Sigitas
Parulskis. „Amžinybė manęs nejaudina“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p.
Sveiki,
Naujausia Sigito
Parulskio knyga Amžinybė manęs nejaudina
išleista prieš pat Vilniaus knygų mugę. S. Parulskis turi visą kartą ištikimų
savo skaitytojų, tad tikriausiai nė nebereikia pristatinėti, kas jis toks ir
kokia jo literatūra. Mano paties santykis su šio rašytojo darbais buvo „užgesęs“
beveik dešimtį metų. Paskutinis jo skaitytas romanas Murmanti siena paliko gerą įspūdį, tad sunku pasakyti priežastis,
kodėl ilgą laiką S. Parulskį laikiau cinišku rašytoju ir bėgau nuo jo
eseistikos kaip velnias nuo kryžiaus, tačiau šiemet prisėdau visai naujomis
akimis prie naujausio jo darbo ir supratau, kad tas bėgimas tebuvo tik laiko
distancija pasikeisti man pačiam.
Amžinybė
manęs nejaudina sunkiai įvardijamo žanro knyga,
susidedanti iš trijų atskirų žanrų. Ar galėtume tai pavadinti rinkiniu? Galbūt,
bet rinkinys gi nėra žanras. Pirmoji knygos dalis vadinasi itin metaforiškai ir
filosofiškai Stingdančios laiko kasyklos.
Šioji knygos dalis, mano akimis, pati meniškiausia ir patraukliausia
skaitytojui dėl ilgalaikio aktualumo, prasmių lauko, kurios truputį skiriasi
nuo toliau esančių tekstų tuo, kad jos nėra tik laikmečio aktualijos. Kitaip sakant,
tekstas koreliuoja su knygos pavadinimu ir iš esmės kalba apie žmogaus
egzistenciją.
Šioji knygos dalis
parašyta „laisvuoju rašymo“ būdu, apie kurį, beje, pats autorius knygoje šiek
tiek užsimena. Tai sąmonės srauto minčių dėstymas, tačiau neatrodo, kad tekstas
būtų grynasis sąmonės srautas, kadangi jis turi keletą tarpusavyje susivijusių
siužetinių linijų ir aiškią struktūrą. S. Parulskis kuria savo paties prototipą
Edvardą: iš vienos barikados S. Parulskis nusikelia į vaikystę, pasakoja
santykius su tėvu, iš kitos barikados – Edvardas (tam tikra prasme Orfėjas)
atlieka net kelias funkcijas. Pirmiausia jis leidžia susidaryti kelioms apie egzistenciją
pasakojimo perspektyvomis, taip pat atskleidžia autoriaus (ir iš esmės mūsų
visų) dvilypumą. Vienoje laiko plokštumoje, regis, egzistuoja keli pasakotojai
ir kelios alternatyvios tikrovės (atminties, dabarties ir to, kas galbūt galėjo
būti). Visos šios tikrovės „perteptos“ autoriui būdingu filosofiniu pasaulio pajautimu.
S. Parulskis išlieka
ištikimas savo kontrastingam stiliui, kurio vienas iš fundamentų yra švento ir
buitiško supriešinimas. Kūniškumas su dvasia, religija su žemosios kultūros
įvaizdžiais. Įspūdis: ten kur altorius, visada bus ir šūdo. Priešingai nei
anksčiau, šįkart pajutau, kad tai anaiptol nėra ciniška. Absoliučiai tekste
nejaučiau nei pasibodėjimo, nei noro dirbtinai šokiruoti įvaizdžiais. Autorius
tiesiog yra toks koks yra, tai jo filosofija į pasaulį, savo gyvenimą, todėl
retkarčiais šiame tekste atrodo, kad gaudoma nesugaunamas dalykas, žvilgsnis į praeitį,
todėl blyksteli nostalgijos pliūpsnis, primenantis Prarasto laiko beieškant.
Tai tekstas ir apie S.
Parulskio biografiją. O kaip kitaip. Daugybė jam pačiam rūpinčių autorių,
aliuziją į tai, kas skaitoma, kas domimasi, kur keliaujam ir pan., todėl S.
Parulskio pasaulio tyrinėtojams knyga turėtų atrodyti kaip išpažintis, filosofiniai
užrašai. Bent jau man tai buvo be galo įdomu, kadangi atradau ne vieną sąlytį
su S. Parulskiu, vienas ryškiausių – abu mėgstame rašytoją J. M. Coetzee.
Sigitas Parulskis.
Antroji knygos dalis Tarp kūno ir sienos kur kas aiškesnė ir
be jokios abejonės tai yra eseistiniai tekstai, publikuoti spaudoje. Juose – nūdienos
aktualijos, autoriaus mėginimas aprėpti problemas ir jas apmąstyti. Daug tekstų
vienaip ar kitaip siejasi su lietuvio tapatybės problema, kuri paženklinta sovietinio
ir naujausių laikų istorinio lūžio. Kai kuriais atvejais netgi tapatinausi su
S. Parulskio mintijimu, kurio negalėjau suformuluoti pats. Pavyzdžiui, apie Valstiečių
valdančiąją partiją ir kvailus rinkėjus: „Galima
sakyti, kad rinkimuose laimėjo ne programa, o stereotipas. Valstiečio klišė
lietuviui vis dar kelia sentimentų, vis dar susijusi su jaukumu ir namais. Tai
labai sena kaimo ir miesto priešprieša. Valstietis arba kaimas, kažkur giliai
mūsų pasąmonėje tebesisieja su rojumi, kuris, nors ir prarastas, vis dar mielas
(p. 169).
Trečioji knygos dalis Suskaldyta Europos kaukolė skirta
autoriaus apmąstymams apie žydų genocidą. Kai kada atrodo, jog šie tekstai
pasiteisinimas, o kai kada, kad bandymas suvokti romano Tamsa ir partneriai apie žydų sušaudymus kilusį rezonansą. Priminsiu,
kad šis romanas sukėlė prieštaringų vertinimų, nes jame minimi lietuviai kolaborantai,
padėję naciams naikinti žydus. Autorius pateikia faktus iš gimtųjų kraštų ir
svarsto, kodėl iki tol jis šitaip ilgai vengė šitos temos. Savo neigimo
tendencijas sugretina su visos Lietuvos tendencijomis. Kontekste tikriausiai ne
vienas prisiminsime Rūtos Vanagaitės Mūsiškius.
Po šios knygos, galima
sakyti, atradau Sigitą Parulskį iš naujo. Labai artimą, visai necinišką ir tai
tikriausiai žymi ne jo virsmą, nes mažai kuo autorius pasikeitęs, veikiau pasikeitė
mano paties pozicija. Amžinybė manęs
nejaudina apima daug egzistencinių klodų nuo gyvenimo prasmės apmąstymų iki
kasdienybės banalybių, kuriose kartais jaučiamės įklimpę. Daug joje visko, bet
tikriausiai visuose tekstuose galima savęs paklausti: o ar man pačiam rūpi
viena ar kita? Ką reiškia toji amžinybė, kai gyvenimas pilnas atbukinančių nuo
svajonių ir amžinybės mėšlo? Atsakymų gal ir negausite skaitydami, bet dažnas
turėtumėt pajusti, kaip kartais tiesiog skauda arba būna gražu, o kartais ir
viena ir kita vyksta vienu metu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą