Mano ekspedicija - Užupis 2010!

Sveiki visi gyvi ir nelabai gyvi,

Jau seniai ketinau užvesti rubrikėlę – įdomiausi Vilniaus kampeliai. Šiandien tiesiog prisėdau apie tai ką nors papasakoti. Visiškai sutinku su vienos savo dėstytojos žodžiais, tas kas gyvena Vilniuje arba turi galimybės dažnai jame būti, nežino ir nemato kokiame nuostabiame mieste gyvena. Dažniausiai jiems Vilnius dulkėtas, pilnas smirdinčių konteinerių, balandžių, kuriame „protą knisą“ kamščiai ir t.t. ir t.t miestas. Visiškai sutinku, kad net patys studentai, Vilniuje būdami vos 5 dienas per savaitę, penktadienį skuba susidėti „tašes“ ir jau pušku pušku traukia namo pas mamytę! Toks tas ir gyvenimas, bet sakau, gal reikia apsižvalgyti! Vilnius – baroko stebuklas! Kas žino, gal pristatysiu ir kitus rajonus, o šiandien noriu pakalbėti apie vieną originaliausių Vilniaus vietų – Užupį!

Užupis – tai tokia vieta, kurios nėra jokioje pasaulio vietoje. Užupis yra pasiskelbęs Respublika! Tai menininkų kvartalas, tai beveik tas pats, kas Paryžiuje Monmartas! Na, savaime suprantama, mūsų vargani proteliai, pamačius vos Užupio prieangius, sako, kad tai net nesimpatinga vieta, kur pilna bohemos, laisvamanių narkomanų, bet kažkodėl, kai nuvažiuojame į užsienį ir pabūname panašiuose kvartaluose, tai leipstame iš malonumo, nors publika renkasi ta pati. Štai taip, savoje žemėje pranašu nebūsi! Tačiau Užupis jau turi ne tik savo publiką, bet ir vietinius žmones, kurie mėgsta pasivaikščioti palei Vilnelę, pasėdėti Užupio kavinėse, todėl sakau ir sakysiu, jeigu turite draugų užsieniečių, jiems Užupį aprodyti ir pamatyti yra BŪTINA! Bet viską nuo pradžių.

Užupio istorija

Aišku, pradedam nuo istorijos. Užupis vienas iš senesnių Vilniaus rajonų, gražiai šliejasi prie senamiesčio. Į jį patekti galima pačiais įvairiausiais būdais, dažniausiai 19 – 20 amžiaus įvairiais tiltukais per upę Vilnelę. Būtent dėl upės Vilnelės daromo lanksto, užtvaros ir kilo Užupio pavadinimas. Tai gan izoliuotas kvartalas, rašo vikipedija, kadangi iš vienos pusės Vilnelė, o iš kitos supa aukštos kalvos, pramoninis rajonas. Nepaisant visko, tai labai žavinga ir dvasinga vieta. Taigi Užupis atsirado jau 16 amžiuje, t.y. apie 1700 metus, kai ėmė plėstis Vilnius, iki tol pro Užupį buvo keliaujama į Rusiją diplomatiniais santykiais, bet dažniausiai druskos, todėl ta vietovė buvo vadinama „druskos keliu“. Nuo seno Užupis garsėjo kaip žydų rajonas. Taip, čia gyveno žydai, dar caro laikas buvo suorganizuota žydų naikinimo akcija, per kurią žuvo apie 150 žydų, galiausiai atėjo Antrasis Pasaulinis karas, Užupis tebelaikomas žydų rajonu buvo taip subombarduotas ir sušaudytas, kad ten niekas ir kojos nebenorėjo kelti. Pagrindinai „Vilniaus gete“ ir „gyveno“ žydai sugauti iš Užupio. Nemažai kulkų apgriuvusiuose pastatuose ir dabar galima aptikti. O kas žino, galbūt ši kulka buvo skirta kokiam nors žydui, o mes dabar tiesiog praeiname net nežvilgtelėję. Istorija lieka tik vadovėliuose, bet ne mumyse, nes kažkaip išmokom gyventi dabartimi ir ateitimi.

