keista, kad filmas ant tiek yra giliai išvystytas, kad jis vis dėl to, dėl kompiuterių apdorojimo vis vien išliko tiek realus, kad nė iš tolo neprimena animacinio filmuko, kaip kažkas nevykusiai bandė šį filmą sukritikuoti. Veikėjai – nepaprastai gyvi, kiekvienas avataras, kiekvienas mėlynomis padarėlis, kruopščiai nušlifuotas, net saldžiai kraupu darosi žiūrint į laibus jų pirštus ir vikrius judesius medžių kamienais. Kaip visada kas – gražu, ateina netobulas žmogus ir viską sudrumsčia, o čia ir pasireiškia nepaprastas Kamerono žiaurumas, kuris tiesiog akimirksniu leidžia įsivaizduoti, jog visa tai bus be gailesčio suniokota ir sugriauta. Kad visa tai geriau įsivaizduotumėte, pridedu filmo trailerį, bet neapsirikite, jis ne iš tolo neatspindi filmo autentiškumo ir dvasios, kurią išgyveni visa tai žiūrėdamas kino teatre.