Sveiki visi,
Vakar snigo antrasis šiais metais sniegas. Pirmasis buvo šių metų pradžioje, bet visi buvo apimti šios keistos euforijos, o mano Facebook‘e visi tik ir pradėjo apie tai kalbėti. Nekęsdavau sniego, šalčio ir žiemos. O dabar nebežinau, ar, kai sninga, yra gerai ar blogai. Nebežinau, ar turiu teisę nemėgti žiemos, pačios baisiausios šventės – Kalėdų. Nežinau, ar viso to nemėgdamas sukelsiu kitiems pyktį, juoką, nesuprantamumo jausmą.
Vos tik prasidėjo lapkritis, taip ir pradėjau laukti pavasario, nors rudens pradžia buvo įtartinai jauki, šilta ir įdomi. Rugsėjis džiugino, spalis privertė sunerimti, o lapkritis užmušė. Kas toliau? Gruodis, sausis ir pats šalčiausias mėnuo – vasaris. Nenuostabu, kad lietuviai tiek kalba apie orą. Apie ką galima daugiau kalbėti, kai sninga? Žinoma, kur kas saugiau būtų sėdėti kokioje Graikijoje ar Ispanijoje, o gal net naujuosius sutikti Australijoje, kur +35C karštis tiesiog lepina žmones prie jūros. Ak, ta kita pasaulio pusė, ji visada mane šaukia, kai ateina šalčiai.
Turiu vieną pažįstamą, kur esame totaliai skirtingi. Jis vasarą miesto namų šešėliais vaikšto – jam saulė per kaitri, jam per karšta lipti į kalną ir t.t. Žiemą aš drebu kaip stirna su dviem megztiniais ir žiemine striuke, šaliku, pirštinėm, kepure. Drebu iki pamėlynavimo, nes kai šalta, man labai skauda kūną, o štai draugas be kepurės, be tik su menku paltuku žygiuoja – 30C šaltyje. Ir kas tai? Genai? Tikriausiai turėjau gimti ne Lietuvoje, kaip ir mes visi, kažką mėgstame, o kažko ne.
Vaikystėje – nieko baisiau už sniegą, nes jis visada kėlė baimę, jog atsidursiu pusnyje, o vaikėzai man į užantį prikrės šitos gražios bjaurasties. Fe. Bet juk sninga ir kažkam šiam pasauly pasidaro lengviau, o kažkam nuo to sunkiau.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą