Rebeka
Una. „Atjunk“ – Vilnius: Alma littera, 2016. – 272 p.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Paauglių ir jaunimo
literatūroje paskutinį dešimtmetį yra stipriai veikiama šiuolaikinių
technologijų, todėl visai natūralu, kad šios temos (teigiamomis ir neigiamomis
tendencijomis) braunasi ir į šio amžiaus tarpsnio literatūrą. Štai jaunimo
knygos konkurso nugalėtoja Rebeka Una
(tikras vardas Jurga Šalaševičiūtė) (g. 1979) debiutuoja rankraščiu pavadinimu Atjunk,
o knyga sulaukusi sėkmės nesunkiai tapo Metų
knygos paaugliams 2015 finalininke.
Iš tikrųjų šiuolaikiniams
jauniesiems skaitytojams skaityti reikia itin daug, neaplenkiam ir mūsų senųjų
klasikų, tačiau „priėjimas“ prie įpročio skaityti visgi, mano manymu, yra
formuojamas pagal aktualijas, kitaip sakant, ką aš pats galiu pasiimti iš
knygos. Kažin, ar daug ką paauglys pasiims iš A. Baranausko ar K. Donelaičio –
šie autoriai tiek mąstysena, tiek gyvenimo išmintimi, tiek žodynu pernelyg
nutolę nuo nūdienos paauglių. Nenoriu sumenkinti klasikų, jų mokytis reikia,
tačiau užkrečiantys pavyzdys rodo, kad paaugliai patys linkę labiau į verstinę
ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Ypač jeigu tai susiję su technologijomis,
pavyzdžiui, virtualus gyvenimas, socialiniai tinklai, iširę tėvų ir vaikų santykiai
šių dienų kontekste.
Rebekos Unos knyga Atjunk turi visus reikiamus skaitomos
knygos ingredientus suaktyvinti ir pritraukti jaunąjį skaitytoją. Romanas Atjunk pasakoja apie netolimą ateitį,
kuri paremta besikeičiančio dvasiškai ir fiziškai nuolankiu žmogumi nužmoginančiai
sistemai. Žmogus knygos vaizduojamame amžiuje tampa ne tik priklausomas nuo
socialinių tinklų (prisiminkime: jei tavęs nėra Facebooke, tai tavęs išvis
niekur nėra), bet ir yra genamas visos sistemos nuo knygų ir visko, kas buvo
užgyventa ankstesnių kartų. Žinių visuomenė, kurioje išlaisvėja didžiulis
informacijos kiekis, iš esmės tampa kalėjimu, nes viskas sekama, kontroliuojama
ir nurodinėjama.
Tokioje sistemoje
vaizduojama paauglė Gryta, kuri diena iš dienos sėdi prie užrašinės, supraskite,
prie planšetinio modernaus kompiuterio ir seka bei dalijasi informacija su
tūkstančiais draugų. Staiga ji ima jausti, kad visa tai netikra, kad pro organine
plėvele aptrauktą jos fizinį kūną nori prasiveržti žmogiškoji prigimtis – noras
lakstyti, bendrauti, mylėti, palaikyti gyvą kontaktą. Kitaip sakant, tai era,
kada šeimos ryšiai palaikomi vien kompiuterio pagalba.
Rebeka Una
Daug kam kyla klausimas,
ko kam viso to reikia? Kokia visos šios istorijos priešistorė? Kodėl žmonės
leido įvykti šitai technologijų revoliucijai ir kodėl nekyla maištas? Autorė nedetalizuoja
praeities ir gana stilistiškai taupiai leidžia kontekstui plėstis skaitytojo
vaizduotės lygmenyje. Galimas daiktas, kad jaunasis skaitytojas, kuris nori,
kad viskas būtų konkretu ir tikslu, pasiges tos istorijos plėtotės, tačiau net
psichologai seniai pritaria, kad geresnės ir meniškesnės tos knygos, kurios iš
dalies apribotos, neišbaigtos, lavinančios skaitytojo nuojautą ir vaizduotę už neįvardytų
tekste dalykų.
Grįžtant prie paties
pasakojimo, nesunku greitai įsijausti į Grytos sterilų pasaulį, kuris iš esmės
atitinka distopinio romano koncepciją – netolima ateitis, apokalipsinės
nuotaikos, sunaikinta natūrali žmonijos civilizacinė raida, mokslinės
fantastikos motyvai. Bet svarbiausia šioje knygoje tikriausiai yra žinia
jaunajam skaitytojui, kad jokios technologijos neatstos tikro ir gyvo ryšio su
kitu žmogumi. Skaudžiai pavaizduoti Grytos ir tėvų santykiai, kurie praktiškai pagrįsti
prižiūrėtojų santykiais nei tais „normaliais“, todėl knygoje pilna formalių
dialogų, kuriančių sterilią, apmirusią visuomenę, kuri vengia bet kokių
negatyvių jausmų ir tai net laiko liga. Nejučia prisiminiau Jaroslavo Melniko
romaną Tolima erdvė ir George Orwell 1984-ieji, kurie sukurti panašiu
distopiniu principu, kai natūralūs žmogiškieji jausmai tampa sistemos pažeidimo
priežastimi. Kokios viso to priežastys? Pasikėsinimas į dieviškumą – žmonės masiškai
save konstruoja internetinėje erdvėje ir net realiai keičia visus savo organus,
prarasdami savastį ir žmogiškosios prigimties unikalumą. Kitaip sakant, už
amžiną gyvenimą jie paaukoja tai, kas žmogiška – dar nuo Antikos laikų gyva
amžinojo gyvenimo siekiamybė.
Distopija, deja, šviesios
ateities nežada ir kiekvienas pasikėsinimas į amžinybę ir prie jos priartėjimas
turi savo kainą – tą ir sako romanas Atjunk.
Nekyla jokių abejonių, kad jaunasis skaitytojas lengvai absorbuos knygos
potekstes, nes jos pakankamai akivaizdžios, kaip ir brokuoto bei prie sistemos nepritampančio
žmogaus likimas. Paraštėse liks laiko apmąstyti, kas apskritai yra internetinė
priklausomybė, kas yra sistema, ką reiškia absoliuti laisvė ir kai tave nuolat
seka. Kas apskritai yra normalu ir kas yra žmogaus prigimtis elgtis pagal
gamtos, o ne primestos sistemos dėsnius. Gal suvokus per šią prizmę esmines
sąvokas ir tendencijas, bus kur kas lengviau suvokti istorines praeities sistemas,
pavyzdžiui, Stalino režimą.
Knyga ir jaudina, ir
graudina, ją lengva skaityti, formuojant esminius skaitymo ir teksto suvokimo
įgūdžius. Mano galva, tik tokius tekstus įveikus galima jau gręžtis į mūsų
klasikus, tada jau kalbėti apie žodyno skirtumus, menines priemones ir kitus
dalykus ir iš esmės lyginti su šiuolaikine literatūra. Atjunk byloja, kad puikiai galima užpildyti šiuolaikinę lietuvių literatūros
nišą išmaniais ir aktualiais kūriniais, kuriais būtų galima remtis, pavyzdžiui,
ruošiantis kalbėti viešąją kalbą ar rašyti rašinį.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą