Sveiki visi,
Vasara gali būti poilsis ne tik gulėjimas po saule, bet ir malonus skaitymas. Grožinės literatūros skaitymas yra poilsis, tą įrodė net mokslininkai, todėl šiandien noriu jums parekomenduoti savo dėstytojos Vandos Juknaitės pernai (2009 m.) naujai perleistoje rinktinėje „Stiklo šalis.“, „Šermenys“.
Na, Vandą Juknaitę turėtų būti gerai pažįstama dar iš mokyklos laikų, kiek žinau visiems privaloma bent jau perskaityti „Stiklo šalį“, pagal pastarąjį sukurtas net kino filmas. Vanda Juknaitė nėra labai produktyvi rašytoja, kuria mažai, pati ne kartą minėjo, kad rašymas jai yra sunkus darbas, bet tos ypatingos progos yra nuostabios, nes tai apie ką ji rašo ir kaip rašo yra nuostabu. Per visą savo gyvenimą yra išleidusi tiek knygų, kurias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: „Šermenys“, „Stiklo šalis“, „Išsiduosi, Balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“. Visos Juknaitės knygos – ypatingos, bent jam man jos tokios yra. Jos pilnos tikrovės, aišku, ne saldžios, bet visada suparalyžiuoja skaitant jos tekstus. Pagalvoji, kad kiekvienas žodis yra tiksliai atseikėtas iš leksikono aruodo ir panaudotas nusakyti esmei. Vanda Juknaitė niekada nedaugžodžiauja savo kūryboje, ji tiksli meistrė.
Pradėsiu nuo savo mėgstamiausio. Apysaka „Stiklo šalis“. Nu jau taip jautru, tikslu ir subtilu, kad iki šiol nieko panašaus nesu skaitęs lietuvių literatūroje. Tai ko gero pats mėgstamiausias mokyklinis kūrinys per visus dvylika metų, o kas galėjo pagalvoti, kad ši rašytoja dar man bus ir dėstytoja... „Stiklo šalis“ tai pasakojimas apie moterį, kuri patenka į sudėtingą laikotarpį, sudėtingą gyvenimą... Kas galbūt visais laikais ir buvo. Tai Juknaitės kūrinys, kuriame tyla, nutylėjimai kalba daug daugiau nei žodžiai, viskas slypi už eilučių. Tas jausmas skaitant jaučiamas be jokių didelių pastangų. Moteris stiklo šalyje, vieniša, su savo našta, stipri ir kaltu silpna ir nepaprastai trapi. Nežinau, galbūt tik Laura Sintija Černiauskaitė kažką panašiai rašo. „Stiklo šalis“ – pilna šiuolaikinio pasaulio, to stiklinio virpėjimo, kada prisiėmę pareigų, kartu užsikrauname ir naštą, kuri tampa ne tiek laimė, kiek vargas. Šaltis jaučiamas iš kiekvieno veikėjo, visi veikėjai nepaprastai toli vienas nuo kito, bet kartu taip desperatiškai trokšta meilės, bet kartu intuityviai nuo jos bėga, ieško ten, kur jos nėra ir negali būti. Herojai stengiasi užpildyti savo tuštumą, skausmą, likimo smūgius ir jie nepaprastai žmogiški, nedrąsūs radikaliems pokyčiams, nes juos kausto ne tik baimė būti pasmerktiems, bet ir laikotarpis, žinia, kad vis tiek tau pabėgus, už to nuo traukinio virpančio stiklo niekas tavęs nelaukia. Vienatvė ir nereikalingumas, štai kas dar slypi tarp eilučių, pastaruosius bando užgožti įvairūs buitiški daiktai, į šeimą atėjęs šuo. Moters vyresnysis sūnus savo meilę nukreipia į šį padarėlį, vyras šaltas, moteris ir jos sergantis naujagimis, emocinė krizė, tyli ir destruktyvi jaučiama depresija. Juknaitė nepateikia jokių sprendimo priežasčių, tekstas ir baigiasi su mintimi, kad iš tos stiklo šalies negalima moteriai ištrūkti, ji turi susitaikyti ir toliau gyventi.
Pirmą kartą skaičiau Vandos Juknaitės romaną „Šermenys“. Labai norėjau. Tikėjausi, kad bus kažkas panašaus į „Stiklo šalį“. Nė velnio. Šiuos kūrinius skiria bedugnė kultūrinė ir epochos praraja. „Šermenys“ rašytos seniau, tai pasakojimas apie agrarinės lietuvių kultūros pabaigą. Kaip ir anotacija pasako „kažkas panašaus į Granausko „Gyvenimas po klevu“. Galbūt kažkuo ir panašu, tačiau čia vystosi ir kitokios temos, pvz.: Mildos meilės istorija. Juknaitė čia labiau susitelkia ties lietuvių senomis tradicijomis, tradicijos, anot romano, mus tik stiprina ir sujungia, padeda išlaikyti mumyse žmogiškumą ir supratingumą. Nepaprastai vaizdžiai ir realistiškai Juknaitė aprašo gamtos vaizdus, tą kalną, tuos medžius, tuos kvapus ir tas pūvančias bei nykstančias sodybas. Jaučiami sovietiniai ir kolūkiniai randai. Nostalgijos jausmas. Priminė man mano kaimą ir vaikystę, tai be galo artima.
„Šermenys“ tekstas taip pat jau kitoks, čia daugiau pasakojama žodžiais, mažiau nutylėjimo, bet ir tų žodžių prasmė daugiareikšmė. Labai abejoju ar šį romaną supratų koks nors vakarietis, kuris nėra tinkamai suvokęs sovietų būvimo šalia padarinių, nežino, ką reiškia valgyti tai, kas užauginama pačių rankomis. Jaučiu, kad to jau nebežinos ir ateinančios lietuvių kartos, to semsis tik iš knygų ir filmų, o „Šermenys“ yra būtent tas dokumentas, kuris byloja apie praėjusį gyvenimą.
Ateityje dar planuoju perskaityti „Išsiduosi. Balsu“, taip pat dar kartą perskaityti „Tariamas iš tamsos“.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą