Knyga: Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Eckhart Tolle. „Naujoji žemė“ – Kaunas: Mijalba, 2016 – 197 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tais išskirtinais atvejais, kada į rankas papuola ezoterinės literatūros leidyklos Mijalba knyga, galima netgi nustebti, kad šią literatūros nišą netgi nesąmoningai imi nuvertinti. Galvoji: ai, šioji literatūra skirta depresyviems, gyvenimo prasmės ir trečiąją akį bekrapštantiems žmonėms. Argi gali būti kas nors ezoterinėje literatūroje naudinga, kai jos šitiek daug, kai, atrodo, kas antras dedasi išminčiumi ir dar visą tą nišą skaityti ir suskaityti? Ne, kartais pagalvoji, kad tai tiesiog ne man. Bet tais retais atvejais, kai knyga „ateina“, ji pasirodo ne tik literatūriškai gardi, bet ir turi stulbinančios įtaigios galios paveikti žmogaus gyvenimą. Viena iš tokių knygų – vokiečių kilmės mokslininko Eckhart Tolle (g. 1948), kuris iš esmės kalba apie žmogaus sąmoningumą ir ego poveikį sąmoningėjimo kelyje antrojoje knygoje Naujoji žemė (angl. A New Earth).

Mijalba taip pat yra išvertusi ir kitas šio autoriaus knygas Šios akimirkos jėga, kurios, tiesa, dar neskaičiau ir ji yra pirmoji autoriaus knyga, tačiau tai nesvarbu, nes Naujoji žemė nėra tęsinys, tai sakyčiau, teorinis žinių rinkinys, kurį ryžausi skaityti paragintas praktikės Ievos Žigonės, kurios kursų teko išklausyti ir išbandyti. Knyga iš esmės yra tų mokymų teorinė išraiška, paliudijanti, kad sąmoningumo, nubudimo galia glūdi kiekviename iš mūsų, nepriklausomai nuo rasės, šalies, įsitikinimų, lyties ir t. t. Tiesa, nežinau, kokį poveikį ir rezonansą knyga sukeltų, sakykime, visiškai žaliam ezoterinės literatūros skaitytojui, kuris niekada nesidomėjo nei siela, nei dvasia, neturi jokio supratimo apie Visatos dėsnius, minčių galią, karmą ir t. t. Manau, kad toji teorija, kaip ir pats autorius prasitarė knygoje, gali paprasčiausiai nesuveikti, neturėti jokio poveikio ir tai tik paliudytų, kad šioji informacija dar tebėra blokuojama gilaus ego.

Nuo pat pirmųjų puslapių man tapo aišku, kad Naujoji žemė – puiki knyga, tik viso to, jeigu nebūčiau bandęs prieš tai praktiškai, galimas daiktas, knyga būtų nesurezonavusi ir skaitymas bei jos suvokimas apsunktų, galgi net taptų skaitymas kaip kančia. Manau, prie tokios knygos dar reikėtų „prisegti“ kokį nors CD su įrašytomis praktinėmis užduotimis, kaip pasiekti tą dabarties Buvimo akimirką.

Beskaitydamas iš esmės pradėjau braukytis daug naudingų citatų, kurios vienaip ar kitaip man aktualios šiai dienai, bet greitai supratau, kad tokiu būdu subraukysiu visą knygą, nes patarimų ir tiksliai skaidrių minčių, kuriais norėčiau pasidalyti su Jumis, šioje knygoje tiek apstu, kad verčiau visą ją perskaityti, nei ištisai cituoti.

Apie ką kalba E. Tolle šioje knygoje? Iš esmės nesudėtingu stiliumi, neapsunkindamas teksto sąvokomis, „nutapo“ žmogaus struktūras ir paaiškina jų sąveikavimą, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimo pilnatvė, kokybė ir sąmoningumas. Pirmiausia jis supažindina mus su ego kaip proto, minčių ir jausmų struktūra, kuri iš esmės blokuoja suvokimą, kas mes esame. Kas aš esu? Tikslingiausias atsakymas būtų – AŠ ESU, kadangi sąmonė, pasireiškianti per šį fizinį kūną, neturi žodinio pavadinimo ir formos, o visa tai, ką galime įvardyti, tėra tik ego ir proto struktūros blokai, neleidžiantys būti mums sąmoningiems. „Ego painioja nuomones ir požiūrius su faktais. Ego netgi neatskiria, kur yra tikras įvykis, o kur – reakcija į tą įvykį. Kiekvienas ego sugeba meistriškai interpretuoti įvykius ir juos iškraipyti. Tik sąmonė, o ne mąstymas, gali atskirti, kur yra faktai, o kur – nuomonė apie faktus. Tik sąmonė leidžia įvertinti gyvenimo situacijas, pažvelgti į jas kitaip, be pykčio, jose elgtis deramai ir įveikti savo mąstymo ribas (p. 49)“.

