Knyga: Juozas Tumas - Vaižgantas "Mažieji vaizdai"

Sveiki visi,

Šiandien visai trumpai noriu aptarti keletą legendinio rašytojo Juozo Tumo - Vaižganto vaizdelių. Leidykla „Pradai“ 1995 metais išleido 2 Vaižganto raštų tomą, kuris vadinasi „Mažieji vaizdai“. Šįkart noriu pristatyti iš šio rinkinio kelis vaizdelius: „Koks aš didvyris“, „Aš, tarnaitė ir kanarėlė“, „Aš, tarnaitė, kačiokas, Kauno elektra ir Lietuvos milicija“. Na, tai iš tikrųjų yra tik pasiruošimas stambiam Vaižganto kūriniui „Pragiedruliai“ maratonui. Jei tikrai rimtai ketinate pradėti skaityti šį kūrini, tai pradžioje siūlau susipažinti su mažaisiais jo vaizdeliais. Manau, tai puikus būdas priprasti prie Vaižganto stiliaus, tarmės ir meninių raiškos priemonių.

Vaizdelis „Koks aš didvyris“ dvelkia autobiografiniais motyvais, kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu, o pasakoja neįvardytasis kunigas, o mes gi puikiai žinome, jog Vaižgantas ir buvo kunigas. Pasakojimas prasideda įprastiniu gamtos aprašymu, bet aprašoma gan realistiškai, dvelkia ne fantazija, bet asmeniniais autoriaus gyvais potyriais. Tai pasakojimas apie Mituvos upėje buvusį skenduolį, kurio niekas neišgelbėjo – iš upės ištrūko pats. Tai asmeninis santykis su skenduoliu, kur prabyla žmogaus sąžinės balsas, kadangi kunigas nešoko į upę ir negelbėjo skęstančiojo, todėl jis jaučiasi kaltas, kaltas, nes bijojo rizikuoti savo gyvybe ir, baimės bei šoko sukaustytas, pasimetė tokioje situacijoje, kur atraikoma didžiausia kaina – žmogaus gyvybė.

Gražūs gamtos aprašymai, lakoniški ir gyvi dialogai, pasvarstymai mus nuneša į Biliūno novelės pasaulį. „Koks aš didvyris“ dvelkia psichologizmu, čia prasimuša ir saikinga didaktika, esti ir labai saikingos ironijos. Apskritai, man tai buvo gyvas, protingo žmogaus pasakojimas apie vieną praeityje įvykusį nutikimą. Vaizdelis – trumpas, nuoseklus ir gan suprantamas, nesvarbu, kad parašytas tarmiškai.

„Aš, tarnaitė ir kanarėlė“ vaizdelis, mano galva, šiek tiek romantizuotas, mažiau jaučiama savo asmeninės patirties. Pasakojama pirmuoju asmeniu, personažas turi daug naivumo, yra savironiškas. Šįkart tai yra pasakojimas apie tarnaitę, kuri vadinama verge, o ši parneša ponui į namus kanarėlę. Kanarėlė tampa tarsi „išminties akmeniu“ žmogiškumo stokojančiam ponui, nes jis palaipsniui, stebėdamas paukštelį, nagrinėja savo santykį su kita gyvybe, ieško tinkamiausio kontakto, tačiau matuodamas savo matu, nesupranta, kas paukšteliui yra geriausia, todėl jį paleidžia į laisvę, net nenutuokdamas, kad kanarėlei tai yra pražūtinga. Gyvūno ir žmogaus santykis negali būti toks pat, tad paukštelio laisvė ir lietuvių (prasimuša politika) nepriklausomybė negali būti matuojama vienu matu. Tai kartu ir pono egoizmas, Vaižgantas vėl išlieka didaktiškai biliūniškas, tačiau tai subtilus didaktiškumas.

„Aš, tarnaitė, kačiokas, Kauno elektra ir Lietuvos milicija“ buvo jau šioks toks rebusas, kadangi reikalauja šiokių tokių žinių apie Vaižganto laikotarpio tendencijos. Šis vaizdelis iš esmės yra kaip ir tąsa vaizdelio „Aš, tarnaitė ir kanarėlė“. Čia veiksmas vyksta 1919 m. Kaune. Taigi laisvojoje Lietuvoje. Tekste įsiterpiama rusiškų ir lenkiškų posakių, vis dar jaučiama įtampa ir susipriešinimas tarp kitataučių, nes lietuviai vis dar jaučiasi nuskriaustieji. Šiame vaizdelyje man labiausiai patiko kačioko aprašymas. Na, jau taip mielai parašyta, kaip katinėlis trukdė savo nagučiais ir meilumu herojui rašyti raštus, kad net šyptelėjau ir pats užsinorėjau katino. Čia vėl nestokojama ironijos, aukštinama idilė. Na, iš tikrųjų šis vaizdelis turi ir paantraštę – „Mano idilija“. Kaip ir ankstesni vaizdeliuose, taip ir čia, yra nagrinėjamas žmoniškumo santykis, apjungiant ne vieną konkretų įvykį, bet apskritai žmogaus ir visuomenės (Tarpukarės Lietuvos) santykį. Esmė, jog kiekvienas esame kažkieno idilės dalis, bet kartu esame ir kažkieno vergai.

Apibendrinant, noriu pasakyti, kad man Vaižganto vaizdeliai buvo labai arti Biliūno kūrybos. Čia aptikau psichologijos, natūralios žmogiškosios patirties. Aišku, kūriniai turi tiek meninės vertės ir tiek istorinės, kadangi vaizdeliuose yra „užkonservuota“ ne tik tarmiška kūryba, bet ir tuometiniai Lietuvos įvykiai bei mūsų šalies kultūrinė, visuomeninė atmosfera.

Jūsų Maištinga Siela