Sveiki,
Kasmet
sudarinėdamas geriausių per metus perskaitytų knygų reitingą patiriu tam tikrą
visų metų derliaus konservavimą į stiklainius pojūtį. Iš vienos pusės – viskas labai
įdomu, kaip protas įvertins visą tą perskaitytą literatūros kalną, o iš kitos –
kiek neramu, nes ne visada galiu nuspręsti, kuri knyga iš tikrųjų yra pati
geriausia, kadangi skirtingais metų periodais atrodo vis kitaip. Mano sudaryto topo
nevertėtų suabsoliutinti, ypač, kai bandau suskirstyti knygas pagal vertę. Galiausiai
pasilieka tik vienintelis kriterijus – pagal paliktą emocinį poveikį, kiti kriterijai
tuo metu turi mažesnės įtakos – vertimas, pasakojimo technika, perteiktos daugiaplanės
ir daugiabriaunės literatūros kūrinio prasmės.
Turiu
kaip visada įspėti, kad mano literatūros sąrašas yra individualus, tai nėra
vien tik knygos, kurios buvo išleistos per paskutiniuosius metus, joje rasite
visko: ir vaikų, ir paauglių, ir rimtosios, ir populiariosios literatūros
aptarimų ir nuorodų į recenzijas. Pernai dariau įvairių kategorijų topus,
kadangi buvo perskaityta daugėliau kitokio pobūdžio knygų, šiemet apsiribosiu
top 10 grožinės verstinių knygų ir top 5 – lietuvių autorių.
2019 metų perskaitytų knygų statistika:
Iš viso perskaityta: 47 knygos
Verstinės literatūros: 36 knygos
Lietuvių autorių: 11 knygų
Poezijos: 2 knygos
GROŽINĖS
VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!
Šiemet
didžiausią įspūdį padarė keletas naujai atrastų autorių ir kiek netikėtai dėl Booker
ir Nobelio premijų išryškėjusi gyvastinga, įdomi ir moderni lenkų
literatūra. Būtent kitais metais esu numatęs pratęsti Olgos Tokarczuk ir Wieslawo
Myšliwskio knygų skaitymus (jų dar neskaitytos knygos jau laukia pas mane
lentynoje). Iš tikrųjų lenkų literatūra – nuostabi, kad net ėmiau dairytis, ką
dar galėčiau perskaityti, ko nesu skaitęs ir pirmu numeriu visi man
rekomenduoja Witold Gombrowicz literatūrą, tačiau viską, ką paimu į rankas,
būna arba dienoraščiai, arba panašu į dokumentinę prozą, kol kas nesu tikras,
ar toji literatūra mane domina. Tačiau lenkų literatūros atsiradimas mano
akiratyje yra vienas ryškiausių literatūrinių metų įvykių.
Prie
to išskirčiau britų rašytoją Graham Swift – iki tol man nežinomas autorius
sugebėjo sukelti kone žvėrišką isteriją su „Motinų sekmadieniu“, kad netrukus
griebiau jo „Vandenų žemę“. Tai net ne rašytojas, o literatūrinio orgazmo
gamintojas! Apžvelgsiu keliasi sakiniais kiekvieną knygą, kuri yra mano sudarytame
tope. Paspaudę ant nuorodų, galite atsidaryti mano puslapio recenzijas.
1.
Wiesław Myśliwski „Akiratis“. Knyga,
kuri, bent man, nurovė stogą. Kad ir kokia ji dvelktų kaimo kultūra, tuo
Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos provincijoje, šioji knyga tapo metų
atradimu. Neįtikėtinai geras Vyturio Jaručio vertimas, autoriaus įtaiga
pasakoti kasdienius dalykus tokia įdomia pasakojimo technika, kad net šunelio
paveikslas tampa šimtąkart įsimintinesnis už daugelį šiuolaikinės literatūros sukurtų
veikėjų. Tirštas pasakojimas, nuostabiai išmintingas stilius, bet už viso to –
atsiverianti gyvenimiškoji filosofija. Šedevras!
2.
Graham Swift „Vandenų žemė“. Knyga,
kurią iškart užvertęs pavadinau atsidūsėjimu. Žinoma, kad šedevras. Beveik Lietuvoje
nepastebėta. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ją išleido 2009 metais, o
perskaičiau tik šiemet... Sunku apsakyti, kokia išminties tonacija G. Swiftas
perteikia pelkių nusėstus laukus ir ten nuo seno gyvenančią giminę, jų likimus;
kokia literatūrine jėga išgauna mistiką beveik nemistifikuodamas. Buvau sužavėtas
ir vertimu, ir pasakojimo maniera. Lenkiu galvą.
3.
Olga Tokarczuk „Bėgūnai“. Daugelio
skaitytojų neabejotinai metų knyga. Tą skaitytojai ir išrinko 15min.lt portale.
Belieka sutikti, kad knyga ambicingai išplėtota, aprėpianti patį neaprėpiamumą;
knygos naratyvas neapibrėžtas, tačiau nesvarumo būsenoje išryškinama tai, kas
slypi už paties teksto – pačią gyvenimo, judėjimo geografiškai ir dvasiškai
filosofinę prasmę. Booker, žinoma, ne šiaip sau įteiktas už šią knygą.
Nuostabu, kad autorės tarptautinė sėkmė prabudino Lietuvoje susidomėjimą jos
kūryba. Išties įdomus ir ne kasdienis skaitinys.
4. Marina
Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.Autobiografinė knyga su nuotraukomis ir puikiu, skoningu ir nestandartiniu „Kitos
knygos“ leidyklos sukurtu knygos dizainu. Tai vienas iš tų atvejų, kada tikro
žmogaus gyvenimas tampa legenda. Autorė savo performansais pasirinko kurti save
kaip kūrinį sąmoningai, kartais sadistiškai save alindama vardan potyrio,
vardan paties žmogaus galimybių paribių patyrimo – Kinijos sienos perėjimas,
pjaustymasis, satanizmas, askezė, meilės potyriai... Tiesiog nuostabu sekti
Marinos gyvenimą, įrėmintą kaip beveik fantastinį literatūros kūrinį.
5. Tara Westover „Apšviestoji“. Dar viena autobiografija,
kuri šokiruoja savo liudijimais. Neįtikėtina, kaip iškreiptų idėjų ir
įsitikinimų žmonės gali suluošinti ir atitverti savo vaikus nuo pasaulietinio
gyvenimo. Dar sudėtingiau ir sunkiau patikėti, kaip pačios Taros ištrūkimas iš
to riboto šeimos geto leido jai tapti mokslo daktare ir puikia literate. Tai liudijimas,
kad žmogaus gabumus lemia jo sielos, o ne vien auklėjimo padariniai, kad net iš
didžiausios skylės išlipęs žmogus gali, jeigu tik nori, apsišviesti ir
susikurti naują save. Skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, kai kada net šiurpo
oda...
6. Anne Enright „Šeimos sambūris“. Booker
premija įvertinta knyga beveik nepastebėta Lietuvoje. Retai kur rasi lietuviškai
rašoma apie šią knygą internete, tačiau kūrinys pranoko ir Auksiniu Booker
apdovanotą „Mėnulio tigrą“. Knyga sulaukusi prieštaringų vertinimų, nes joje
vaizduojama keista didžiulė šeima, kurioje yra visko – daug pykčio, barnių,
nepasitenkinimo, netgi įtariama kraujomaišos atvejų. Būtent toji pasakotoja,
tokia netobula, kone piktadarė, leidžia pajusti tamsiosios literatūros
dvelksmą, kuri akina skaitytoją aštrumu, brutalumu ir gebėjimu šitaip
aistringai ir užtikrintai atskleisti tai, kas nėra labai miela, tai ne toji
literatūra, kuri ruošiasi jums pataikauti. Iš knygos nesitikėjau beveik nieko,
tačiau jos pasilikęs poskonis persekioja dar ir šiandien. Išties užburiančiai
parašyta knyga, kuri daugeliui nepatiks.
7. Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“.
Galinga knyga, įtraukianti knyga, su kuria nenuobodu. Universalumu ir plėtote
ši knyga yra ir literatūrinis nuotykis, ir epas, ir istorines žinias plečiantis
šaltinis bei tam tikrą filosofiją deklaruojantis pasakojimas. Sodrus
daugiabriaunis pasakojimas, pilnas kultūrinio bandymo susikalbėti ir suprasti
žmogaus prigimtines ir šiaip dirbtinai laikmečio formuojamus bendravimo
įrankius, jų priešpriešas ir panašumus. Galingai atmosferiškai perteikta knyga,
kurios, prisiekiu, taip lengvai neužmiršite.
8. Mathias Enard „Kompasas“. Neabejotinai
šedevras. Ilgai maniau, kad šioji knyga bus mano top trejetuke, nes tai sodri,
galinga, be galo intelektuali ir kartu filosofiškai poetiška knyga. Galbūt
galėtume palyginti su O. Tokarczuk „Bėgūnais“. Tiesa, „Kompasas“ nėra lengvai
paskaitomas, vietomis reikėjo grumtis su tekstu, nes joje daugybe mums,
lietuviams, nežinomų istorinių asmenybių, literatūrinių įtakos laukų analizių,
sunkiai galima apibrėžti ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją, tačiau
visuminis vaizdas yra kaip nuostabiai nuaustas kilimas, kurį buvo verta
skaityti, grumtis, perprasti ir mėgautis tuo perpratimu. Tai knyga, kuri
reikalauja iššūkio, tad džiugu, kad galėjau jį įveikti. Beje puikus Violetos
Tauragienės vertimas!
9. J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“.
Smagu vėlei į topą susigrąžinti J. M. Coetzee, kuris yra nepaprastas autorius. Lengva
plunksna ir maniera jis geba sukurti neįtikėtinas prieštaringas prasmes. „Elizabeta
Kostelo“ – sudėtingas daugiasluoksnis literatūrinis eksperimentavimas, kuriame
literatūros teorija tampa asmens gyvenimo patvirtinančiu pavyzdžiu. Tai trys viename:
veikėjo gyvenimo istorija, literatūros nagrinėjimo perspektyvos, visuotinės
universalios problemos. Ir visa tai tokiame mažame juvelyriniame romane!
10. Graham Swift „Motinų sekmadienis“. Genialus,
minkštas, nostalgiškas kūrinys, kurį taip pat pavadinčiau juvelyriniu. Vienos
XX amžiaus pirmosios pusės vasaros dienos istorija, kuri apima geismą gyventi,
griauti stereotipus, svajoti, mylėti ir netekti... Atitikmuo būtų I. Kazuo „Dienos
likučiai“ – panašus laikmetis, britų tradicijos, o ir literatūrinis prieskonis,
filosofija apie laiką ir joje pasilikusius jaunystės apžavus, išties paveikė
mane kaip skaitytoją.
KAS
NEPATEKO Į TOPĄ, BET BUVO ARTI SLENKSČIO?
Sudarinėdamas
tokius sąrašus, jaučiu, kad yra perskaityta ir daugiau vertų knygų, kurios
tikriausiai daugeliui netgi atrodytų vertesnės pakliūti į geriausių metų knygų
topą. Tad žvelgdamas į likusias knygas „už borto“, norėčiau dar kai ką
išskirti. Labai patiko man amerikiečių autorės Madaline Miller „Kirkė“ –
gaiviai, išmaniai ir įtraukiančiai aprašyta deivės Kirkės, Dievų atskirtosios
ir nemėgstamos raganos, istorija. Estetiškas, atmosferiškas ir įtaigus tekstas,
tinkantis ir populiariosios pramoginės literatūros skaitytojams.
Tarp
stipriausių kūrinių taip pat išskirčiau Booker premija įvertintą Hilary Mantel
romaną „Vilko dvaras“, kuris plėtoja itin sudėtinga Kromvelio istorinę asmenybę
ir suteikia jam kiek netikėtą literatūrinį balsą. Labai patiko ir John Berger „Mes susitinkame čia“ – magiškojo realizmo prisodrintas pasakojimas palieka
paveikslėlių kartotekos įspūdį. Roy Jecobsen „Balta jūra“ – „Neregimųjų“,
pernai viena geriausių perskaitytų knygų, tęsinys net nebepapuolė į dešimtuką,
nors irgi parašyta labai gerai išlaikytu pirmosios dalies stiliumi.
Neįtraukiau,
nors labai patiko gurmaniška Michael Cunningham „Tos valandos“ apie Virginią
Woolf ir išgalvotas moteris. Neįmanoma nepaminėti „Kitų knygų“ išleistą
unikalią Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“, kuris itin tirštas, epiškas, ilgas
ir nostalgiškai žiaurus pasakojimas apie tautos kančias ir jų pasaulėžiūrą,
primena G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“. Mano mylimas prancūzų rašytojas Philippe
Claudel „Pilkosios sielos“, kuri nebeturėjo tokio poveikio kaip „Brodekas“,
nors daugeliui šioji knyga patiko netgi labiau. Žinoma, knyga gera,
įtraukianti, teikianti malonumą.
Tarp
ryškesnių vasaros leidinių reiktų paminėti Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“,
kuris išties, kol skaičiau, įtaigiai veikė tą sadistiškai tirštą ir tamsų
turtuolių aristokratų gyvenimą užkulisį kaip šydą, kurio mes negalime realiai
regėti. Įsiminė ir kiek keista, antikiniais motyvais grįsta Deborah Levi „Karštas pienas“ bei Amos Oz „Judas“ – pastarasis vienas geriausių vasaros skaitinių,
mąslus žydų tautos apmąstymas perteiktas per jaunuolio ieškojimus ir aistras.
KAS
NEPADARĖ DIDELIO ĮSPŪDŽIO?
Tikriausiai
apie knygas vien tik gerai kalbėti nevalia, reiktų prižerti ir šiek tiek
druskos. Manau, kad latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“,
kad ir koks geras beatrodytų skaitinys, jis šiek tiek pervertintas. Nors
neblogai perteiktas, tačiau vietomis trūksta jausmo, literatūrinio užmojo ir
truputi dvelkia parodomuoju kino pobūdžio pasakojimu.
Absoliučiai
neįtikino, netgi kiek erzino daugelio apverkta Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“, kurioje pasakojama apie juodaodžio egzekuciją. Pasakojimas truputį lėkštas;
didelis veikėjų būrys, noras atskleisti daug perspektyvų ir vertinimų sąsajų,
moralinį susiskirstymą, tapo tiesiog labiau padriku filmo scenarijumi nei
išties gerai sukaltu ir veikiančiu literatūriniu tekstu. Knyga nuvylė.
Nuvylė
ir Naomi Alderman distopija „Galybė“. Absoliučiai kankinausi prie šio kūrinio
ir vis regėjausi paiką paaugliams skirtą pusėtiną TV serialą su mutantais,
kurie turi super galių. Nors idėjos gal ir visuotinai bauginančios, tačiau
literatūrinė aštruma ir gebėjimas viską pateikti idėjiniu, filosofiniu lygmeniu
autorei, deja, mano supratimu, nepavyko. Privargau ir nuo austrų rašytojo
Robert Menasse romano „Sostinė“, kuri iš vienos pusės patiko savo perteiktais
ir man mažai žinomais ES politikos užkulisiais ir ten esančiu absurdu, kita
pusė – dinamiška, itin „šokli“, daug pasakojimų linijų turinčių istorijų,
kurias jungia vienas nelabai aiškus detektyvas, kiek išvargino ir pabodo, be
to, trūko efektingos pabaigos.
Absoliučiai
man nepriimtinas ir nesuprantamas, bet visų literatūrologų giriamas Ali Smith
romano „Ruduo“ rašymas. Net nebesistengiau žvilgtelėti, ką rašo antrojoje
dalyje „Žiema“ – pakako pirmosios. Paragavau ir gana. Šiuolaikiškai „sužnaibytas“
tekstas kalba apie britų išstojimo iš ES paveiktą visuomenę, tačiau romano
idėja ir atmosfera tokia ištižusi, kad liko kaip bėgantis smėlis tarp pirštų.
LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS PERSKAITYTOS 2019
METŲ KNYGOS. TOP 5!