Vieną dieną susirengiau į Užupį, galima sakyti, ruošiausi šiam straipsniui. Pasiėmiau žemėlapį, kad aplankyčiau kiekvieną Užupio gatvelę ir ištyrinėčiau savo paties uosle. Ir ką jūs sau manote, prisivaikščiojau tiek, kad vos ant kojų pastovėjau, tačiau rezultatais buvau nuostabiai patenkintas. Ieškojau laiko nuotrupų, ieškojau namų, kuriuose galbūt gyveno Vilniaus geto žydai ir man regis juos aptikau. Užupis pilnas kontrasto! Jame išlikę 19 amžiaus ir 20 amžiaus pradžios namai, kai kur net kaimo medinukai, keisčiausia, kad tik prie Olando žiedo, jau nutolstant nuo Užupio, atsiranda vienas kitas „Chruščiovo“ ir „Brežnevo“ laikų blokiniai – mūriniai pastatai. Po karo šis rajonas buvo apleistas, jame niekas beveik negyveno, tai rajonas – vaiduoklis ir tik atgavus Nepriklausomybę, šis rajonas atsigavo. Vaikštant po Užupį, kuo puikiausiai visa tai matosi. Kur nauji namai, o kur seni restauruoti. Bet tarp jų vis dar šmėžuoja karo nusiaubti, aptrupėję, mano galva, „su dvasia“ pastatukai. Esama ir senų landynių, namų tiesiog užkaltais langais, kur tik ir jaučiasi, kad jame gyvena ištisas tuntas vaiduoklių. Net šiurpas nukratė, landžiojant po juos, bet patikėkit manim, buvo verta, kadangi patyriau devynias galybes nuotykių ir įspūdžių.

Beklaidžiojant, aptikau namuką, tikriausiai besiplečiant Vilniuj, jis įaugo į Užupį. Panašu, kad jame gyvena raganos... juokauju.

Užupyje gausu tokių senų namų, kurie liudija 19 amžiaus pabaigos architektūrą.

Užupio pagrašty, netoli Olandų užiedo, glaudžiasi nuostabus medinis namukas.

Beveik pačiam centre - senas apleistas skersgatvis, kuris vadinasi "Jono Meko skersvėjis". Tai sena nebegyvenama vieta, kuri liudija nesimpatingą Užupio istoriją.

Užupuje visai kaip ir kaime, visur apstu senų medžių, kurie kartai įauga į namus, tvoras, didelius akmenis.

Dabartis

Užupio dabartis kur kas šviesesnė. Dabar tai menininkų rajonas, garsėjančiais savo nežabotu originalumu. Nuo 1990 metų Užupis buvo atstatinėjamas, į jį ėmė keltis vis daugiau žmonių ir dabar sunku įsivaizduoti, kad beveik 50 metų šis rajonas merdėjo. Galiausiai 2000 metais Užupio menininkai paskelbia šį rajoną laisvu ir nepriklausomu ne tik nuo Vilniaus, bet ir nuo visos Lietuvos, oficiali šventė vyksta balandžio pirmą dieną, iki šiol Užupyje tebėra prikalta „Užupio konstitucija“, kurios privalo laikytis kiekvienas nors kiek save gerbiantis užupietis! Užupio pasididžiavimas – Užupio Angelas, tai didžiulis paminklas su angelo išskleistais sparnais, tai kone menininkui „šventa“ vieta. Į šią vietą subėga pagrindinės Užupio Respublikos gatvės, tai magiška vieta. Visai šalia įsikūręs „inkubatorius“, tai palei upę pažirę menininkai, pats centras, spalvingi namai, išpiešti visokiais ornamentais ir paveikslais, palei upę „išskaptuoti“ akmeniniai laiptukai, ant kurių mėgsta sėdėti menininkai, rūkyti, mirkyti kojas ir brazdinti gitara. Tikras menininkų kvartaliukas! Čia vyksta įvairios akcijos, demonstruojami dailės, skulptūros ir šiaip kitokie darbai. Vilnelės upėje galima rasti miniatiūrinių kauburėlių, sukrautų iš akmenų. Visai šalia ant pastolių įsikišusią į upę stovi ir „Užupio kavinė“, viena garsiausių (nežinau ar brangiausių) kavinių Vilniuje.

Tokioje aplinkoje norisi būti ir būti, tai nepakartojamas jausmas, nes visur pasijauti laisvas. Sakau, reikia ten pabūti ir savaip viską išgyventi. Visai šalia neseniai Vilniaus savivaldybė leido Užupyje įkurti Tibeto skverelį, teko ir pačiam dalyvauti kovo mėnesį Tibeto rėmimo akcijoje ir stebėti iš grudų pilamas mandalas ir keliamas spalvotas tibetietiškas vėliavas. Mano nuomone, reikėtų labai tvarkyti tą vietą, nes dabar panašu į paprastą dykynę, bet manau, Užupio menininkai ilgai nesnaus ir kaip nors, iš kur nors sukrapštys pinigų ir pastatys, ką nors gražaus. Galiausiai vis vien kažkas dėl kažko stengiasi, ne taip, kaip kažkas, kur sėdi valdžioje. Šialia upės, beveik kaip kokioje Danijoje, glaudžiasi ir Užupio undinėlė.

Brendant tolėliau į Užupį, tenka pasivaikščioti ne tik po gatves, bet ir po kiemus. Į juos būtina užsukti, jeigu norite totaliai pajusti Užupio dvasią! Užupio kiemai irgi savotiški. Kone Viktorijos laikų pastatai, kiemus padarė uždarus, aptrupėjusius, bet smagiai didingus! Juose džiūsta skalbiniai, stovi senos ir visai naujos mašinos, sienos apraizgytos didžiuliais vynuogių vijokliais, senais, storiais dar, ačiū Dievui, nenukirstais medžiais, kurie mena dar tuos laikus, kai mes net šia žeme nevaikščiojom. Kiemai paprasti, neasfaltuoti, kai kur į žemę įminkyti akmenys, kad nesusidarytų nereikalingų pelkių ir balų. Esama ir šviežių namų, gražučių. Turčiai pasistatė tokius dvarelius, kad apsitvėrė didžiausius plotus, nei tu pralįsi, nei tu į ką pasižiūrėsi. Užupis kylą į kalną, iš vienos pusės vis teka Vilnelė, o iš kitos - didžiulis skardis, rodos, ant jo ir pastatytas visas rajonas. Gražu palandžioti ir pakvėpuoti šio rajono dulkėmis!

Na ir kaipgi Užupis be studentų ir kitų pamėgto „Šnekučio“, miniatiūrinės alaus užeigėlės! Tai miela maža vietelė, kur renkasi jaunimas išgerti alaus, pavalgyti čipsų ir skrudintų kiaulės ausyčių. Užupy nėra mega centrų, čia vyrauja mažos krautuvėlės, neretai netgi privačios, aptikau Turizmo centrą, Užupio gimnaziją ir kitas įstaigas. Nuostabūs Užupio balkonai! Į juos atkreipkite dėmesį, nes jie dar seni, kiti jau visai kitaip atstatyti, bet juose visada kas nors yra – senas dviratis, miegantis šuo, vaikai žaidžiantys restoraną ir t.t. Žodžiu vyrauja balkonų gyvenimas! Man einant pro šalį, pro balkonus šnekėjosi netgi du kaimynai, tiesiog per gatvę. Vienas girtas vyras rėkė ant kaimynės moters, o ši tik prašė jo tylos, nes norėjo, kad vaikelis jos miegotų. Dievaži, man tai patinka!

Užupio pagrindinė gatvė dabar švari ir graži, sunku patikėti, kad kažkada čia buvo vien griūvėsiai.

Tik kai kurios sienos liudija, kad čia esama gilios ir bauginančios istorijos.

Užupis neįmanomas be Vilnelės. Manoma, kad nuo pastarosios kildinamas ir Vilniaus vardas. Vilnelė reiškia "vilnis", taigi ir Vilnius galbūt yra ne iš žodžio vilkas, bet nuo upės vilnių?

Smagųs "Inkubatoriaus" sienų šedevriukai tik dar labiau praturtina Užupį. Panašu į Buenos Airių "La Boca" kvartolo spalvingus namukus.

Užupio menininkų centras!

Čia viena iš menininkų skulptūrų. Akmeninė skalbimo mašina.

Užupio balkonai su savo istorijomis.

Užupio Angelas.

Siena, kurioje iškalta Užupio šalies konstitucija.

Nauji ir modernūs butukai, įsimaišę tarp senienų.

Garsusis Užupio "Šnekutis", pamėgtas studentų ir menininkų.

Bernardinų kapinės

Žinote, esu kapinių fanatikas! Bet ne visose kapinėse mėgstu pasivaikščioti. Kol kas už Antakalnio kapines nėra nieko geriau, tą įsitikinau ir šį kartą, pirmą sykį pabuvodamas Bernardinų kapinėse, Užupyje. Neplanavau užsukti į kapines, net nežinojau, kad tokios egzistuoja, jas atradau per žemėlapį, klaidžiodamas po gatveles. Labai ištroškau, buvo karšta, todėl netoli kapinių aptikau čiaupą, iš jo ir atsigėriau. Po to aptikau keistus vartus, pamaniau, kad jie vedą į kokį nors dvarą, o pasirodo, už tų vartų atsivėrė senos kapinės. Labai senos, jas įkūrė bernardinai 1810 metais. Taigi prieš 200 metų! Jau 50 metų kaip šiose kapinėse beveik niekas nelaidojama, tai įsivaizduojate, koks buvo kapinių įspūdis! Kaip iš kokio siaubo filmo, seni, apgriuvę kryžiai, apsamanoję angelai, įdubusios duobęs, įtrūkinėję paminklai, visur žolė. Dvelkia senatve, pasijutau kaip tikras 19 amžiaus gyventojas, kuris atėjo aplankyti savo žmonos kapo.

Šiuo metu kapinės yra atstatinėjamos, maniau, kad po kapines jau niekas nevaikšto, bet pasirodo darbininkai statė naują paminklą. Šiose kapinėse ilsisi jau seniai nebežinomi mūsų paprastų civilių smegenims profesoriai, rašytojai ir t.t. Žodžiu, šias elitines kapines pakeitė Antakalnis. Pasibaisėjau kai kurių kapinių išniekinimu. Ištryptas takelis tiesiog eina per antkapius, niekas jau nebeprisimena nei kas nei kada čia buvo palaidota. „Dulke buvai, dulke ir liksi“. Pamaniau, ot gražu, sutrypė su visu antkapiu. Vaikštant ir skaityti antkapius buvo sunku, datos nudilusios, antkapiai byloja, kad rašyta lenkiškai ir vienas kitas paminklas sako, jog čia būta lietuvio. Tai daugiau lenkų kilmingųjų kapinės, bet sakau, jos man padarė didelį įspūdį, net pakraupau, nuo tos dvasios. Pasirodo aptikau ir sienoje kriptas, kuriose buvo laidojami žmonės, žinau, esant ir rusių, kuriuose guli tuntai lavonų.

Bet geriausias nutikimas įvyko prie kapinių vartų, kai mane pasitiko super jauki ryža katė. Priėjo ėmė glaustytis prie kojų. Negalėjau nepaglostyti. Tik žiūriu vargšelė vis su letena kasosi sau pagurklį, pasirodo, kažkas norėjo papokštauti ir laidojimo vainiko juosta aprišo katytei kaklą. Iš pradžių pamaniau, kad tai nevykęs pokštas, todėl nutariau nekamuoti katytės ir nurišti tą kankinimo įrankį. Kai tai padariau, kažkokia rusakalbė bobulė, kad išlįs iš savo trobos. Tik pamanykit, jos troba – kapinėse! Aptverta su visais paminklais, matyt, saugo mirusiųjų ramybę! Tai nežinot kaip ji mane iškeikė, kad prie jos meilutės drįsau lįsti! Gal ir gerai, kad nemoku rusiškai, teko apsimesti turistu, ką jau padarysi.

Katė, kuri pridarė man bėdų.

Kraupios Bernardinų kapinės.

Senas jau nebe tradicinis antkapis su angelu.

Kaikurie kapai tiesiog mindomi, smenga į žemę.

Pabaigai

Sakau, Užupis, puiki vieta pasivaikščiojimams! Tai kontrastų rajonas, jame skurdas ir turtas gyvena kartu. Abejoju ar kokiuose Fabijoniškėse galima taip smagiai pasivaikščioti? Tikrai ne. Eini į Užupį ir nežinai, ką patirsi, ką pamatysi, kas užkalbins. Tad siūlau netinginiauti, užsimesti kuprinę ir traukti po šį rajoną, po istorijos pėdsakus. Kas žino, kokiame jūs patys rajonėly gyvenate, ant kokių pamatų miegate. Siūlau, rekomenduoju ir verčiu apsilankyti Užupyje!

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Visos nuotraukos darytos mano paties ekspedicijos ir kitų pasivaikščiojimų metu.

Užupio pakraštys.

Kai kurie namai neturi vandentiekio, todėl naudojasi šuliniais.

Kaip ir visuose rajonuose esti panaši kultūra.

Ką ir bepridursi, beveik Lotynų Amerika!