Vampyrai užvaldo pasaulį?

Sveiki,

Šiandien noriu pakalbėti apie vampyrus. Pastaruoju metu užplūdo masinė psichozė dėl tų visokiausių vampyrų, pigi literatūra karaliauja topų viršūnėse, kuriami filmai ir serialai, pastarieji vis nepraranda savo populiarumo ir yra labai mėgstami. O kur prasideda vampyrų ištakos? Kas juos sukūrė? Kokį poveikį turi ši būtybė? Apie tai ir dar daugiau papasakosiu čia.

Jeigu iš tikrųjų, tai anksčiau apie vampyrus nė iš tolo nebuvo galvojama gerai. Kai dabar pusę pasaulio pamišę dėl romantizuotų vampyro ir net jais laiko seksualiais sekso simboliais, tai anksčiau vampyrai nė iš tolo tokie nebuvo. Vampyro ištakos labai senos, neaiškus ir jo pirmapradis pavidalas, galbūt jo forma net nepriminė žmogaus, bent jau taip įsivaizduodavo vampyrą žmonės senovėje. Be jokios abejonės tai yra tautosakinis personažas, mitinė būtybė turinti antgamtinių galių. Tai kenksminga būtybė, kuri siurbia žmonių kraują, geba keisti pavidalą. Keista, bet daugiausiai tokių tautosakos pasakojimų aptinkama Rumunijoje, vampyro Vlado Drakulo tėvynėje. Taip pat jų esama ir slavų žemėse – Rusijoje, vidurio Europoje. Šie pasakojimai tvirtina, kad vampyrai neva būdavę savižudžio prisikėlusios pabaisos, labai nuodėmingų nusikaltėlių ar net raganių sielos ir kūnai. Šiurpūs pasakojimai nusidriekia net iki senovės Babilono, kur buvo paplitę pasakojimai apie moteris, kurios siurbia nėščiųjų kraują.

Vampyrų apraiškų esama visame pasaulyje, pasakojimai apie kraują siurbiančias ir geriančias būtybes pasitaiko visur, tik jie skirtingai vadinami. Pvz.: vien Pietų Amerikoje siautėjanti mitinė būtybė Čiupakabra, kuris skerdžia ir geria avių kraują, padarė stulbinamus nuostolius, tačiau iki šiol niekas realiai čiupakabros nėra užfiksavę, tik kol kas manomi, jog aptikti gyviai galbūt yra mitinės čiupakabros. Neseniai delfyje net pakraupau, kai pasirodė miniatiūrinis pranešimas apie vieną šeimą gyvenančią berods kažkur prie Biržų. Ši pasakojo, jog vaikai mato kažkokią pabaisą keturkojį, kuris neprimena jokio žvėries, šis pasirodo užpuolęs penkiolikmetį berniuką, įkandęs į ranką, prieš tai buvo papjauti galvijai. Vietiniai jau kuždasi, jog Lietuvoje pasirodė čiupakabra, nors tuoj atsirado skeptikų, kurie tvirtino, jog tai tikriausiai koks usūrinis priklydęs šuo ar kažkas panašaus. Nors čionykščiai sako, kad tokį iškart atpažįstantys, pastarasis kraujasiurbys nebuvo į nieką panašus. Pasirodo ir Lietuvoje siaučia kažkokia neatpažinta gyvybės forma. Tiesa, tik kol kas neatpažinta.

Panašių parazitų ir kraujasiurbių pasitaikoma visame pasaulyje, jų turi net tokios atokios vietos kaip Malaizija, Romiojo vandenyno salos, Meksikiečiai, Kubiečiai, Kanadiečiai, Australai. Vieni vampyrą apibūdina kaip plaukuotom kojom grobuonį, kiti kaip kaulų neturinti žmogystą, bet mums arčiausiai širdies esti Rumunų pasakojimai, kurie kildinami iš vietinių čigonų. Čia 19 amžiuje atsirado garsusis Bremo Stoukerio siaubo romanas „Drakula“, pastarasis buvo pasirėmęs tautosaka. Ir čia pirmą kartą vampyras yra pavaizduotas žmogiškas ištvirkėlis, kuriam patinka jaunos ir seksualios damos. Bet visgi vampyras dar kelia kraupulį. Kas galėjo pagalvoti, kad vampyrai neišnyks ir dar ilgai įsikūnys ne tik literatūroje, bet ir visame mene. Gotikinio stiliaus rašytoja Anne Rice sukuria romaną „Interviu su vampyrų“, nuo to karto vampyras yra tiesiog sužmoginamas, čia jau atsiranda vampyrai „geriečiai“ ir vampyrai „blogiečiai“. Dabar tai iš vis turime visokius „Saulėlydžius“ ir „Vampyro dienoraščius“, kuriuos masiškai šluoja nuo knygų lentynų.

Dūsauja ir Lietuvos skaitytojai bei leidyklos. Visgi esama leidyklų ir žmonių, kurie teigia, kad žmonių daugiau nieko nebesudominsi tik tai kraugeriškais suromantizuotais vampyrais. Ypač jaunimas daugiau nieko nesidomi. Ateinanti masinė bandos literatūra išstumia, tiesą sakant, jau seniai išstūmė iš rinkos gerą ir rimtą literatūrą. Jūs pasižiūrėkite, kas karaliauja topuose. Ne tik knygų lentynose, bet ir filmuose. Sakysit, kas čia blogo, mums įdomu ir kas mums rūpi. Tačiau dešimtmečiai praleisti prie vampyrų gali tikrai atnešti savų padarinių. Jau dabar vien JAV atsiranda visokių „kuoktelėjusių“, kurie save laiko nuostabiausiais vampyrais – miega dienomis, naktimis vaikšto po miestą, panašiai kaip gotai, bet įkvėpti populiariosios literatūros ir kino filmų. Tiesą sakant, nesmerkiu vampyrų, kiekvienas darosi sau biznį kaip išmano, juk reikia kažkaip gyventi, o ir kitiems nuo to neblogiau. Aš ir pats pažiūriu visus tuos filmus ir serialus, taip, įdomu, bet manau, visada reikia turėti balastą, saiką ir domėtis ne tik sumistifikuotu pasauliu, bet ir realiuoju. Pasaulis nėra ir negali būti toks pilkas kaip vampyrai, neapasiribokime vien tik mistiniais Hariais Poteriais ir vampyrais, praturtinkime gyvenimą kažkuo kitu.

O jei reliai, tai patys žmonės kaip vampyrai. Ką jums sako kraujiniai vėdarai? Skerstuvių kraujo jukos, kada skerdikas geria kiaulės kraują dar šiltą ir garuojantį. Ar tai ne pats vampyrizmas? Galbūt. Tiesa, esama ir energetinių vampyrų, galbūt jie neturi didesnių antgamtinių galių, tačiau puikiai maitinasi jūsų emocijomis ir jėga. Kadangi turime biolauką, kuris nuolatos kontaktuoja su žmonėmis, todėl visai nenuostabu, kad kažkieno susilpnėjęs biolaukas staiga ima ieškoti iš ko pasisavinti ir atsiauginti trūkstamą jėgą. Taip susiformuoja energetiniai vampyrai. Jeigu jaučiatės blogai darbe, mokykloje ar šiaip šalia kokio žmogaus, visai realiai tikėtina, kad šalia esti energetinis vampyras, nors ir pats vampyriautojas to nežino.

Na ir keletas įdomybių, kuriuos pavyko atkapstyti internete apie vampyrus, galbūt susidomėsite ir privers vienaip ar kitaip susimąstyti:

2009 m. kasinėdamas Lazzaretto Nuovo saloje Venecijoje esančią masinę kapavietę, kurioje Viduramžiais buvo laidojamos maro aukos, Florencijos universiteto archeologas Matteo Borrinis aptiko moters skeletą. Jos burnoje buvo įdėta nedidelė plyta. Pasak archeologo, šis atradimas svarbus tuo, kad pavyko rasti iki šiol seniausią kapą, liudijantį apie atliktas apsisaugojimo nuo vampyrų apeigas. Minėtose kapinėse buvo laidojami nuo 1576 metais Venecijoje kilusio maro mirę žmonės. Tais laikais, pasak mokslininkų, daugelis tikėjo, kad marą platina vampyrai, kurie, užuot gėrę žmonių kraują, ligą platino kramtydami savo įkapes. Todėl duobkasiai, laidodami tariamus vampyrus, į jų burnas įdėdavo po plytą, kad sutrukdytų jiems tai daryti. Manoma, kad tikėjimą vampyrų egzistavimu Viduramžiais skatino iš kai kurių mirusiųjų burnos prasisunkęs kraujas.

Centro duomenu bazeje - tukstanciai vampyru, kurie gyvena JAV ir Kanadoje. Tos salys siuo poziuriu pirmauja, bet vampyru esama ir Didziojoje Britanijoje, Meksikoje, Brazilijoje, buvusios Jugoslavijos Respublikose, Tailande, Australijoje, Kolumbijoje, Filipinuose, Rusijoje, Izraelyje, Japonijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje ir t. t. Centras buvo ikurtas uz privacias subsidijas 1972 metais. Is pradziu svarbiausia buvo irodyti, kad sie nepaprasti zmones egzistuoja. Mat tikri vampyrai labai skiriasi nuo savo literaturiniu prototipu: jie mirtingi, juos galima fotografuoti ir matyti veidrodziuose, dienos sviesa jiems nera prazutinga, nors ir kenkia (ilgainiui oda igauna rausva atspalvi), jie nemiega karstuose. O svarbiausia - jie nejaucia nuolatinio kraujo troskulio. Tiesa, is pradziu, kol nebuvo parengta testavimo sistema, buvo sunkoka. I Centra pludo ne tik buriai tikru vampyru, bet ir tukstanciai psichikos ligoniu, satanistu sektu nariu, maniaku, vampyru gerbeju, sadomazochistu ir pan. Taciau atlikus tyrimus paaiskejo, kad apie 20 000 amerikieciu arba linke kartais pasielgti kaip vampyrai, arba yra vadinamieji vampirionai, t. y. zmones, kuriems bent karta yra ikandes vampyras. Apie šią istoriją daugiau: http://www.signofluck.com/lt/123.drakulos_vaikai_gyvena_salia_musu.html

JAV mokslininkai tiria viename Teksaso ūkyje aptikto nežinomo gyvūno audinius, siekdami jį identifikuoti ir patvirtinti arba paneigti prielaidą, kad tai gali būti legendinis keturkojis vampyras – čiupakabra. Nuotraukos ir video: http://www.alfa.lt/straipsnis/10289125/?Rastas.vampyras.ciupakabra.=2009-09-07_08-44

Jūsų Maištinga Siela