Eckhart Tolle

Esame užliūliuoti savo proto ir patikime kasdienybės iliuzija, tampame nesąmoningi, pasiduodame vertinimui ir emocijoms. Vienas iš būdų, pasak autoriaus, yra paklausti savęs, kas tu esi be savo fizinio kūno, be minčių, jausmų ir vaizduotės? Kur tu randiesi? Ir tada atsiveria dažniausiai krūtinėje tas atviras Buvimas. Taip pat autorius užsimena apie sąmoningą kvėpavimą, būvimą čia ir dabar, kai dėmesys nukreiptas į kvėpavimo procesą, o ne mąstymą. Kartais gali beskaitant susidaryti įspūdis, kad žmogaus didžiausias priešas yra jo protas, mintys, balsas galvoje, generuojantis gyvenimą ir leidžiantis patirti nuolatinį nepasitenkinimą esatimi ir juo reikia atsikratyti. Autorius nesako, kad turime tapti avinų bandą ir ignoruoti savo protą, jis teigia, kad sąmoningumą turi imti viršų, būtent iš tos Buvimo erdvės turi vertis proto pasireiškimas, o ne priešingai.

„Mąstymas izoliuoja situaciją ar įvykį ir pavadina jį geru arba blogu, tarsi jis turėtų individualią egzistenciją. Tokiu būdu tikrovė suskaidoma į dalis, tampa fragmentuota. Toks suskaidymas yra iliuzija, tačiau kai patenkame į jos spąstus, ji atrodo reali. Vis dėlto visata – tai nedaloma visuma, kurioje niekas neegzistuoja atskirai (p. 128)“.

Iš esmės knygos autorius patvirtina kai kurias religijose esamas tiesas, daug cituoja iš Šventojo rašto, patvirtindamas, kaip dėl vertimo ir nenuovokos, buvo iškraipytas Kristaus mokymas. Apstu budistinių tiesų apie karmą, žmogaus gyvenimo cikliškumą, reinkarnaciją, gyvenimo nesąmoningumą, kaip atsakomybės už šią akimirką neprisiėmimą kaip visų mūsų kančių priežastį.

Didžiausia laimė yra tai, kaip sako autorius, kad nereikia jokio pripažinimo ar pritarimo iš aplinkos, nes meilė, laisvė kyla tik iš Buvimo t. y. vidinė apsisprendimo laisvė būti laimingu ne rytoj, ne tada, kai pasistatysiu namą, ne tada, kai vaikus paleisiu į pasaulį, bet dabar, šią akimirką. Autorius taip pat sako, kad tik ego apgaudinėja dėl rytdienos, laiko perspektyvoje ateities nėra, yra tik ši akimirka ir jeigu tik ją patiri sąmoningai, tai suvoki, kad joks materialus kapitalas ar aplinkinių dėmesys tavęs nepadarys laimingu. Asmeniškai man tokias akimirkas retkarčiais pavyksta išgyventi ir jos nėra vien tik E. Tolle teorija, toje akimirkoje kaip gyvenimo tėkmėje čia ir dabar, nepriklausomai nuo nieko, esu laimingiausias ir tam nereikia priežasties, nes pats sąmoningumas, vidinė vibracija tau leidžia tą jausti be jokios ateities baimės.

Naujoji žemė, be jokios abejonės, sąmoningėjančiam žmogui tiesiog įtvirtina jau žinomas ar numanomas tiesas, suteikia visa tam savotišką struktūrą, įgalina tam tikrus terminus, nes kiek yra mokytojų, tiek yra ir sąvokų, bet iš esmės daugelis iš jų kalba apie tą patį arba labai panašius dalykus. „Nesipriešinimas yra esmė visoje visatoje galios sąlyga. Jis padeda sąmonei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Kai viduje nesipriešinate pavidalui – viskam, kas yra ar vyksta – paneigiate absoliutų jo tikroviškumą (p. 135)“. Naujoji žemė – tai gidas pakeliui į Rojų. Ne kitaip.

Jūsų Maištinga Siela