Liz Nuget. „Išnarplioti Oliverį“ – Vilnius: Baltos
lankos, 2018 – 2016 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Nedidelį
airių rašytojos Liz Nuget romaną Išnarplioti
Oliverį (angl. Unravelling Oliver)
pasitikau be išskirtinių lūkesčių, vien pasikliaudamas leidyklos Baltos lankos leidžiamos kokybiškos
literatūros pasiūla. Knyga pelnė Irish
Book Award apdovanojimą 2014 metais, o šiemet ją į lietuvių kalbą išvertė
Marija Bogušytė.
Iš esmės
į Išnarplioti Oliverį „suplaukia“
keletas literatūrinių žanrų – tai ir kriminalinė istorija, tai ir žmogiškoji Dikenso
istorija, bet kartu tai ir elitinės literatūros prieskoniais dvelkiantis
pasakojimas. Dėmesio centre – pagyvenęs Oliveris, kuris smarkiai sumuša savo
žmoną ir atsiduria psichiatrijos klinikoje. Nuo pagrindinio įvykio retrospektyviai
grįžtama į praeitį ir pasakojama priežasties užuomazgų istorija, kartais itin
nejaukiai, bauginančiai, kuriant žmogaus monstro, tikrojo blogio idėją, kad net
polifoniniame veikėjų pasakojimo koliaže atrodo, jog kartu paneigiamas ir kuriamas
metafizinis paties blogio mitas apie Oliverį, tačiau, po veikėjų išpažintimis
iš esmės slepiasi gana žmogiška ir visiems puikiai suprantama istorija.
Romanas
nevienalytis, jį sudaro ištisa veikėjų grandis, atskiri pasakotojų balsai
(buvusi Oliverio meilužė Moja, buvusi mylimoji Lora, Maiklas, Barnis, prancūzė
Veronik, Judžinas), kurie visi turi papasakoti savo asmenines istorijas,
susijusias su Oliveriu. Autorė lengvais potėpiais dėlioja iš pirmo žvilgsnio
gana paprastą muilo operos vertą siužetą: neturtingas ir tėvų paliktas Oliveris
trokšta turtų, pripažinimo, būti svarbiu, kad per sėkmę susigrąžintų tėvo
prielankumą, todėl pasikliaudamas savo fizinėmis duomenimis ir gebėjimais bei
įžvalgumu, leidžiasi įgyvendinti savo tikslo gana radikaliais būdais. „Jau seniai buvau susitaikęs su mintimi, kad
savo gyvenime jis manęs nenorėjo, bet visada turėjau vilties, kad vieną dieną
sugebės man atleisti už kažką, ką jo manymu, esu padaręs, didžiuosis mano
pasiekimais ir pripažins mane savo sūnumi (p. 120)“.
Iš esmės
Išnarplioti Oliverį pasakojimo
struktūra veikia kaip atmosferos kūrimo priemonė, leidžianti gausioms pasakojimo
perspektyvoms užminti įdomią Oliverio gyvenimo mįslę, galvoti apie jo asmenybės
tapsmo periodus ir netgi šiek tiek piktintis. Būtent koliažiniu principu
surėdytas perspektyvų žvilgsnis į Oliverį, leidžia pačiam skaitytojui tapti dar
vienu įterptiniu pasakotoju, susidarančiu savo asmeninę nuomonę apie Oliverį. Nors
pasakojimo strategija toli gražu nėra nauja, bet be jos šis romanas vientisume
nebejaudintų ir nebūtų toks įtraukiantis bei paveikus.
Autorė
iš esmės neužsiima mistifikavimu, ji išgaubia realų pasaulį perspektyvomis ir sukuria
prigimtinio blogio iliuziją. Kaip vėliau paaiškėja, Oliveris tėra suformuotas
tėvo nemeilės ir Liz Nugent kurpdama finalinį akcentą, visgi pasinaudoja senu
geru posakiu: „obuolys nuo obels toli nerieda“ ir pavaizduoja Oliverį kaip jo
tėvo naujesnę versiją. Bet taip dažnai gyvenime ir būna, nuo to, ko bėgame ir
bijome, tuo patys ir pavirstame.
Liz Nugent
Pasakojimą
išplečia Oliverio jaunystės nuotykiai Prancūzijoje, jo santykiai su Veronik,
čia šiek tiek užkabinama senesniosios airių kartos pasaulėžiūra, Holokausto
tema, kriminalinė žmogžudystės bei autentiškų kūrinių vagystė – šios pasakojimo
gijos įgalina detektyvinio-kriminalinio romano klodą, bet visumoje romanas
labiau psichologinė drama, kuri nagrinėja žmogaus elgsenos ir asmens formavimo
aplinkos įtaką žmogaus gyvenime. Yra teoretikų, kurie tvirtina, kad kiekviename
žmoguje iš prigimties glūdi blogis, tik nežinia, kada jis ir kokiais būdais pasireikš.
Liz Nugent kūriniu svarbu atskleisti tam, kokios reikia žmogui terpės, kad įvyktų
šis blogio pabudimas žmoguje.
Beskaitydamas
šią knygą prisiminiau prieš beveik dvejus metus skaitytą amerikiečių autorės
puikų Lauren Groff romaną Moiros ir
Furijos, kuriame panašiu perspektyvų principu nagrinėjami vienos šeimos santykiai
– ten irgi būta smurto, pavydo, meilės, keršto... Išnarplioti Oliverį kur kas kompaktiškesnė istorija, neturinti
tiesioginių sąsajų su antikiniais įvaizdžiais, bet visgi pabaigoje tikėjausi
išgirsti ir dar vieną balsą – sumuštosios Oliverio žmonos Elis pasakojimo versiją,
bet regis, autorė nebenorėjo išsiplėsti ir, vargu, ar dar viena versija būtų ką
nors suteikusi šiai istorijai.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą