Vilniaus cerkvės: Vilniaus Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė

Vilniaus Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė

Sveiki visi,

Toliau tęsiu dar nepamirštą reportažą apie Vilniaus šventyklas, tad šiandien skubu pristatyti Vilniaus šv. Konstantino ir Michailo cerkvę, dar kitaip vadinama Romanovų cerkve, kuri įsikūrusi Vilniaus Naujamiestyje, Basanavičiaus gatvėje. Mano galva, tai viena jauniausių didelių šventyklų Vilniuje pavyzdžių, kurio žali svogūnus primenantys bokštai matomi iš daugelio Vilniaus kalvų. Ši cerkvė yra gan arti mano paties namų, tad nusprendžiau, jog šitą grožį reikia aplankyti ir padaryti savo mini foto reportažiuką.

Na, cerkvė iš esmės skiriasi nuo mano aprašytos barokinės šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje. Apskritai žengti į cerkves man nėra taip drąsu kaip į bažnyčias, kadangi stačiatikių šventykla arba dar vadinama cerkvė turi visai kitokią aurą. Visų pirma, ten renkasi rusų kilmės tikintieji, moterys ten vaikšto su skarelėmis vos ne kaip musulmonės, o ir žegnojimo, pamaldų tradicijos skiriasi nuo Romos katalikų ir protestantų. Žinoma, ir cerkvių kvapas būna savotiškas, toks kitoniškas, prisodrintas ortodoksų (nes stačiatikei jie nelabai nori būti vadinami), kuris skiriasi nuo mūsų bažnyčių. Ortodoksų tikėjimas nelabai kuo ir skiriasi nuo musiškių, nes krikščionybė pirmą kartą skilo 1054 metais, dar tada vadinamoji Bizantijos imperija pasuko su visa Rytų Europa kita linkme, o Vakarai nuėjo sau. Ortodoksai save vadina tiesioginiais Naujojo Testamento paveldėtojais, nes būtent jie ale išsaugojo senąjį krikščioniškąjį tikėjimą, o vakarietiškasis pakrypo kitokia linkme, kuri vėliau dar skils į kitas šakas. Taigi beveik visa Rusija yra paveldėjusi šią tikėjimo atšaką, bet ir jie yra vadinami krikščionėmis, o vietoj savo Popiežiaus turi savo Popą. Bet dabar ne apie tai...

Lietuvoje nuo seno maišėsi rusai t.y. rytų slavai, todėl natūralu, jog Lietuvoje taip pat ėmė šalia bažnyčių augti ir pravoslavų šventyklos – cerkvės. Štai taip iki Pirmojo Pasaulinio karo čia užaugo ir šv. Konstantino ir Michailo cerkvė su nuostabiais žaliais bokštais. Ši cerkvė pastatyta apie 1913 metais ir ji siejama su paskutiniąja Rusijos carų Romanovų dinastija, nes jos garbei ir buvo sumūryta cerkvė. O po to, kaip patys žinote iš istorijos, carai ir visa hierarchija neužilgo žlugo. Sunku apsakyti pačios cerkvės architektūrinį stilių, tikriausiai kūrėjai laikėsi specialiųjų senovinių cerkvių statymo stilių, nes nieko panašaus Lietuvoje (nors tiek po tas cerkves ir tevaikštau) neteko matyti. Vikipedija architektūros stilių nurodo kaip neobizantinį moderną. Žinoma, kad modernizmo apraiškų esti šioje cerkvėje, tai diktuoja pats pastatymo laikotarpis. Jūs tik pagalvokite, kokia jaunutė cerkvė palyginus su Vilniaus baroko bažnyčiomis! Bet visgi cerkvė žavi ne tiek savo vidumi, ten gan po restauracijos kuklu, bet kiek savo eksterjerine išvaizda. Bažnyčia visai neseniai remontuota, tačiau dar daug kur reikia kapitalinio remonto, nes vaikštant aplinkui kai kur matosi visai neužbaigti makiažiniai eksterjero darbai, tačiau tikriausiai tam trūksta lėšų.

Cerkvė įsikūrusi netoli Tauro kalno, tikrai labai prieinamoje ir patogioje vietoje. Joje vyksta mišios, neaišku, kiek čia ateina tikinčiųjų, bet cerkvė atrodo prižiūrima ir lankoma, nors iš praeivio pozicijos gali atrodyti nuolatos uždaryta, nes nėra labai didelis nei turistų srautas kaip antai prie katedros, nei pačių tikinčiųjų varstomos durys.

Šią cerkvę aplankiau saulėtą gegužės dieną. Viduje buvo vos vienas ortodoksas diedukas, kuris greitai pasišalino. Nutariau pafotografuoti. Nuotraukas demonstruoju čia, saite. Šalia grindinį siurbliavo ortodoksė su skarelė, o kita moteris budėjo prie šventų pardavinėjamų paveikslėlių. Iš esmės nieko per daug nesiskiria nuo paprastos katalikiškos bažnyčios. Pastovinėjau, pažiūrinėjau ir, sakau, gana. Man patinka tos šventyklinės erdvės, jos visos tokios keistai apvalančios savo energetika. Gali būti ir netikintis, gali būti ir ateistas, tačiau buvimas šventykloje kažką duoda keistai nepaaiškinamo. Gal dėl savo meniškumo, o gal dėl tikinčiųjų paliktų maldų? Kas dabar žino. Taigi siūlau ir Jums apsilankyti šv. Konstantino ir Michailo cerkvėje, galbūt taip pat kažką pajusite keisto ir įdomaus.

Jūsų Maištinga Siela

Viduje nėra labai daug vietos, tačiau jauku. Prieš Jus durys, pro kurias įeina tikintieji.

Šitą seną nuotrauką aptikau internete, kuri liudija, jog kažkada cerkvė atrodė kiek kitaip.

Na, o čia matome, jog toks mini altorėlius būdingas ortodoksams - stačiatikiams. Kirstaus kojos nukryžiuotos dviem vinimis.

Cerkvę puošia ikona, kuri šiais laikais turi ir kitokios reikšmės.

Štai taip atrodo cerkvės pagrindinis altorius.

Nors cerkvės stilius neobizantinis, tačiau jaučiama kažkokia keista viduramžiška aura.

Cerkvės išorė iš kitos gatvės pusės.

Cerkvės bokštai proklevų viršūnes.

Šalia stovint pasijauti labai mažas ir menkas.

Šoninės durys, kurios jau visai sutrunijusios liudija, jog pro jas nevaikštoma.

Įėjimą puošia reljefinė Dievo imitacija.

Šoninių durų laiptai, kuriuos išmynė pats Laikas.

Šalia cerkvės - modernus stiklinis pastatas, kuriame atsispindi cerkvė.

Galinė cerkvė primena pilį, o kartu prašosi ir makiažinio remonto užbaigtuvių.

Na, o šią nuotrauką dariau prieš kelis metus, tiesiog patiko baltos ir juodos spalvos kontrastas.

Jūsų Maištinga Siela