Knyga: R. J. Ellory "Tylus tikėjimas angelais"

Sveiki mielieji,

Šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną perskaitytą knygą – R. J. Ellory „Tylus tikėjimas angelais“. Prisipažinsiu vengiu detektyvinių knygų, nes po Agatos Kristi detektyvų buvau nustojęs tikėti, kad detektyvas gali būti įdomus ir ne tik eilinio žudiko ieškojimu ir nusikaltimų atskleidimu. „Tylus tikėjimas angelais“ yra kur kas daugiau nei eilinis detektyvas, ir tik perskaitęs visą knygos turinį, supratau, ką anotacijoje turėjo galvoje, kai sakė, jog šios Ellory knygos neįmanoma priskirti kažkokiam konkrečiam žanrui. Tai detektyvas turintis ryškių draminių polėkių, psichologizmo bruožų ir įtaigų balansavimą tarp išorės dalykų ir vidinių žmogaus mechanizmų, mano nuomonė, visgi į pastarąjį linkstama daugiau. Keista, jog anglų rašytojas rašo apie nuolatinius įvykius Amerikoje, puikiai pažįsta čionykštę tvarką, miestus, gamtą (tarytum būtų ten gyvenęs) ir vis tai atskleidžia romane. Šio romano vienintelis trūkumas (o gal tai mano trūkumas), kad neturėjau bendro asmeninių santykių ir išgyvenimų su pačia istorija, todėl teko būti prašalaičiu, kuris tik stebi astralinį antrininką, išgyvenantį kartais per daug sureikšmintus įvykius, kurie, mano nuomone, šiek tiek nutolę nuo pagrindinio veikėjo. Bet Ellory išbalansavo ir ant labai trapių gijų išlaikė istorijos ir veikėjo vadžias. Kas lieka perskaičius knygą? Ogi tas gyvenimo jausmas, kada nueinamas visas žmogaus kelias, pagrindinio veikėjo vaikystė, branda ir senatvė. Sunkumai įveikti lyg niekur nieko. Ellory parodo žmogaus gniuždymo meną ir jo vampyrišką prisikėlimą iš numirusiųjų, aišku, kalbu perkeltine prasme, nes knygoje nėra ir nebuvo jokių neaiškių mistinių dalykų. Knyga rami, sakytum parašyta ne šiame dešimtmetyje, o po kokio Antrojo Pasaulinio karo, prieš visą avangardizmo priešistorę. Knygos fabula – nesudėtinga, analogiškai lengvai rekonstruojama sąmonės receptorių. Tą patį galiu pasakyti ir apie stilių, jis „tyčia“ nėra šiuolaikiškas, manau, tai labai gerai padėjo perteikti viso romano mintį. Aišku, kai kur buvo ir tokių įdomių vietų, kurie vis dėlto man paliko klaustukų – Džozefo meilės istorija tarp vyresnės mokytojos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai eilinis romanas apie serijinį žudiką, bet autorius savo kartelę kelia kur kas aukščiau, susikaupdamas ne ties mirtimis, bet ties vidiniais herojaus išgyvenimais (tarytum koks Dostojevskis). Supratau Ellory užmojus kartu pašiurpinti žmones, manydamas, kad nieko nėra baisiau, kaip išprievartauti mažas mergaites ir jas sukapoti į gabalus. Kažkodėl skaitant šias vietas manęs tai nešiurpino, gal dėl to, kad kasdien mus vienaip ar kitaip pasiekia žinia apie žmogžudystes ir kitus nusikaltimus, kad jau išmokome su tuo susitaikyti kaip ir silkės gyvenančios viename akvariume su kol kas dar sočiais rykliais. Nesivarginu atpasakoti viso knygos siužeto, juk galiausiai ne tame esmė, bet tai kas lieka po knygos, kas buvo įgyta skaitymo proceso metu. Prisipažinsiu, buvau „pagavęs skaitymo kablį“, savotišką azartą, kada norėjosi ne tik vidinių išgyvenimų, bet ir kuo greičiau sužinoti, kas yra tų mergaičių žudikas. Ir nesivarginkite to sužinoti knygos eigoje, nes „Tylus tikėjimas angelais“ jau šiuo atžvilgiu yra toks detektyvas, kuris šitą atskleidžia tik paskutiniuose puslapiuose. Jei reikėtų įvertinti šią knygą penkiabalėje sistemoje - duočiau jai 4 balus dėl savo paties kaltės, kad niekada nesusidūriau su žmogžudyste ir neturėjau didelių asmeninių kontaktų su istorija.

Jūsų Maištinga Siela