Šiemet
kaip niekad gėdingai skaičiau lietuvių autorių. Ne dėl to, kad jų engčiau, bet
dėl to, kad vis išpuldavo knyga, kurią reikia nedelsiant perskaityti iš
grožinės verstinės kategorijos. Norėčiau daugiau skaityti lietuvių autorių, tad
nežinau, kokie bus ateinantys metai... Iš šiemet nominuotų „Metų knygos“
rinkimų esu perkaitęs tik Marijaus Gailiaus „Oro“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai
aš buvau malalietka“. Nors eilėje laukia iš to sąrašo „Undinės“ ir „Pakeleivingųjų
stotys“, aptarsiu, kad ir tą kiek skurdoką savo įsimintinų lietuvių autorių
topą.
1.
Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“. Skambi,
žaisminga, paskaitoma daugeliui, bet svarbiausia, kad įtraukia, patyri ir
nuotykį bei prapleti istorines žinias. Kad ir kiek šunys lotų, man tai buvo
išties geriausia perskaityta lietuvių autorių knyga šiemet. Neišsiplėsiu.
Tiesiog geriausia.
2.
Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“. Knyga pirkta „Knygų mugėje“ tapo tikra sensacija.
Sakyčiau ją vietomis netgi skaičiau įdomiau už pačią „Petro imperatorę“. Tai
paveiki, įdomi, literatūriškai įtikinama knyga, kuri įrodo, kaip autorė geba
taikyti tam tikrus literatūros rašymo kanonus ir padaryti iš to gerą, skoningą,
ironišką šou. Neabejotinai labai labai gera knyga! Už ją balsuosiu „Metų knygos“
rinkimuose.
3.
Dainius Dirgėla ir jo poezijos
rinkinys „Vaidmenų knyga“ – netikėtai buitiškai ir filosofiškai
šmaikštus rinkinys, kuris stebina savo žaidybiniais, teatralizuotai
nuteikiančiais vaidmenimis. Tai ir apie lyčių stereotipus, tai ir apie
vidutinio amžiaus krizę, ir apie daug dar kitų aktualių temų.
4.
Monika Baltrušaitytė „Išėję prie upės“.
Augustino Griciaus premija įvertintas novelių debiutantės rinkinys atrodo rimtas,
prasmingas literatūros bandymas palaikyti ne vien eksperimentuojančios
literatūros rėmus. Tai ir proza, ir pozicija, ir prasmė. Trys didžiosios P.
5.
Marijus Gailius „Oro“. Distopinis romanas
apie mūsų ateitį buvo ir įdomus, ir ambicingas, tačiau ne visada, mano galva,
sklandus ir gerai „susegtas“. Pasakojimo siūlės braškėjo, kai kas netgi
perdėtai erzino, tačiau toji tiršta detektyvinė istorija galų galiausiai vis
tiek yra kažkuo įdomi ir išskirtinė lietuvių literatūroje. Su tuo ir sveikinu.
Į
topą nepakliuvo Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Praeis“ knyga, kuri
absoliučiai nuvylė savo statistiniais bereikšmiais nagrinėjimais, matyt, būsiu
atsivalgęs iš pirmosios knygos dalies, kuri tapo kultine, tačiau „Praeis“ taip
ir praėjo pro šalį... Vaikų literatūros knygų šįkart neminėsiu – rasite jau
atskiras recenzijas mano tinklaraštyje. Rašytojo
debiutanto Pauliaus Senūtos knyga „Sfera“ tapo kažkokiu nesusipratimu, nes tai
tikriausiai yra literatūrinis Minedas, - nenoriu nieko įžeisti, bet tai, ko
gero, yra pati prasčiausia skaityta knyga per paskutiniuosius trejus, jeigu ne penkerius metus.
Šiaip
literatūriniai metai buvo dosnūs, skaičiau gausiai, apmąsčiau irgi nemažai. Esu
dėkingas visiems vertėjams, rašytojams ir leidykloms, kurios domisi ir siūlo,
rašo ambicingus, literatūriškai strategiškai gerai apgalvotus kūrinius, kuriais
maitina meno ir mūsų visų dvasios pasaulį. Dėkoju.
Jūsų
Maištinga Siela