Knyga: Vidmantė Jasukaitytė "Marija Egiptietė"

Sveiki visi,

Vidmantė Jasukaitytė – viena idomiausių lietuvių moterų rašytojų. Kai kam dar ir nežinoma, bet ją drąsiai galime statyti prie tokių vardų kaip Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Vanda Juknaitė ir t.t. Jasukaitytė turi savo skaitytojų ratą, todėl galbūt ne visiems ji ir prieinama dėl to kaip ji rašo ir apie ką rašo. Aš žinau tris Jasukaitytes: pirmoji poetė, kuri rašo nuostabius pilnus skausmo ir ilgesio eilėraščius, antroji pagarsėjusi savo religinės tematikos kūriniais ir trečioji, kovotoji Jasukaitytė, kuri rašo apie sovietmetį, KGB ir kitus užkulisius. Trys Jasukaitytės. Trys skirtingi tipai. Garsiausi jos kūriniai: “Po mūsų nebebus mūsų”, “Aš nužudžiau savo dukterį”, “Dievas miršta vienišas”, “Kai mes buvome vilkai” ir t.t.

Išties tai labai produktyvi autorė, išbandžiusi nemažai žanrų. Apie jos asmenybę irgi yra prikurta legendų, gal kada nors apie tai papasakosiu skyrelyje “Asmenybės”, dabar apie jos romaną “Marija Egiptietė” (2002m.). Tai iš serijos “Jasukaitytė ir religinė tematika”. Šią knygą buvau pradėjęs skaityti dar mokykliniais laikais, šiemet nusprendžiau perskaityti iš naujo ir visą, pasiilgau gražių žodžių. Tenka pripažinti, kad Jasukaitytė žodžio meistrė, žino kas yra skoninga ir gera teksto estetika. “Marija Egiptietė” pulsuote pulsuoja nuostabiais žodžiais. Pridedu ištraukėlę iš romano, kad patys įsitikintumėte:

„Aš noriu palikti savo mylimajam savo pėdsakus, nes jis nežino, kur manęs ieškoti. Kai jis naktį pakelia akis į žvaigždes, žinau, kad jos pasirodo didelės kaip perlai ar deimantai, kuriais kilmingieji puošia savo turbanus arba kuriuos įsideda į storus žiedus ir užsimauna ant kiekvieno piršto, kad didelės, raukšlių išvagotos, nešvelnios rankos taptų gražesnės, - jos mirksi jam, juokiasi ir pasakoja apie tą naktį, kai mes sėdėjome vienas priešais kitą šiurkščioje žolėje ir mūsų pirštų galiukai vos vos lietėsi. Mes taip sėdėjome pabėgę nuo piligrimo būrio, ir aš jutau, kaip iš jo į mane per pirštus plūsta auksiniai nuodai su medumi. Jie stūmėsi gyslomis gilyn į mane kaip karštas ištirpintas auksas ir pripildė krūtinę. Jis apėmė širdį, - širdis nardydama plaukiojo juose ir smarkiai plakė tarsi skęsdama. Jie pripildė mano pilvą, ir jis tapo degančių žarijų indu. Man ėmė trūkti oro, tačiau medus pakilo iki gomurio, ir aš dejavau nuo jo saldumo ir aromato. Mano mylimasis sėdėjo priešais mane, žiūrėjo į mane savo didelėmis akimis – jos spindėjo mėnulio šviesoje kaip auksinės, - ir tankiai kvėpavo. Jis kvėpavo greitai ir stipriai, ir man atrodė, kad jis įkvepia medaus aromatą, sklindantį iš mano gomurio.“

Išties tai yra stiprus brandžios moters tekstas. Moteris, kuri suvaldo mintį, suvaldo aistrą ir kartu viską padaro nepriekaištingai sugebėdama ne subanalinti, bet atskleisti už žodžių slypinčią tikėjimo galią. Ši autorė nepaprastai tikinti ir tai ne pirmas jos romanas kalbantis apie tikėjimą ir gyvenimą. „Marija Egiptietė“ – tai pasakojimas apie realiai egzistavusią moterį, apie kurią rašytiniai šaltiniai tebuvo užsiminę vos 58 eilutes, kad ji buvo vos ne prostitutė, kuri keliavo į Jėzaus kapą, kelionėje įgavo tiek galios, kad gebėjo vaikščioti vandeniu, o jos kapo duobę neva išrausęs liūtas. Iš tokių nuotrupų Jasukaitytė sukuria stulbinamo grožio romaną. Tai nėra lengvas tekstas, jame pilna aliuzijų į Mariją Magdalietę ir į šventuosius. Jasukaitytė subtiliai perteikia erotines scenas, jos pulsuoja moteriškumu. Šis romanas moteriškas visomis gerosiomis prasmėmis. Tai pasakojimas apie moters lemtį, apie nelengvą Marijos Egiptietės vaikystę, kada aštuonerių metų mergaitė ėmė ne savo noru dirbti prostitute, kad į namus parneštų duonos.

Romane jausmingai išgyvenamas penktasis amžius po Kristaus socialinis lygmuo Egipte, kada vyras vis dar patriarchalinės visuomenės galva ne tik mieste, bet ir šeimoje. Kenčia moteris. Moters kančia persipina ir į Mariją Egiptietę, persipina su jos geiduliais, į jos dvasinį gyvenimą. Daug vaizdingų epizodų su smėliu, dykumomis, jūromis. Tekstas suteikia Jeruzalės ir Egipto smėlynų aromatą, puslapiai kvepia šiukščiu smėliu.

Manau, kad Jasukaitytė nepelnytai nuvertinama kaip Lietuvos rašytoja. Jos brandus ir išmintingas tekstas, manau, lygiuojasi net su libaniečio K. Gibran „Pranašas“, kuris laikomas neblėstančiu išminties aruodu. Net aiktelėjau, kad perskaičiau vieną „Marijos Egiptietės“ komentarą, kad tai neva geriausia, ką yra sukūrę Lietuvos rašytojai. Išties „Marija Egiptietė“ nusipelno perleidimo ir naujo asimiliavimo į skaitytojų pasaulį. Tai gražus tekstas visomis prasmėmis, puikiai tinka versti ir integruoti į kitas kalbas, tačiau, kaip žinia, religinės tematikos literatūra nėra pati paklausiausia. O be reikalo. Užuot nagrinėję visokius „Da Vinčio kodus“, kurie tik, mano akimis, išdarko tikėjimą, žmogų išbalansuoja ir priverčia jau nieko nebetikėti, užuot jį skaitę, geriau pasinerkite į Jasukaitytės „Mariją Egiptietę“, pastaroji yra harmonijos pliūpsnis, švelnumo ir moteriškumo balastas jūsų sielai. Nors tenka pripažinti, kad skaitant romaną link pabaigos, autorė šiek tiek persistengė, tekstas tapo „plaukiantis“ pro akis, pasikartojimai, tarsi norėta pernelyg ištęsti pasakojimą, nors ir taip viskas aišku, kuo jis baigsis.

Stulbina ir tai, kad ji šį romaną, kai supratau iš paliktos datos, parašė per mėnesį (Vilnius, 2001 m. spalis – lapkritis). Man kaip rašančiam, tai nuostabu. Parašyti gerą romaną per mėnesį yra tik talento ir meistriškumo pripažinimas. Kaip supratau, pati autorė labai emocionali, ne visada gali rašyti, bet kai rašo, tai rašo greitai, produktyviai ir užtikrintai. Sveikinu Vidmantę Jasukaitytę su jos puikiu, šviesiu, originaliu, išskirtiniu darbu mūsų literatūros padangėje.

Pridedu dar kalis epizodus, kurie man patiko:

„Aš verkiau, o Dievo Sūnus tai matė, nes mane apėmė ramybė. Gulėjau prisiglaudusi prie storo žeme kvepiančio medžio šaknies galvodama, jog tai, ką dabar jaučiu, ir yra jo ramybė, besiliejanti į mane kaip rytmetys liejasi į žemę. Gulėjau ir kvėpavau šaknies aromatą, ir supratau, kad dabar esu riba tarp žemės, kuri yra gyvenimas, ir dangaus, kuris yra amžinybė.“ (p.95)

„Ir kada nors, kai jis, Dievo Sūnus ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir teis mus, jis teis atleidimu. Tai vienintelis teismas tų, kurių gyvenimas paženklintas Meilės galia ir didybe. Tada jis atvers amžinybės knygą ir perskaitys joje šventos Marijos Egiptietės gyvenimą, ir to liudijimo pakaks“ (p.180)

„Tada aš sužinojau, kad jaunos mergaitės reikalingos seniems vyrams dėl to, kad sustabdytų jų senatvę. Tada aš sužinojau, kuo skiriasi vyras ir moteris. Tada aš sužinojau, kaip vyras patiria didžiausią malonumą ir kad už tai duoda labai skaniai pavalgyti“. (p.44)

Norėdami daugiau paskaityti romano ištraukų, spauskite čia: http://www.hotcommentary.com/index.php?id=309

Jūsų Maištinga Siela