Sveiki visi,
Taigi trumpai apie australų kino filmą „Triušių tvora“, bent jau taip šį filmą išvertė televizija, per kurią galėjote netyčia ir pamatyti šį filmą. Kiti šaltiniai šį filmą verčia „Triušių aptvaras“ arba „Tvora nuo triušių“ (Rabbit proof fence) (2001 m.). Žinot, visai įdomus filmo siužetas, kadangi paremtas tikrais įvykiais – o kas įdomiau už patį gyvenimą? Tai tikras pasakojimas apie tris sesutes, nuo skirtingų baltaodžių tėvų. Australijoje iki pat 1970 metų buvo vykdoma keista ir man nesuprantama politika – grobti maišytus maorių ir baltaodžių atėjūnų vaikus ir juos uždaryti į specialias mokyklas. Galima sakyti tai yra rasės gryninimo programa, kuria labai buvo užsikrėtę naciai, tačiau mes nieko nežinome apie kitas kultūras, nežinome, kaip tai palietė maorių magišką kultūrą.
Tai pasakojimas, kaip mergaitės bėgo nuo pėdsekio beveik 1500 mylių t.y. daugiau nei 2000km. dykumomis palei triušių tvorą, kuri kažkada buvo nusidriekusi per visą šalį. Jos žinojo, kad jei eisi palei triušių tvorą, tai ir vėl atsidurs namuose, bet ant kulnų lipa dar gudresni baltieji, kuriems tarnauja pavergtas geras vietinių pėdsekys. Kaip apgauti civilizaciją ir pėdsekį, ir nepamesti kelio? Filmo pabaigoje parodomos tikrosios moterys, jau neįtikėtinai senos, kurios net du kartus pėsčiomis mėnesiais ėjo palei tvorą ir nugyveno neįtikėtinai sunkų gyvenimą. Filmas apie jas ir tą laikotarpį, kai baltieji „norėjo jiems padėti“. Net sunku patikėti, kad režisierius Phillip Noyce režisavo tokius skirtingus filmus kaip „Kaulų kolekcionierius“, „Druska“ ir t.t., „Triušių aptvaras“ buvo kažkas išskirtinio jo repertuare.
Siužetas iš tikrųjų vertas apdovanojimo, tačiau kai kurie dalykai filme man atrodo nerealūs ir per daug patetiški. Kaip ant tai scena, kai atimami iš motinos vaikai, o motina stovi tarsi girta ir net nepastumta krenta ant žemės – nenatūrali elgsena pagal situaciją, užuot dantimis ir nagais kovojus už savo mergaites. Kai kurie dalykai tiesiog sukurti tik dėl to, kad užpildytų siužetą ir atrodytų estetiškiau. Suabejojau tik kai kurių scenų vaidyba, tačiau filmui bėgant, supranti, kad svarbiausia pati istorija, pati kelionė namo, žmogaus savasties perėjimas ir tikėjimas tikslo galia. Kai tos mergaitės ėjo sausomis dykumomis man net dingtelėjo Jėzaus kelione per dykumą, kurį bando sugundyti pats šėtonas. Aišku, filme ne viskas išėjo laimingai, kaip ir pačiame gyvenime. Šiaip gražiai nufilmuotas filmas. Didžiausią egzotiką duoda pačių mergaičių gymis, kalba, vietinių mistinės apeigos, gamta ir tikėjimas.
Įvertinimas: 8.5/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą