Sveiki visi,
Atradau dar vieną įdomų Virgio parengtą straipsnį apie paslaptingą džiunglių gentį, kuri geba kalbėti mentališkai t.y. vaizdiniais. Ar toks bendravimo būdas gali būti išlavintas civilizuoto žmogaus? Apie tai skaitykite čia:
Prieš kelis mėnesius Ellis, šamano patikėtinis, atvyko pas mane ir papasakojo, kad Kolumbijos Amažonės džiunglių gelmėje gyvena Kogi gentis. Ji neturi kalbos ir bendrauja tik telepatiniu būdu. Aišku, jie "išleidžia garsus", tačiau jie nėra logiškai susietini su tokia struktūra, kokia yra abėcėlė. Tai tik garsai - kylantys iš širdies, o ne iš minties. Jie mūsų galvose sukuria vaizdus, kuriuos galima "matyti".
Genties nariai gali "išeiti" iš kūno ir keliauti po pasaulį sužinodami, kas jame vyksta (nors fiziškai nebuvo iškėlę kojos iš namų). Ir jie niekad nebandė sąveikauti su "išoriniu" pasauliu - išskyrus retus atvejus.
Kogi "mato" mus ne kaip "miegančius" (kaip traktuojama daugelyje indų ir Rytų tradicijų), o kaip "mirusius". Mes nesame gyvi, mes tesame šešėliai tos energijos, kuria galėtume būti. Mes neturime pakankamai gyvybinės galios ir sąmoningumo, kad galėtume būti laikomi tikrais žmonėmis.
Kogi turi dvasinės galios aiškiai regėti ateitį. Ir jie mato tai, ką ir daugelis kitų pasaulio genčių - kad pasaulis bus sunaikintas dėl netikusio proto naudojimo. Tad kadaise jų šviesūs (astraliniai) kūnai bastėsi po pasaulį ieškodami kitų gyvų žmonių. Ir jiems pavyko surasti tik majų gentį Gvatemalos džiunglėse.
Jie buvo nustatę, kad 1999-ųjų rugpjūčio 11 d. Saulės užtemimo metu pasaulis turi išnykti. Bet tas laikas praėjo ir ... nieko neįvyko - mes, mirusieji, vis dar jame. O turėjome vėl sutirpti į Svajas. Tai reiškia, kad Žemėje kažkas pakito (nuo tų laikų, kai Kogi ieškojo kitų gyvųjų).
Tad Kogi ieškojo priežasties tirdami šios Realybės gyvybės vibracijos signalus ir surado, kad kai kurie "mirusieji" atgijo ir sukūrė sapną, kurio gyvybinės galios pakako išsaugoti pasauliui. Kitaip tariant, kai kas iš mūsų sukūrė "lygiagretų pasaulį", kuriame gali plėstis gyvybė, kuriame mirusieji gali atgyti. Kogi regėjo, kad tie naujieji gyvieji turėjo šviesius (astralinius) kūnus - tokius žmones jie vadina "Mer-Ka- Ba". Ellis man įteikį jų žinutę - žiuosnį tabako ryškiai raudonos drobės skiautėje.
Po poros mėnesių Ellis atnešė kitą žinutę - slyvos dydžio tamsaus ir kvapnaus medžio rutuliuką - kvepiantį džiunglėmis. Tai sakė, kad kviečia mane į Kolumbijos džiungles ir yra pasiruošę pirmąkart istorijoje išeiti iš džiunglių.
Lapkričio mėnesį Meksike sutikau jauną moterį iš Kolumbijos, kuri tiesiog puolė į kraštutinę ekstazės būseną. Paskutinę užsiėmimų dieną grupė sustojo ratu ir giedojo Dievų garbei. Staiga toji moteris išsiveržė iš rato ir ėmė šokti primityvų šokį jo centre. Atrodė, kad ji nevaldo savęs. Aš priėjau prie jos ir paėmiau už rankų. Ji stipriai sugriebė manąsias ir pažvelgė giliai man į akis ir "išleido" minkštą ir ilgą garsą. Tas garsas nuėjo man tiesiai į širdį ir joje vibravo - ir aš "regėjau", ką ji man sako. Tokį reiškinį pajutau pirmąkart - tą akimirką nesupratau, kas vyksta...
Aš ją išvedžiau iš rato ir pasodinau. Tada ji "išleido" dar vieną garsą, kurį mano kūnas atsiliepė panašiu alsu - kokio aš niekad iki tol "nesakiau". Mes pradėjome kalbėtis naujuoju būdu - dvi valandas spalvotų vaizdų apsuptyje. Aš dug ką sužinojau - ir apie tą moterį moteryje.
Ji atkeliavo iš mažo kaimelio esančio netoli Kogi genties. Ji man parodė savo vyrą ir tris vaikus. Ji parodė kaimelį, kur aš sutikau du Kogi senolius. Ji parodė man, kaip jos gentis paprašė jos persikelti į šios moters kūną ir ateiti pas mane, kad išmokytų kalbėtis be žodžių. Atlikus misiją ji paliks šios moters kūną.
Grįžęs namo mylimą žmoną išvydau kitoje šviesoje, nes girdėjau jos širdies garsus. Aš regėjau jos skausmą ir jos džiaugsmą. Bet aš nesupratau, kas nutiko su manimi.
Prieš kelais savaites vedžiau užsiėmimus Marylande. Ruošdamasis aš papasakojau tą istoriją moteriai vardu Diane. Ji paprašė pademonstruoti tuos garsus. Mes sėdėjome vienas prieš kitą, aš paprašiau ją užsimerkti. Tada balsas išsiveržė iš mano širdies ir tuo pat metu mano mintyse iškilo vaizdas - puma sėlinanti šalia Amazonės kranto. Ji užšoko į medį ir perėjo stora šaka. Po to vėl minkštai nušoko ant žemės. Aš atsimerkiau.
Aš paprašiau papasakoti, ką ji matė, - ir ji viską tiksliai pakartojo. Iš mano širdies išsiveržė džiaugsmas. Vėl paprašiau ją užsimerkti. Kitas keistas balsas išsiveržė iš mano širdies - ir perteikė kitą vaizdą. Aš ne tik "mačiau", bet ir pats jaučiau, kaip išsineriu iš kolumbietės kūno ir pakylu aukštai į orą ir greitai skrieju virš džiunglių (medžiai greitai bėgo po manimi). Aš priskriejau prie kaimelio ir pajutau, kad ieškau tam tikros trobelės. Kitą akimirką aš buvau moteryje ir žvalgiausi jos akimis. Ji žinojo, kad aš esu joje. Ji apie tai nemąstę, nes taip turėjo nutikti.
Jos vyras pažvelgė į ją (mane) ir buvo laimingas, kad ji (aš) sugrįžau.. jis irgi žinojo, kad joje esu aš - ir tuo labai džiaugėsi. Tada atbėgo jos trys vaikai ir pradėjo meilintis jai. Jauniausiasis pradėjo žįsti jos krūtį. Tada aš atsimerkiau.
Po akimirkos paklausiai Diane, ką ji regėjo. Ji papasakojo, kad jautėsi kaip "vabzdys" išėjęs iš moters kūno, kuris pakilo į orą ir nuskriejo virš džiunglių, nusileido į kaimelį ir išvydo tą šeimą. Viskas buvo tiksliai.
Aš tyliai sėdėjau ilgą laiką - tai buvo nepakartojama dovana. Bet ką ji reiškia man ar pasauliui? To nežinau iki pat šios akimirkos.
Grįžęs iš Marylando kas septynios/aštuonios dienos regėjau sapną, kad esu "namuose" tame kaimelyje. Sapnas trukdavo visą naktį ir rytą atsimindavau viską su smulkmenomis - kaip gyvenau tame kaimelyje ir rūpinausi vaikais bei vyru. Daug žmonių ateidavo iš genčių ir klausinėdavo manęs vaizdais. Tai buvo "gyvi" žmonės. Aš supratau, kodėl jie laiko mus "mirusiais". Jie stebėjosi mano buvimu ten. Aš - irgi.
Gal būt tai , kad naujas tūkstantmetis bus Aukso Era, kurioje gyvensime mes, nekalti šviesos kūdikiai?
Myliu Jus!
Druvalo Melchidezek
Visą straipsnį galite rasti ČIA
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą