Dienos pabiros

Sveiki visi,

Būna akimirkų, kai tiesiog eini gatve ir į kažką atkreipi dėmesį, kažką užfiksuoji, kažką prisimini. Kai aš tai padarau, imu žiūrėti distancijos tarp savęs ir tarp aplinkos, kad sužinočiau, kur aš ir kas aš esu. Tai štai tokios anos dienos pabiros:

Pirmą valandą nakties „Maximoje“ girti paaugliai perka kavą ir dainuoja pagal prekybos centro leidžiamą muziką. O kur esu aš?

Knygyne skaitau knyga, o motina paskambino savo vaikui paklausti, kaip sekėsi vokiečių kalbos pamoka. Ji nuodugniai išklausinėja, ką ir kaip klausinėjo jo mokytoja. Pagalvojau, kada paskutinįkart kalbėjau su savo mama?

Paskutiniuoju autobusu grįžinėjau namo. Paklausiau, ar jis važiuoja į stotį, vairuotoja atsakė, kad ne. Ir aš pagalvojau, kaip pareisiu namo per tokį lietų? Atsakiau, kad kaip ir visi – kojomis.

Pamačiau atitirpusį ir tuščią alaus butelį iš po purvino sniego. Pagalvojau, kad pavasaris lipa ant kulnų. Kodėl benamiai šių butelių dar ne pamatė? Ar ir aš kažko gyvenime taip nepamačiau?

Autobusas sustojo tuščioje stotelėje. Man už lango nusišypsojo didžiuliame plakate išsirikiavę politikai. Nuvažiuojant net nepamojavo. Kas už tokius balsuotų? Niekas. Net aš pats.

Medyje man mojavo geltona pirštinė. Medis tikriausiai išprotėjo ir ėmė apsirenginėti žmonių rūbais. Įsitikinu, jog gyvenime normalių niekada nebuvo, nėra ir nebus.

Ant prekybos centro stogo, su panorama į Vilnių kvėpavau vėju. Bent jau žinojau, kur šią akimirką esu.

Važiuojant ekskavatoriumi, norėjosi vėl sugrįžti ir pakartoti lėtą nusileidimą, tačiau pagalvojau, kad esu per daug suaugęs. Ar teisingai pasielgiau, kad negrįžau? Iki šiol nežinau.

Eidamas gatve, dažnai apsičiupinėju, ar tebeturiu piniginę ir raktus. Užkluptas nesaugumo jausmo, mėgstu save nulieti šaltais prakaito dušais. Gal tai priminimai, kad gyvenu, o ne tik skrendu?

Jūsų Maištinga Siela