Žinot, šiandien pagalvojau, kad iš tikrųjų šis pasaulis tėra vienas didelis laiškas, komunikacijos priemonė tarp mūsų ir Dievo. Aišku, jeigu tikite Dievu, aukštesniąją jėga, tai suprasite apie ką aš kalbu. Kažkaip ėjau keistai miestu, amžinai užsigalvojęs apie literatūrą, apie žmonės, kurie dabar sėdi darbuose, tamsiose aludėse arba tiesiog yra palinkę prie popieriaus, savo kompiuterių, ieško vienintelio to prarasto ryšio su Dievu, bando nesąmoningai užmėgsti ryši su esybe, kad būtų pilnatvėje, kad mylėtų, kad turėtų prasmę, kad tikėtų, užpildytų nesibaigiančią tuštumą. Galvojau apie žmones, kurie rašo, kurie negali nieko kito galvoti tik apie rašymą kaip apie vienintelį tikrąjį pašaukimą. Ir staiga man dingtelėjo, kad yra ir visai kitokių žmonių šiame nuostabiame Vilniaus mieste. Tie, kurie kasdien negali sustoti galvoti apie tapybą, apie naujas technologijas, įstatymus, šiukšles, sinoptines prognozes, ežerus, seksą, naujas madas...
Žmonės pilni savo aistrų, kiekvienas jų turi. Šis begėdiškas pasaulis, o tiksliau mūsų racionalus protas bando nesąmoningai įtikinti, kad aistra, troškimai yra blogis, kad tai yra kas mus pražudo. Nejučia pagalvojau, jog rašau savo ketureilius, po metų gal jau jų neberašysiu, jie išliks, juos atspausdinsiu kaip savo sielos ir savo asmenybės egzistavimo dokumentą, liudijimą, jog manęs dar būta šiame laike. Bet tai ir yra mano aistra, mano ketureiliai, tie tušti, pilni egoizmo, aistros, pilni manęs ketureiliai. Staiga, manding, kad ne tik tie ketureiliai yra aistra, aš pats esu aistra, destruktyvi ir kartu pozityvi, kartu deginanti ir šaldanti. Galiausiai kiekvienas žmogus yra sudalytas į dalis, kurie konkuruoja, pešasi, dera, harmonizuoja, kontrastuoja. Ak, na kas gi tai, jeigu ne pats gyvenimas. Dar sykį pagalvojau: ak, kaip gera gyventi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą